Petro Tarasenkos knygos „Lietuvių kovos dėl Nepriklausomybės“ 1925 m. santrauka

1920 m. liepos mėnesį lenkai, bolševikų spaudžiami, pradėjo trauktis ir liepos 15 d. apleido Vilnių. Tačiau jie ne iš karto atidavė Vilnių Lietuvai, o perleido tik rugpjūčio 27 d.  <...> Pabaigoje rugpjūčio lenkai pareikalavo atitraukti mūsų kariuomenę, kad netrukdytume jų veiksmams prieš bolševikus. Lietuviams nesutikus, Lenkijos pajėgos užėmė Augustavą, Suvalkus ir Seinus. Rugsėjo 15 d. prasidėjo derybos, lenkai pastatė tokius reikalavimus, kurių, „kad nežemintų savo vardo, lietuviai nepriėmė

1920 m. rugsėjo 22 d. lenkai didelėmis pajėgomis persikėlė per Nemuną ir puolė Gardiną ir kad perkirstų Lietuvos kariuomenės susisiekimą su Suvalkija, puolė Varėną. Suvalkuose buvo pasirašyta sutartis ir lenkai nenustojo svajoti apie Vilnių ir visos Lietuvos užėmimą, kada viena ranka rašėsi taikos sutartį, kita tiesė Lietuvos nepriklausomybės pavergimą ko pasėkoje L. Želigovskio pajėgos užėmė Vilnių.

Lietuvos kariuomenė atsitokėjusi pradėjo pulti, „<…> narsuoliai metėsi pirmyn ir užėmė Giedraičius“. Pamatęs, kad ne taip lengva 1920 m. lapkričio 17 d. gen. L. Želigovskis, su raitininkų brigada pralaužė frontą norėdamas lietuvius pribaigti. Kad pataisytų padėtį mūsų kariuomenė puolė Širvintus ir su dideliu pasisekimu juos užėmė.Čia paėmė daug karo belaisvių ir didelį karo grobį. Kita mūsų dalis užėmė Giedraičius su tokiu pat pasisekimu. Tuo laiku prašant lenkams įsimaišė Tautų Sąjungos kontrolės komisija, kuri lapkričio 21 d. sustabdė abiejų šalių puolimą.