Raudonoji armija užėmė Rygą
I Nepriklausomybės karai
1918 m. gruodžio pabaigoje Raudonoji armija priartėjo prie Rygos iš šiaurės, rytų ir pietų. 2-osios latvių šaulių brigados pulkai veržėsi iš Cėsių į Rygą, o abiem Dauguvos krantais – 1-oji latvių šaulių brigada ir Rusijos 2-osios Novgorodo šaulių divizijos pulkai. Paskutinis nesėkmingas bandymas sustabdyti Raudonąją armiją prie Rygos vartų įvyko metų sandūroje prie Inčukalno. Čia Landesvero kuopa kartu su Geležine brigada (taip buvo pavadinti vokiečių kariuomenės daliniai, sutikę kovoti su bolševikus) ir Rusijos antibolševikiniai daliniai patyrė sunkų pralaimėjimą per dvi dienas trukusias kovas prieš 1-ąjį ir 4-ąjį latvių šaulių pulkus.
Blėsdama viltims sustabdyti Raudonosios armijos artėjimą ir jos „raudonuosius“ latvių šaulius, K. Ulmanio vadovaujama Laikinoji vyriausybė, lydima Studentų kuopos, 1919 m. sausio 2 d. vidurdienį išvyko iš Rygos. Sausio 3-iosios rytą miestą paliko ir likę valdžiai ištikimi nacionaliniai kariniai daliniai – iš viso apie 400 karių, vadovaujamų pulkininko Oskaro Kalpako. Didžioji dalis naujai suformuotos nacionalinės kariuomenės dezertyravo, nes nenorėjo kautis prieš „raudonuosius“ latvių šaulius. Rusijos komunistų skaičiavimas įtraukti Latvijos sovietų šaulių diviziją į invaziją į Baltijos šalis pasiteisino. Iš miesto taip pat pasitraukė anglų karo laivai ir keli tūkstančiai pabėgėlių.
Sausio 2-osios naktį Rygoje prasidėjo ginkluotas bolševikų sukilimas. Visą naktį ir iki sausio 3-osios mieste vyko chaotiški susirėmimai tarp bolševikų kovotojų, plėšikų gaujų ir mieste likusių antibolševikinių jėgų dalinių. Miesto kalėjimo prižiūrėtojai pabėgo ir šimtai kalinių buvo paleisti (vien iš Terminiaus kalėjimo 600 žmonių). Per susirėmimus su Geležine brigada ir kai kuriais Landesvero daliniais prie Rygos geležinkelio stoties, lifto ir Antrojo miesto teatro (dabar Latvijos nacionalinis teatras) žuvo 22 žmonės.
1919 m. sausio 3 d. popiet į Rygą įžengė pirmosios šaulių kavalerijos žvalgų grupės. Po pietų ir vakare į miestą įžengė 6-asis latvių šaulių pulkas, atsiųstas iš Valkos. Sausio 4-osios naktį Pēterio Stučkos vadovaujama laikinoji sovietų vyriausybė traukiniu atvyko prie sugriauto Juglos tilto. Jos nariai įsėdo į iš vokiečių nelaisvę šarvuotą traukinį ir naktį įvažiavo į Rygą. Jau trečią valandą ryto sovietų valdžios atstovai dalyvavo Rygos karo revoliucinio komiteto, vadovavusio bolševikų vadovaujamam sukilimui, posėdyje. Rygoje prasidėjo bolševikų valdžia, trukusi nepilnus penkis mėnesius.
Daugiau informacijos šaltinių
Sielų pūga. „Raudonieji“ šauliai įžengia į Rygą. Galima: https://www.dveseluputenis.lv/lv/laika-skala/notikums/106/sarkanie-strelnieki-ieiet-riga/ [žiūrėta 2021 05 06].
Susijusi laiko juosta
Susijusios vietos
Paminklas pirmajam mūšiui už Latvijos nepriklausomybę
Adresas: Inčukalns, Atmodas g. 2.
