Pa Latvijas un Lietuvas nacionālo partizānu - mežabrāļu cīņu vietām

It is located on Rīgas Street near the Krustpils Lutheran Church.

On September 22, 1996, a memorial stone to Rihards Pārups and the group of national partisans led by him was unveiled in Krustpilis. The memorial stone was created by the sculptor Ilgvars Mozulāns, but its creation was financially supported by the speaker of the Saeima, Ilga Kreituse. This event was organized by the board of the National Partisan Association of Latvia.

Rihards Pārupa's national partisans,
who were murdered by the Cheka special group
Rihards Pārups (1914 - 1946 2.VII)

Group commander
Rihards Stulpiņš (1923 - 1946. 2. VII)
Alberts Avotiņš (1912 - 1946. 2. VII)
Eric Juhna (1928. -1946. 2. VII)
Aleksandrs Lācis (1919 - 1946. 2. VII)
Pēteris Lācis (1921 - 1946. 2. VII)
Jānis Ēvalds Zālītis (Āboliņš) (1911 - 1946 2. VII)
Siegfried Bimstein, Theodor Schmidt (... - 1946. 2. VII)
Uldis Šmits (... - 1946. 2. VII)
Pēteris Lazdāns (1926 - 1947. VI)
Eric Konvals (1929 – 1947. VI)
Niklas Ošiņš (1908 – 1954. 12.X) – executed in Riga
Alberts ħiķauka (1911 – 1972. II) – imprisoned in the Mordovian camp

Rihards Pārups was born on June 11, 1914, in "Kakšiš" of Krustpils parish. During the Second World War, he was a sergeant in the anti-tank division of the 15th Latvian Division. Participated in national partisan operations in the vicinity of Jēkabpils and Madonas and was a member of the National Resistance Movement, unit leader in the vicinity of Jēkabpils and Madonas. Rihards Pārups fell in battle with Czech troops on July 2, 1946 in Vietalva parish. Unfortunately, the burial place is unknown. A commemorative plaque has been installed in the Riga Brothers' Cemetery. In the fall of 1945, a group of national partisans, led by R. Pārups, was formed in the Jēkabpils district. During its short existence, it participated in more than twenty armed clashes with units of the then Ministry of the Interior. In the report of Cheka's colonel Kotov to the Riga headquarters, it is stated that the activities of the Soviet authorities in Jēkabpils and Madona districts were effectively paralyzed as a result of the group's activities during this time. The national partisans led by R. Parupa found and destroyed several lists to be sent out, thus saving the lives of many people. The leadership of the Security Committee, unable to destroy the national partisan unit in an open battle, infiltrated into it four people from the Czech special group, who shot ten partisans of the unit, including R. Parup, on the night of July 2, 1945. In 1947, two more were shot near Jaunkalsnava, and in 1951, one member of this unit was shot. After twenty-five years of hard labor in the Mordovia camp, a few days before liberation, the fourteenth partisan of the group led by R. Parupas died.

The group of national partisans of Pētera Prauliņa (1911-1949) of Biržu parish was part of the group led by Mārtiņas Pokļevińskas (1902-1951). The group carried out several partisan actions in which they punished Soviet collaborators and requisitioned food and property of the economic institutions of the occupying power. The partisans of P. Prauliņa's group did not observe sufficient conspiracy, many persons visited their settlement, which created an opportunity for betrayal. Lack of military experience was one of the weaknesses of the guerrilla armed movement.

P. Prauliņa's partisan group was destroyed on May 16, 1949 in the Kalna forest of Biržu parish during the operation of the Ministry of State Security of the LPSR, in which military units also participated. The Forest Brothers had created a bunker with circle defenses, well camouflaged and located at an indeterminate height in a swampy area. The partisans fiercely resisted the Czech army units for at least 40 minutes, but the entire composition of the group fell: Pēteris Prauliņš, Artūrs Bružuks, Jānis Kalvāns, Edvīns Slikšāns and Francis Skromanis. The forest brothers who were shot were dumped near the parish house, but their remains were later buried in nearby gravel pits. Irma Bružuk was seriously wounded, who was captured and died on May 17 in Jēkabpils hospital. She was buried outside the cemetery, but when the cemetery was expanded after the restoration of Latvia's independence, a monument was placed on her grave.

The memorial stone for the partisans of P. Prauliņa's group in Kalna parish was consecrated in November 1998. The place of P. Prauliņa's bunker is located in the 4th district of the 99th block of Vidsalas, Kalna parish. The stone on which P. Prauliņš sat has been preserved.

