Латышские стрелки в Первой мировой войне
Первая мировая война

Мемориальный парк и музей Рождественских боев находится в Валгундской волости Елгавского края, в домах «Мангали». Музей является филиалом Латвийского военного музея, он был открыт в 2005 году и находится на территории, где проходили Рождественские бои. В местах сражений до сих пор сохранились уникальные укрепления времен Первой мировой войны. В экспозиции музея представлены предметы, найденные на полях сражений.

Восстановленные укрепления можно увидеть в рамках экспозиции под открытым небом. Рядом с музеем проложены туристические маршруты и образовательные тропы. Экспозиция фортификаций и выставок времен Первой мировой войны под открытым небом открыта для посетителей каждый день. В окрестностях Ложметейкалнса сохранились уникальные свидетельства укреплений времен Первой мировой войны. Здесь находится смотровая башня высотой 27 м, с которой открывается панорамный вид на места Рождественских боев. Рождественские бои, пожалуй, самое известное и драматичное событие Первой мировой войны в Латвии. Оно занимает особое место в военной и культурной истории Латвии. Бои в основном связаны с нападением латышских стрелков на части немецкой армии, которое проходило в особо тяжелых и неблагоприятных условиях. Небывалый случай, чтобы крупномасштабная боевая операция начиналась без артиллерийской поддержки.

Начальная точка маршрута находится в центре Упеслеи, недалеко от автобусной остановки.

Утром 1 сентября 1917 года, после трёхчасовой артиллерийской подготовки, немцы начали наводить три деревянных понтонных моста через Даугаву в районе Икшкиле. Из 1159 орудий и миномётов было выпущено около 560 000 снарядов, что полностью подавило 66 русских орудий и вынудило отступить 186-ю дивизию, дислоцированную на правом берегу Даугавы. Командующий 12-й русской армией генерал Парскис приказал 43-му корпусу контратаковать прорыв и предоставил в распоряжение командира корпуса 33-ю, 136-ю, 138-ю дивизии, одну бригаду 116-й дивизии и 2-ю Латышскую стрелковую бригаду.

Днём 1 сентября латышские стрелки получили приказ выдвинуться для борьбы с немецкими войсками, переправляющимися через Даугаву. 2-я латышская стрелковая бригада из Ропажи пошла навстречу атакующим немецким частям, а бойцы 5-го Земгальского латышского стрелкового полка около четырёх часов дня достигли укреплённых позиций вдоль правого берега реки Маза Югла. После артиллерийского обстрела в середине дня 2 сентября началась атака позиций латышских стрелков. Оборонительные бои развернулись на 14-километровом фронте вдоль правого берега реки Маза Югла. Бойцы 2-й латышской стрелковой бригады, имея в своём распоряжении несколько орудий, противостояли численно и технически превосходящей группировке немецких войск, которые также применяли в атаке авиацию, огнемёты и снаряды с отравляющими веществами. Стрелкам удалось героически удерживать фронт 26 часов, до 3 сентября. Выполнив свою задачу, оставшиеся в живых латышские солдаты по приказу командования 12-й армии отошли на Сигулдские и Цесисские позиции. Потери были очень тяжёлыми – более половины бойцов 5-го Земгальского и 6-го Тукумского латышских стрелковых полков были разгромлены, 7-й Бауский и 8-й Валмиерский латышские стрелковые полки понесли меньшие потери.

Центр культурного наследия «Tīnūžu muiža» находится в Огрском районе, в селе Тинужу, в 7 км от городов Огре и Икшкиле. Первые письменные сведения о поместье относятся к 16-му веку. До середины 18-го века поместье считалось хозяйственным производством небольшими постройками. Со временем оно превратилось в крупное хозяйство. Во время Первой мировой войны в этом районе между русской и немецкой армиями происходили бои, в которых сражались и латышские стрелки. Во время войны за независимость в поместье Тинужу располагались штаб 1-го Валмиерского пехотного полка Латвийской армии и парк бронированных автомобилей. В 1932 году поместье было передано Латвийскому союзу инвалидов войны, который обеспечивал их жильем и заботился о ветеранах. Во время Второй мировой войны, в 1943 году в поместье Тинужу из Эстонии была переведена немецкая армейская часть «FAT 212». Это была группа фронтовых диверсантов, готовивших солдат к борьбе с Красной Армией.

Латвийских солдат также обучали разведке, тактике партизанской войны и саботажу. Хозяйский дом поместья Тинужу был разрушен, когда Красная армия пошла на Ригу. Сегодня вы можете увидеть выразительный пейзаж с историческими зданиями на берегу реки Маза Югла. Выставки, посвященные историческим событиям, в том числе о латышских стрелках, можно увидеть в Центре культурного наследия «Поместье Тинужу».

Расположен в деревне Тинужи Икшкильского края, на обочине шоссе, недалеко от начальной школы Тинужи.

Мемориал латышским стрелкам, сражавшимся против немецкой армии в Первой мировой войне. Битва на реке Маза-Югла 1–2 сентября 1917 года стала кульминацией Рижской операции. Германская армия начала наступление на Икшкиле с целью взять Ригу и пленить 12-ю русскую армию. Немецкие части, переправившись через Даугаву по понтонным мостам, вышли к району реки Маза-Югла, где были блокированы латышскими стрелками. Им было приказано задержать противника до тех пор, пока вся 12-я русская армия не выйдет из окружения, не попав в плен к немцам. Бои проходили с большими потерями для обеих воюющих сторон.

Сегодня вы можете посетить памятник «Алтарь героев» скульптора Яниса Карлова, посвященный латышским воинам, открытый в 2005 году. В 300 метрах находится усадьба Тинужу, где размещается выставка.

