Lielais pārrobežu maršruts - militārais mantojums Latvijas un Igaunijas 100 neatkarības garos

In the tower of the St. Trinity Church in Jelgava, which was destroyed in the Soviet-German war in July-August 1944, on October 12, 1952, Egons Užkurelis, who was only 14 years old at the time, together with his friend Jānis Ģēģeris, who was a year older, hung a homemade Latvian national flag. This date was chosen because it was a Sunday when the Jelgava championship motorcycle racing took place in Pārlielupe, where many people gathered and from there the church tower could be clearly seen. The flag was made from a bed sheet, painted with watercolors. The way it was made later allowed the Chekists to guess that the flag-raisers should be sought among the students.

E. Užkurelis and J. Ģēģeri were arrested on October 23, 1952, followed by interrogation in Jelgava and at the Ministry of State Security of the Latvian SSR in Riga at the Corner House. The Criminal Court of the Riga Regional Court accused E. Užkurelis and J. Ģēģeri of anti-Soviet propaganda and agitation and participation in a counter-revolutionary organization. On January 10, 1953, E. Užkurelis was sentenced to five years in prison, and J. Ģēģeris to 15 years. E. Užkurelis was detained in Riga Central Prison for seven months until April 12, 1953, when he was released on the basis of an amnesty.

Located in the building – Academia Petrina, Jelgava.

In 1818, a private organization – the Kurzeme Literature and Art Society – established the Kurzeme Provincial Museum. At the end of 1898, it moved to a building specially designed for the museum, which was destroyed in the battles for Jelgava in the summer of 1944.

In December 1952, the museum was housed in the renovated Academia Petrina building, built as the first university in Latvia (1775). This is one of the few public buildings in Jelgava that has survived and been renovated after World War II.

In 1975, the museum, which considers itself the spiritual heir of the Courland Provincial Museum, was named after Gēderts Elias.

The museum features exhibitions about the history of Jelgava from prehistory to the present day and the great master of Latvian painting, Ģederts Elias.

The museum's exhibition "Wars and a Soldier through the Ages of Jelgava" is just a small glimpse into the wars that affected Jelgava up until World War II.

The exhibition "Life Continues Under Foreign Power" introduces life in Jelgava under Soviet and German occupation.

Jelgava lost almost everything in the summer of 1944 – a large part of its population and the city's historical buildings, which were hardly restored after World War II. The museum's exhibits allow you to see how beautiful Jelgava was and how life in the city went.

Located in Jelgava, in the Station Park, opposite the Railway Station building.

The monument to the liberated people of Jelgava “Lāčplēsis” was opened on June 22, 1932, with the participation of the President of Latvia A.Kviesis, it was erected in honor of the liberation of Jelgava on November 21, 1919, during the Latvian War of Independence. In 1940, during the first period of the Soviet occupation, the monument was not affected by changes. In 1941, when the Soviet occupiers were replaced by German occupation forces, the head of the occupation administration von Mēdem (his ancestors were the original builders of Jelgava Castle), who had returned to Jelgava, did not like the clear symbolism. On October 31, 1942, by order of the German occupation authorities, the author of the monument was ordered to carve the image of a German knight. The carving of the knight was assigned to the author of the monument – K. Jansons. In 1950, by order of the Soviet occupation authorities, the monument was destroyed. With the help of a tractor, Lāčplēsis was knocked down from the pedestal, smashed and an attempt was made to completely destroy it in a stone crusher. But Lāčplēsis turned out to be so hard that the stone crusher broke. Then the undestroyed middle part of the Lāčplēsis statue was secretly buried in the ground in the territory of a kindergarten. A fragment of the monument was found in 1988 and is currently located at Ģ. Elias in the Jelgava History and Art Museum. The monument was restored and unveiled on November 21, 1992. Its author is sculptor Andrejs Jansons, who restored the monument created by his father K. Jansons.

Located near Svēte School, Jelgava region.

In 1991, a monument to the Daugavgrīva National Guardsmen, who stopped the German army's attack on Jelgava at the end of April 1915, was unveiled near the Svēte School. In early May 1915, a large demonstration was dedicated to this event in Jelgava. The fact that the Latvian National Guardsmen managed to stop the German attack was used by J. Čakste and his associates to justify the idea of establishing Latvian rifle units in the First World War. The sculptor of the monument is Alina Veibaha (1923-2011).

The text carved into the monument reads: “I tell you, strangers – do not come to this land;

"Sing to me the golden nightingale at the tip of the sword!"

Located in Eley, in the old railway station building.

