Unikalaus karinio objekto Karostoje istorija

The battery is located between Tobago and Marine Streets, seawards.

According to the "base agreement" between the Republic of Latvia and the USSR, signed on 5 October 1939, a contingent of nearly 25 000 Red Army and Baltic Navy troops was to be stationed in Kurzeme. By March 1941, Baltic naval bases were established in Latvia in the defence sectors of Irbe Bay, Saaremaa and Liepaja, consisting of coastal defence batteries.

The Liepaja coastal defence sector included the 208th artillery division with two 130 mm B-13 gun batteries (No 23 and No 27) and one 180 mm rail gun battery. Construction of Battery 23 began in November 1939 and was completed on 17 May 1941, partly using the reinforced concrete fortifications of Battery No. 2 of Liepaja Fortress. Battery 23 consisted of four reinforced concrete gun positions on the seafront, a command post and an observation (range-finding) tower in the dune forest. The range-finding positions were located in reinforced concrete towers to ensure better visibility while maintaining concealment in the pine forest.

Gun positions 1 and 2 are located on the seafront and partially eroded, while gun position 4 is the most visible in the dunes. Battery 23 was blown up by Soviet soldiers on 27 June 1941 during the retreat from Liepāja.

After the Second World War, Battery 23 was renamed Battery 636, armed with the same 130 mm B-13 guns, but a new range-keeping tower was built in 1954 for fire control, adjacent to the 1941 tower. In 1963, all the Liepaja coastal defence guns were dismantled.

After the restoration of Latvia's independence, the area of Battery No 2 is in the use of the Ministry of Defence.

The two towers are located very close to each other - only 10 m apart. The four gun positions were located to the right of both towers, actually on the seafront. The reinforced concrete bunker of the personnel who manned the guns is now washed away by the waves and has a washed-out foundation, tilted and leaning seawards.

Karosta yra didžiausia istorinė karinė teritorija Baltijos šalyse ir užima beveik trečdalį visos Liepojos teritorijos. Karosta – unikalus karinių ir įtvirtinimų pastatų kompleksas Baltijos jūros pakrantėje, turintis ypatingą reikšmę Latvijos ir pasaulio istorijoje bei architektūroje. Karostoje yra tokie karinio paveldo objektai kaip Šiaurinis molas ir fortai, Redanas, Karostos kalėjimas, Karostos vandens bokštas, Šv. Nikolajaus stačiatikių Jūros katedra, Oskaro Kalpako tiltas ir kiti.

Šiauriniai fortai yra geriausiai žinoma ir vizualiai įspūdingiausia Liepojos tvirtovės dalis. Juos XIX a. pabaigoje pastatė Rusijos caro armija, o istorinis jų pavadinimas – 1-oji tvirtovės baterija.

1908 m. lapkritį, praėjus mažiau nei 10 metų po Liepojos tvirtovės pastatymo, ji nustojo veikti, nes jos statyba buvo pripažinta strategine klaida. Dalis patrankų buvo išardytos ir išvežtos į Kauno tvirtovę Lietuvoje, o kitos – išlydytos. Fortifikaciniai statiniai buvo du kartus susprogdinti, siekiant sunaikinti įtvirtinimus. Iki šių dienų išlikusios detalės yra sprogimų metu nevisiškai sunaikintos artilerijos baterijos ir požeminiai statiniai. Kaip ir Karosta, Šiauriniai fortai sovietų okupacijos metu buvo uždara karinė teritorija. Šiaurinių fortų lankytojai turėtų būti labai atsargūs. Kaip ir kitose Latvijos pakrantės vietose, status Baltijos jūros krantas Karostoje yra pavojingas dėl galimų pakrantės nuošliaužų. Todėl po fortų griuvėsiais vaikščioti draudžiama.

Šiaurinėje tvirtovės dalyje buvo įsikūrusi viena iš keturių pakrantės gynybos baterijų – 1-oji baterija. Baterijoje turėjo būti šešios 6 colių (152 mm) 1892 m. modelio „Canet“ sistemos patrankos, šešios 11 colių (280 mm) 1887 m. modelio patrankos ir dvi 57 mm „Nordenfeld“ priešlaivinės patrankos. Tik „Canet“ sistemos patrankos turėjo pakankamai ilgą šaudymo nuotolį, kad atlaikytų galimą Vokietijos karinio jūrų laivyno apšaudymą. Taigi, likviduojant tvirtovę, ginkluotė buvo sumontuota tik iš dalies.

