Ar Tukumo aerodrome buvo palaidotos branduolinės galvutės?
Buvęs sargybos vadas Aivaras Skurstenis sutiko atviram pokalbiui su Tukumo rajono laikraščiu „Neatkarīgās Tukuma Ziņas“. Kadaise jis buvo atsargos karininkas ir lauko sargyba, o 1993 metais jam buvo pasiūlytos sargo pareigos Laimonio Mucenieko vadovaujamoje žemės ūkio bendrovėje „Durbė“. Buvo saugomas biuras – Līvānų namas. Tokia istorijos pradžia.
A. Kaminas:
– Mažiau nei mėnesį saugojau, kai Krašto apsaugos ministerijos atstovai atėjo pasiteirauti dėl saugumo organizavimo, nes Rusijos kariuomenė tebebuvo aerodrome. Pasiūlė eiti apsaugos būrio vado pareigas ir jau po mėnesio suteikė karininko pavaduotojo laipsnį ir įteikė įsakymą, patvirtinantį, kad esu būrio vadas. Dokumentus pasirašė Dainis Turlais. Jau 1996 metais išvažiavau į mokymus Danijoje, tada įvyko Gynybos pajėgų ir Nacionalinės gvardijos sujungimas. Nacionalinių ginkluotųjų pajėgų vadu buvo paskirtas Juris Dalbiņš (tai įvyko dėl Nacionalinės gvardijos spaudimo). Tai šiek tiek istorijos.
Pirmąją karių partiją į aerodromą atvežėme 1993 metų spalio 12 dieną, nors instruktoriai dirbo gerokai anksčiau. Jau tada Rusijos kariuomenė dar buvo aerodromo viduje, kontroliavusi visus postus ir štabus. Žemės ūkio bendrovė „Durbė“ iš karto perėmė visas naftos bazes ir aerodromo vado Turčino štabą.
Bet vadinamoji „kurčnebyli“ dalis buvo aptverta trimis tvoromis – viena iš lentų ir dvi iš spygliuotos vielos. Ten buvo du angarai, kuriuose neva galėjo būti branduolinės galvutės, tačiau labiau tikėtina, kad juose buvo uranu prisodrintų bombų (uranas pagerina galią ir prasiskverbimą) konkretiems objektams naikinti (tokias bombas amerikiečiai naudojo 1991 m. Persijos įlankos kare); nes branduolinės galvutės vis dar naudojamos vidutinio nuotolio ir panašioms raketoms, paleidžiamoms iš siloso ar mobiliųjų paleidimo įrenginių. Aerodromo „Andalūzijos atkarpoje“ – prie kareivinių – buvo vienas švinu išklotas angaras, kuriame greičiausiai buvo laikomos trumpojo ar vidutinio nuotolio raketos. Jie tikrai galėjo gabenti branduolines galvutes, bet ši zona nebuvo mūsų saugumo zonoje ir švino plokštės buvo pagrobtos. Jei ten buvo radioaktyvioji spinduliuotė, greičiausiai kai kurie švino vagys jau yra po žeme...
Šiuos dalykus gerai išmanantis pulkininkas Karlas Keene'as tvirtino, kad ten buvo vadinamasis „50 kompleksas“ – mobilusis raketų paleidimo įrenginys, tačiau septintojo dešimtmečio pabaigoje jis buvo pašalintas...
Gorbačiovo laikais, kai buvo susitarta dėl ginkluotės mažinimo, rusai nusprendė tuos vakarietiškus vyrus pergudrauti – tiesiogine prasme per porą dienų bombonešių pilotus ir kitą personalą iškeitė į karinio jūrų laivyno aviacijos uniformas (patys lakūnai tuo skundėsi), bet kažkas jiems nepasisekė, ir vis tiek pavyko jas sumažinti.
Chemija palaidota žemėje
– Ką galite pasakyti apie „kurčnebylių dalį“?
– Ten buvo du kaponierinio tipo angarai su keltuvais ir įranga tam tikrai temperatūrai palaikyti. Skirtingai nuo kitų, jų įėjimas buvo paslėptas už betoninių blokelių sienos; ten tikrai galėtų būti laikomos raketų kovinės galvutės;
– Bet neva šalia buvo autobusų depas?...