Ложметейкалнс расположен в Валгундской волости Елгавского края, недалеко от автомагистрали A9. Это место битвы Первой мировой войны и единственный в Латвии объект культурного наследия государственного значения. Ложметейкалнс расположен на дюне Гара Капа, которая является частью дюнной гряды Нордеки-Калнциемс. Название возникло в те времена, когда здесь находились неприступные укрепления немецкой армии, защищаемые шквальным огнём.

Рождественские бои – одно из самых известных и драматичных событий Первой мировой войны в истории Латвии. В 1917 году отряды латышских и сибирских стрелков русской армии атаковали и заняли Ложметейкалнс, захватив не менее 600 солдат противника и ценные трофеи. Стрелки считали, что именно они заслужили честь покорения гор.

В окрестностях горы Ложметейкалнс сохранились памятные знаки и другие свидетельства происходивших здесь боёв. Ежегодно в январе в окрестностях Ложметейкалнса проводятся памятные мероприятия, посвящённые Рождественским боям. Сегодня Ложметейкалнс стал символом и мемориалом, посвящённым героизму латышских стрелков. С 27-метровой смотровой башни открывается панорамный вид на место Рождественских боёв.

Расположен в районе Бабите, на обочине дороги, недалеко от бывшего дома Антини и старого склада лекарств.

Антиньское, или Тирельское, солдатское кладбище было основано во время Первой мировой войны. На этой территории располагались оборонительные позиции армии Российской империи. В 1917 году, во время Рождественских боёв, неподалёку располагался штаб 5-го Земгальского Латышского стрелкового полка и госпиталь со складом медикаментов.

В ночь с 5 на 6 января 1917 года, под светом восьми огромных костров, с воинскими почестями были похоронены 105 бойцов 5-го Земгальского Латышского стрелкового полка. Они погибли в боях с немецкими войсками или умерли от ран. Похороны возглавил командир полка Юкумс Вациетис. В последующие годы на кладбище хоронили и солдат из других частей русской армии. В 1925 году на кладбище был открыт памятник работы архитектора Эйженса Лаубе, а территория была благоустроена. Информация о 3800 захороненных на кладбище воинах встречается во многих местах, но её следует считать маловероятной и непроверенной.

Įsikūręs Marupės savivaldybėje, priešais golfo klubo „Viesturi“ pastatą, miško kelyje, priešais nuorodą į golfo aikštyną.

Projekto idėjos autoriai – Mārupės krašto gidas Miķelis Jakunovas ir žemės sklypo „Dumpmaļi“ savininkas Visvaldis Dumpis.

2014 m. lapkritį, per Latvijos patriotų savaitę, skirtą pagerbti Latvijos karius, miške netoli Dzilnupytės, Marupe ir Babytės apskričių pasienyje, dar viename Pirmojo pasaulinio karo mūšio lauke, buvo atidengtas antrasis paminklas Latvijos kariams. Paminklo idėjos autorius ir finansuotojas yra Visvaldis Dumpis, o jį sukūrė skulptorius Ivaras Feldbergsas. Atminimo vietos savininkas Visvaldis Dumpis norėtų, kad žmonės čia rinktųsi ne tik birželio 14 ir kovo 25 dienomis, bet ir liepos 10 d., minint krašto apsaugos pajėgų įkūrimo metines, bei kitais latviams svarbiais istoriniais įvykiais.
2018 m. lapkričio 9 d. prie paminklo atidarytas informacinis stendas apie vietovės istoriją ir lankytinus objektus. Jis skirtas vietovės istorijai, pasakojant apie kadaise buvusius namus „Adieņi“ ir juose gyvenusią Ķurbjų šeimą, Pirmojo pasaulinio karo įvykius apylinkėse, taip pat apie istorinius objektus, kurių gamtoje nebeįmanoma pamatyti – Dūčių tiltą, Dzirnavų tvenkinį ir malūną bei Medžioklės pirtį.

Įsikūręs Babytės rajone, netoli Antinių karių kapinių ir atnaujintų apkasų.

Pirmojo pasaulinio karo metu nuo 1915 m. šioje teritorijoje buvo įsikūrusios Rusijos imperijos armijos gynybinės pozicijos. 1917 m., per Kalėdų mūšius, šalia Antinių namo buvo įsikūręs 5-ojo Žiemgalos latvių šaulių pulko štabas ir ligoninė su vaistų sandėliu, kuriai vadovavo žymus Latvijos karo gydytojas Pēteris Snīķeris.

Kalėdinių mūšių metu Latvijos šauliai puolė Vokietijos armijos dalinius ypač atšiauriomis ir nepalankiomis sąlygomis. Mūšiuose patirti sužalojimai buvo įvairūs – šautinės žaizdos, sumušimai ir traumos, taip pat nušalimai. Laiku reikėjo suteikti medicininę pagalbą tūkstančiams Latvijos kareivių. Ji buvo organizuojama taip, kad sužeistieji kuo greičiau gautų pagalbą. Mūšio lauke dirbo neginkluoti paramedikai, teikdami pirmąją pagalbą ir išveždami sužeistuosius iš pavojingų vietų. Šalia mūšio laukų buvo įrengti tvarstymo punktai, kur buvo tęsiama priežiūra ir atliekamas triažas. Sunkiau sužeisti kareiviai vežimais ir automobiliais buvo evakuojami į ligonines ar ligonines. Šalia ligoninių buvo įkurtos kapinės, kuriose buvo laidojami nuo sužalojimų mirę asmenys.