Vandens bokštas yra Liepojoje, Karostoje, Generolo Baložos gatvėje 29 – ten, kur gatvė susikerta su Lazaretes gatve. Vandens bokštas buvo svarbus Karostos statinys, nes tiekdavo geriamąjį vandenį beveik visai Karostos teritorijai. Tikslus vandens bokšto statybos laikas nežinomas, tačiau jis galėjo būti pastatytas 1903–1905 metais. Projektą greičiausiai parengė Sankt Peterburgo architektas Stefanas Galenzovskis.

Vandens bokštą varė garo variklis su dviem anglimi kūrenamais katilais, vienas iš jų buvo laikomas rezerve, todėl šalia bokšto yra tokio pat aukščio kaminas. Transmisija varė keturis siurblius, iš kurių du buvo laikomi rezerve. Keturi gręžiniai tiekdavo vandenį siurbliams, kurie pumpuodavo jį į rezervuarą penktame bokšto aukšte, o iš ten – į karininkų butus ir kareivinių kareivines Karostoje.

Latvijos armijai perėmus vandens bokšto valdymą, vandens bokšto valdymą perėmė ir Karo ministerija. Po Antrojo pasaulinio karo valdymą perėmė Sovietų armija. Vandens bokštas uždarytas nuo 1989 m.

Nors bokštas nebuvo karinis statinys, 1919 m. lapkritį Latvijos armija atitaisė britų karo laivų artilerijos ugnį kovoje su Bermonto kariuomenės puolimu.

https://industrialheritage.travel/lv/objects/karostas-udenstornis/51

Gerai prižiūrimas 9 km ilgio pėsčiųjų takas, sukurtas Latvijos vyrų drąsai ir didvyriškumui atminti 1919 m. Latvijos laisvės kovos metu.

Takas prasideda Redanoje ir driekiasi per Karostos miškų teritoriją, pajūriu ir Cietokšnios kanalu, aplankant caro laikų įtvirtinimus ir sovietmečio karinį paveldą. Take yra 5 informaciniai stendai, kuriuose supažindinama su Karostos ir visą miestą juosiančios įtvirtinimų sistemos sukūrimu, 1919 m. Liepojos Laisvės mūšiu, vėlesniais metais pastatytais kariniais statiniais ir gyvenimu Karostoje sovietmečiu.

1918 m. lapkričio 18 d. buvo paskelbta nepriklausoma Latvijos Respublika, tačiau naujai įkurtos Latvijos valstybės teritorijoje vis dar buvo dislokuoti keli užsienio kariai.
1919 m. lapkritį įvykęs Liepojos mūšis suvaidino svarbų vaidmenį atgaunant Latvijos laisvę, kai karių didvyriškumo dėka priešas buvo pralaimėtas beveik 5 kartus. Po lemiamų mūšių Liepojoje Bermontas buvo išvarytas iš Latvijos.

Oskaro Kalpakos vardu pavadintas tiltas yra Liepojos vartai į Karostą ir yra Oskaro Kalpakos ir Atmodos gatvių sankryžoje – kitoje Karostos kanalo pusėje.

Unikalus pasukamasis tiltas buvo atidarytas 1906 m. rugpjūčio 19 d. Tiltas buvo susprogdintas Pirmojo pasaulinio karo metu, tačiau po karo atstatytas. Tiltas buvo atstatytas po to, kai 1926 m. jį apgadino garlaivis „Narne“, tačiau jis nukentėjo ir Antrojo pasaulinio karo metu, kai įsiveržusi sovietų armija apšaudė Liepojos uostą. Iki Latvijos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo Karosta buvo uždara Liepojos teritorija, neprieinama net Liepojos gyventojams. Visa Karosta buvo karinis objektas, todėl eismą per tiltą visą parą kontroliavo sargybos postai. Pereiti per tiltą į Karostą buvo galima tik gavus specialius leidimus kelias valandas per dieną, likusį laiką tiltas buvo atviras sovietinių karo laivų eismui. Visus okupacijos metus tiltas buvo vadinamas „Raudonosios armijos tiltu“. 2006 m. vasarą į šiaurinę tilto atramą įskrido tanklaivis su Gruzijos vėliava „Anna“, o po rekonstrukcijos Oskaro Kalpakos tiltas oficialiai atidarytas 2009 m. rugpjūtį.

Tiltas sveria 300 tonų ir susideda iš dviejų dalių (šiaurinės ir pietinės pusių), pagamintų iš dviejų identiškų konsolių. Tilto važiuojamosios dalies plotis yra 7,3 metro, o platforma – iš medinių lentų. Bendras tilto ilgis – 133 metrai, o tarpatramis – 27,55 metro + 77,9 metro + 27,55 metro. Tilto aukštis virš vandens lygio – 8,32 metro. Tiltas kertamas nustatytu laiku, ir, vadovaujantis Uosto saugos taisyklėmis, laivas gali pradėti eismą tik tada, kai tiltas yra atidarytas laivų eismui ir yra saugu įplaukti į Karostos kanalą arba išplaukti iš jo. Oskaro Kalpakos tiltas laivų eismui grąžinamas 5 kartus per dieną. Tiltas nustatytu laiku nekertamas, jei vėjo greitis viršija 10 m/s arba jei neplanuojami manevrai.

