Nagu oleks teist korda sündinud
1941 Juulis ja augustis tapsid natsivõimud Kražiais peaaegu kogu linna kogukonna. Kražiai geto vang ja K. Požėla kolhoosi kolhoosnik Marytė Gerčienė pääses sellest tragöödiast imekombel.
[...] Olen pärit Kražiest. Enne Suurt Isamaasõda elasin linnas koos oma vanemate ning venna ja õega. [...] Aga siin on sõda. Niipea kui rinne Kražiaist läbi läks, organiseeriti linna endistest leedu laskuritest ja Smetana mõisameestest relvastatud politseiüksus. Kutsusime neid lihtsalt valgekraedeks. Nad arreteerisid ja tulistasid endisi nõukogude aktiviste ja uusasukaid ning konfiskeerisid nende vara.
Ühel suvepäeval käskis ta kõigil linnaelanikel – juudi rahvusest nõukogude kodanikel – turuplatsile koguneda. Relvastatud valges rüüs mehed panid meid rivisse ja käskisid käest ära panna, mis meil oli. Kes ei andnud - need võtsid talt röövis. Nähes sõrmuseid oma kätel, koorisid nad need koos nahaga maha. Pärast kõike kottidesse korjamist käskisid nad kodust järelejäänud asjad ja riided ära tuua. [...] ja meid, umbes 200 inimest, sõidutati Šiukšta härrastemaja aita, seljas vaid üksikud särgid ning õmmeldi rinnale ja seljale kollased laigud. [...]
Me jäime siia nädalaks või kauemaks. Ja siis ühel hommikul saabus getosse katkine veoauto. Tapjad loopisid teda labidatega ja käskisid end valmis seada. Saime aru, mis meid ees ootab. Meie hulgas oli üks rase naine, kes oli juba sünnitusvalude käes. Väidetavalt "inimlikult käitunud" mõrvarid jätsid ta 80 lapsega lauta sünnitama ning viisid vanemad ja täiskasvanud Kūprėsse, kust nad enam tagasi ei tulnud. Nii andsid selle metsa liivad varju isale, emale, vennale ja õele. Ja mul vedas, et pääsesin.
Lapsi hoiti getos veel umbes nädala. Nende ees kõnealune naine sünnitas ja siis, nagu tuttavad rääkisid, lasti ta Medžiokalnise lähedal maha. Nad ütlevad, et tema laps visati elusalt auku.
Bronius Kaminskas paistis eriti silma oma enneolematu jõhkruse poolest. Surmast põgenedes varjasid kaks last kogu talve kohalike elanike juures. Neid nuusutanud Br. Kaminskas viis ta surnuaeda ja lasi maha.
Mõrvarite küüsist pääsenuna peitsin end kogu aeg [...] Kõndisin inimeste seas. Sattusin Adomaičiaisse hea, siira talupoja Kazimieras Jankauskase juurde [...]. Ja kui 1944. aastal pärast kolme aastat kestnud hirmu ja julmusi nägin Nõukogude sõdureid, tundsin, nagu oleksin teist korda sündinud.
Seotud ajajoon
Seotud objektid
Žydų holokausto vieta Kražiuose (prie Medžiokalnio)
Medžiokalnio kalno papėdėje šalia Kražių miestelio yra Kražių žydų žudynių vieta ir kapas.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Kražių miestelyje gyveno apie 1500 žmonių, iš kurių apie 80 žydų šeimų – 450-500 žydų kilmės gyventojų. 1941 m. Kražių žydai buvo izoliuoti dvaro daržinėje įrengtame gete (į jį vėliau pateko taip pat iš Karklėnų atvežti žydai) ir per kelis etapus išžudyti.
Naciai aktyviai stengėsi įtraukti į holokaustą lietuvius: sušaudant žydus, vokiečių karininkai siekė, kad kiekvienas į mišką kaip konvojininkas atvykęs policininkas, sukilėlis, partizanas arba baltaraištis nušautų bent vieną savo kaimyną ar pažįstamą žydą. Po 1941 m. įvykdytų žudynių iš Kražių žydų bendruomenės liko apie 20 asmenų, kurie slapstėsi Lietuvoje arba pasitraukė į SSRS gilumą.
1941 m. rugpjūčio 2 d. nacistai ir jų talkininkai prie Medžiokalnio nužudė daugiau nei 70 vaikų ir kelis suaugusius žydus. Šias žudynes istorikas Stanislovas Buchaveckas pavadinęs „Žydų vaikų išžudymu“.
Šiuo metu šioje vietoje stovi paminklas su iškaltu užrašu: „Šioje vietoje 1941.08.02 nacistai ir jų talkininkai nužudė 71 Kražių žydą“. Užrašas hebrajų kalba pažymi, kad buvo nužudyti 71 Kražių žydas: 6 vyrai ir moterys, 65 vaikai.
Kražių žydų holokausto vieta Kuprės miške
Kuprės miške apie 13 kilometrų nuo Kražių miestelio yra Kražių žydų žudynių vieta ir kapas.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Kražių miestelyje gyveno apie 1500 žmonių, iš kurių apie 80 žydų šeimų – 450-500 žydų kilmės gyventojų. 1941 m. vasarą Kražių žydai buvo izoliuoti dvaro daržinėje įrengtame gete.
1941 m. liepos 26 d. įvyko masinės Kražių žydų žudynės Kuprės miške. Sunkvežimiais apie 300 suaugusiųjų ir jaunuolių buvo nuvežta į mišką. Operacijos metu žydai buvo rikiuojami grupėmis ir sodinami į sunkvežimius. Keliaujant į žudynių vietą, buvo perduoti kastuvai – ženklas, kad aukos turės iškasti duobes. Kuprės miške žydai iškasė gilią pailgą duobę. Vėliau jie buvo priversti nusirengti, o egzekucija vyko organizuotu būdu: aukos buvo statomos po penkis prie duobės krašto, šaudoma dviem eilėmis – pirmoji šaudė į nugarą ar krūtinę, antroji – į galvą.
Žudynes vykdė tiek vietos TDA (Tautinio darbo apsaugos) būrio nariai, tiek vokiečių kareiviai ir karininkai. Žudynės užtruko dėl sugedusio sunkvežimio ir pasipriešinimo Kražių gete, kai kaliniai suprato, kad išvežtieji nebegrįžta. Dėl šių aplinkybių tą pačią dieną nebuvo įvykdyta planuota 12 sovietų aktyvistų egzekucija. Šie asmenys vėliau buvo pervežti į Raseinių kalėjimą ir dauguma jų buvo paleisti.
Vokiečių saugumo pajėgos po žudynių konfiskavo žydų turėtus vertingus daiktus. Operacijos rezultatas – beveik visi Kražių žydų bendruomenės nariai, vyresni nei 12 metų, buvo sunaikinti.
Šiuo metu holokausto vietoje stovi paminklas, o žudynių duobės vieta yra aptverta tvorele.