The memorial site has been created by the regional highway P74 Siliņi - Aknīste, 12 kilometers from Aknīste turning to the Latvian national forest "Žagaru road".

At the end of the summer of 1944, the vast forest massif of the northern part of Elkšť parish became a gathering place for people who were preparing for an armed struggle against the Soviet occupation. At the end of 1944, groups of national partisans began to form around Aknīste. A suitable place for the establishment of a partisan camp was the Dimantu mež , which was located on the southern edge of the large Elkšņi forest, near Aknīste Great Marsh. There, less than 10 kilometers from Aknīste parish, the national partisans created three winter bunkers for wintering. The connections of the men gathered in the forest were ensured with the support of the residents, neighbors and partisans of the nearby houses - Baltimore, Gargrode, Lichi, Priede, Krumi and other houses.

The partisan battle with the soldiers of the State Security Ministry of the LPSR took place in the Diamond Forest on February 13, 1945. The Chekists, having captured the hostages, drove them forward to show them the partisan bunkers. The forest brothers, seeing the danger, opened fire without sparing the hostages. 10 representatives of the Soviet occupation troops, eight national partisans and four hostages died in the battle. Despite the losses of the forest brothers, the Chekists failed to capture the partisan bunkers. The surviving partisans waited for darkness and left the settlement. Czech soldiers wounded in the battle could not leave the kingdom, moaning. After this battle, which can be considered the first "baptism of the forest brothers", the partisans felt like brothers and the rifle seemed more precious than anything else, as the only reliable savior.

The white cross and the information stand were installed in the Diamond Forest on Lāčpleš Day - November 11, 2022. The creation of the memorial has been supported by the municipality of Jēkabpils region, the association "Tēvzemes sargi" and Latvian state forests. The author of the content part of the informative stand is historian Haralds Bruņinieks.

Today, the building of the former Susėja Parish Hall houses the Sansusī Residence Center and the guest house "Susēja". On the facade of the building you can still see the traces of the attack, left by the bullets fired during the attack of the national partisans on July 7, 1945.

The former Susėja Parish Hall, which at that time functioned as the local executive committee of the Soviet occupation power, suffered an attack by the Selia national partisans on July 7, 1945. The attack on the executive committee of Susėja was a part of a wider action by national partisans and took place simultaneously with the attacks on the Vilkupe dairy and the house of the exterminator Kaunacka.

According to the instructions of Albert Kaminsky (1920-1946), the commander of the national partisan group of Suseya, the forest brothers were supposed to destroy the security of the local executive committee, take weapons, militia uniforms, documents and destroy telephone communications. About 17 Lithuanian partisans of the forest brothers participated in the attack on the Susėja executive committee under the leadership of Jozos Kuveikais. The battle lasted 15-20 minutes, one Lithuanian partisan fell during the shooting, and on the opposite side - fighter battalion fighter Jānis Kakarāns. During the shooting, the windows of the executive committee were broken and the telephone was damaged.

The second attack on the executive committee of Suseia took place on July 16, 1945, when a longer firefight took place between the forest brothers and fighters of the fighter battalion who sought refuge in the executive committee building. During the battle, a group of Soviet soldiers came to the aid of the latter, who opened machine-gun fire from the flank and forced the partisans to retreat. At least five forest brothers and five destroyers fell in the battle. Attacks on this administrative object of the occupying power proved the nature of the armed resistance of the guerrilla war and were a warning of the people's resistance to the Soviet occupation power.

The unit of national partisans of Susea was formed from smaller, fragmented groups of forest brothers, because initially there was a lack of a leader who could unite them. Artūrs Grābeklis, later Markeis Gorovņov, who died in the winter of 1945, tried to coordinate the activity of Susėya partisans for a short time. The strengthening of the national partisan unit of Suseia took place after the arrival of the former legionnaire Alberts Kaminskis in Selia after the general capitulation of Germany in Kurzeme. He established stricter discipline and united smaller groups for a common struggle against the Soviet occupation. Cooperation was also formed with groups of forest brothers from nearby parishes and surroundings, especially with the Gārsene group and Lithuanian partisans who had settled on the border between Lithuania and Latvia.

In the early stages of the armed movement, it can be seen that the forest brothers were not prepared for attacks, unable to occupy the Kaunacka homestead, nor to break into the building of the executive committee of Susėja. The partisans suffered losses and were not able to resist the Czech troops for a long time, and the main method of fighting was to think about retreating in time. There was also a problem with the supply of the partisans. In spite of the difficulties, the national partisan unit of Susa was still able to actively resist the Soviet occupation in the first post-war years. This partisan group ceased to exist after the death of its commander A. Kaminsky on May 14, 1946. This was followed by the legalization of several forest brothers, as well as the joining of other guerrilla groups.