Šiandien galite aplankyti senąjį vaistų sandėlį. Netoliese yra Antinių karių kapinės, taip pat rekonstruoti Pirmojo pasaulinio karo apkasai ir slėptuvės. Aplinka tinkama pasivaikščiojimams miške, atskleidžiant ryškius karinio paveldo įrodymus.

Įsikūręs Olainėje, netoli Olainės istorijos ir meno muziejaus.

Istorinis maršrutas buvo sukurtas 2018 m. Pirmojo pasaulinio karo metu buvusių Rusijos armijos įtvirtinimų, kurie buvo vietovės gynybos sistemos dalis, vietoje. Vokietijos ir Rusijos armijų mūšiai Olainės apylinkėse patraukia dėmesį dėl kelių priežasčių. Pelkėta vietovė neleido kariaujančioms šalims greitai pasiekti sėkmės ir reikalavo iš kareivių įvairiapusiškų įgūdžių, veikiant nepalankiomis sąlygomis. Karo metu svarbų vaidmenį atliko tiksli reljefo analizė, žvalgyba, įtvirtinimai ar inžineriniai statiniai.

Šiandien edukacinis maršrutas yra laisvai prieinamas ir suteikia apytikslį vaizdą apie karių gyvenimo sąlygas. Restauruoti pastatai yra uždaryti, tačiau juos galima apžiūrėti iš anksto susisiekus su Olainės istorijos ir meno muziejaus specialistais.

Salų grupė yra Dauguvoje, Rygos HE rezervuaro pietinėje pusėje, netoli Daugmalės. Mirties sala yra vienas baisiausių ir legendomis apipintų Pirmojo pasaulinio karo mūšio laukų. Kai 1915 m. Rusijos armija pasitraukė iš Kuržemės ir Žiemgalos, kai kurie daliniai liko kairiajame Dauguvos krante, kur užėmė pozicijas kovai su Vokietijos armija. Upės krantus jungė tiltas. Čia įvyko vienas didžiausių cheminio ginklo panaudojimo atvejų Latvijos teritorijoje. Latvijos kareiviai šią vietą vadino „Mirties sala“, o kitų tautybių kareiviai – „Pragaru“. Mirties salos vieta turėjo strateginę ir simbolinę reikšmę. Latvijos kareiviams ji buvo Vokietijos okupuotos Kuržemės dalis. Kovos vyko Dauguvos pakrantėse netoli Ikškilės, kurios tam tikra prasme buvo susijusios su protėvių kovomis kryžiaus žygių metu. Šiandien į šią vietą galima patekti laivu. Galima pamatyti neužtvindytą Rygos HE rezervuaro teritoriją. Vis dar išlikęs E. Laubės suprojektuotas paminklas. Kai kuriose vietose rekonstruoti gynybinės pozicijos elementai. Dauguvos krante, netoli Ikškilės Kābelių kalvos, yra informacinis stendas. Mirties sala tapo salų grupe, kai buvo baigta statyti Rygos HE rezervuaras.

Ogrės istorijos ir meno muziejus įkurtas 1981 m. Muziejaus kolekciją sudaro daugiau nei 40 tūkstančių skirtingų vienetų, surinktų Ogrės miesto ir buvusio Ogrės rajono teritorijoje. Muziejuje plačiai vaizduojamas kultūrinis ir istorinis paveldas nuo seniausių laikų iki šių dienų.

Parodoje „Iš banko į muziejų“ lankytojai gali susipažinti su pastato Brīvības gatvėje 36 istorija ir jo transformacija per 50 metų laikotarpį. Iš pradžių pastatytas kaip SSRS bankas, pastaruoju metu jame įsikūręs Ogrės istorijos ir meno muziejus.

Ekspozicija „Poilsiautojai Ogrėje“ skirta vienam ryškiausių ir legendiškiausių miesto istorijos puslapių. Joje rodomos poilsio galimybės, poilsiautojų pramogos, taip pat legendos, apipinusios Ogrės kultūrinį ir socialinį gyvenimą nuo XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo. Ogrės, kaip kurortinio miesto, gyvenimo istorija pateikiama kruopščiai atrinktais dokumentais ir objektais bei patraukliu meniniu pateikimu.

Muziejaus parodos keičiasi kas mėnesį. Teminės parodos paprastai skirtos skirtingiems istoriniams įvykiams, tačiau meno parodose pristatomi menininkai, tokie kaip tapytojai, keramikai, grafikos dizaineriai, fotografai ir kitų kūrybinių profesijų atstovai iš Ogrės savivaldybės ir visos šalies.

Dviračių muziejus yra Saulkrastuose, netoli A1 greitkelio ir Pabaži geležinkelio stoties, šalia Baltosios kopos. Muziejaus kolekciją sudaro techniškai įdomiausi dviračių raidos istorijos pavyzdžiai Latvijoje. Tai didžiausia dviračių kolekcija Baltijos šalyse, kurioje yra apie 60 Latvijoje pagamintų ir naudotų dviračių, įskaitant armijos tipo dviračius. XX amžiaus pradžioje daugelis armijų pradėjo plačiai naudotis dviračių prieinamumu ir privalumais. Dėl jų mobilumo buvo suformuoti specialūs dviračių daliniai. Dviračių daliniai galėjo lengviau rinkti žvalgybos informaciją ir pradėti netikėtus išpuolius, be to, jie buvo mobilesni nei įprasti pėstininkai, kai reikėjo vykdyti operacijas plačioje teritorijoje. Po Pirmojo pasaulinio karo Latvijos armija taip pat turėjo dviračių dalinių, kurie naudojo Latvijoje pagamintus armijos dviračius. Kiekvienas tokiame dviračių dalinyje tarnavęs kareivis turėjo atitikti griežtus reikalavimus. Būtina gera ištvermė, regėjimas ir klausa, taip pat sveika širdis ir plaučiai. Jie negalėjo sverti mažiau nei 80 kg, o jų ūgis turėjo būti 165–180 cm. Latvijos armijoje buvo laikomasi standarto, kad gerai apmokytas dviratininkas per dieną turėtų įveikti 80–100 km, o priverstinėmis sąlygomis – iki 150 km. Žiemą, kai nebuvo galima naudoti dviračių, buvo naudojamos slidės. Dviračių būrio kareivis turėjo sugebėti per dieną nučiuožti 50–60 km. Daugelis dviračių būrių kareivių vėliau tapo profesionaliais sportininkais.

