1944 m. vasaros pabaiga Kaune

Frontas, priėjęs mūsų rajone gamtinę kliūtį – Nemuną, kiek stabilizavosi. Apskritai bolševikai stūmėsi pirmyn gana skubiai. Vokiečiai, pralaimėję keletą katilinių mūšių prie Minsko, dabar stokojo rezervų – užkišti padarytoms spragoms. Ir mūsų ruože – Prienai-Kruonis-Pakuonis-Kaunas – vokiečių pajėgos buvo labai skystos: viena kita priešlėktuvinė baterija, kiek tankų ir vienur kitur išdėstyti kulkosvaidžių lizdai. Po keleto dienų triūso bolševikai pasistatė tiltą ties Rumšiškėm. Spėjo persikelti ir pirmieji bolševikų pėstininkų bei tankų daliniai. Vokiečiai tiltą numušė. Su persikėlusiais daliniais užvirė sunki kova. Bolševikų tankus vokiečių tigrai bematant sudorojo. Raudonarmiečiai pėstininkai rodė nepaprastą drąsą. Su paruoštomis mesti granatomis keliolika ar keliasdešimt karių puldavo tankus, griausmingai šaukdami: „Vperiod, urra" (Pirmyn, ura).

Raudonarmiečiams pavyko užimti Pociūnų aerodromą. Vienas rusų dalinys pasiekė net Bačkininkų šilą. Čia juos vokiečiai apsupo ir sunaikino liepsnosvaidžių ugnimi. Taip tie bolševikų daliniai, persikėlę pirmuoju tiltu, buvo sulikviduoti. Į dešinį Nemuno krantą bolševikai pritraukė katiušų (patrankų) ir intensyvia ugnimi privertė vokiečius iš artimų prie Nemuno pozicijų pasitraukti. Buvo jaučiama, kad vokiečiai jau ruošiasi palikti šias pozicijas, šį kartą jų savivaliavimai buvo be ribų. Be jokio reikalo ar įtarimo, šūviais iš tankų padeginėjo paliktas tuščias gyventojų sodybas, tankais laužė tvoras, medžius, naikino sodus, išvartydami vaismedžius, krūmus, avilius. Tai nieko bendro neturėjo su garbingo kario uždaviniais, bet buvo panašu į kažkokį baisų keršto siautėjimą.

Ko nespėjo atimti per trejus okupacijos metus, dabar skubėjo sunaikinti vietoje, nes jau nebeturėjo jėgų prisigrobę išsivežti. Pilni laukai mėtėsi kiaulių, kurias išskerdė vokiečiai. Kažkokiais sumetimais jie dabar maistui ėmė tik kumpius. Kitą mėsą, nors gerokai jau smirdančią, paliko sudoroti rusų daliniams.

Liepos 24 dieną bolševikams vėl pavyko pastatyti pontoninis tiltas per Nemuną, šį kartą jį pastatė keliasdešimt centimetrų po vandeniu, kad priešo aviacija nepastebėtų. Liepos 25 dieną bolševikai jau buvo pasiruošę vėl keltis per Nemuną. Apie dešimtą valandą ryto per dešimt vokiečių lėktuvų eskadrilė slinko Nemuno link. Juos pasitiko be galo stipri rusų priešlėktuvinė artilerija, ir tuojau į pagalbą atskubėjo sunkieji rusų naikintojai. Vokiečių eskadrilei, nepasiekus tikslo (naujo tilto), praradus du lėktuvus, teko sprukti atgal. Bolševikų šturmovikai pradėjo pulti vokiečių tigrus (tankus). Po gerokos kautynių valandos vokiečiai pradėjo trauktis. Juos toliau persekiojo rusai iš oro. Bolševikai masėmis pradėjo keltis per Nemuną, — vieni tiltu, kiti valtimis, kiti paprastus rąstgalius apsikabinę. Iš skubotumo ne vienas nuskendo į dugną, net neapšaudomas. Pirmose linijose visi buvo pusgirčiai, apdriskę, nesiprausę, apginkluoti tiek vokiškais, tiek rusiškais ginklais. Neturėjo jokių virtuvių, maitindamiesi vokiečių paliktu maistu, šiose gretose buvo ir moterų, kurios neatrodė turinčios nors kokių palikusių moteriškų žymių: lygiai keikės, lygiai vogė, lygiai nepripažino jokio drovumo, kaip ir visi raudonarmiečiai. Tačiau visi atrodė nepaprastai entuziastiški, apsvaigę paskutiniais laimėjimais.

Vokiečiai ruošėsi palikti Kauną. Sprogdino eilę pastatų, kuriuose ligi tol buvo įsikūrusios kokios nors karinės trupės, arba kurie turėjo vienokios ar kitokios karinės reikšmės. Į šių nelaimingų pastatų skaičių pateko fizikos-chemijos instituto rūmai Aleksote, Damijonaičio mokykla (Dariaus-Girėno gatvėj), ten pat buvę vienuolyno namai, geležinkelio stoties pastatai, elektros stoties centrinė, šalia jos Vailokaičių namai, telegrafo telefono stotis, geležinkelių depo dirbtuvės, Petrašiūnų elektros stotis ir visa eilė ne taip žymių pastatų. Uždegtas ir „Maisto" fabrikas. "Milžiniški dūmų debesys pakibo viršum Kauno, pelenais paversdami geriausius jo pastatus ir liudydami apie paskutinį rudųjų okupantų siautėjimą.

Krašte ėjo įvairūs gandai apie tučtuojau prasidėsiantį bolševikų terorą. Vieni gandai pralenkdavo kitus. Vieni pasakodavo, kad šaudomi visi gyventojai, kurie tik bandė vykdyti vokiečių uždėtas prievoles, kiti teigė, kad bus šaudomi visi vyrai, kurie tik nebus rasti raudonųjų partizanų eilėse.

Treti, nuosaikiausi, tenkinosi skelbdami, kad bus sušaudyti ar ištremti tik tie, kurie vokiečių okupacijos metu tarnavo valdinėse įstaigose. Kad tai patirtų, gyventojai rizikuodavo pralįsti fronto linijas, norėdami įsitikinti, kiek gandai yra tikri. Grįžę ramindavo, kad rusai nėra tokie baisūs, net, atvirkščiai, gana simpatiški ir draugiški, tik labai suvargę. Vis tik ir po tokių raminimų gyventojai paliko abejingi, šeštadienio nakčiai, kuri atrodė tikrai vienus „išvaduotojus" pakeis kitais, visi gyventojai išsislapstė, užkasdami į žemę savo turtą, iškraustė trobesius, patys sulindo miegoti į duobes bei laikinius bunkeriukus.