Pietų Latvijos brigada arba atskira latvių brigada
I Nepriklausomybės karai
Pietų Latvijos brigada arba Atskira latvių brigada buvo Latvijos Landesveer (Namų sargybos) kariuomenės dalis, kuri po pergalės Cėsių mūšyje ir Strazdumuižos paliaubų 1919 m. liepos 10 d. buvo sujungta su Šiaurės Latvijos brigada ir Baltijos vokiečių namų gvardija, suformuojant Latvijos ginkluotąsias pajėgas (Latvian Armed Forces).
1919 metų kovo 21 dieną Liepojoje Latvijos laikinosios vyriausybės saugumo ministras Jānis Zālītis išleido įsakymą Nr. 21 d., kuriuo Latvijos atskirasis batalionas buvo pervadintas į pietinę Latvijos kariuomenės grupę, suorganizavus atskirą brigadą iš pėstininkų kuopų, sapierių kuopą ir vadovaujamą artilerijos dalinį. Brigadai vadovavo Jānis Balodis, kuris šiuo įsakymu nuo kovo 14 d. buvo pakeltas į pulkininkus.
Pietų Latvijos brigada toliau dalyvavo išlaisvinant Kuršą ir Žiemgalą nuo bolševikų. 1919 m. gegužės 18 d. mūšyje prie Kaugurciemo kapitono Paulo Zolto kuopa privertė du bolševikų pulkus trauktis iš savo pozicijų ir dėl pergalės Latvijos Atskirosios brigados daliniai išlaisvino dabartinės Jūrmalos teritoriją, o gegužės 22 d. Išvadavus Rygą, brigada ir toliau buvo pildoma naujais daliniais. Cėsių kautynėse brigada tiesiogiai nedalyvavo.
1919 m. liepos mėn., kai buvo suformuota vieninga Latvijos kariuomenė, Pietų Latvijos brigada buvo pertvarkyta į Kuršo diviziją.
Daugiau informacijos šaltinių
Latvijos laikinosios vyriausybės saugumo ministro J. Zālīčio įsakymas (Nr. 21) dėl generolo J. Baložo patvirtinimo Latvijos atskirojo bataliono vadu ir pervadinimo Latvijos kariuomenės pietine grupe. https://web.archive.org/web/20070531202113/http://www.historia.lv/alfabets/L/la/lat_atsev_bat/dok/1919.03.21.htm
Pietų Latvijos brigada. Vikipedija. https://lv.wikipedia.org/wiki/Dienvidlatvijas_brig%C4%81de
Erikas Jacobsonas. Latvijos nepriklausomybės karas. Latvijos laikinosios vyriausybės ir jos ginkluotųjų pajėgų kova dėl Latvijos nepriklausomybės nuo 1918 11 18 iki 1920 08 11. – Nacionalinė enciklopedija: https://enciklopedija.lv/skirklis/22216-Latvijas-Neatkar%C4%ABbas-kar%C5%A1
Laisvės kova: Latvijos nepriklausomybės karas (1918–1920) Latvijos valstybės istorijos archyvo dokumentuose, 1 dalis, 1918–1919 lapkričio 18 d. 2016 m. balandžio 16 d., kompl. E. Jēkabsons ir J. Šiliņš, Ryga, Latvijos nacionalinis archyvas, 2019 m.
„Kova už laisvę: Latvijos nepriklausomybės karas (1918–1920) Latvijos valstybės istorijos archyvo dokumentuose“ 2 dalis. 1919 m. balandžio 16 d.–liepos 10 d., Ēkabsons ir J. Šiliņš, Ryga, Latvijos nacionalinis archyvas, 2019 m.
Susijusios vietos
LKOK kapitono Paulo Zoltso individualus palaidojimas Mazsalacos kapinėse
Įsikūręs Mazsalacos kapinėse.
Galima apžiūrėti kapitono Paulo Zoltso (1880–1919) individualias palaikas.