The monument to the national partisans of the Suseia detachment was opened on November 11, 1997, following the initiative of the researcher of the history of the national partisans of Selia, Gunārs Blūzma. Next to the words of the fallen national partisans of Susėja, the text: "On the head of a hedgehog, protect the land of your fathers" is engraved in a rough-hewn boulder under the sign of the cross. The memorial mentions those who died in the attack on the Susės executive committee on July 16, 1945 - Jānis Grābeklis (1923-1945), Ādolfs Rācenis (1919-1945), Bronīslavs-Arvīds Bīriņš (1919-1945) and Edgars Ārglis (1920-1945), later added the murdered Names of Lina Kaminska (1917-1945) and Albert Kaminska (1920-1946). Arnold Dombrovskis (1923-1945) and other national partisan groups of Susėja in 1945-1946 are missing from the monument. the names of active and fallen national partisans.

The graves of the brothers of the national partisans of Selia were opened on October 30, 2004 with the support of the Ministry of Defense of Latvia and Aknīste municipality. Partisans Alberts Karankevičs (1914-1949), Vilis Tunķels (1911-1949), Arnolds Tunķels (1926-1949), Osvalds Tunķels (1929-1949), Ēvalds Kundzāns ( 1927-1949).

partisans Juris Alfreds Voldemārs Lācis (1908-1945), Eduards Kaminskis (1910-1945), Osvalds Mežaraups (1911-1945), Alberts Mežaraups (1915-1945), Antons Bružiks (1911-1945), Jānis Britāns (1926-1945) and one unknown. Marta Mežaraupe (1907-1945), Alberts Lācis (1902-1945), Juris Resnītis (1901-1945) and Pēteris Bite (1907-1945), as well as the groups of Indān-Grāvelsons, who fell during the battle and were taken hostage by the Soviet occupation authorities, are also buried in the common cemetery. fallen partisan Voldemārs Otto Sātnieks (1911-1950). There is also a monument to Alfred Silaraup (1925-1946), a national partisan of the Aknīste company, who fell during a check operation on July 30, 1946, on a narrow-gauge railway in the Elkšņu forest.

A black granite stele with the emblem of the National Partisans Association of Latvia is placed at the foot of the White Cross installed in the cemeteries of the Brothers of the National Partisans of Selia and the text "For the national partisans of Selia. You sacrificed your lives for Latvia in the fight against the communist occupation regime in 1944-1954." There is also a memorial stone in the grave area with the inscription "There are tears that will be done in silence." There are scars that won't heal if healed", which Stanislav Šadurska installed at the beginning of the Awakening at the pit where the Chekists buried the national partisans and hostages who had fallen the day before on February 14, 1955.

Išsukus iš rajoninio kelio 3604 (Rokiškis – Maineivos – Naujasodė) tarp Juodupės ir Žiobiškio  link Plunksnočių miško

Slėpdamiesi nuo persekiojimų ir pašalinių žvilgsnių Lietuvos partizanai statėsi bunkerius keisčiausiose ir netikėčiausiose vietose: miškų tankmėse, ūkininkų pirtyse, po kluonais ir tvartais, plaukiojančiuose ežerų salose ir pelkėse.

1947 m. Kunigaikščio Margio rinktinės Gedimino kuopos partizanai, vadovaujami vado Juozo Bulovo-Ikso telkėsi Plunksnočių miško masyve. Iki 1948 m. jie nuolatinės žiemojimo vietos neturėjo, slapstydavosi pas juos palakančius žmones. Po Antrojo pasaulinio karo Plunksnočių miškas buvo pelkėtas su nedidele kalvele pelkės viduryje. 1949 m. būtent toje kalvelėje partizanai ir įsirengė slaptavietę. Tačiau buvo išduoti infiltruoto rusų saugumo agento, kuris žinojo bunkerio vietą. Jis 1949 m. lapkričio 14 d., partizanams sumigus, į bunkerį sumetė prieštankines granatas. Žuvo 7 partizanai.
Partizanų bunkeris atstatytas, pastatytas kryžius su čia žuvusiųjų pavardėmis. Šiandien aplink žaliuoja lengvai pereinamas ir pasivaikščiojimui tinkamas miškas. Kelios dešimtys metrų iki bunkerio esančioje aikštelėje Rokiškio jaunųjų šaulių iniciatyva įrengtas atminties paminklas, informaciniai ženklai.

