Pasakojimas apie Kalniškės mūšį

Lietuvos partizanų mūšis su NKVD kariuomene 1945 05 16 Kalniškės miške netoli Gudeliškės kaimo Krosnos valsčiuje.

Apie 60–80 partizanų, vadovaujamų Jono Neifaltos Lakūno, kovėsi apsupti kelis kartus gausesnio NKVD pasienio kariuomenės 220‑ojo pulko (vadas majoras K. Jacenka). Iki mūšio padidėjus kovotojų skaičiui, Lakūno kuopa buvo suskirstyta į 6 skyrius po 12–20 partizanų, kilusių iš to paties ar gretimų kaimų.

Mūšio išvakarėse Kalniškės miške stovyklaujantiems partizanams gavus pranešimą, kad Simne sutelkta daug NKVD kariškių, J. Neifaltos‑Lakūno kuopos trijų skyrių kovotojai iš stovyklos išėjo saugoti vietinių gyventojų – manyta, jog vyks trėmimai. Dalis partizanų trumpam sugrįžo į namus, ryte juos grįžtančius į stovyklą pamiškėje užklupo NKVD kariškiai. Prasidėjo mūšis didelėje miško teritorijoje; dalis partizanų bandydami pasiekti Kalniškės stovyklą žuvo arba buvo išblaškyti. Į stovyklą grįžo daugiau nei pusė Lakūno kuopos. Prie Krosnos–Lazdijų plento partizanų žvalgams susikovus su NKVD kareiviais paaiškėjo, kad Kalniškės mišką supa didelės priešo pajėgos, prie keliukų išdėstytos pasalos. Partizanai, daugiausia iš Antano Aleškevičiaus‑Ateities ir Kosto Kliučinsko‑Kovo vadovaujamų skyrių, užėmė gynybos pozicijas aukščiausioje miško kalvoje Meškakalnyje ir pasirengė žiedinei gynybai. Jie atrėmė kelias priešo atakas, tačiau pavakariu, baigiantis šaudmenims, partizanams buvo įsakyta trauktis. Pasidaliję į 2 grupes J. Neifaltos‑Lakūno ir jo pavaduotojo – svainio Albino Senkaus‑Vanago vedami kovotojai prasiveržė iš apsupties.