Liepojos jūrų tvirtovė WW1
Cietoksnis tika būvēts 19.gadsimta beigās un 20.gadsimta sākumā, lai pasargātu Liepājas jūras kara bāzi iespējamā ienaidnieka uzbrukuma gadījumā.
Nocietinājumu sistēma apjoza visu pilsētu, piemēram, Redāns un Ziemeļu forti. Lai iepazītu cietoksni, iesakām apmeklēt Redānu.
Ziemeļu forti ir daļēji ieskaloti jūrā un to apskate var būt bīstama.
Daugiau informacijos šaltinių
Liepāja vēstures līkločos: Liepājas cietoksnis (liepajasvesture.blogspot.com)
Susijusios vietos
Šiaurinis molas ir 3-ioji baterija Karostoje
Ilgiausias molas Latvijoje – Šiaurinis molas – buvo pastatytas XIX a. pabaigoje kaip labai svarbi Liepojos jūros tvirtovės ir karinio uosto dalis. Molo ilgis – 1800 metrų, plotis – 7,35 metro.
Šiaurinis molas yra vienas pirmųjų imperatoriaus Aleksandro III uosto statinių, pastatytas 1890–1892 m., prieš kasant Karostos kanalą. Kartu su Šiauriniu molu, Pietiniu molu ir Pietiniu molu molas sudarė Liepojos užkampį.
Liepojos tvirtovės 3-ioji baterija buvo įsikūrusi šalia Karostos šiaurinio molo ir buvo planuojama, kad ji bus didžiausia ginkluotės atžvilgiu. Buvo pastatytos platformos keturiems 6 colių (152 mm) 1892 m. modelio „Canet“ sistemos pabūklams, penkiems 11 colių (280 mm) 1887 m. modelio pabūklams ir dviem 57 mm „Nordenfeld“ prieštankiniams pabūklams, taip pat 18 9 colių (229 mm) pabūklų ir minosvaidžių.
Šiandien 3-iąją bateriją labiausiai veikia vyraujanti pietų-šiaurės jūros srovė, kuri už Šiaurinio molo sukuria sūkurį, dėl kurio išplaunami patrankų platformos pamatai.
Šiaurinis molas saugo Liepojos uosto teritoriją nuo šiaurės vakarų vėjų. Tai mėgstama vieta Liepojos gyventojams ir lankytojams stebėti saulėlydžius, žvejoti ir stebėti jūrą įvairiomis oro sąlygomis. Ypač įspūdinga audrų metu.
Šiaurinėje prieplaukoje yra daug vietos automobiliams pastatyti. Taip pat yra tualetai ir kavinė su unikaliu vaizdu į jūrą.
Karostos karo kalėjimas
Karostos kalėjimas – unikalus istorinis ir turistinis objektas Liepojoje, leidžiantis lankytojams susipažinti su daugiau nei šimtmečio senumo karinio kalėjimo istorija ir jame kalintų asmenų likimais. Pastatas pastatytas apie 1900 m. ir iki 1997 m. tarnavo kaip kariškių drausminių nuobaudų vykdymo vieta.
Nuo pat pradžių tai buvo niūri vieta žmonių likimams laužyti ir laisvoms dvasioms slopinti. Kalėjime pastebėta įvairių nepaaiškinamų reiškinių – beldančių žingsnių, atsisukančių elektros lempučių, atidaromų uždarų kamerų ir koridoriuose pasirodančių tariamų vaizdinių.
Šiandien tai svarbus kultūros ir istorijos objektas, leidžiantis pažinti Latvijos karinę istoriją ir saugantis prisiminimus apie žmonių likimus skirtingais istorijos etapais. Tai ne eilinė muziejaus ekskursija – tai pasakojimas apie žmonių likimus ir skaudžia istorijos realybę. Ekskursijos metu turite galimybę pamatyti kalėjimą, kuris beveik nepakito nuo caro laikų. Išgirsite istorijų apie Karostos istoriją ir neįprastų įvykių iš kalinių kasdienio gyvenimo. Įeikite į kameras ir vienutę, žvelgdami į tamsiausias kalėjimo vietas. Susipažinkite su parodomis apie Antrąjį pasaulinį karą, kurelius ir sovietmetį.
Karosto kalėjimas yra ne tik turistų traukos objektas – tai gyvas istorijos liudininkas.