The “Zemgales strēlnieks” association has established the Eleja War Museum in the old railway station building in Eleja. The exposition of the Eleja War Museum mainly relates to the Second World War. The museum exposition features uniforms, equipment, weapons and photographs from that time. The museum also features exhibits related to the region and Eleja, its military history and individuals. It is possible to take photos in the museum in military uniforms of different periods and armies. The small two-story building contains several hundred exhibits that will interest those interested in military heritage. Representatives of the association educate the public in the museum using expositions, exhibitions and educational programs.

Joniškio istorijos ir kultūros muziejus yra įsikūręs Joniškio miesto centre. Muziejus veikia nuo 1989 metų, jame pristatomos ekspozicijos, reprezentuojančios krašto istorijos ir archeologijos vertybes, etninės kultūros ir sakralinio meno paveldą.

Istoriko ir muziejininko, partizaninio judėjimo tyrinėtojo Dariaus Vičo iniciatyva muziejuje buvo įrengta Joniškio krašto partizanams skirta ekspozicija. Atskiroje patalpoje pristatomos už Lietuvos laisvę kovojusių partizanų asmenybės bei jų kova su sovietų okupacine valdžia.

Ekspozicijoje pristatoma autentiška spausdinimo mašinėlė “Olympia“, tarnavusi paskutiniems Joniškio krašto partizanams Kostui Liuberskiui-Žvainiui ir Steponui Erstikiui-Patašonui: ja buvo spausdinami partizanų periodinio leidinio „Partizanų šūvių aidas“ numeriai. “Partizanų šūvių aidas” - pogrindinis laikraštis, leistas 1952–1957 m. Juozapavičiaus tėvūnijos teritorijoje (Akmenės, Joniškio, Žagarės ir Kuršėnų rajonų paribiuose). Tai – vėliausiai ėjęs partizanų periodinis leidinys.

Spausdinimo mašinėlė pritaikyta interaktyviam pažinimui – spaudžiant jos klavišus, lankytojas pamato nuotraukas ir išgirsta partizaninio pasipriešinimo istorijas. Eksponuojamas radijo imtuvas taip pat leidžia pasiklausyti partizanų kūrybos dainų.

Šiaulių istorijos muziejus stovi Aušros alėjoje, Šiaulių miesto centrinėje dalyje. Muziejus duris po rekonstrukcijos atvėrė 2022 m. Jis yra įkurtas istoriniame „Aušros“ muziejaus pastate,  pastatytame 1932 metais pagal vietos architekto Vlado Bitės projektą. Iš pradžių pastate veikė mokykla, o 1933 metais jo dalis buvo atiduota muziejui.

Šiandien Šiaulių istorijos muziejuje susitinka naujausios technologijos ir tradicinė muziejininkystė, veikia moderni atvirų saugyklų ekspozicija, pristatoma Šiaulių miesto istorija nuo pirmųjų žinių apie vietovę iki nepriklausomos Lietuvos Respublikos paskelbimo 1918 metais.

Dalis ekspozicijos skirta karo tematikai. Pirmo aukšto salėje pateikiamas atkuriamosios dokumentikos filmas apie Šiaulių žemėje vykusį Saulės mūšį, pateikiami eksponatai (daiktai, dokumentai, nuotraukos), susieti su Pirmuoju pasauliniu karu, mat jo metu miestas buvo stipriai nuniokotas, nukentėjo tiek gyventojai, tiek infrastruktūra. Ekspozicijoje pristatomos ir kovos su bermontininkais, 1919 m. užėmusiais miestą, siautėjusiais ir plėšusiais namus.

Šiaulių istorijos muziejaus ekspozicijų turinį išplečia edukacinės erdvės bei lauko ekspozicija. Daugiafunkcei muziejinei veiklai vykdyti skirta ir parodų-renginių salė.

Sukilėlių kalnelis – smėlio kalva Šiaulių miesto vakarinėje dalyje, kurios istoriją paveikė abu pasauliniai karai.
Vieta liūdnai pagarsėjo dar 19 a. II p.: kalnelyje buvo palaidoti 1863–1864 m. sukilimo prieš carinės Rusijos Imperijos priespaudą dalyviai, nubausti mirties bausme. Apie vietą pradėjo sklisti kraupios legendos, ji buvo apleista ir retai lankoma, galiausiai praminta Sukilėlių kalneliu. I pasaulinio karo metais jame buvo palaidoti Vokietijos imperijos kareiviai.
1926 m. kalnelį pradėta tvarkyti. Miesto inžinierius Karolis Reisonas pasisiūlė parengti paminklo-obelisko, skirto sukilėliams, projektą. 1928 m. sukilėlių kalnelyje įvyko Lietuvos nepriklausomybės 10-ųjų metinių minėjimas, atidarytas Nepriklausomybės sodas, tačiau paties paminklo statybos buvo užbaigtos tik 1935 m. Pastatytas paminklas – 14 m aukščio rausvo granito obeliskas – buvo atidengtas ir pašventintas, perlaidoti čia rastų sukilėlių palaikai.
II pasaulinio karo metais kalnelyje buvo palaidoti 1941–1944 m. žuvę Vokietijos Reicho kariai.
Sovietinės okupacijos metais antkapiniai paminklai buvo demontuoti, o 1955–1957 m. Sukilėlių kalnelio paminklas-obeliskas rekonstruotas – pašalinta visa tautinė ir religinė simbolika. 1988 m., minint 125-ąsias sukilimo metines, autentiškas paminklo vaizdas buvo atkurtas.
 