The rangefinder (dated 1954) is located in the pines of a dune 10m away from the 1941 rangefinder. The gun positions of the 1st and 2nd guns of the shore battery are located on the seafront and partially eroded, while the gun position of the 4th gun is best seen in the dunes.

Liepaja Fortress Battery 2 was planned to be built further from the shoreline and protected by a high rampart. The armament of the battery was to be 16 11-inch (280 mm) mortars of the 1877 model. The mortars used steep trajectories and did not require direct aiming.

Following the 'base agreement' between the Republic of Latvia and the USSR, signed on 5 October 1939, a contingent of nearly 25 000 Red Army and Baltic Navy troops was to be stationed in Kurzeme. By March 1941, Baltic naval bases were established in Latvia in the defence sectors of Irbe Bay, Saaremaa and Liepāja, consisting of coastal defence batteries.

The Liepaja coastal defence sector included the 208th artillery division with two 130 mm B-13 gun batteries (No 23 and No 27) and one 180 mm rail gun battery. Construction of Battery 23 began in November 1939 and was completed on 17 May 1941, partly using the reinforced concrete fortifications of Battery No. 2 of Liepaja Fortress. Battery 23 consisted of four reinforced concrete gun positions on the seafront, a command post and an observation (range-finding) tower in the dune forest. The range-finding positions were located in reinforced concrete towers to ensure better visibility while maintaining concealment in the pine forest.

After the Second World War, Battery 23 was renamed Battery 636, armed with the same 130 mm B-13 guns, and a new range-keeping tower was built for fire control in 1954, adjacent to the 1941 tower. In 1963, all the Liepaja coastal defence guns were dismantled.

After the restoration of Latvia's independence, the area of Battery No 2 is in the use of the Ministry of Defence.

Buvusi karinio jūrų laivyno balandžių stotis Nr. 2 – iš tikrųjų veisimo stotis – yra Karostoje, Pulkveža Brieža gatvėje 6. Ji buvo pastatyta 1899–1900 m. ir buvo skirta apgyvendinti apie 450 pašto balandžių – sparnuotųjų karių. Vėlesniais metais pastatas buvo pertvarkytas į butus, todėl išliko tik raudonų plytų pastato korpusas. Kita pašto balandžių stotis, Nr. 1, kuri neišliko, buvo skirta 750 sausumos karių naudojimui ir buvo įsikūrusi Atmodas bulvaro šiauriniame gale.

Pašto balandžiai buvo paprastas, greitas ir patikimas būdas užtikrinti ryšį tarp kranto ir laivų jūroje. Nors radijo telegrafas, kaip moderni ryšio priemonė, tuo metu jau buvo plačiai naudojamas, balandžių naudojimas buvo laikomas saugesniu – priešas galėjo perimti pranešimą tik perimdamas patį pašto balandį. Pašto balandžiai judėjo vidutiniu 60 km per valandą greičiu, tačiau palankiomis vėjo sąlygomis jie galėjo judėti iki 100 km per valandą greičiu. Balandžius reikėjo specialiai paruošti ir apmokyti, todėl su jais elgtis reikėjo atsargiai ir kantrybės. Pašto balandžio ryšys veikė per paukščių gebėjimą grįžti į savo namų narvelį. Kai paukštis buvo perkeltas į kitą vietą – balandžių stotį, paleidimo ir paleidimo punktą – ir paleistas su pranešimų kapsule, mažasis pasiuntinys grįždavo į savo namų narvelį. Siekiant užtikrinti ryšį tarp dviejų balandžių stočių, kiekvienoje reikėjo laikyti tam tikrą skaičių paukščių, kurie buvo užaugę korespondento ryšio, arba pašto balandžių, stotyje. Kiekvienais metais balandžiai dalyvaudavo įvairiuose manevruose ir varžybose. Taip pat po Latvijos nepriklausomybės, nuo 1920 iki 1940 m., Liepojoje buvo įsikūrusi Latvijos armijos Kuršo divizijos pašto balandžių stotis, kuri galėjo susisiekti tiek su Ryga, tiek su Daugpiliu. Tarpukariu į Latvijos teritoriją taip pat atklydo pašto balandžiai iš Vokietijos, Lenkijos, Lietuvos, Suomijos ir Estijos. Balandžiai iš Latvijos staiga buvo aptikti ir kaimyninėse šalyse.