– Ten buvo sandėlis, bet ne šaudmenims laikyti; greičiausiai raketų surinkimo vieta. Kalbant apie tai, kad kažkas liko ant žemės... Kai pradėjau vadovauti aerodromo apsaugai, taip pat studijavau Krašto apsaugos akademijoje, kur, be kita ko, kapitonas Gunārs Opmanis dėstė apie masinio naikinimo ginklus. Jis buvo profesionalus chemikas ir susidomėjo aerodromu, nes pasakiau, kad rusai paliko ir cheminius apsauginius kostiumus, ir daug lakmuso atsargų. Norėjau sužinoti, kokia tai diena... Kitaip atvyksta pulkininkas K. Keene'as, patikriname spinteles ir randame didelio kalibro kulkosvaidžio šovinius su kulkomis. Kareiviai jį rado štabe!
Kartu su kapitonu Opmaniu apėjome visą aerodromą ir patikrinome – radiacinis fonas niekur nebuvo padidintas (taip pat ir kaponieriuose). Ant vienos kalvelės už sandėlių gali kilti nedidelis pavojus – užsibuvus per ilgai, imtų svaigti galva. Kapitonas Opmanis paaiškino, kad tai ne nuo radiacijos, bet greičiausiai šioje vietoje buvo palaidota kokia nors cheminė medžiaga. Specialiai saugojome šią vietą, nes ten buvo visas sandėlis su vadinamaisiais HIMDIM (naudoti cheminės apsaugos kostiumai). Atskirame baltų plytų pastate buvo metalinės statinės ir nukenksminimo skysčio ampulės spektriniams kostiumams plauti. Šias ampules pavogė vietiniai berniukai, nes vieną iš jų sulūžus mokykloje jie dienų dienas negalėjo eiti į klasę – smirdėjo toks baisus kvapas.
Man būnant kursuose Danijoje, mane pakeitė kapitonas Tislionokas, kuris įsakė tas statines įkasti į žemę – greičiausiai jos jau buvo surūdijusios ir toje vietoje gruntas užterštas. Būtų verta patyrinėti. Kapitonas Opmanis, atlikęs šių statinių cheminę analizę, sakė, kad tai įvairios cheminės medžiagos – amonio chloridas (naudojamas sodininkystėje), dichloraminas-T – dezinfekavimo priemonė, chloraminas (vadinamoji muilo žolė), o statinėse – etanolaminas (reagentas pramonėje). Kokiam tikslui jie buvo naudojami? Mes nežinome. Pažymėtina, kad vienoje vietoje vis dėlto buvo aptikta padidėjusi radiacija – „kurčiųjų ir nebylių skyriuje“ viename pastate buvo visokių orlaivių atsarginių dalių. Kapitonas Opmanis iš smalsumo patikrino kabinos manometro galinę dalį ir, mūsų nuostabai, fonas gerokai viršijo normą. Įdomu tai, kad ekrano šone nieko nebuvo rodoma, bet, matyt, gale buvo radioaktyvių elementų...
Ir prostitutė, ir nelegalus alkoholinis gėrimas
– Kai rusų kareiviai buvo evakuoti, jie bandė parduoti viską, kilnojamąjį ar nekilnojamąjį?
– Taip, taip ir buvo – pardavinėjo viską, ką galėjo perkelti – net senas bobas. Man pasiūlė 5,45 mm kulkosvaidį su 300 gyvų šovinių komplektu už 130 Lt su visais rusiškais popieriais. Tuo metu tai buvo dideli pinigai. Pasiūlė visiškai naują nedidelės galios generatorių su vidaus degimo varikliu – su tokiu galėtume aprūpinti elektra visą savo kareivinę – už 70 Lt... Po to Jauntukume apsigyvenusieji viską sunešė į garažus ir, kai kuriems išsikrausčius, ėmė mažinti kainą.
Tuo metu prasidėjo karas Čečėnijoje ir šio karo sąskaita Rusija „nurašė“ daugybę ginklų. Iš neoficialių šaltinių žinau, kad „žemė-oras“ raketos buvo rastos ir Čečėnijoje. Su kuo kariavo čečėnai? Rusijoje pagamintais ginklais, o atsargos buvo nuolat pildomos...
Bet daugelis mūsų Gynybos ministerijos vyrų turėjo grynai ekonominių interesų – geras pavyzdys buvo prie ministerijos įkurta bendrovė „Rabarberi“, kuri neva aerodrome gamino mineralinį vandenį (tuo metu viename angarų aptikome medinius kubilus ir kelis tūkstančius stiklinių butelių, į kuriuos pilama degtinė, o ne mineralinis vanduo. – Red.). Mano berniukai sėdėjo ant kaponieriaus ir viską fiksavo žiūronais, įskaitant tai, kad vieną naktį visas traukinio tankas buvo palaidotas žemėje. Dėl to ir tapome nepageidaujami – per stropiai saugojome...