Kasmet sulaukiame apie 5000 lankytojų.

Įsikūręs Saulkrastuose, pakrantės kopose, netoli restorano „Lagūna“.

Rusijos armijos įtvirtinimai buvo pastatyti Pirmojo pasaulinio karo metu, siekiant apsaugoti pakrantes nuo vokiečių armijos desanto operacijų. Jie yra gynybinės rajono įtvirtinimų sistemos, esančios netoli strategiškai svarbių objektų, dalis.

Pirmojo pasaulinio karo metu Rusijos armija Latvijos teritorijoje buvo sukūrusi keletą gynybos linijų sistemų. Jei viena iš linijų būtų pažeista, naujos pozicijos ir pastiprinimai ten neleistų vokiečių armijai toliau veržtis į priekį. Viena iš linijų buvo išdėstyta juostoje, kuri prasidėjo Saulkrastuose, tęsėsi Lygatnėje, Nytaurėje ir baigėsi Koknesėje, prisijungdama prie pirmosios gynybos linijos, besidriekiančios Dauguvos krantais. Tikslas buvo įtvirtinti Saulkrastų apylinkes, nes ten buvo daug svarbių objektų. Kelios upių perėjos, išsišakojęs kelių tinklas, vedęs į Vidžemės centrą, taip pat gynybos pozicijos, besiribojančios su jūros pakrante.

Šiandien šioje vietoje, gražiame pajūrio miške su vaizdu į jūrą, yra iškastos tranšėjos. Tai vienas iš plačios Saulkrastų turizmo pasiūlos objektų.

Įsikūręs Plani valsčiuje, ant Vijos upės kranto.

Galima aplankyti generolo Kārlio Gopperso atminimo kambarį jo gimtinėje „Maskati“.

„Maskatu“ ūkį valdė generolo brolis Augustas Goppersas, nes talentingas karo vadas buvo užsiėmęs svarbiais įvykiais ir pasauliniais karais. 1920 m. generolas grįžo į Latviją, į gimtuosius namus. Tačiau daugelis atsakingų pareigų jį siejo su Ryga. Augustas toliau vadovavo „Maskatu“. 1940 m. generolas Goppersas buvo suimtas ir 1941 m. kovo 25 d. sušaudytas Čekos rūsiuose. 1944 m. Gopperių šeima su trimis arklių traukiamomis vežimais pabėgo į Kuršą. Karas išskyrė šeimą, o Aleksandro Gopperso dukros – Biruta, Elza ir Ana – liko Latvijoje. Joms nebebuvo leista grįžti į „Maskatu“. Namai buvo dideli ir kruopščiai prižiūrimi. Juose atskiruose kambariuose buvo apgyvendintos trys ar keturios naujokų šeimos. Dideliame tvarte buvo įrengtas arklių ferma. Dėl tarpusavio kivirčų 1980 m. kilo gaisras. Sudegė tvartas ir didelis sandėlis. Laimei, ugnis į namą nepersimetė, liepsnas atbaidė dideli mūsų protėvių sodinti medžiai.

1991 m., po stebuklingo Atgimimo, Latvijos valstybė atgimė antrą kartą. 1992 m. generolo Gopperso brolio Augusto šeima susigrąžino „Maskatus“ kaip savo protėvių šventą vietą. Dešimt metų visi sunkiai dirbo, kad išgelbėtų namus nuo sunaikinimo, atkurtų ir atstatytų sugriautus pastatus, kad visas „Maskatus“ ūkis būtų gražus. Namai buvo atkurti iki senovinės išvaizdos, taip pat įrengtas generolo Kārlio Gopperso atminimo kambarys. Atminimo kambarį galima aplankyti iš anksto paskambinus ir susitarus telefonu +371 29396870, +371 29254285.

Įsikūręs Spārės dvaro komplekso teritorijoje.

Pirmojo pasaulinio karo metu Spārės dvare buvo įrengta Rusijos armijos lauko ligoninė. Netoliese esančiose brolijos kapinėse palaidoti 24 ten žuvę kareiviai, tarp jų ir latvių šauliai. Paminklas atidengtas 1935 m. spalio 6 d.

Įrengiant memorialinę vietą (pradedant nuo kelio), abiejose kelio pusėse buvo pasodintos liepų eilės. 1935 m. visus teritorijos tvarkymo darbus atliko Spārės mokiniai, vadovaujami mokyklos direktoriaus Kārlio ir Alvīnės Skalbergų.
Atminimo vietos tvarkymo darbuose taip pat dalyvauja Amatos savivaldybės Spārės pradinės mokyklos mokiniai. Šiuose darbuose didelę paramą teikia Cėsių 27-oji kryžminė gvardija.
Tradicija tapo fakelų eisena į Pirmajame pasauliniame kare žuvusiųjų atminimo vietą, organizuojama lapkričio 11 d. Šiam renginiui visada vadovauja Cėsių 27-osios kryžminės gvardijos rinktinės nacionalinės gvardijos būrys, o juos visada lydi kapelionas. Neabejotina renginio dalis – šventinė salvė.

