Plk. Ltn. Kukino prisiminimai iš Dauguvos fronto

Atsiminimuose pasakojama, kaip Lietuvos kariuomenės Panevėžio rinktinės kariai priartėjo prie Dauguvos upės ir saugojo gynybos ruožą prie upės. Pažymima, kad buvo ramu, kautynių beveik nevyko. Pabrėžiama kasdienybės rutina, kurioje vieni kareiviai buvo sargyboje, o kiti laukė kol paliks frontą ir vyks aplankyti namiškių.

Plk. Kukinas fronte šūkavo – taip erzindamas kitame Dauguvos upės krante buvusius raudonarmiečius. Tuo tarpu Lietuvos kariai traukė burtus kas liks gyvas būsimosios kautynėse, o kas ne. Kol galiausiai plk. Kukino vadovaujamiems kariams paskiriama užduotis suardyti geležinkelį prie Meškuičių stoties. Užduotis nelengva, kadangi žemę jau kaustė žiemos šaltis, nepaisant to kariai ėmė kasti įšalusią žemę. Bekasant prasidėjo kautynės, kuriuose dalyvavo ir tuo metu jau vieną akį kautynėse praradęs karo invalidas Jonas Karutis. Tačiau vykstančių kautynių metu J. Karutis buvo sužeistas dar kartą ir po šio sužeidimo gulėjo ligoninėje 18 mėnesių. Plk. Kukino minimose kautynėse žuvo nemažai lietuvių karių, jose užfiksuota kaip į karo ligoninę buvo pradėti vežti sužeistieji, o ten besigydę kariai susirinkdavo laukti ar nepamatys savo pažįstamų. Atsiminimuose taip pat užfiksuotos sudėtingos sąlygos karo ligoninėje, per žandą maitinami karo invalidai, mirtys nuo plaučių uždegimo ir kitų sužeidimų.