Kārlis Zāle ir Laisvės paminklas
Pasakotojas prisiminimus apie Kārli Zāli apibūdina kaip asmenį, sukūrusį žymiausius meno kūrinius Latvijoje. Aprašymas skirtas Zaalei atminti 1942 m. (K. Zaalės mirties metais). Atsiminimai parinkti K. Saale kūrybai charakterizuoti remiantis autoriaus asmeninėmis savybėmis ir pasaulio suvokimu.
"(..) Gyvenimo ir kūrybos eigoje Žalės asmenybė formavosi iš vidinio centro. Zalas yra vienas iš tų žmonių, kurį sutikus iškart pajunti esminę vidinę šerdį, esančią už išorės. Ši šerdis buvo padėta jo gyvybingume. Ledinės jėgos, Kursų protėvių palikimas, yra didžioji Kurso lopšyje esanti Lysonma. gyvybingumas, gamta buvo ekstravagantiška Žalioje. Nenuilstantis gyvumas liejosi kiekviename geste, išraiškingame bruožų žaisme, suteikdamas viskam ypatingo gaivumo ir spontaniškumo. Iš čia kilo viskas, kas buvo originalu ir primityvu Zaalės gyvenime ir įveikė sunkumus meną, neturėjome savų tradicijų, susiformavusių Latvijos tapybos regione nuo praėjusio šimtmečio pabaigos, todėl gana lengvai galėjome pasiduoti senųjų kultūrinių tautų įtakai, likdami mėgdžiotojais ir palikuonimis. "Jei taip neatsitiko, jei per palyginti trumpą laiką mūsų geriausi skulptoriai monumentaliosios skulptūros srityje sugebėjo sukurti kažką unikalaus ir verto dėmesio, tai už tai turime dėkoti kaimiškam mūsų gyvenimo pagrindui. Salė šį senovinį sluoksnį išreiškia giliu ir instinktyviu saugumu. Šiuolaikinės meninės raiškos formos sugebėjo išaugti iš senovės kaimiškumo, gaivumo šaknų. Šiuolaikinė kultūrinė puošmena – norėčiau pasakyti – barbarišku spindesiu ir didybe (..)“.
"(..) Mums, sakė šeimininkas, nereikia gėdytis ir bėgti nuo savęs ir nuo laiko, kuriame stovime, o turime būti tokie, kokie esame - būkime menininkai. Jei esate menininkai, parodykite savo krašto stiprybę, jos palaiminimą ir grožį, parodykite darbininkams jų pastangas, parodykite motinoms, kurios yra šeimos židinio sergėtojos, globėjams su visa šita žeme, pagarbą su kitais, pagarbą su kitais. Pamatykite, kas mes esame, ir mokėkite mus gerbti, bet jei savo nepaprastuose vaizduose vadinate juos luošais, jei ištepsite valstiečių ir darbininkų veidus, tarsi jie būtų nuobodūs gyvūnai, rodydami juos kreivus ir susiraukusius kaip kokius nors vergus ar nusikaltėlius, šmeižiate ir išspjovėte, jei jūs dar labiau gerbiate kitus nežinai, kaip gerbti save, būti menininku – tai ne sklandymas per išorę ir atsitiktines gyvenimo smulkmenas, o ieškoti šerdies ir šerdies gamtoje ir žmonėse? Diletantai nemato pagrindinio dalyko, bet kiti diletantai džiaugiasi forma. Jei spjaučiau, mano nerija kartais išlįs su tam tikrais posūkiais ir lašeliais, bet ar taip rimtas menininkas gali prieiti prie savo meno? Taip elgiasi tik diletantiški dribsniai, kurie demonstruoja kiekvieną savo kvailumą, o ne rimti tapytojai. Žinovas ir diletantas – tai buvo kartūs ir paniekinantys žodžiai Zala burnoje. Skulptorius taip pat negerbė lengvos improvizacijos ir tuščio pasimėgavimo menu. Ypač paskutiniame savo gyvenimo etape Hallas vis labiau pabrėžė žinių ir tikrųjų gebėjimų, įgūdžių ir meistriškumo svarbą. Jis labai gerbė akademinio meno tradicijas. Kartą Brolių kapų komiteto posėdyje skulptorius paneigė akademiko F. prieštaravimus, kad jo sukurtos arklio statulos neturi tinkamų proporcijų. Tada salė liepė atnešti aplinkraštį ir išmatavus parodė, kad viskas atitinka pripažintas normas. F. po to jautėsi tikrai nejaukiai. Prisimenu, Liuksemburgo muziejuje rodydama akademinės krypties meistrų darbų nuotraukas, Zālė apsidžiaugė: "Kokios čia žinios ir įgūdžiai! Iš karto aišku, ko meistras norėjo pasiekti. Yra proporcijos, formų formavimosi supratimas, grožio pojūtis. Tokie darbai visada išlaikys savo vertę ir nebus nuobodūs. Tačiau su mumis, kai kurie geri žmonės, kurie kuria savo kūrybą, puikiai įsivaizduoja. menas“. (..)"