2016 m. liepos 3 d. buvo atidengtas paminklas pirmajam mūšiui už Latvijos nepriklausomybę, skirtas Latvijos landesverui (Die Lettländische Landeswehr), kuriame vietos baltų vokiečiai, rusai ir latviai, tuo metu buvę abiejų pusių daliniuose, gynė naujai įkurtą valstybę nuo bolševikų Raudonosios Armijos. Brolių kapų komiteto pirmininkas Eiženas Upmanis tuo metu padarė išvadą, kad tai galėtų būti pirmasis paminklas jungtinėms Latvijos ir Baltijos vokiečių pajėgoms mūšio memorialuose už kapinių ribų. Tuo metu Latvijos landesvero latvių dalinių vadu buvo paskirtas pulkininkas leitenantas Oskaras Kalpaksas, iš kurio dalinių Laisvės kovų metu išaugo ir susiformavo vėlesnė Latvijos armija.
1918 m. visa dabartinės Latvijos teritorija pateko į Vokietijos imperijos ir jos kariuomenės rankas. Tačiau 1918 m. vasaros pabaigoje ir rudenį padėtis ėmė sparčiai keistis prieš Vokietiją ir tapo aišku, kad tik laiko klausimas, kada Vokietija bus priversta pripažinti pralaimėjimą Pirmajame pasauliniame kare. Rusijos imperija, kurios dalimi Latvija buvo iki Pirmojo pasaulinio karo, nustojo egzistuoti anksčiau, po 1917 m. vasario ir spalio revoliucijų. 1918 m. lapkričio 18 d. buvo paskelbta Latvijos Respublika. Vokietijos kariuomenė, kuri po 1918 m. lapkričio 11 d. paliaubų su Antantės valstybėmis buvo dislokuota Latvijos teritorijoje, nebebuvo motyvuota tolesniems karo veiksmams, ir dauguma jos kareivių tiesiog norėjo grįžti į tėvynę.
Tokiomis aplinkybėmis buvo akivaizdu, kad Latvijos gynyba pirmiausia priklausė nuo pačių Latvijos gyventojų suformuotos nacionalinės gvardijos. Iš pradžių, dėl savo išsilavinimo ir santykinai didesnio gebėjimo savarankiškai organizuotis, didžiausią iniciatyvą formuojant tokią nacionalinę gvardiją rodė Latvijoje gyvenantys Baltijos vokiečiai. Į nacionalinę gvardiją įstojo ir Rusijos kareiviai. Siekdama užtikrinti nacionalinės gvardijos aprūpinimą uniformomis, ginklais ir kitais reikalingais ištekliais, Latvijos laikinoji vyriausybė 1918 m. gruodžio 7 d. sudarė susitarimą su Vokietijos atstovu Augustu Vinnigu, numatantį nacionalinės gvardijos aprūpinimą iš Latvijos teritorijoje esančių Vokietijos armijos rezervų. Šiame susitarime, be kita ko, buvo nurodyta, kad ši nacionalinė gvardija, oficialiai vadinama „Latvijas zemessardze“ arba vokiškai „die Lettländische Landeswehr“, bus Latvijos Respublikos ginkluotosios pajėgos.
Latvijos nacionalinė gvardija susidūrė su dviem Latvijos raudonųjų šaulių pulkais (t. y. maždaug 2000–3000 karių), kurie anksčiau buvo patyrę Pirmajame pasauliniame kare ir Rusijos pilietiniame kare. Nepaisant Raudonosios armijos patirties ir skaitinės persvaros, Latvijos nacionalinė gvardija dvi dienas laikė Inčukalną įnirtingose kovose, kol galiausiai 1919 m. sausio 1 d. vakarą, norėdama išvengti apsupties, buvo priversta trauktis, praradusi 43 žuvusius ir kelis sužeistuosius, kurių dauguma buvo bolševikų sučiupti, kur žuvo arba mirė nuo bado ar ligų.
Autorius: Artis Buks. Medžiaga: lauko akmuo. Paminklas pagamintas iš didelio monolitinio akmens, rasto Ruļļuose netoli Jelgavos.