Laivo „Saratov“ prieplauka Liepojoje
„Saratov“ prieplauka yra Liepojoje, Senojoje uoste, 59, netoli laivų prieplaukos.
Pastatytas 1888 m. Kopenhagoje laivų statyklos „Buvmeistar & Wain“ pavadinimu „Leopold II“, 1911 m. jį įsigijo akcinė bendrovė „Russian North-West Shipping“ ir pervadino į „Saratov“, o laivo kapitonu tapo latvis Aleksandras Remessas.
1915 m. gegužę, kai Liepoją okupavo vokiečių kariuomenė, laivas „Saratovas“ uoste buvo apgadintas.
1919 m. sausio 10 d. garlaivį „Saratov“ perėmė Latvijos laikinoji vyriausybė. Nuo 1919 m. balandžio iki liepos mėn., po „balandžio 16 d. perversmo“, K. Ulmanio vadovaujama laikinoji vyriausybė buvo „Saratov“ laive ir buvo priversta slėptis sąjungininkų laivyno globoje.
1919 m. liepos 8 d., laikinajai K. Ulmanio vyriausybei perdavus Rygą, garlaiviai buvo naudojami susisiekimui tarp Rygos, Ventspilio ir Liepojos.
Pagal 1920 m. rugpjūčio 11 d. Latvijos ir Sovietų Rusijos taikos sutarties sąlygas garlaivis „Saratovas“ turėjo būti grąžintas Sovietų pusei. 1923 m. sausio 2 d. garlaivis buvo perduotas Sovietų Rusijos atstovui. 1923 m. sausio 15 d. garlaivis „Saratovas“ sudužo prie Akmenrago krantų.
1936 m. Latvijos jūrų departamentas pardavė nuolaužas įmonei, kuri jas sutvarkė ir perdavė Liepojos audinių fabrikui.
Liepojos tvirtovės baterija Nr.6
6-oji baterija, kuri šiandien yra geriausiai išsilaikęs įtvirtinimų statinys, buvo suplanuota Liepojos tvirtovės pakrantei į pietus nuo Prekybos kanalo apsaugoti. Baterijoje turėjo būti keturios 6 colių (152 mm) 1892 m. modelio „Canet“ sistemos patrankos, aštuonios 11 colių (280 mm) 1887 m. modelio patrankos, devyni įvairaus kalibro minosvaidžiai ir du 57 mm „Nordenfeld“ prieštankiniai pabūklai. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, tvirtovei jau esant išardytai, 6-ojoje baterijoje vis dar buvo ginkluotė, panaudota 1915 m. balandžio mėn., kai Vokietijos karinis jūrų laivynas bandė išsilaipinti prie Pietinio molo.
XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje baterijos vietoje pradėtas statyti Olimpijos stadionas, kurį galima pamatyti ir šiandien. Pietiniame baterijos gale iškastas įtvirtinimų griovys šiandien yra įtrauktas į Liepojos pajūrio parką.
Paminklas žuvusiems žvejams, jūreiviams ir JAV lakūnams
250 metrų į pietvakarius nuo 6-osios baterijos yra Žvejų ir jūreivių paminklas su lenta, skirta JAV karinio jūrų laivyno žvalgybiniam lėktuvui PB4Y-2 Privateer, numuštam prie Liepojos 1950 m. balandžio 8 d. Lėktuvas, pravarde „Turbulentinis vėžlys“, priklausė 26-ajai patrulių eskadrilei ir pakilo iš Vysbadeno aerodromo balandžio 8 d. ankstyvą rytą ir per Kopenhagą išvyko į stebėjimo ir galbūt radijo žvalgybos misiją. Pagal įsakymą lėktuvas negalėjo priartėti prie Kuršo pakrantės arčiau nei 20 jūrmylių, tačiau dėl nežinomos priežasties jis įskrido į SSRS pačios nustatytą 12 jūrmylių zoną. Du sovietų 30-ojo gvardijos naikintuvų pulko La-11 perėmė ir numušė neginkluotą žvalgybinį lėktuvą. Numušto lėktuvo 10 narių įgulos likimas nėra tiksliai žinomas; yra prieštaringų žinių, kad visi pilotai žuvo arba kad kai kurie pilotai išgyveno ir pateko į karo belaisvių stovyklas.