Obeliuose, Vytauto g. (kelio Obeliai–Zarasai, KK117) kairėje pusėje (yra nukreipiantis kelio ženklas).

Muziejus įkurtas 1998 m. Jame pristatoma Lietuvos valstybės raida, Obelių krašto istorija, lietuvių liaudies menas, didelė ekspozicijos dalis skiriama kovų už laisvę temai. Ne veltui šis muziejus pristatomas kaip patriotinio ir tautinio ugdymo įstaiga.

Kovas už laisvę liudijančius eksponatus surinko ir muziejui padovanojo mokytojas, buvęs partizanas Andrius Dručkus (1928–2018). Eksponatai kaip asmeninė kolekcija kaupta gūdžiais sovietinės okupacijos metais, juos pavyko sėkmingai apsaugoti nuo budrios sovietinio saugumo akies. A. Dručkus buvo ir šio muziejaus įkūrimo iniciatorius.

Greta visai Lietuvai bendrų sovietinių represijų, tremties, partizaninio karo, antisovietinio pasipriešinimo ir Sąjūdžio temų, perteikiamų per Obelių krašto patirtis, muziejus išsiskiria ir savitais akcentais. Atskleidžiama unikalaus 1941 m. birželio sukilėlių ir sovietinio teroro aukų paminklo Obeliuose atsiradimo, sunaikinimo ir atkūrimo istorija. Supažindinama su Lietuvos krašto apsaugos sistema po 1990 m., pristatoma Lietuvos kariuomenės ir kitų struktūrų uniformų ekspozicija. Muziejaus lauko ekspozicijoje pastatytos Lietuvos partizanų bunkerio ir tremtinių barako Sibire kopijos. Juose galima apsilankyti, siūlomos specialios edukacinės programos, skirtos prisiliesti prie partizanų ir tremtinių kasdienybės, pajusti, ką reiškia gyventi bunkeryje ar barake.

Muziejus įsikūręs pastate, kur 1944–1953 m. veikė Obelių valsčiaus NKVD–MVD–MGB poskyris ir stribų būstinė, kalinti, tardyti ir kankinti Lietuvos žmonės.

Pasiekiama nuo Antazavės miestelio miško keliais.

1944 m. pabaigoje Šiaurės rytų Lietuvoje, Antazavės apylinkėse buvo suformuota Lietuvos partizanų Lokio rinktinė, kuriai vadovavo buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas kapitonas Mykolas Kazanas. Besiformuojanti rinktinė įsirengė penkias žemines eglaitėmis ir pušelėmis tankiai apaugusioje aukštumoje prie Vincežerio ežero, Antazavės šile.

1944 m. gruodžio 26 d.  (kai kuriais duomenimis gruodžio 27 d.) šioje vietoje įvyko Antazavės šilo kautynės, kurios buvo vienas didžiausių partizanų mūšių Rytų Lietuvoje. Apkasais įtvirtintą partizanų stovyklą apsupo sovietinės kariuomenės Utenos ir Zarasų įgulose bei Antazavės valsčiuje dislokuoti kariniai daliniai. Po visą dieną trukusio mūšio 85 partizanams pavyko prasiveržti per apsupimo žiedą ir sėkmingai pasitraukti. Pasitraukimo metu žuvo vienas partizanas.

Šiuo metu partizanų stovyklos ir mūšio vietoje įrengtos dvi partizanų žeminės, pastatytas kryžius ir atminimo lenta, įrengti suoliukai stovyklautojams. Partizanų žeminės išsiskiria dydžiu, tai yra palyginti dideli ir masyvus požeminiai statiniai, skirtingi nuo vėliau Lietuvos miškuose statytų partizanų bunkerių.

Utenoje, netoli nuo magistralinių kelių Kaunas–Daugpilis (A6) ir Vilnius–Utena (A14) sankirtos.

Muziejus 2015 m. įsikūrė buvusioje Utenos siaurojo geležinkelio stotyje. Kaip prisistatoma – tai poezija alsuojantis ir subtiliai pokario tiesą atskleidžiantis muziejus. Ekspozicijoje „Bendras Europos identitetas totalitarinių režimų kontekste“ siūloma per vieno Lietuvos krašto istoriją pažinti visos Lietuvos ir Europos praeitį. Pasakojama apie Europos padalijimą 1939 m. pagal slaptų protokolų susitarimus, sovietinę Lietuvos okupaciją, lietuvių prievartinį dalyvavimą Antrajame pasauliniame kare, tremtį, pokario rezistenciją ir kolūkių kūrimą Utenos krašte. Skaudūs 1940–1965 m. Utenos krašto ir Lietuvos įvykiai atskleidžiami juos kontrasto principu palyginant su gyvenimu už geležinės uždangos.