1934 m. rugsėjo 9 d. ant Zoltso kapo buvo atidengtas juodo granito antkapis su tekstu.
Kapitono Zolco vardas taip pat iškaltas ant paminklo Kaugurcieme, kur 1919 m. gegužės 18 d. mūšyje žuvo iš viso šeši Atskirojo studentų bataliono 2-osios, arba P.Zolco, kuopos kariai.
Latvijos atskirosios brigados atskirojo studentų bataliono 2-osios kuopos vadas kapitonas Paulis Zoltsas, žuvęs netoli Kaugurciemo 1919 m. gegužės 18 d., iš pradžių buvo palaidotas brolijos kapinėse netoli Kemeri liuteronų bažnyčios. 1920 m. gegužės 18 d. jo palaikai buvo ekshumuoti ir perkelti į Mazsalacą, kur gegužės 25 d. palaidoti šeimos kapinėse.
Karosta, Liepojos karinis uostas (ekskursija)
Karosta yra didžiausia istorinė karinė teritorija Baltijos šalyse ir užima beveik trečdalį visos Liepojos teritorijos. Karosta – unikalus karinių ir įtvirtinimų pastatų kompleksas Baltijos jūros pakrantėje, turintis ypatingą reikšmę Latvijos ir pasaulio istorijoje bei architektūroje. Karostoje yra tokie karinio paveldo objektai kaip Šiaurinis molas ir fortai, Redanas, Karostos kalėjimas, Karostos vandens bokštas, Šv. Nikolajaus stačiatikių Jūros katedra, Oskaro Kalpako tiltas ir kiti.
Paminklas kapitonui Zoltui ir studentams kareiviams
Įsikūręs Jūrmalos mieste, Slokoje, prie Rygos įlankos, Kaugurciemo kopose.
Memorialas pastatytas 1934 m., sunaikintas sovietų okupacijos metu, bet atstatytas 1989 m. Kaugurcieme, 1919 m. gegužės 18 d. rytą, įvyko mūšis tarp Latvijos nacionalinių pajėgų, kapitono Paulio Zoltso vadovaujamos kuopos (apie 145 vyrų), ir Raudonosios armijos karių. Šis įvykis ypatingas tuo, kad mūšis vyko pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis, demonstruojant karinę drąsą ir tikėjimą Latvijos valstybe.
Naktį prieš mūšį kilo audra, kurios pozicijos ir ginklai buvo uždengti smėliu. Be to, buvo gauta nepakankamai amunicijos. Priešui puolant, kapitono Zolco kareiviai lemiamu momentu kontratakavo, panaudodami šautuvų durtuvus ir iškovodami pergalę.
Zoltsas buvo patyręs Latvijos karininkas, dalyvavęs Rusijos-Japonijos kare, Pirmajame pasauliniame kare ir Latvijos nepriklausomybės kare. Jo brolis taip pat buvo kareivis, o sūnus, studijuodamas mediciną Antrojo pasaulinio karo metu, buvo Vokietijos armijos Latvijos legiono medikas ir krito nešdamas sunkiai sužeistą kareivį iš savo pozicijų.
Šiandien galite aplankyti mūšio vietoje pastatytą memorialinę vietą. Netoliese yra gražus pajūrio miškas ir jūra, leidžianti malonioje aplinkoje susipažinti su istorija.
Atminimo akmuo generolo Janio Baložo brigados mūšio vietoje
Atminimo akmuo generolo Janio Baložo brigados mūšio vietoje yra miške netoli Rygos–Liepojos (A9) greitkelio, šalia Batarų namo.