Įgula:
AT1 Frank L. Beckman
AL3 Joseph J. Bourassa
ENS Tommy L. Burgess
1 m. po Kr. Joseph H. Danens
Leitenantas Johnas H. Fette'as
CT3 Edwardas J. Purcellas
LTJG Robertas D. Reynoldsas
AN Joseph N. Rinnier
Leitenantas Howardas W. Seeschafas
1 m. po Kr. Jackas W. Thomasas
Liepojos tvirtovės pietinis fortas ir paminklas N. Dedajevui, Raudonosios armijos 67-osios šaulių divizijos vadui
Liepojos tvirtovės Pietinis fortas yra pietvakarinėje Liepojos dalyje, tarp Klaipėdos gatvės ir paplūdimio.
Buvo planuojama pastatyti fortą imperatoriaus Aleksandro III uosto apsaugai iš pietų, du kilometrus nuo pietinės miesto sienos. Fortas turėjo būti tarp Liepojos ežero ir jūros, į vakarus nuo Perkūno upės žiočių, o gelžbetoninius įtvirtinimus sutvirtinti grioviu. Nors įtvirtinimai buvo beveik visiškai baigti, ginkluotė dar nebuvo dislokuota. Pastatyti rūsiai buvo naudojami kaip sandėliai tiek Pirmojo, tiek Antrojo pasaulinio karo metu. XX a. 3-ajame ir 4-ajame dešimtmečiuose įtvirtinimų teritorijoje buvo įsikūrusios įvairios gamyklos. Skirtingai nuo Viduriniojo forto ir Ravelino, Pietinis fortas niekada nedalyvavo kare, nes visuose karuose užpuolikai buvo apgulę Liepojos ežero rytinę pakrantę ir bandė įsiveržti į Liepoją tarp Tosmarės ir Liepojos ežerų.
Į šiaurę nuo Pietinio forto yra didžiausios Liepojos kapinės – Centrinės. Pietinėje kapinių dalyje yra Raudonosios armijos kapinės, kuriose perlaidoti Liepojos apylinkėse žuvę sovietų kariai, tarp jų ir 67-osios šaulių divizijos vadas generolas majoras Nikolajus Dedajevas, vadovavęs Liepojos gynybai 1941 m. birželį.
Redan (Vorposten) des ehem. Kriegshafens
Redans, oder Redana Fort, befindet sich in Karosta, 14. novembra Straße, etwa 1,5 km von den nördlichen Festungen entfernt, im Naturschutzgebiet "Tosmare".
Historisch gesehen waren Redans Elemente von Festungsanlagen, bei denen längere Abschnitte der Festungsmauern durch den Bau von V-förmigen Stellungen gegenüber dem Feind in kürzere Abschnitte unterteilt wurden, was einen besseren Schutz der Festungsmauer ermöglichte. Karostas Redan ist eine Seefestung aus dem späten 19. Jahrhundert in Liepaja, die auf den Tosmare-See hinausragt. Als die Festung ihre Festungsfunktion verlor, wurden die umliegenden Befestigungen und Forts teilweise gesprengt und unbrauchbar gemacht. Redan blieb jedoch fast unversehrt.
Im November 1919, nach der Niederlage bei Riga, starteten die Truppen von Pavel-Bermont Avalov einen intensiven Angriff auf Liepaja. Die Schlacht fand auch am Redan statt, wo 80 Soldaten der Kommandantur des Militärhafens von Liepaja unter dem Kommando von Oberleutnant Radzins kämpften. In einem schnellen Angriff am 14. November gelang es den Bermontiern, Redan einzunehmen. Es folgte ein Gegenangriff der lettischen Truppen und Redan wurde zurückerobert.
Im Juni, Juli und August steht in Redan täglich von 11.00-17.00 Uhr ein sachkundiger Führer bereit, um Ihnen mehr über die Festung Liepāja und die historischen Ereignisse in der Karosta zu erzählen.
Taubenpost Seestation in Karosta
Die ehemalige Brieftaubenstation Nr. 2 der Marine - eigentlich eine Zuchtstation - befindet sich in Karosta, Pulkveža Brieža iela 6. Sie wurde zwischen 1899 und 1900 gebaut und sollte etwa 450 Brieftauben - geflügelte Soldaten - beherbergen. In späteren Jahren wurde das Gebäude in Wohnungen umgewandelt, so dass nur noch der rote Backsteinkörper des Gebäudes erhalten ist. Die andere Brieftaubenstation, Nr. 1, die nicht erhalten geblieben ist, war für 750 Bodentruppen bestimmt und befand sich am nördlichen Ende des Atmodas-Boulevards.