2021 m. spalio 22 d. Šiauliuose, Ežero ir Vilniaus gatvių sankirtoje buvo atidarytas Pasaulio Tautų Teisuolių skveras. Tai pirmasis paminklas Pasaulio Tautų Teisuoliams Lietuvoje. Paminklo autorius – iš Šiaulių kilęs dizaineris Adas Toleikis, o iniciatorius Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis.
Sukurtame monumente „Jungtis“ iškaltos Šiaulių apskrities Pasaulio Tautų Teisuolių pavardės, įamžinančios 148 žydų gelbėtojus, o meniniai akcentai žymi Šiaulių getų vartų vietas. Šiaulių mieste buvo įsteigti du getai: vadinamajame Kaukazo kvartale ir Ežero–Trakų g. kvartale. Į pirmąjį getą buvo siunčiami fiziškai stiprūs ir darbui tinkami asmenys, į antrąjį – specialistai (gydytojai, mechanikai ir kiti). Getas Šiauliuose buvo įsteigtas 1941 m. vasarą Šiaulių miesto karo komendanto nurodymu, o likviduotas 1944 m., nacistinei Vokietijai traukiantis ir likusius žydus pervežus į Štuthofo ir Dachau koncentracijos stovyklas. Getuose buvo įkalinta daugiau kaip 5950 žydų. Tarpukariu Šiauliuose gyveno apie 6500–8000 žydų, dalis jų savo noru pasitraukė į Rusijos gilumą, o po holokausto liko vos apie 350–500 žydų kilmės gyventojų.
 

Netoli Radviliškio traukinių stoties yra pastatytas atkurtas trėmimų traukinio vagonas, primenantis tragišką istorijos puslapį, kai 1941-1952 m. okupacinė Sovietų valdžia masiškai deportavo Lietuvos Respublikos gyventojus į atokias Sovietų Sąjungos vietoves. Vien iš Radviliškio miesto buvo ištremta daugiau, nei 3000 gyventojų.
Iš viso 1941–1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 135 500 žmonių. 1941 m. birželio 14-ąją – pirmąją masinių trėmimų Lietuvoje – dieną į trėmimo traukinių vagonus pradėti „talpinti“ Radviliškio miesto ir apylinkių gyventojai.
2012 m. vagoną, tarpininkaujant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Radviliškio rajono savivaldybei neatlygintinai perdavė Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų Vytauto Didžiojo jėgerių batalionas. Autentiškas trėmimų vagonas buvo parvežtas iš Kauno, kruopščiai atkurtas geležinkelininkų, dabar jame veikia nedidelė ekspozicija.
 

Šeduvos I ir II holokausto vietos yra Liaudiškių miške (Radviliškio r.),  apie 10 km į pietvakarius nuo Šeduvos. Žvyrkelyje pastatyta lankytino objekto nuoroda.

Pirmoji žydų tautybės žmonių palaikų kapavietė užima mišku apsuptą 375 m² dydžio teritoriją, kurios didesnė dalis išgrįsta akmenimis. Šioje vietoje nužudyta ir užkasta apie 400 žmonių.  Už maždaug 500 m yra antroji kapavietė. Žydų tautybės žmonių palaikai palaidoti 144 m² dydžio teritorijoje. Aikštelės reljefas lygus, didesnė dalis teritorijos taip pat išgrįsta akmenimis. Šioje vietoje nužudyta ir užkasta apie 300 žmonių.

1941 m. šiose vietose buvo nužudyta visa Šeduvos miestelio žydų bendruomenė – beveik 700 žmonių. Prieš tai jie dar mėnesį praleido Pavartyčių kaime įkurtame gete. Rugpjūčio 25-26 d. geto gyventojai buvo išvežti į Liaudiškių mišką. Prie iškastos duobės buvo atvaromi pasmerktieji, kuriuos vokiečių įsakymu nužudė vietiniai policininkai ir baltaraiščiai tarp nužudytųjų buvo 230 vyrų, 275 moteris ir 159 vaikai.

2014-2015 m. Šeduvos žydų memorialinio fondo iniciatyva žudynių vietos buvo sutvarkytos ir pritaikytos lankymui. Žudynių vietose įrengti 2 skulptoriaus Romo Kvinto paminklai: „Durys“ ir „Spindulys-žvaigždė“.