"(..) Viena vertus, Žalė atkreipė dėmesį į rimtas formos, judesio ir anatominės sandaros supratimo studijas, kita vertus, į savo darbų centrą iškėlė kompoziciją. Žalė tiesiog pasakė studentams, kurie jau įsivaizdavo, kad esame paruošti menininkai, kuriems leidžiama daryti, kaip nori, nešvaistyti savo laiko akademijoje. Akademijoje galima įgyti žinias, meistriškumą, meistriškumą. jums patinka ir kas jums patinka namuose, Profesorius Žalė mokėjo su dideliu entuziazmu prieiti prie studentų, neslopindamas jų individualaus suvokimo, o išsiaiškindamas, ką reikia daryti ir kaip priartėti prie savo užduoties. Taip jis mokė mokinius sąmoningai valdyti savo formavimąsi, bet ne tiesiog kopijuoti gamtos matomumą (..)“
„(..) Laisvės paminklo projektavimo konkurse dalyvavo 1924 ir 1925 m. 1925 m. ministrų kabinetas priėmė sprendimą, kad Laisvės paminklas turi būti pastatytas po to, kai Salė bus sugriauta, tačiau šis sprendimas nebuvo įgyvendintas. Tais metais buvo daug intrigų ir triukšmo dėl šių dalykų, bet nebuvo konkretaus konkurso, kaip ir brolio. turėjo didelę reikšmę salės vystymuisi. Meistras ir kai kurie jo artimiausi draugai turėjo savo susitikimo vietą mieste, Brīvības gatvėje, nes čia susirinko menininkų draugija, kuri džiaugėsi sėkme ir pykčiojo, kad tais ir vyresnio amžiaus menininkai aktyviai dalyvavo 1930 m. Laisvės paminklo klausimas buvo atsisakytas, kai kompetentingi valstybės ir skaidrumo darbuotojai jį vėl ėmėsi su nauja jėga. 1930 m. buvo surengtas paskutinis paminklo projektavimo konkursas, kuriame Salė laimėjo pirmąją vietą. Šis projektas buvo patobulintas ir pasitelkus arch. Stalbergui jis tai padarė per 4 metus. Tuo metu paminklo aikštėje iškilo aukštas barakas – dirbtuvės su šviesiais langais. Jos branduolyje pamažu augo atliktini darbai. Modelius Žalė pagamino moderniai įrengtose naujose dirbtuvėse Polocko gatvėje, čia vyko akmens drožyba. Atramos ir laiptai aplink paminklo šerdį vedė iš aukšto į aukštą; ir ant žemės, ir ant pakylų tarškėjo daugybės akmentašių ir meistro padėjėjų kaltai. Pneumatiniai kaltai riaumojo, plėšydami kieto granito masę. Tai buvo tarsi keista pasakų šalis, kurioje kūrėjo valia privertė dvasioje matomas formas paskęsti ir likti materijoje. Saulės šviesa sklido į erdvių kambarių prieblandą, joje spindėjo baltos milžinų grindys, visi tyliai iškilmingai laukdami savo išsipildymo akimirkos. Aplinkui gulėjo išmėtyti akmenų luitai su sulaužytomis dalimis: rankos, juosmuo, galvos, tikrai membra disiecta – kaip sako lotynų poetas. Šie įspūdžiai dirbtuvių lankytojams liko neišdildomu prisiminimu. Laisvės statula buvo pastatyta. Tuo tarpu Zalė buvo įsigijusi namą Avotu gatvėje. Jos pajamos turėjo užtikrinti šeimininko ir jo šeimos egzistavimą, kad ateityje galėtų gyventi ir dirbti savarankiškai, nes menininko intencijos buvo turtingos ir plačios (..).
„(..) Laisvės paminkle sutalpinta praeitis ir dabartis kaip viena nedaloma daina herojiškos istorijos garsuose, vienu dideliu atodūsiu išreiškiantis visą tautos gyvenimą: darbą, dvasines paieškas, šeimą, karinę jėgą; Lāčplėsi – laukinių jėgų nešėjas, dainininkas-modelis; nuostabios istorinės scenos laužytojai – vergijos pančių laužytojai, pridengti vergijos pančių, trimis pridengtais įvaizdžiais. pasakų šviesa šviečia visur Tą patį perteikia ir daugelis pastarųjų metų Zaalos kūrinių Čia meistras ieško esmės ir iškelia pačią tikrovę į iškilmingą ir paprastą pasakos grožį (..)“.
laikraštis „Latvju Mēnešraksts“, Nr. 5. 1942. Straipsnio pavadinimas "Karlis Žale"
Susijusi laiko juosta
Susijusios vietos
Laisvės paminklas Rygoje
Įsikūręs Rygos centre, Laisvės aikštėje.
