Lietuvos karių pasakojimai apie karo kasdienybę

Lietuvos kariuomenės kareivių, puskarininkių, kartais ir jaunesniųjų karininkų atsiminimuose randame daugiau karo rutinos aprašymo. Pasakojant apie kovas su Raudonąja armija, išryškinamos skurdžios karių buities sąlygos, Lietuvos gyventojų pagalba ir palankumas kariams, o dalyvavimas mūšiuose dažnai pateikiamas kaip įprastą rutiną pažeidžianti įtampa. Pvz., vrš. Alfonsas Bartininkas apie Žąslių kautynes rašė taip: „Skleidžiamės į grandines, pasigirsta šūviai, puolame sunkiai, vakare įsikasame, ryte vėl puolame, traukiamės nuo Žąslių, pervažiuojame į Eglainę, valgome suvirusius žirnius ir kietoką mėsą.“.

Anoniminiuose atsiminimuose apie dalyvavimą Kėdainių kautynėse rašyta apie prastą maistą, susidūrimą su Raudonąja armija prie Aristavo dvaro, Povilo Lukšio žūtį ir laidotuves, Šėtos užėmimą, ekspediciją į Ramygalą ir Truskavą. 1921 m. 4-ojo pėstininkų pulko kareivio atsiminimuose skaitome apie nuo raudonarmiečių šaudymo pasibaidžiusius arklius, pasprukusius vežikus, pro ausis švilpiančias kulkas, betvarkę karių gretose, raudonarmiečių paiešką sodybose ir jų belaisvių tardymą, vėluojančias algas, karių sužeidimus[1]. Kalbant apie karių buitį, J. Macelio atsiminimuose aprašytas siužetas, kaip raudonarmiečiai kasė bulves ir skriaudė gyventojus, todėl buvo užpulti jiems bulves bekepant. Stasys Butkus pateikė ir kuriozišką atsitikimą fronte, kaip keturi savanoriai, būdami žvalgyboje, puolė krūmus, su humoro doze metaforiškai norėdamas parodyti, kad frontas – ne „skerdykla“. Be pasakojimų apie tiesioginius susidūrimus su Raudonąja armija, atsiminimuose randame informacijos ir apie netiesioginius susidūrimus, bet ji ne itin dažna. Štai K. Gutautas aprašė, kaip išvyko į Vilkaviškį malšinti bolševikų ir ieškoti komunistinės literatūros bei ginklų. Jo atsiminimuose dominuoja kratos, suėmimai ir plėšikų gaudymo vaizdai. 1937 m. „Lietuvos aide“ paskelbtuose anoniminiuose atsiminimuose dominavo bolševikų šnipų sulaikymo epizodai.