Spārės dvaro komplekso teritorijoje siūloma ekskursija į paminklą Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems kariams (45 min.), iš anksto užsiregistravus telefonu +371 26558464.

Plakancieme Latvijos šauliai iškovojo pirmąją pergalę istoriniame 1915 m. spalio 29 d. naktiniame mūšyje – praėjus vos savaitei po to, kai 1-asis Daugavgryvos Latvijos šaulių batalionas paliko Rygą ir pradėjo veikti fronte. Sėkmingu Plakanciemo mūšiu prasidėjo mūsų šaulių didvyriškas kelias. Naktinis puolimas prie Misos upės turėjo ir neįkainojamą moralinę reikšmę – niekas neabejojo Latvijos šaulių koviniais sugebėjimais, jie greitai išpopuliarėjo ir daugelis latvių iš Rusijos pulkų prisijungė prie mūsų nacionalinių dalinių.

Atminimo akmenį Kekavos savivaldybė sukūrė Kekavos savivaldybės akmens apdirbimo ir restauravimo įmonė „Akm Stone Processing Center“ – akmenskaldžiai Guntis Pandars ir Pēteris Zvaunis.
Sėkmę Plakanciemo mūšyje užtikrino kruopšti, keturias dienas trukusi nuolatinė žvalgyba, 1-osios kuopos vado Fridriho Briežio parengtas netikėto puolimo planas ir mūsų karių didvyriškumas.
Tuo metu padėtis fronte buvo labai įtempta, nes vokiečių kareiviai keliose vietose lėtai artėjo prie Rygos. Netoli Plakanciemo jie neseniai buvo perplaukę Misos upę ir pradėjo kurtis tilto viršūnę, dislokuodami vokiečių 376-ojo pėstininkų pulko 2-ąjį batalioną ir 4 kulkosvaidžius.
Latvijos šaulių puolimas buvo pagrįstas netikėtumu, greitu veikimu ir įvairių veiksmų koordinavimu. Kiekvienam 1-osios kuopos šauliui buvo duotos po keturias rankines granatas, 60 kareivių apsivilko baltus apsiaustus, nes ką tik buvo iškritęs plonas sniegas. Kai puolėjai priartėjo pakankamai arti vokiečių pozicijų, 22:00 val. buvo duotas signalas ir prasidėjo puolimas. Abu mūsų kulkosvaidžiai šaudė į abu priešo flangus, kad vokiečiai negalėtų pritraukti rezervo. Mesdami rankines granatas, Latvijos šauliai greitai šturmavo vokiečių apkasus, rusų artileristai apšaudė Misos upės tiltus ir pagrindinę priešo gynybos liniją. Priešo kareiviai buvo sutrikę – patyrę didelius nuostolius, jie atsitraukė per upę ir paliko tilto galvutę puolančiųjų rankose. Viena iš mūsų kuopų buvo nugalėjusi keturis kartus didesnį priešo dalinį!
Latvių šauliai neteko šešių žuvusių karių – Jurio Butenieko, Frici Ērmanio, Rūdolfo Hofmanio, Kristapo Krūminio, Jānio Naurio ir Kirijano Šnurovo. Visi jie buvo palaidoti Rygos brolių kapinėse. Iš aštuonių sužeistųjų du vėliau mirė – Jāzeps Brūveris (palaidotas Pleskodālės kapinėse) ir Jānis Skuja (palaidotas Rygos brolių kapinėse). Vokiečių nuostoliai – žuvo 31 karys, 34 pateko į nelaisvę ir 45 buvo sužeisti. Užpuolikai kaip trofėjus paėmė kulkosvaidį ir 35 šautuvus.

Įsikūręs Bažnyčios gatvėje priešais Šv. Onos bažnyčią.

Galima pamatyti paminklą Pirmajame pasauliniame kare ir Latvijos Nepriklausomybės kare žuvusiems kariams.

1923 m. gegužės 1 d. priešais Mazsalacos liuteronų bažnyčią buvo pasodinta „Didvyrių giraitė“, kurioje kiekvienam žuvusiam kareiviui buvo skirtas ąžuolas. Pasak Likerto, iš viso buvo pasodinti 97 ąžuolai – 23 žuvusiems Nepriklausomybės kare ir 74 žuvusiems Pirmajame pasauliniame kare. Tačiau to meto spaudoje buvo minima, kad buvo pasodinti 106 ąžuolai.

1927 m. rugpjūčio 21 d. „Didvyrių giraitėje“ buvo atidengtas architekto Paulo Kundzinio suprojektuotas betoninis paminklas, kurio statyboje dalyvavo ir skulptorius Vilhelmas Treijsas.

Paminklas yra šalia Mazsalacos Šv. Onos bažnyčios, kuri buvo pastatyta specialiai parinktoje vietoje, kad jos lieknas (58,6 m), gražus bokštas būtų matomas iš tolo. Bažnyčia yra gerai išsilaikiusi, nes sovietmečiu nebuvo nei sunaikinta, nei pritaikyta jokiems kitiems tikslams.

Įsikūręs netoli Nytaurė cerkvės, šalia Antrojo pasaulinio karo sovietų karių memorialinio ansamblio.

1934 m. rugsėjo 2 d. buvo pašventintas 1917 m. rugsėjį netoli Nytaurė žuvusių šaulių ir nežinomų kareivių brolių kapas.