Siaurojo geležinkelio stoties istorijoje taip pat esama tragiško įspaudo. Iš čia 1941 ir 1945–1953 m. į Sibirą riedėjo vagonai su tremtiniais.

Šimonių girioje važiuojant 1216 keliu (yra nukreipiamas ženklas, stendas).

Šimonių giria pokario Lietuvos partizanų kovų laikotarpiu buvo stambiausio Aukštaitijos partizanų dalinio Algimanto apygardos veikimo centras. Šioje apygardoje 1945 m. veikė apie 200, o 1952  m. jau tik 20 – 30 partizanų. Nuo 1947–1949  m. Šimonių girioje buvo įkurtos Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities vadų kpt. Jono Kimšto-Žalgirio ir 1949 m. pastarojo pareigas perėmusio Antano Starkaus-Montės slėptuvės – vadavietės iš kurių buvo vadovaujama partizaniniam judėjimui Aukštaitijoje. Algimanto apygardos partizanų kovų maršrutas kviečia susipažinti su 6 Algimanto apygardos partizanų slėptuvėmis, kurias įrengė ir kuriose slapstėsi ir kovojo Žaliosios, Šarūno ir Kunigaikščio Margio rinktinių partizanai. Šimonių girioje įrengti du skirtingo ilgio (5 km ir 10 km) maršrutai pėsčiomis, kviečiantys keliauti partizanų keliais.

Pravažiavus Anrioniškio miestelio kapines (yra ženklai).

Šioje slėptuvėje 1944–1949 m.  veikė Lietuvos partizanų  Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadavietė. 1944 m. vasarą slėptuvę įkūrė Balys Žukauskas su broliais Petru ir Juozu Jovaišomis bei pradėjo slapstytis nuo 1944 m. paskelbtos mobilizacijos į Raudonąją armiją. 1945 m. pabaigoje slėptuvėje pradėjo lankytis Antanas Slučka-Šarūnas, kuris pirmasis Troškūnų apylinkėse įkūrė partizanų būrį, o vėliau suvienijo Rokiškio, Anykščių, Kavarsko, Troškūnų ir Andrioniškio partizanus į Šarūno rinktinę. 1947 m. A. Slučka-Šarūnas tapo Algimanto apygardos vadu, o 1949 m. Rytų Lietuvos srities vadu. Tai reiškia, kad nuo 1949 m. slėptuvė tapo Rytų Lietuvos srities vadaviete. Penkerius metus sėkmingai partizanus globojusi slėptuvė buvo išduota 1949 m. spalio 28 d., MGB kariuomenės daliniams apsupus sodybą joje slėpęsi partizanai nesutikę pasiduoti susisprogdino.

Šiuo metu yra išlikęs bunkeris, pastatytas kryžius ir paminklas žuvusiems.

Anykščių rajono Troškūnų miestelio centre šalia Švč. Trejybės bažnyčios.

1944–1953 m. partizanų karo metu Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į 9 partizanų apygardas. 1947–1950 m. Panevėžio ir Anykščių apylinkėse veikė Lietuvos partizanų Algimanto apygarda, kurios susikūrimas glaudžiai siejasi su Troškūnais. Šio miestelio gyventojai organizavo partizanų būrius Aukštaitijoje. Troškūnuose gimė ir gyveno pirmasis Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas.

1996 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro iniciatyva Troškūnuose buvo pastatytas paminklas, skirtas Algimanto apygardos partizanams. Paminklo autorius skulptorius Jonas Jagėla ir architektė Audronė Kiaušinienė. Pagrindinė paminklo dalis – juodo akmens vartai, kurie simbolizuoja išėjusius ginti Tėvynės ir negrįžusius. Vartų šonuose įmontuoti bronziniai kryžiai simbolizuoja krikščioniškąjį tikėjimą, o bronzinis kalavijas, kaip ir archangelo Šv. Mykolo kalavijas, simbolizuoja tikėjimo ir vilties šviesą. Aikštėje priešais paminklą – juodo akmens plokštės įamžina tris Algimanto apygardos rinktines – Šarūno, Žaliosios ir kunigaikščio Margio.