Atminimo akmuo buvo atidengtas 1936 m. iškilmingoje ceremonijoje, kurioje dalyvavo tuometinis susisiekimo ministras B. Einbergas ir kiti aukšti Rygos pareigūnai bei Džūkstės parapijos visuomenė, minint 1919 m. kovo 22 d. čia įvykusį mūšį. Ant paminklo iškaltas užrašas: „Čia 1919 m. kovo 22 d. įvyko 1-osios atskirosios Baložių brigados mūšis, kuriame žuvo 10 ir buvo sužeisti 28 kareiviai.“
Mūšis vyko tarp Atskirosios Latvijos brigados ir 10-ojo sovietų Latvijos šaulių pulko, kuriame 90 procentų buvo latviai. Laisvės kovų metu tai buvo vienas iš tų mūšių, kuriuose latviai kovojo su latviais. Bolševikai buvo įsitvirtinę Batarų namuose. Jie pradėjo apšaudyti brigados kareivius, einančius Kalnciemo kryptimi. Ugniai stiprėjant, brigada išsidėstė kovai. Pagrindinė mūšio našta teko Atskirajai Studentų kuopai ir Latvijos nepriklausomybės batalionui. Mūšiui užsitęsus, studentų kuopos būrys ir naujai suformuota kapitono E. Graudinio kuopa, atlikdami apėjimo manevrą, miške susidūrė su priešu, kuris atliko panašų manevrą. Įnirtingoje kovoje, kuri kai kuriose vietose virto artima kova, priešas buvo nugalėtas. Tuo metu brigadai priskirta vokiečių Millerio baterija atidengė ugnį į Batarų namus. Po artilerijos ugnies brigada greita ataka išstūmė priešą iš jo pozicijų.
Laikraštis „Brīvā Zeme“ (1936 m. gegužės 18 d.) paskelbė buvusio kovotojo prisiminimus: „Brigadavos kavalerija ką tik buvo išjojusi į atvirą lauką, kai juos pasitiko smarki priešo ugnis. Po to tapo aišku, kad jie susiduria su labai stipriomis priešo pajėgomis. Batalionai, generolo J. Baložo įsakymu, išsidėstė ir pradėjo kovoti, įsitraukdami į artimą kovą, nes brigados kareivių durtuvai šį dviejų valandų mūšį pavertė spindinčia kalpakiečių pergale. Šis mūšis buvo labai svarbus, nes sulygino padėtį fronte, kuris tapo nesaugus dėl vokiečių, ir užtikrino, kad raudonųjų šaulių pulkai nebepatektų į Žiemgalos lygumą.“
Generolo J. Baložo brigada laimėjo mūšį, pralaimėdama 10 kareivių, tarp jų – Kārlį Baroną (1900.8.III – 1919.22.III), Dainų tėvo Krišjanio Barono anūką, palaidotą Rygos brolių kapinėse. Mūšyje žuvo 50 sovietinio Latvijos šaulių pulko kareivių.
Susijusi istorija
Cėsių mūšio pradžia, eiga ir pabaiga
Pergalei Cėsių mūšyje buvo lemta tapti lūžiu latvių ir estų kovoje už savo šalies nepriklausomybę. Ši pergalė padarė tašką Andrievo Niedros vyriausybės ir vokiečių generolo Rüdigerio von der Goltzo planams užkariauti Baltijos šalis. Vietoj to Liepojoje savo veiklą atnaujino Laikinoji Latvijos vyriausybė, vadovaujama Kārlio Ulmanio.
Apie pirmąjį Latvijos kariuomenės vadą Dāvidą Sīmansoną
Knygoje „Latvijos kariuomenės vadai“ esantys rašiniai įtikina, kad istorijai didelę įtaką daro konkretūs asmenys. Nors svarbiausių istorinių įvykių epicentre jie buvo neilgai, tikri Latvijos patriotai, turėdami turtingą karinę patirtį, sugebėjo daug nuveikti formuojant ir stiprinant Latvijos kariuomenę bei istorinių įvykių lūžio momentuose.
Ši istorija pasakoja apie pirmąjį Latvijos kariuomenės vadą Dāvidą Sīmansoną (1859-1933).