Jokia armija neatskleidžia savo paslapčių.
– Ar rusų karininkai papasakojo, kas buvo saugoma aerodrome?
– Taip, buvo pokalbių. Buvo senas vyras, vardu Mihalicius – dirbo virėju; Jis buvo išmintingas žmogus. Jis pasakojo, kad septintajame dešimtmetyje kilo mintis čia laikyti branduolinius ginklus – net buvo pastatytas angaras, tačiau planas liko neįgyvendintas. Apie „kurčiuosius ir nebylius“ informacijos nėra, nes jie buvo tarsi dalis dalyje arba šalis šalyje. Į juos buvo galima patekti tik su specialiais leidimais. Yra žinoma, kad ten buvo specialus įrenginys „žemė-oras“ raketoms surinkti, nes jas dar reikia surinkti prieš paleidžiant ar bandant bandymų aikštelėje.
– Nustebau, kad aplink „kurčiųjų ir nebylių“ skyrių stovėjo specialūs betoniniai sargybos bokštai su spragomis.
– Tokie bokšteliai yra ne tik aerodrome ir aplink jį, bet vienas, skirtas šaudymui, net Ventspilio plento pašonėje. Tokių bokštelių yra daug.
– Kas žinoma apie požemines perėjas ar bunkerius – ar tiek istorijų girdėjote?
– Pats nemačiau, bet girdėjau, kad žmonės per požeminę perėją ėjo pasiimti šovinių. Iš principo, rusams pasitraukus, Turčino būstinę perėmė L. Mucenieks, o jei ir buvo bunkeris, jis buvo užmūrytas ir išbetonuotas. Tokio aerodromo vadas štabe niekada nesėdėtų „nuogas“ – pagal to meto legendas, viena iš požeminių perėjų iš Turčino būstinės vedė į „kurčiųjų ir nebylių skyrių“. Tariamai yra vienas bunkerio vaikinas, kurio praėjimas griūva; Girdėjau, kad viduje yra net 25m šaudykla, ginklų saugykla ir panašiai. Taip gali būti – tiesiog kol įėjome, viskas buvo labai kruopščiai išbetonuota ir užmaskuota; paliktas istorijai.
– Tai ar rusai, perduodami aerodromą Latvijos pusei, nepaliko dokumentų apie visas komunikacijas?
– Mačiau perdavimo aktą – buvo visas inventoriaus sąrašas ir bendra vertė, bet jokių popierių apie komunikacijas. Mano nuomone, tai buvo planas – turėjo parodyti, kad Rusijos kariuomenė solidžiai išeina, bet jokia kariuomenė savo paslapčių neatskleidžia. Jei buvo kas nors reikšmingo, tai buvo laikoma kiek įmanoma paslaptyje.
Kengūros sunaikintas aerodromas
– Tačiau Sovietų Sąjungos žlugimas atėjo staiga, o karinius objektus Baltijos šalyse teko apleisti per gana trumpą laiką. Ir – kas atsitiko su strategiškai svarbiais Latvijos aerodromais? Kai tik kariuomenė ruošėsi išvykti, žiūrėk – viduje jau buvo privati įmonė, susijusi su Rusija... Tas pats Vasilijus Melnikas, vienas Latvijos milijonierių ir Godmanio patarėjas (!), – kadaise buvo baigęs Alkšnio skraidymo mokyklą, bet Atgimimo metais tapo įtakingu žmogumi uosto ir laivų statybos versle. „Mano nuomone, toks buvo Rusijos planas – įstumti savo žmones į strategiškai svarbius objektus ir juos sustabdyti; rusų paliktam kariniam palikimui negalima leisti tapti tramplinu svetimai armijai.
Gyvas pavyzdys – transporto aviacijos oro uostas Jēkabpilyje. Jei Tukumo aerodromo danga vienai ašiai galėjo nešti 1600 tonų (tai labai didelė keliamoji galia), tai Jēkabpilio aerodromas – 1900 tonų! Bet kas atsitiko? Jēkabpilio aerodromui taip pat buvo suteiktas rezervinio aerodromo statusas, jį perėmė Vokietijos įmonė, kuri galiausiai pasirodė susijusi su Rusija. Ką šiandien žinome apie Jēkabpilio oro uostą? Nieko, nes tokio jau nebėra.