Pastatas per daugelį metų buvo kelis kartus perstatytas ir dabar yra gyvenamasis pastatas. Tačiau išskirtinė pastato forma, pastatyta iš raudonų plytų, būdingų seniesiems Karostos pastatams, vis dar aiškiai matoma iš išorės.

Among the many objects of Liepāja Karosta, Liepāja coastal artillery battery No. 2 is still the most mysterious place in Liepaja. In battery no. 2, the ammunition depots of the troops of the various existing powers were always installed.

Liepaja Fortress Battery No. 2 was built further from the coastline and was protected by a high rampart. The batteries were armed with 16 11-inch (280 mm) mortars of the 1877 model. After the fortress was dismantled, ammunition warehouses were set up here. Due to the danger of explosions, the territory was closed to the public and guarded for 130 years, but now there is an exposition about the activities of the 1st Kurzeme Division Headquarters in the years 1919-1940s, as well as photo evidence of the 1st Liepāja Infantry Regiment, the 2nd Ventspils Infantry Regiment and the Kurzeme Artillery. regiment.

The rangefinders (dating from 1941) are located in the pines of the dune, only 10m from the other tower, built in 1954. The 1st and 2nd gun emplacements of the shore battery are located on the seafront and partially eroded, while the 4th gun emplacement is best seen in the dunes.  The reinforced concrete bunker of the personnel who manned the guns is now washed away by the waves and has a washed-out foundation, tilted and leaning seawards.

Liepaja Fortress Battery 2 was planned to be built further from the shoreline and protected by a high rampart. The armament of the battery was to be 16 11-inch (280 mm) mortars of the 1877 model. The mortars used steep trajectories and did not require direct aiming.

Following the 'base agreement' between the Republic of Latvia and the USSR, signed on 5 October 1939, a contingent of nearly 25 000 Red Army and Baltic Navy troops was to be stationed in Kurzeme. By March 1941, Baltic naval bases were established in Latvia in the defence sectors of Irbe Bay, Saaremaa and Liepāja, consisting of coastal defence batteries.

The Liepaja coastal defence sector included the 208th artillery division with two 130 mm B-13 gun batteries (No 23 and No 27) and one 180 mm rail gun battery. Construction of Battery 23 began in November 1939 and was completed on 17 May 1941, partly using the reinforced concrete fortifications of Battery No. 2 of Liepaja Fortress. Battery 23 consisted of four reinforced concrete gun positions on the seafront, a command post and an observation (range-finding) tower in the dune forest. The range-finding positions were located in reinforced concrete towers to ensure better visibility while maintaining concealment in the pine forest.

After the Second World War, Battery 23 was renamed Battery 636, armed with the same 130 mm B-13 guns, and a new range-keeping tower was built for fire control in 1954, adjacent to the 1941 tower. In 1963, all the Liepaja coastal defence guns were dismantled.

After the restoration of Latvia's independence, the area of Battery No 2 is in the use of the Ministry of Defence.
 

Karostos maniežo griuvėsiai yra Karostoje, Žemgales gatvėje 2/12, tarp Zemgales, Burtnieku, Virssardzes ir Manēžas gatvių.

Iki Pirmojo pasaulinio karo kiekvieną sekmadienį manieže vykdavo kavalerijos, artilerijos ir vyresniųjų karininkų sportinių žirgų demonstracijos, o darbo dienomis – vyresniųjų karininkų kūno kultūros pamokos. Tai buvo didžiausia dengta salė Liepojoje, todėl joje taip pat vykdavo oficialūs priėmimai ir garbės pietūs garnizono vyresniosioms karininkėms. 1913 m., nuo sausio 13 d. iki balandžio 26 d., visoje Rusijoje buvo švenčiamos carų Romanovų dinastijos 300-osios valdymo metinės. 1913 m. vasario 21 d. pagrindinis šventės renginys buvo surengtas Liepojos garnizone, o abiejuose karininkų susirinkimų pastatuose (Karinio jūrų laivyno ir pėstininkų) vyko balius. Manieže karininkams buvo surengti šventiniai pietūs, kuriuose vienu metu prie stalų sėdėjo 4000 žmonių.

Manežas buvo statomas 1903–1904 m. Išskirtinis jo bruožas buvo stogas – labai lengvas, su kniedėmis pritvirtinta metaline konstrukcija, skardos danga ir stiklo čerpių juostelėmis. Kartu su didžiuliais arkiniais langais jis į patalpą patekdavo daug šviesos. Salė buvo asketiška – grindys buvo padengtos pjuvenomis. Manežas nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, kai sudegė visa stogo konstrukcija. Po karo sovietų armija areną pradėjo naudoti kaip automobilių stovėjimo aikštelę ir sandėlį.

Šiandien matyti tik maniežo sienos, kurių langų angos sovietiniais metais užmūrytos.