Kapų kūrimo chronologinė tvarka:

1917 m. rugsėjį fronto linija buvo sustiprinta atkarpoje Saulkrasti-Līgatne-Nītaure-Lobes ežeras (prie Krapės)-Koknesė. Kelyje Mālpils-Peļņi-Nītaure 6-asis Tukumo ir 5-asis Žiemgalos pulkai turėjo paskutinį susidūrimą su priešu – vokiečių kariuomene. Pulkininkas Jukums Vācietis apie tai pasakė:
„Po šio mūšio fronte įsivyravo tyla.“
Kritusieji buvo palaidoti prie stačiatikių bažnyčios Nitaure ir įvairiose konfliktų vietose kelyje Mālpils-Peļņi-Nītaure.

1922 m. laikraštyje „Latvijas Kareivis“ Nr. 113.21.05 straipsnyje „Istorinės mūšių memorialinės vietos“ minima, kad „Nitaurėje vis dar yra Latvijos šaulių brolių kapinės, kur taip pat vyko susidūrimai su vokiečiais“.

1929 m. liepos 17 d. į Nītauri nuvyko komisija apžiūrėti palaidojimų, kuri nustatė, kad Nītauri prie stačiatikių cerkvės palaidota apie 100 Rusijos armijos kareivių (verta paminėti, kad Latvijos šaulių pulkai buvo įkurti Rusijos armijos sudėtyje), tačiau prie liuteronų kapo palaidoti 6 Latvijos šauliai: Otto Bērziņš (5-asis žiemgalių pulkas), Kārkliņš (6-asis Tukumo šaulių pulkas), Alfrēdsas Bedrītis (žuvo netoli Cėsių Išsivadavimo karuose 1919 m.), Sviļums (šaulys), Žanis Krūtainis (5-asis žiemgalių pulkas) ir nežinomas Latvijos kareivis.

1933 m. netoli Pelnių namo palaidoti šauliai buvo perlaidoti Malpilio kapinėse, tačiau atskirose Morės parapijos vietose žuvusių karių palaikai perkelti į Nitaurė brolių kapines netoli Nitaurė stačiatikių cerkvės. Čia taip pat perlaidoti 6 žuvę kariai, kurie buvo palaidoti liuteronų kapinėse.

Cėsių muziejuje saugoma nežinomo autoriaus nuotrauka, kurioje užfiksuotos Brolių kapinės Nytaurėje prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Po Antrojo pasaulinio karo šiose kapinėse buvo laidojami Nitaurė ir More mūšiuose žuvę sovietų kareiviai, o visi įrodymai, kad čia buvo Latvijos šaulių brolių kapinės, buvo pašalinti. 1984 m. buvo sukurtas šiuo metu matomas sovietų arba Raudonosios armijos kareivių memorialinis ansamblis.

Taip Latvijos kovotojų atminimo vieta buvo nušluota nuo žemės paviršiaus.

2017 metais Nītaure kraštotyros entuziastės ir aplinkosaugos gidės Dace Eipure iniciatyvos ir darbo dėka senųjų Brolių kapinių teritorijoje buvo sukurta nauja atminimo vieta.

Su memorialo vieta ir Pirmojo pasaulinio karo istorija Nytaurėje galite susipažinti aplinkos gidės Dace Eipure programoje „Latvijos istoriniai nuotykiai Nytaurėje“, iš anksto paskambinę ir užsiregistravę vizitui telefonu +371 29156765!

Įsikūręs Cėsių Žemutinėse kapinėse, Lenču g. 15, Cėsis.

Viena reikšmingiausių Pirmojo pasaulinio karo ir Nepriklausomybės kovų memorialinių vietų Cėsyje yra Brolių kapinės Lejos Kapuose.
Kapinėse yra Cėsių menininko ir tarybos nario Augusto Jullos (1872–1958) suprojektuotas, 1927 m. atidengtas Brolių kapinių paminklas, skirtas 1915–1920 m. Brolių kapinėse palaidotiems kariams.

Cėsių Lėjos kapinių Brolių kapuose palaidota apie 200 kareivių. Tarp jų yra nežinomas skaičius Latvijos šaulių ir rusų kareivių, žuvusių Pirmajame pasauliniame kare, taip pat vokiečių (10), lenkų ir kitų tautybių kareivių. Latvijos išsivadavimo kovų metu šiose kapinėse palaidoti 22 5-ojo (2-ojo) Cėsių pėstininkų pulko kareiviai, taip pat 11 laisvės kovotojų, žuvusių kituose Latvijos armijos daliniuose. Brolių kapuose taip pat ilsisi 2 estai, 15 bolševikų aukų ir Latvijos raudonieji šauliai.

Cėsių istorijos ir meno muziejus yra įsikūręs pačiame Cėsių senamiesčio centre, Naujojoje pilyje. Muziejuje veikia nuolatinė istorijos ir interjero ekspozicija „Cėsys – Latvijos istorijos simbolis“, kurią sudaro du teminiai skyriai: ekspozicija „Raudona-balta-raudona vėliava Cėsių ir Latvijos istorijoje“ aiškina Latvijos nacionalinės vėliavos istoriją nuo XIII iki XX a., patvirtintą nacionalinį simbolį, Latvijos šaulių batalionų vėliavas ir nacionalinių spalvų naudojimo tradicijas Latvijos nepriklausomybės karo metu. Parodoje „Cėsys ir Latvijos nepriklausomybės karas“ daugiausia dėmesio skiriama Cėsių kuopos įkūrimui 1918 m. gruodžio mėn., bendroms estų ir latvių kovos pastangoms 1919 m. Cėsių mūšiuose, laikui, kai Bermonto aferos metu Cėsys trumpą laiką buvo laikinoji Latvijos sostinė, taip pat Cėsių pergalės paminklo istorijai. Pabėgimo kambaryje „Cėsių mūšių legendos“ dalyviai turi valandą rasti išeitį spręsdami galvosūkius, užmegzdami ryšius ir ieškodami paslėptų daiktų. Cėsių kuopa, vienas pirmųjų Latvijos ginkluotųjų pajėgų dalinių, buvo įkurta 1918 m. gruodžio 8 d. Cėsių pilyje vyresniojo leitenanto Artūrs Jansons. Muziejaus ekspozicijoje eksponuojama Cėsių kuopai skirta atminimo lenta, atidengta 1933 m. gruodžio 8 d. Cėsių Naujojoje pilyje, kuri tuo metu buvo 8-ojo Daugpilio pėstininkų pulko ir garnizono karininkų klubo štabas.