Kadaise kiekvienas profesionalas suprato, kad Tukumo aerodromas yra daug geresnės būklės nei Lielvārdės aerodromas, nors oficialiai buvo teigiama priešingai. Lielvārdės aerodromas pastatytas pelkėje su pažeistu drenažu, jis apaugęs ir skęsta. Lielvārdėje dalis plokščių taip pat buvo pavogtos, pastatų beveik nebuvo, o vis dėlto pripažintas vertingesniu už Tukumo aerodromą, nors čia net remonto angarai buvo idealiai tvarkingi – su visais gaisrinių siurbliais (mano laikais vienas kareivis jas netyčia įjungė, pradėjo kristi putos); tik kareivinės ir klubas buvo apgailėtinos būklės. Bet tai mažai svarbu; bet viskas, kas susiję su aerodromu, buvo puikios būklės (šiuo metu NATO yra skyrusi 31,5 mln. litų ir papildomus 5,5 mln. Lt Lielvārdės aerodromo kilimo ir tūpimo tako bei infrastruktūros atnaujinimui – Gynybos ministerija. – Red.)
Mūsų sargybos būrys aukštesniajai vadovybei buvo kaip danties skausmas. Mes – sargybos būrio kariai – manėme, kad Latvijai reikia aerodromo – turėsime darbų, todėl stengėmės viską apsaugoti. Visus dar pusnaudingus baldus susirinkome viename angare, bet mane išsiuntė į Daniją, vietoj manęs buvo paskirtas kitas vadas, o angaras buvo išgrobstytas... „Suskaičiavome visas aerodromui išardytas kilimo ir tūpimo tako plokštes, sugavome vagis (daugiausia L. Muceniekso žmones), surašėme mašinų numerius ir pranešėme vadovybei...“
– Vadinasi, KAM vadovybė taip pat buvo korumpuota ir priėmė Latvijai nepalankius sprendimus?
– Nesakiau ir negaliu įrodyti, bet iš pažiūros nereikšmingame Tukumo aerodrome yra buvę visi gynybos ministrai – T. Jundzis, JA Trapanas, V. V. Pavlovskis ir valstybės sekretorius J. Davidovičs, jau nekalbant apie Gynybos pajėgų vadą Dainį Turlo ir NBS vadą Jurį Dalbinį. Mes matome, kokias jėgas D. Turlais palaiko šiandien (jis dalyvavo „Šlesero“ partijos savivaldybių rinkimuose, prieš tai jis buvo Parlamento narys dviejose kairiosios pakraipos partijose; jis kadaise buvo pasmerktas žurnalistų, kurie organizavo vidaus vidaus sporto žaidynes, „Kandavos“, „Nacionalinės gedulo“ dienos, ir - „Ar mes žinome Whucenis Mucenis Mucenis“. Durbe ", ar tai darė ir daro šiandien? Kaip paprastas tolimųjų reisų vairuotojas iš Jelgavos galėtų gauti teisę valdyti aerodromą? Kodėl L. Mucenieks buvo apsistojęs Jūrmaloje, Rusijos valdomame viešbutyje?...
Interviu iš laikraščio „Neatkarīgās Tukuma Ziņas“
Susijusios vietos
Aviation Museum “SKY ZOO”
The Aviation Museum “Sky Zoo” is located in Smārde parish, Tukums municipality, in the territory of Jūrmala Airport that was once the Tukums Military Airfield. The exhibit includes aircrafts YAK-40, AN-2, SU22M4, PZL TS-11 Iskra and a helicopter MI-24. Tour of the airfield includes hangars, caponiers and engineering equipment. The airfield was used by both the German and Soviet armies. During the Soviet occupation it was one of the most important military airfields in the territory of Latvia. The fighters stationed there were intended to attack enemy ships and bomb coastal fortifications. On the night of 9 November 1975, a battle alarm was received at the Tukums airfield – there was enemy warship in the territorial waters of the Soviet Union (in the Gulf of Riga), and it had to be destroyed. Several planes took off from Tukums. However, it turned out that it was the Soviet naval warship ‘Storozhevoi’ (Guardian) on which an armed mutiny against the existing Soviet regime took place. When the planes reached the warship, the battle was still ongoing. Later the rebel leader Valery Sablin, a Soviet naval officer, was wounded and the mutiny ended. He was sentenced to death for treason. This was one of the most dramatic events showing the discontent with the regime and marking the approach of its collapse.