Latvijos karo muziejus
Latvijos karo muziejus yra įsikūręs senamiestyje, netoli Laisvės paminklo, istoriniame gynybos pastate, vadinamame „Parako bokštu“. Muziejuje yra 11 eksponatų. Čia eksponuojami įvairūs ginklai, dokumentai, uniformos, apdovanojimai, ženkleliai ir kiti daiktai, pasakojantys apie kasdienį kareivio gyvenimą kare. Latvijos karo muziejus yra vienas seniausių muziejų Latvijoje. Jo ištakos siekia Pirmąjį pasaulinį karą. Muziejaus kolekciją daugiausia sudarė asmeniniai kareivių daiktai arba mūšio laukuose rasti daiktai. Latvijai atgavus nepriklausomybę, pagrindinis muziejaus tikslas tapo sukurti ekspoziciją apie Latvijos karo istoriją ir aktyvų gyventojų vaidmenį saugant savo žemę. 1937 m. muziejus buvo išplėstas ir techniškai buvo vienas moderniausių tuo metu Europoje. Parako bokštas buvo vienas iš Rygos įtvirtinimų bokštų. Kai kurie įrodymai siekia 1330 m., kai jis buvo minimas kaip „Smėlio bokštas“. Bokštas buvo sugriautas 1621 m., kai Rygą apgulė Švedijos armija. Tačiau 1650 m. buvo pastatytas naujas bokštas parakui ir ginklams laikyti. Nugriovus miesto įtvirtinimus, Parako bokštas išlieka vienu svarbiausių Rygos gynybos sistemos įrodymų.
"Laukgaļi" house, writer Kārlis Skalbe's place of residence
"Laukgaļi" in Jūrkalne parish, the writer Kārlis Skalbe's place of residence in October-November 1944, while waiting for the refugee boat to Sweden.
"Bambaļi" houses - one of the main places of accommodation for boat refugees
The restored "Bambaļi" houses in Ošvalki, Jūrkalne parish, were one of the main places of settlement for boat refugees on the coast of Kurzeme.
Refugee temporary accommodation "Vārve huts"
Vārves "huts", a place in Ventspils county, which served as a temporary accommodation for Latvian refugees who were waiting for boats from Gotland to arrive in 1944.
Prison in the castle of the Livonian Order during World War II
1944-1945 in the prison set up in Livonia Oden Castle. In 2010, several members of the LCP Ventspils communication group and the movers of refugee boats were detained.
The building in Ventspils, where LCP liaison Valentine Jaunzeme (Lasmane) lived in 1944
House at Lauku Street 4, Ventspils, where the teacher teacher Valentīne Lasmane (b. Jaunzeme) (1916–2018) lived and worked, who in 1944-1945 worked as LCP liaison and member of Ventspils communication group. Lived in Sweden after World War II. She compiled the testimonies of 130 boat refugees in the publication "Across the Sea 1944/1945." (Stockholm, 1990), but V. Lasmane's own life story can be read in the book "The night is not just for sleeping" (Riga, 2020). In 2000, she was awarded the Order of Three Stars. Died at the age of 102 in 2018 in the Stockholm suburb of Tebia.
Staldzene steep bank, from which refugee boats to Sweden were transported in 1944
In 1944, there was an active traffic of refugee boats to the shores of Sweden from Staldzene.
The coast of Mazirbe, from where the refugee boat traffic to Sweden took place in 1944
The coast of Mazirbe was an important place in the Second World War, from where the traffic of refugee boats to Sweden took place in 1944.
Susijusi istorija
Rēzeknes bombardavimas 1944 m
1944 m. Velykas įvyko Rezeknės bombardavimas, dėl to buvo sugriauta didelė dalis miesto pastatų, žuvo dešimtys civilių, o dar keli tūkstančiai liko be pastogės. Žmonės, kurie savo kailiu patyrė šiuos įvykius ir gali apie juos papasakoti, tuo metu buvo tik vaikai. Vienas iš jų yra ir šios istorijos autorius.
Negos upės tilto išgelbėjimas nuo susprogdinimo
Tuo metu, kai 1944 m. vokiečiai traukėsi, buvo susprogdinta daug svarbių objektų ir to išvengti buvo labai sunku, tačiau pasakojama ir apie stebuklingus nutikimus, kai vietos gyventojų drąsa ir kario tolerancija leido išsaugoti vietos gyventojams svarbias vietas, lašiša išliko gyva. Viena iš istorijų yra ši apie diskusiją tarp namų šeimininkės ir vokiečių kareivio, kuris išgelbėjo nuo susprogdinimo visą tiltą.
Pastangos užkirsti kelią Ķegumo HE sprogimui
Antrojo pasaulinio karo metais, kariuomenėms traukiantis, Latvijoje buvo susprogdinta daugybė kariniu ir logistiniu požiūriu svarbių objektų, kad šie ištekliai neliktų priešams. Tokių objektų buvo ir prie Ķegumo, kur vienas svarbiausių objektų yra Ķegumo HE, kuri savo darbuotojų pastangomis ir pastangomis nebuvo visiškai sunaikinta.