Pušis yra kairėje Strenčių–Valkos plento pusėje, maždaug už kilometro nuo Strenčių sienos, 140 metrų nuo plento, miške, 400 metrų į šiaurės vakarus nuo Kaučių.

Medžio šiurkščios žievės gabalėlis buvo išplėštas, o dainos žodžiai peiliu buvo išraižyti senoviniu latvišku šriftu, kuris dabar yra iš dalies įskaitomas – ˝ …c mīliotā / …ten līzi cīn… / …nāvīgo as… / …ņa mēs a… / …dz tūsiti / … trādniek…˝ („Eikš, mylima mergaite, į kovą, paimk mirtiną peilį į rankas. Mes, darbininkai, daug kentėjome.“).

Latvijos valstybinių miškų ekspertų teigimu, tyrėjai teigia, kad šis eilėraštis galėjo būti išgraviruotas ant pušies kamieno 1905–1918 m., kai Latvija išgyveno revoliuciją ir Pirmąjį pasaulinį karą.

Įsikūręs „Lejas Pintuliai“, Veselavos valsčiuje, Priekulių savivaldybėje.

Matomas paminklas Latvijos vėliavos autoriui Jāniui Lapiniui.

Latvijos nacionalinė vėliava buvo sukurta Pirmojo pasaulinio karo metu. 1915 m., kuriant Latvijos šaulių batalionų vėliavas, pavieniai menininkai siūlė raudonas, baltas ir raudonas vėliavų spalvas. Po pedagogo ir žurnalisto Janio Lapinio sumanymo raudonai baltai raudoną vėliavą 1916 m. antroje pusėje pagamino jo mokinė Marianna Straumane, Valmieros pabėgėlių prieglaudos mokytoja.
Tai pirmoji žinoma ir iš tikrųjų pagaminta Latvijos nacionalinė vėliava, išlikusi iki šių dienų.
2014 m. Priekulių rajono Veselavos valsčiaus „Lejas Pintuļi“ buvo atidaryta atminimo vieta prieš vėliavą autoriui Jāniui Lapinui.

Pirmoji žinoma autentiška Latvijos nacionalinė vėliava, kuri buvo slapta įvežta į Rusiją ir kruopščiai paslėpta sovietų ir vokiečių okupacijų metu, šiuo metu saugoma Cėsių istorijos ir meno muziejuje . Ją 1997 m. padovanojo jų dukra Lija Poga.

Latvijos karo muziejus yra įsikūręs senamiestyje, netoli Laisvės paminklo, istoriniame gynybos pastate, vadinamame „Parako bokštu“. Muziejuje yra 11 eksponatų. Čia eksponuojami įvairūs ginklai, dokumentai, uniformos, apdovanojimai, ženkleliai ir kiti daiktai, pasakojantys apie kasdienį kareivio gyvenimą kare. Latvijos karo muziejus yra vienas seniausių muziejų Latvijoje. Jo ištakos siekia Pirmąjį pasaulinį karą. Muziejaus kolekciją daugiausia sudarė asmeniniai kareivių daiktai arba mūšio laukuose rasti daiktai. Latvijai atgavus nepriklausomybę, pagrindinis muziejaus tikslas tapo sukurti ekspoziciją apie Latvijos karo istoriją ir aktyvų gyventojų vaidmenį saugant savo žemę. 1937 m. muziejus buvo išplėstas ir techniškai buvo vienas moderniausių tuo metu Europoje. Parako bokštas buvo vienas iš Rygos įtvirtinimų bokštų. Kai kurie įrodymai siekia 1330 m., kai jis buvo minimas kaip „Smėlio bokštas“. Bokštas buvo sugriautas 1621 m., kai Rygą apgulė Švedijos armija. Tačiau 1650 m. buvo pastatytas naujas bokštas parakui ir ginklams laikyti. Nugriovus miesto įtvirtinimus, Parako bokštas išlieka vienu svarbiausių Rygos gynybos sistemos įrodymų.

Землянки и окопы латышских стрелков в Тирели находятся в Бабитской волости Марупского района, недалеко от Антиньского кладбища латышских стрелков и бывшего склада медикаментов. Во время Первой мировой войны здесь находились оборонительные позиции латышских стрелков Российской Императорской армии. В песчаных холмах построен комплекс траншей и наземных землянок. Окопная, позиционная, траншейная война - самые популярные синонимы, описывающие Первую мировую войну и подчеркивающие важность укреплений. Они были созданы на основании исследований военных инженеров, адаптированы к окружающей среде и развитию новых вооружений. Ежедневная работа солдат заключалась в постоянном укреплении обороны.