Die Brieftauben waren ein einfaches, schnelles und zuverlässiges Mittel, um die Kommunikation zwischen dem Festland und den Schiffen auf See zu gewährleisten. Obwohl der Funktelegraf als modernes Kommunikationsmittel zu dieser Zeit bereits weit verbreitet war, galt der Einsatz von Brieftauben als sicherer - ein Feind konnte eine Nachricht nur abfangen, indem er die Brieftaube selbst abhörte. Die Brieftauben bewegten sich mit einer durchschnittlichen Geschwindigkeit von 60 km pro Stunde, bei günstigen Windverhältnissen konnten sie jedoch bis zu 100 km pro Stunde schnell sein. Die Tauben mussten speziell vorbereitet und trainiert werden, so dass der Umgang mit ihnen Sorgfalt und Geduld erforderte. Die Kommunikation der Brieftaube funktionierte über die Fähigkeit der Vögel, zu ihrem Heimatkäfig zurückzukehren. Wenn der Vogel an einen anderen Ort gebracht wurde - eine Taubenstation, einen Aussetzungsort und eine Freilassungsstelle - und mit einer Nachrichtenkapsel freigelassen wurde, kehrte der kleine Bote in seinen Heimatkäfig zurück. Um die Kommunikation zwischen den beiden Taubenstationen zu gewährleisten, war es notwendig, in jeder Station eine bestimmte Anzahl von Vögeln zu halten, die in der Kommunikations- oder Brieftaubenstation des Korrespondenten aufgewachsen waren. Jedes Jahr waren die Tauben an verschiedenen Manövern und Wettbewerben beteiligt. Auch nach der Unabhängigkeit Lettlands, von 1920 bis 1940, befand sich in Liepāja eine Brieftaubenstation der Kurländischen Division der lettischen Armee, die sowohl mit Riga als auch mit Daugavpils kommunizieren konnte. In der Zwischenkriegszeit verirrten sich auch Brieftauben aus Deutschland, Polen, Litauen, Finnland und Estland auf lettisches Gebiet. Auch in den Nachbarländern wurden plötzlich Tauben aus Lettland gefunden.
Das Gebäude wurde im Laufe der Jahre mehrmals umgebaut und ist heute ein Wohngebäude. Die charakteristische Form des Gebäudes aus roten Ziegeln, die für die alten Gebäude in der Karosta charakteristisch sind, ist jedoch von außen immer noch deutlich sichtbar.
Küstenartillerie-Batterie Nr. 2 von Liepāja
Unter den zahlreichen Objekten des Marinemuseums Liepāja ist die Küstenartilleriebatterie Nr. 2 von Liepāja nach wie vor der geheimnisvollste Ort in Liepāja. Die Batterie Nr. 2 war stets mit Munitionsdepots für die Truppen der verschiedenen damaligen Mächte ausgestattet.
Die Batterie Nr. 2 der Festung Liepāja lag weiter von der Küste entfernt und war durch eine hohe Befestigungsmauer geschützt. Sie war mit 16 280-mm-Mörsern des Modells von 1877 bewaffnet. Nach der Demontage der Festung wurden hier Munitionsdepots eingerichtet. Aufgrund der Explosionsgefahr war das Gelände 130 Jahre lang für die Öffentlichkeit gesperrt und bewacht. Heute beherbergt es eine Ausstellung über die Aktivitäten des Hauptquartiers der 1. Kurischen Division von 1919 bis 1940 sowie über fotografische Zeugnisse des 1. Infanterieregiments Liepāja, des 2. Infanterieregiments Ventspils und des Kurischen Artillerieregiments.
Nordfestung Liepaja und Batterie Nr. 1 in Karosta
The Northern Forts are the best known and visually most impressive part of the Liepāja Fortress. Built by the Russian tsarist army in the late 19th century, their historical name is Fortress Battery No 1.
In November 1908, less than 10 years after its construction, the Liepāja Fortress ceased to operate, because its construction was acknowledged as a strategic mistake. Some of the cannons were dismantled and taken to the Kaunas Fortress in Lithuania, while others were remelted. Fortification structures were detonated twice in an attempt to destroy the fortifications. Elements surviving to the present day include artillery batteries not fully destroyed in the explosions and underground structures. Just like the Karosta, the Northern Forts were a closed military territory during the Soviet occupation. Visitors to the Northern Forts should be very careful. As in other places on the Latvian coast, the steep shore of the Baltic Sea in the Karosta is dangerous due to potential coastal landslides. Therefore, it is not allowed to walk under the ruins of the forts.