1948 m. rudenį Prisikėlimo apygardos štabas ieškojo vietos žiemojimui, tam buvo pasirinkta partizanų rėmėjų A. ir S. Miknių sodyba Minaičių kaime (Radviliškio r.). Partizanai po klėtele išsikasė nedidelį bunkerį, kuriame apsigyveno apygardos štabo nariai.

1949 m. vasario 16 d. partizanų vadai Minaičiuose baigė sudaryti ir paskelbė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaraciją, kurios pagrindinis tikslas - Lietuvos parlamentinės respublikos atkūrimas 1920–1926 m. pavyzdžiu. Oficialiai posėdžiuose dalyvavo 8 asmenys: Jonas Žemaitis-Vytautas, Juozas Šibaila-Merainis, Petras Bartkus-Žadgaila, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Leonardas Grigonis-Užpalis ir Bronius Liesys-Naktis. 

Bunkeris buvo naudojamas ir vėliau, jame partizanė farmacininkė Izabelė Vilimaitė-Stirna gydė Užpelkių kautynėse sunkiai sužeistą partizaną Lauryną Mingilą-Džiugą. 1953 m. nebegyvenamas bunkeris įgriuvo ir buvo užverstas šeimininkų.

2010 m. pradėti partizanų bunkerio, sodybos klėties atkūrimo ir paminklo statymo darbai. Skulptoriaus Jono Jagėlos sukurtame paminkle įamžinti visų aštuonių deklaraciją pasirašiusių partizanų vardai. Klėtyje įrengtas autentiškas, stiklu dengtas, partizanų bunkeris, kurį lankytojai gali apžiūrėti iš viršaus, o klėtyje įrengta ekspozicija.

Kauno IX forto muziejus įsikūręs svarbių tarptautinių susisiekimo kelių sankryžoje šalia Kauno ir yra patogiai pasiekiamas automobiliu.

IX fortas buvo pastatytas kaip vienas iš Kauno tvirtovės komplekso fortų 1903–1913 m. ir turėjo tikslą apsaugoti strategiškai svarbias Linkuvos aukštumas. Jis buvo statomas naudojant tuo metu naujoviškas betonines perdangas, jame įrengta elektros ir priverstinė ventiliacijos sistema. Pirmojo pasaulinio karo metais fortas nenukentėjo. 1924–1940 m. IX forte veikė kalėjimas, kuriame buvo kalinami politiniai ir kriminaliniai kaliniai, o 1940–1941 m. kalėjimas tapo NKVD perskirstymo punktu. Antrojo pasaulinio karo metais IX fortas virto masinių žydų žudynių vieta, kurioje nacistinis okupacinis režimas nužudė apie 50 000 žydų iš įvairių valstybių. 1958 m. IX forte buvo įkurtas muziejus, kuris pasakojo apie nacių nusikaltimus, 1984 m. įrengtas memorialinis kompleksas ir pastatytas monumentas nacizmo aukoms atminti (Alfonsas Vincentas Ambraziūnas, Gediminas Baravykas ir Vytautas Vielius). Šiandien IX forto muziejuje pasakojama forto bei nacių ir sovietų vykdytų nusikaltimų istorija.

A museum has been created in the nuclear bunker of Kaunas, which is located 6 m below the ground, which gathers exhibits of private collectors (> 1200). The most interesting are the collection of gas masks and the largest exhibition of Cold War radio equipment and spying devices in the Baltic States.

Vilniaus mieste, prie Lietuvos Respublikos Seimo II rūmų

1991 m. sausį laisvės siekusių ir ją gynusių Lietuvos žmonių pastangomis Lietuvos parlamento rūmai buvo apjuosti barikadų užtvara. Barikadomis mėginta apsisaugoti nuo tuo metu kilusios Sovietų Sąjungos karinės agresijos – sovietų mėginimų įvykdyti valstybinį perversmą Lietuvoje ir sugrąžinti sovietinę valdžią. Jos parlamentą juosė iki 1992 m. pabaigos. 1993 m. prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų iš dalies barikadų ir kitų reliktų buvo sukurtas savotiškas memorialas – Lietuvos žmonių pasiaukojimo įamžinimui skirtas paminklas.

Sausio 13-oji – tragiškiausias 1991 m. sausio mėnesio įvykis, kai sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant Lietuvos radijo ir televizijos pastatą bei Televizijos bokštą, žuvo 14 laisvės gynėjų ir apie 600 žmonių sužeista – buvo paskelbta atmintina Laisvės gynėjų diena. Artėjant dešimtosioms Laisvės gynėjų dienos metinėms buvo nuspręsta apsaugoti minėtą kompoziciją, įrengiant Sausio 13-osios memorialą. Memorialas atidengtas 2008 m.