Они давали землянкам имена, напоминающие о родных местах, чтобы мысленно быть ближе к дому, забывая о реальности войны. Линии траншей противнику занять было сложно. По мере развития вооружений их защита становилась все труднее. Крыши землянок были укреплены, чтобы выдерживать попадание артиллерийских снарядов. Траншеи были вырыты с изменением направления, чтобы взрывы причиняли как можно меньший ущерб. Транспортные проходы образовывали «карманы» - временные укрытия во время артиллерийского огня, защищавшие солдат от шрапнели и осколков. Сегодня часть укреплений отреставрирована, есть возможность осмотреть 3 восстановленных землянки и участок траншей длиной 100 м.

Частная коллекция «Семейный амбар», расположенная в родовом поместье «Абелю Путнини», была создана в 2007 году и раскрывает историю одной семьи через истории, предметы и реконструированное убежище.

Посетителям предлагается экспозиция, знакомящая с историей Первой мировой войны, Латвийской армии, Второй мировой войны, Братского кладбища в Риге и Рождественских боев. В старом амбаре представлены вышитые скатерти, самодельные народные костюмы, шкаф с посудой, лыжи и колесо от колесницы, подаренное бароном Корфом. В 2011 году началось обустройство отреставрированного убежища из берёзовых дров. В нём находятся печь, спальный отсек и стенды с предметами, связанными с Первой мировой войной: разбитая посуда, фотографии и ржавые детали оружия. Экспозиция позволяет посетителям ощутить события Первой мировой войны, описанные в романе Александра Грина «Метель душ». Особое внимание уделено 4-му Видземскому стрелковому полку и Рождественским боям. Упоминаются следующие солдаты: Роберт Сокс, похороненный на Братском кладбище в Риге, а также писатели Александр Гринс, Янис Акуратерс, композитор Арвидс Жилинскис и другие.

На территории выставки можно увидеть бомбёжки времён Первой мировой войны и источник, из которого солдаты брали питьевую воду. Экскурсия по объекту длится 1,5–2 часа и доступна на латышском и русском языках.

Памятник защитникам Елгавы – Даугавгривским ополченцам, остановившим наступление немецких войск на Елгаву в конце апреля 1915 года, был открыт в 1991 году рядом со школой «Свете» в Елгавском крае. В начале мая 1915 года в Елгаве прошла большая демонстрация в честь этого важного события. Тот факт, что латышским ополченцам удалось остановить наступление немцев, был использован Янисом Чаксте и его соратниками для обоснования идеи создания латышских стрелковых подразделений во время Первой мировой войны.

Автор памятника – скульптор Альвине Вейнбаха (1923–2011).

Гряда дюн длиной около 30 км, прослеживающаяся в природе от Ильгюциемса (с небольшими перерывами) до Тирели, сегодня является одним из самых впечатляющих рельефов Приморской низменности, который редко воспринимается как единое природное образование. Дюна образовалась на берегу одного из последних Балтийских ледниковых озер, когда воды Балтийского ледникового озера отступали. Гряда дюн состоит из двух параллельных полос дюн шириной 50–100 м. Их высота обычно составляет 6–10 м, но их самые высокие точки достигают 16–19 м над уровнем моря. В окрестностях Клейсти, Иманты и Бебербеки прекрасные сосновые леса, покрывающие дюны, являются популярным местом для прогулок, отдыха и занятий спортом, а зимой – для катания на беговых лыжах. Участок дюны в районе Лачупите связан с событиями Бермонтиады. На дюне в Пардаугаве находится кладбище Лачупе или Лакарас . Между Пинки и Бабите для сохранения дюн создан природный парк Бебербеки. Западная часть дюнной гряды Нордеки-Калнциемас, протяженностью около 10 км, называется Длинной дюной . Рядом с Длинной дюной (к югу от Тренчи) находится кладбище братьев Антиньи , склад лекарств госпиталя латышских стрелков и отреставрированные землянки латышских стрелков . К югу от Длинной дюны находится массив заболоченных лесов и болот, в том числе Равайс и Мазтирелис . Напротив Мазтирелиса находится Ложметейкалнс со смотровой башней и местом отдыха и так называемым участком Немецкого вала . Ещё западнее, у Длинной дюны, находятся кладбище братьев Латышских стрелков и кладбище братьев Пики. Почти по всей гряде дюн Нордеки-Калнциемас, с большими или меньшими перерывами, тянутся окопы. В юго-западной части Длинной дюны, в примыкающих к ней с юга болотистых лесах, видны воронки от бомб времён Первой мировой войны. Вдоль всей длины Длинной дюны (к югу от неё) тянутся небольшие лесные тропинки, подходящие для прогулок и более длительных походов – прекрасная возможность осмотреть места сражений Первой мировой войны.

Холмы Крачи — одна из крупнейших прибрежных дюн Литоринского моря. Её самая высокая точка находится на высоте 29 м над уровнем моря и 26 м над окружающими равнинами. Считается, что Литоринское море является предшественником Балтийского моря и существовало примерно 7000–5000 лет назад.

6-я Особая бригада 12-й русской армии начала наступление с гор Крачи во время Рождественских боев, имея задачей прорвать немецкий фронт от Большого Тирельского болота до реки Лиелупе. В ходе месячных боев русская армия овладела территорией площадью 25 квадратных километров, но потери были огромны – 45 тысяч убитых, раненых и пропавших без вести. Потери латышских стрелков составили 9 тысяч убитых, раненых и пропавших без вести. В Рождественских боях латышские стрелки снискали себе славу героических и отважных воинов, заплатив за неё очень высокую цену – свою жизнь.

В память о павших в боях установлен памятник. Ежегодно 11 ноября, в День Лачплесиса, и 18 ноября, в годовщину провозглашения Латвийского государства, на этом месте зажигают свечи в память о павших героях.

Охраняемая природная территория «Горы Крачи» как дюнная насыпь периода литорины