Связанные истории
Sowjetische Luftangriffe auf den Vorort Liepāja im Oktober und Dezember 1944
Am Ende des Zweiten Weltkriegs konnten sich die deutschen Streitkräfte in Kurland sieben Monate lang erfolgreich verteidigen, da die deutsche Marine bis zum Ende des Zweiten Weltkriegs kampffähig blieb und die Heeresgruppe Nord und später die Heeresgruppe Kurland versorgte. Der wichtigste Hafen war Liepaja, über den 80 % aller Güter angeliefert und verschifft wurden. Liepaja wurde damit zu einem wichtigen Ziel für die sowjetische Ostseeflotte und die Langstreckenluftfahrt.
Verwundung von Generalmajor N. Dedayevs in der Festung Liepāja, Vidus-Festung
Im Juni 1941 hatte der erfolgreiche Angriff der deutschen Armee Liepaja erreicht, als Liepaja von der 291. Infanteriedivision der deutschen Panzertruppen angegriffen wurde. Als die Feindseligkeiten zwischen Nazi-Deutschland und der Sowjetunion im Juni 1941 begannen, bestand die Liepaja-Garnison der Sowjetarmee aus Truppen des Liepajaer Marinestützpunkts der Marine und der Roten Armee. Während dieser Kämpfe wurde Generalmajor N. Dedajew tödlich verwundet.
Schlacht von Redan im November 1919
Donāts Pudulis war ein Unteroffizier der Kommandantur des Militärhafens Liepaja, der am 14. November 1919 den Orden der Ardennenschlacht für Tapferkeit und Mut erhielt, als er nach dem Angriff des Feindes auf die Festung Redāns das Kommando über die Kompanie des Kommandanten von dem tödlich verwundeten Oberleutnant Robert Radziņš übernahm und in einem schnellen Gegenangriff den Feind aus der Festung vertrieb und dabei 8 Gefangene und 2 funktionierende Maschinengewehre machte. Sein Leben bis zur Schlacht von Liepaja ist interessant. Im Alter von 16 Jahren meldete er sich 1911 freiwillig zum Sibirischen Gewehrregiment. Im Jahr 1914 nahm er an den Kämpfen gegen die deutsche Armee in Warschau, Lodz und anderswo an der polnischen Front teil, später auch an den Kämpfen gegen die österreichische Armee. 1915 segelte er als Mitglied des russischen Expeditionskorps über Wladiwostok nach Frankreich und kämpfte vier Monate lang bei Verdun. Anfang 1917 trat er in die lettischen Gewehrregimenter ein und am 7. April 1919 in die lettischen Streitkräfte in Liepaja.
Geflügelte Soldaten
Der Einsatz von Brieftauben war zu Beginn des 20. Jahrhunderts ein weit verbreitetes Kommunikationsmittel.
Karosta – der Landeplatz einer deutschen He-111 am Strand von Liepāja im Jahr 1939
Am 11. September 1939 kam ein deutscher Henkel-Bomber vom Typ He-111 bei einem nächtlichen Angriff auf polnische Städte vom Kurs ab und musste am Strand von Liepāja notlanden. Dieses Ereignis wird in den Erinnerungen von Vilis Zobens, einem Einwohner von Liepaja und Offizier einer Verbindungskompanie der Kurzeme-Division, geschildert. Der Landeplatz ist in der Natur nicht markiert. Die ungefähren Koordinaten lauten N 56,59368° E 21,01598° - am Strand in der Nähe der nördlichen Festungen.
Beschreibung der Kampftätigkeit von Vilis Narkevics am 6. November 1919
Beschreibung der Kampftätigkeit des Kommandeurs der Abteilung, Oberleutnant Julius Rosenthal Vilis Narkevics, 3. November 1921
Gründe für die Verleihung der Auszeichnung an den Kommandeur des Panzerzuges A.Klestrov
Nach der erfolgreichen Abwehr eines feindlichen Angriffs fällt der Kommandant des bewaffneten Zuges A. Klestrov und Oberst Danker begründet die Auszeichnung