Memoriale išsaugotas autentiškas 1991 m. parlamento barikadų fragmentas, įrengta koplyčia su Švč. Mergelės Marijos atvaizdu, eksponuojami per 1991 m. sausio įvykius žmonių sunešti daiktai, supažindinama su Lietuvos nepriklausomybės apgynimo įvykiais. Teigiama, kad tai bene vienintelis pasaulyje tokio tipo paminklas, įprasminantis parlamento ir valstybės nepriklausomybės gynimą.

Paminklas randasi Giedraičių miestelyje.

1932 m. birželio 19 d. buvo atidengtas žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklas Giedraičiuose. Paminklo statybos iniciatoriais buvo Giedraičių gyventojai – dailininkas ir paminklo autorius Antanas Jaroševičius, kunigas Meigys, Lietuvos karius mūšyje rėmę Malvina Valeikienė ir Matas Valeika, Širvintų visuomenė bei Lietuvos kariuomenė surinko paminklui 11 000 litų. Kvietime aukoti paminklo statybai nurodoma, kad paminklas statomas „laimėjimui pagerbti ir amžinam mūsų džiaugsmui, jis primins tos vietos istorišką reikšmę, taip pat reikš pagarbą Giedraičiuose palaidotiems kariams.“

Paminklo atidengimo ceremonija buvo pompastiška, joje dalyvavo Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona, kariuomenės vadas, 2, 4, 7, 9 pulkų atstovai ir karininkai, kurie dalyvavo kautynėse Giedraičiuose. Prie paminklo iš karo lėktuvų buvo numestos gėlės, žymi lietuvių veikėja ir viena iš paminklo statybos organizatorių Malvina Valeikienė perskaitė prie Giedraičių žuvusių Lietuvos karių pavardes, jai buvo įteiktas 3-jo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinas, prie paminklo buvo pašventinta vietos šaulių būrio vėliava. 1962–1964 m. sovietinės administracijos nurodymu paminklą nesėkmingai mėginta nugriauti, o vėliau jis paskelbtas istorijos paminklu.

200 m išsukus iš 172 kelio nuo Giedraičių miestelio.

2020 m. lapkričio 21 d. pergalei atminti Giedraičių mūšio vietoje, ant kalvos atidengtas skulptoriaus Džiugo Jurkūno sukurtas paminklas. Paminklas naujai interpretuoja tarpukaryje vykusias Lietuvos kariuomenės kovas su Lenkijos kariuomene, siekiant atsisakyti konfliktinio pasakojimo, akcentuoja abiejų valstybių sąjungos reikšmę dabarties įvykių kontekste. Rūdimis padengtas pabūklas vaizduoja tvirtą sąjungą tarp prieš šimtą metų kariavusių Lietuvos ir Lenkijos. Paminklo šonuose aprašyta tuometinė situacija, paminėti jame dalyvavę Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių daliniai bei trumpai pristatyta mūšio eiga. Paminklas pastatytas Lietuvos kariuomenės iniciatyva ir lėšomis.

Utenoje, netoli nuo magistralinių kelių Kaunas–Daugpilis (A6) ir Vilnius–Utena (A14) sankirtos.

Muziejus 2015 m. įsikūrė buvusioje Utenos siaurojo geležinkelio stotyje. Kaip prisistatoma – tai poezija alsuojantis ir subtiliai pokario tiesą atskleidžiantis muziejus. Ekspozicijoje „Bendras Europos identitetas totalitarinių režimų kontekste“ siūloma per vieno Lietuvos krašto istoriją pažinti visos Lietuvos ir Europos praeitį. Pasakojama apie Europos padalijimą 1939 m. pagal slaptų protokolų susitarimus, sovietinę Lietuvos okupaciją, lietuvių prievartinį dalyvavimą Antrajame pasauliniame kare, tremtį, pokario rezistenciją ir kolūkių kūrimą Utenos krašte. Skaudūs 1940–1965 m. Utenos krašto ir Lietuvos įvykiai atskleidžiami juos kontrasto principu palyginant su gyvenimu už geležinės uždangos.

Siaurojo geležinkelio stoties istorijoje taip pat esama tragiško įspaudo. Iš čia 1941 ir 1945–1953 m. į Sibirą riedėjo vagonai su tremtiniais.

6 km nuo Visagino, vykstant keliu Visaginas–Ignalinos atominė elektrinė (KK177).

Tai vienintelė Baltijos šalyse buvusi atominė elektrinė. Kai kada ji dar vadinama Černobylio atominės elektrinės „seserimi“, mat abejose elektrinėse statyti sovietų gamybos RBMK tipo reaktoriai. Pirmasis Ignalinos elektrinės reaktorius (energetinis blokas) buvo paleistas 1983 m. Iš viso planuota pastatyti keturis tokius reaktorius. Pastačius juos visus Ignalinos atominė elektrinė turėjo tapti galingiausia pasaulyje.

