Moterys Lietuvos šaulių sąjungos gretose

Didžiausia tarpukario visuomeninė organizacija Lietuvos šaulių sąjunga (toliau – LŠS) savo gretose subūrė vyrus ir moteris. Pagal sąjungos įstatus moterys lygiomis teisėmis su vyrais galėjo tapti šaulėmis jau nuo organizacijos susikūrimo dienos 1919 m., tačiau tuomet absoliučią organizacijos narių daugumą sudarė vyrai, o į organizaciją stodavo tik pavienės moterys.

Moterų priėmimą į organizaciją nulėmė palanki jos vadovo Vlado Putvinskio nuostata, jog LŠS yra terpė tiek vyrams, tiek moterims. Vienomis pirmųjų šaulių tapo jo žmona Emilija, dukros Ona, Sofija ir Emilija bei kitų sąjungos kūrėjų Tado Ivanausko ir Antano Zmuidzinavičiaus žmonos Honorata ir Marija. Nepaisant palankių vadovybės nuostatų, tarpukariu LŠS moterų skaičius buvo itin mažas, o jų veikla fragmentiška ir negausi, dažniausiai apsiribojanti labdara, aukų rinkimu, pagalba kariuomenei, vaikų priežiūra.

Tik 1927 m. moterims Kaune pavyko suformuoti pirmą moterų šaulių būrį, o po 1933 m. įvykusio moterų šaulių suvažiavimo pradėta organizuotesnė jų veikla. Suvažiavime moterys buvo skatinamos imtis aktyvesnės veiklos, mėginta jas įtikinti, kad moterys nėra prastesnės už vyrus. Ketvirtajame dešimtmetyje šaulės užsiėmė pasilinksminimo vakarų rengimu, aukų rinkimu, Nepriklausomybės kare žuvusių karių kapų priežiūra, įvairaus pobūdžio paskaitų ir kursų organizavimu, dirbo bibliotekose ir šaulių namuose. Tarpukariu moterys sudarė apie 12 % organizacijos narių.