Antrasis reaktorius turėjo būti paleistas 1986 m., tačiau įvykus avarijai Černobylio atominėje elektrinėje jo paleidimas nukeltas. 1987 m. jis visgi buvo paleistas. 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyva prie elektrinės buvo surengta akcija „Gyvybės žiedas“ prieš trečiojo bloko statybas. Jo statyba buvo užkonservuota, o 1989 m. ir sustabdyta. Po avarijos Černobylyje RBMK tipo reaktorių saugos sistema buvo modernizuota, tačiau jų plėtra sustojo.

Ignalinos atominė elektrinė buvo įrašyta į Gineso rekordų knygą. Dar kartą ji išgarsėjo 2019 m. kaip HBO ir Sky UK televizijos miniserialo „Černobylis“ filmavimo aikštelė.

2010 m. pradėti atominės elektrinės uždarymo darbai. Uždaromoje elektrinėje organizuojamos ekskursijos, įrengta ekspozicijos salė.

Tilžės kaime prie pat 5303 kelio.

1915–1918 m. Vokietijos 8 armijos 88 divizijos šiame fronto ruože kovojusios su Rusijos kariuomene atramos punkto blindažas, kuris skirtas apsaugoti karius nuo galingų ugnies smūgių. Visos tokio pobūdžio slėptuvės buvo statomos pagal tipinę schemą, skyrėsi tik statinių dydžiai. Slėptuvė-vadavietė pastatyta naudojant tvirčiausią įmanomą statybinę medžiagą – betoną ir armatūrą, fasadinės slėptuvės-vadavietės sienos kraštuose išsidėstę du įėjimai, tarp kurių nedidelė langelių eilė, įvesta elektra, atvestas vanduo iš netoliese įrengto šulinio, įrengtos dvi krosnys, mediniai suolai ir gultai. Karininkams, ryšio mazgams, tvarstomajam skirtos slėptuvės-vadavietės patalpos buvo balintomis sienomis. Ant blindažo švelerių (metalo lovių) išlikę užrašai „88 J.D.T.“ nurodo, kad jie pagaminti 88 divizijos daliniuose.

Kimbartiškės kaime, išsukus iš 5303 kelio.

1915–1918 m. Vokietijos 8 armijos 88 divizijos šiame fronto ruože kovojusios su Rusijos kariuomene blindažas-vadavietė, kuri skirta apsaugoti karius nuo galingų ugnies smūgių. Visos slėptuvės buvo statomos pagal tipinę schemą, skyrėsi tik statinių dydžiai. Slėptuvė-vadavietė pastatyta naudojant tvirčiausią statybinę medžiagą – betoną ir armatūrą, fasadinės sienos kraštuose išsidėstę du įėjimai, tarp kurių nedidelė langelių eilė, slėptuvėje-vadavietėje įvesta elektra, atvestas vanduo iš netoliese įrengto šulinio, dvi krosnys, mediniai suolai ir gultai. Karininkams, ryšio mazgams, tvarstomajam skirtos patalpos buvo balintomis sienomis.

Čia esantis masyvus statinys pastatytas išnaudojant reljefo nelygumus ir įkomponuotas nedidelėje dauboje. Tai pasyvaus fortifikacinio statinio pavyzdys. Pasyvieji statiniai nebuvo pritaikyti aktyviai gynybai. Jie skirti apsaugoti karius ir amuniciją nuo sunaikinimo artilerijos ugnimi. Šio objekto viduje išlikusios sienų balinimo žymės. Objektas įvardijamas kaip buvusi vadavietė.

Zarasų rajone esančiame Turmanto miestelyje.

Pirmojo pasaulinio karo metais Turmantas buvo svarbus Rytų frontą gynusios Vokietijos kariuomenės 88 divizijos logistikos taškas. Pirmojo pasaulinio karo ekspozicija Turmante yra tarptautinio maršruto ,,Pirmojo pasaulinio karo takais“ sudėtinė dalis ir yra įsikūrusi Turmanto pagrindinės mokyklos pastate. Šiuolaikinėje ir virtualia realybe papildytoje ekspozicijoje rasite daug Pirmojo pasaulinio laikų unikalių artefaktų, replikų ir nuotraukų, taip pat susipažinsite su karių kovos ir gyvenimo Rytų fronte sąlygomis, ginklais ir amunicija, uniformomis bei ekipuote.

First World War Museum is located in Medumi village, Augšdaugava municipality, in the building of former workshops of Medumi elementary school ~600 m from the A13 road.

During the First World War, the territory of present-day Augšdaugava municipality was crossed by the "Life and Death" front line, on both sides of which trenches and bunkers were built. In the forests of Medumi parish, as well as in the forests of Demene and Svente parishes, German army bunkers have been preserved, which, unlike the wooden bunkers built by the Russian army, were built of concrete.

The exposition of the First World War Museum consists of several parts. In the museum, it is possible to get acquainted with the history of Medumi before the war, with the events of the First World War in Latvia and also in Europe, as well as with the everyday life of soldiers during the First World War. An imitation of a Russian bunker has been created in one of the halls, allowing visitors to get to know the life of soldiers in a bunker. In this part of the museum, it is possible to feel the atmosphere of war the most, provided by the sounds of gunshots and explosions and videos with scenes from the movie "Blizzard of Souls" (“Dvēseļu putenis”).

It is located in the village of Medumu, Jaunatnes Street 4.

A private collection of historical evidence created by the Stikanis family. A collection of artifacts from the First and Second World War has been created, collected mostly from Medumu Parish and the surrounding area. Both military heritage items and household items, coins, photographs can be viewed.

The private collection can be viewed by contacting us in advance. Entry for donations.

The collection of military equipment is located next to the Svente Manor hotel, around 20 kilometres from Daugavpils. The exhibits on display include Soviet Army tanks: a T-34 medium tank, as well as IS-2 and IS-2M heavy tanks named after Stalin, BRDM-2 and BRDM-1 armoured reconnaissance vehicles, Jeep Willys and GAZ-67 military vehicles, self-propelled machinery, cannons and other pieces of equipment. This is the largest collection of tanks in the Baltic States.

Daugavpils Shotgun Factory was founded in 1885. The factory is the oldest ammunition manufacturing plant in Northern Europe. The only factory of its kind in the Baltics, and one of the oldest industrial heritage sites in Latvia. The factory houses the only working lead shot casting tower in Europe.

Throughout the centuries, the factory has always produced high-quality hunting shotguns, which it continues to do today. The factory displays equipment and structures that were built in the 19th century, supplemented before and after both World Wars, but they harmonize well with the modern equipment used in the production of ammunition.

The factory offers a historical exhibition, a shot-casting workshop, and a climb up its unique 31.5 m high tower, under which there is a 13.5 m deep cooling well. The ammunition factory is a destination for many domestic and foreign tourists who want to feel the unique atmosphere of the 19th century today and get to know the ancient equipment in action. After the factory tour, everyone has the opportunity to try out the manufactured products in the factory shooting range.

The Daugavpils Fortress is located on the right bank of Daugava, in the western part of the city of Daugavpils. This is the only fortress of the first half of the 19th century in Northern Europe, which has survived almost unchanged. Construction began in 1810, shortly after which it suffered in the war of 1812 and the floods of 1829. The fortress was a place of strategic importance, including in the fight against Napoleon’s army. Consecrated in 1833, the fortress was completed almost half a century later, in 1878. The Daugavpils Fortress is divided into quarters, with the Parade Square located in the central part. Later the fortress lost its strategic importance and a warehouse was set up in it in 1897. Before World War I, Latvian Army officers, including General Jānis Balodis and Colonel Frīdrihs Briedis, served in the Daugavpils Garrison. In honour of the centenary of the war of 1812, a monument was unveiled in the fortress park in 1912. Army units were stationed here during the Soviet era, and the Daugavpils Higher Military Aviation Engineering School was established. The fortress features several tourist attractions, including the Daugavpils Fortress Culture and Information Centre (trips around the Daugavpils Fortress are available), World War I Museum, Daugavpils Mark Rothko Art Centre, the White Horse art gallery, a medical exhibit displaying contraceptives, the Housevintage antique shop, the Daugavpils Bat Centre and the ‘Retrogaraž-D’ exhibit of retro cars.

Located in Krustpils Palace

Viewable exhibition "Fights for freedom in the 20th century"
Soviet repression. Hard memories. Sitting here in a club chair, you can listen to fragments of the book "Those were the times" by Ilmars Knaģ from Jēkabpils. On one of the walls of the room, a list of townspeople deported to Siberia slides dispassionately, like the credits after a movie. There you can watch an amateur video about the removal of the Lenin monument in Jēkabpils on the old TV. Visitors are interested not only in the content, but also in the technical possibilities - how did this film get on the old TV.

It is possible to listen to the lectures prepared by the museum specialists at the Jēkabpils History Museum or apply for an excursion: Jēkabpils and its surroundings in the First World War, Jēkabpils in 1990, the time of the Barricades, the deportations of 1949 - 70, Jēkabpilians Cavaliers of the Lāčplēš Military Order, etc.
The average duration of lectures is 40 min. Information and registration for lectures by calling 65221042, 27008136.

Information about prices

Jēkabpils History Museum is located in Krustpils Castle. In 1940, after the inclusion of Latvia in the USSR, the 126th Rifle Division was stationed in Krustpils Castle. During the Second World War, the castle housed a German infirmary, and after August 1944, a Red Army war hospital. After the war, Krustpils Castle with the adjacent manor buildings were occupied by the central warehouses of the 16th Long-range Reconnaissance Aviation Regiment and the 15th Air Army of the Soviet Army.

Located at Odzienas Street 2, Pļaviņas.

The permanent exposition "Latvian Army in Pļaviņas in the 20th Century" can be seen.

The building in Pļaviņas, Odzienas Street 2, has a long history - from the time when Stukmaņi wholesaler Hugo Apeltofts started active economic activity in it, thus promoting the development of Pļaviņas city, until the headquarters of the Latvian Eastern Front was established here during the War of Independence. In 1919, the activities of Latvian army units against the Red Army in Latgale were commanded directly from Pļaviņas.

In 1934, a memorial plaque was unveiled near this house with the inscription: "In 1919, the headquarters of the Eastern Front was located in this house, and here General Jānis Balodis took over the command of the Latvian National Army." It was removed and destroyed by the Soviets in 1940, but on June 16, 1990, with the support of the LNNK Plavinas branch, it was restored.

Now, next to the former headquarters building, there is a memorial stall dedicated to 15 cavalry of the Lāčplēsis Military Order born in Pļaviņas region. In Pļaviņas, as well as provides an insight into the life stories of the Knights of the Lāčplēsis War Order.

Not far from the exposition building is the Latgale Division headquarters building, which was built in 1913 by Count Teodors Medems as a Stukmaņi liqueur factory. In 1919 it was taken over by the regime of P. Stučka, where it had also established a prison. After the expulsion of the Bolsheviks, in 1925 the building was taken over by the Latvian Army, which housed the headquarters of the Latgale Division. 10 generals and other officers of the Latvian Army spent their military careers in this building. In 1940, the building was taken over by the Red Army. In the post-war years, it housed a school as well as a municipality. Around 1970, the building was started to be used by the production association "Rīgas Apīrsbs".

Visits to the exhibition must be booked in advance by calling T. 28442692.

Located on an island in Koknese parish.

The Garden of Destiny is a symbol created in nature for the constant renewal and growth of the nation – the past, present, and future of both the person and the country meet here. Similar to the Freedom Monument, the Garden of Destiny is also created thanks to donations.

In collaboration with the Latvian Association of the Politically Repressed, a memorial ensemble for the mothers of Siberian children has been created at the center of the virtual House of Silence. Two boulders, engraved with the words “Mother, you gave me life twice. When I was born and when I did not die of hunger. A child of Siberia,” remind us of their selflessness and great sacrifice.

The territory of the Likteņdārzs preserves World War I trenches. A memorial site has been created for the Latvian riflemen in them, which was unveiled on the 100th anniversary of the founding of the riflemen regiments. The composition of the site consists of two parts: a group of Latvian boulders symbolizes those who stayed home, and a row of boulders placed in the World War I trenches symbolizes the Latvian riflemen. The stones were selected and artistically arranged by sculptor Ojārs Feldbergs.

The exhibit is located in the former culture house of Aizkraukle parish. It reflects the everyday social, recreational, professional, educational and cultural life in Soviet times, as well as the history of how Aizkraukle (during Soviet times – Stučka) and the Pļaviņu HPP came to be. Visitors can view the ‘Red Corner’ with its historical propaganda materials, the office of a party functionary and a typical Soviet apartment with a living room, kitchen, bathroom and toilet and their corresponding attributes. Some rooms are dedicated to Soviet medicine, tourism and sports as well as repression tactics. There is a spacious hall in the centre of the exhibit for Soviet-made vehicles. This was started in 2016 by the Aizkraukle History and Art Museum by setting up the exhibit on three floors. Nowadays it is the largest exhibit in the Baltics dedicated to this period of Soviet occupation.

Salaspils Memorial and historical exhibit is located in Salaspils municipality, 1.2 km from the Riga-Daugavpils A6 highway. The Salaspils Memorial was unveiled in 1967 on the site where during World War II the Salaspils Camp was once located. It is a place that was used for Soviet propaganda and is shrouded in myths and half-truths. It is a good representation of the Nazi crimes and Communist ideology that was carried out during each of the occupations. This repressive camp was a part of the German penitentiary system. It had similarities with concentration camps, but it was not the same thing. It was created so that there would not be a disproportionate number of prisoners in Riga prisons. This camp was an “extension of the police prison”. And a variety of people were imprisoned here – Jews, the Red Army prisoners of war, absentees, political prisoners, criminals, prostitutes, members of the Latvian resistance movement, Baltic soldiers in the German Army or police, and others. The camp could hold up to 2,200 prisoners. The main cause of death (~2000) was malnutrition, working conditions, corporal punishment and illness.