Laisvės paminklas yra vienas iškiliausių Latvijos istorijos, architektūros ir meno paminklų. Pastatytas pagal Kārlio Zālės projektą visuomenės aukomis. Jis buvo atidengtas 1935 m. kaip Latvijos žmonių laisvės ir meilės tėvynei simbolis. Kartu su Rygos brolių kapinių ansambliu jis yra vienas vertingiausių monumentaliosios architektūros ir skulptūros pavyzdžių.
Laisvės paminklas išreiškia Latvijos kultūros etines ir estetines vertybes. Simboliai atspindi filosofinę laisvės esmę ir Latvijos tautos istorines idėjas apie kovos už nepriklausomybę etapus. Jie nurodo į fizinės ir dvasinės stiprybės įsikūnijimą. Herojiška kalba pasakoja apie Latvijos žmones kaip savarankiškus, aktyvius istorijos kūrėjus ir savo likimo lėmėjus.
Jo vietoje iš pradžių stovėjo paminklas Rusijos carui Petrui I. Pirmojo pasaulinio karo metu jis buvo išardytas ir laivu nugabentas į Petrogradą. Laivą torpedavo vokiečių povandeninis laivas, ir jis nuskendo prie Estijos Vormsi salos. Sovietų okupacinis režimas kelis kartus planavo nugriauti Laisvės paminklą, tačiau to neįvyko.
Šiandien galite pamatyti vieną iš Latvijos simbolių ir stebėti kariuomenės garbės sargybos tradicijas.
Paminklas „Sėdinčiai motinai“ Inčukalno garbės kapinėse
Yra: Inčukalno savivaldybė, Inčukalns, Miera gatvė, Inčukalno kapinės.
Paminklas atidengtas: 1944 m. liepos 16 d. Paminklas atidengtas po K. Zālės mirties. Užrašas: Žuvusiems Tėvynės partizanams 1941 m. (atkurtas). Paminklas restauruotas 2020 m. lapkričio 5 d. Paminklas restauruotas remiant Inčukalno regioninei tarybai. Restauratorius menininkas Igoris Dobičinas.
Įvykiai: „1940 m. birželio 17 d. Latviją okupavo SSRS. 1941 m. birželio 14 d. buvo vykdomos trėmimai. 1941 m. birželio 22 d. Vokietija užpuolė SSRS, ir Vermachto daliniai įžengė į Latviją. Raudonoji armija ir jos rėmėjai atsitraukė. Daugelyje Latvijos vietų – įskaitant Raganą, Sėją ir Inčukalną – buvę sargybiniai ir patriotiškai nusiteikęs jaunimas organizavosi ginti savo namų ir skubėti išvyti sovietų okupantus. Kai 1941 m. liepos 1 d. Sėjos valsčiaus „Ziediņi“ (Gėlės) rajone vėl buvo iškelta Latvijos Laisvosios Valstybės vėliava, specialieji Raudonosios armijos daliniai Šiaurinėse kapinėse sušaudė šio namo savininkę – 39 metų Elzą Višą, o Sėjos ir Krimuldos valsčių pasienyje – jos motiną – 64 metų Elzą Martinovą. Tai sukėlė dar daugiau neapykantos ir pasipiktinimo tarp vietovės gyventojų, ir jie pradėjo...“ susiburti į liaudies pasipriešinimo judėjimą ir kurti savigynos būrius, kurie dar buvo vadinami pirmaisiais partizanais (Inčukalno grupės vadas buvo Maksis Cālītis). Prie regiono kovotojų prisijungė ir iš Litenės karinės stovyklos pabėgę arba paleisti vadinamojo Latvijos teritorinio korpuso kareiviai bei karininkai. Po kelių dienų, liepos 4 d., įvyko ginkluotas susidūrimas su raudonaisiais, mūšyje žuvo septyni kareiviai ir Raganos vaistininko sūnus Pēteris Prašķēvičs. Be to, Raganos mūšyje buvo sužeistas ir paimtas į nelaisvę 17 metų Rėzeknės mokytojų instituto studentas Jānis Porietis, kuris buvo kankinamas, sušaudytas ir palaidotas netoli Straupės.
Čia, Inčukalnyje, buvo iškastas bendras brolių kapas, į kurį aštuoniais arklių traukiamais vežimais po vieną buvo vežami iš baltų neobliuotų lentų pagaminti karstai, kad žuvę didvyriai galėtų ilsėtis gimtojoje žemėje. Po kelių mėnesių, jau vokiečių okupacijos metu, kapinėse buvo įrengtas Kārlio Zāleso (nuo 1939 m. iki gyvenimo pabaigos 1942 m. vasario 19 d., dėl sunkios ligos genialusis latvių skulptorius pasirinko Inčukalną savo gyvenamąja vieta) suprojektuotas paminklas – sielvartaujančios motinos ant rožių kelių atvaizdas. 1950-aisiais vietos komunistų aktyvistai paminklą susprogdino. Paminklas apgadintas ir nejudantis gulėjo iki pat Atgimimo, kai 1980-ųjų pabaigoje vis daugiau žmonių susidomėjo ir kalbėjo apie 1941 m. liepos 4 d. įvykius bei ragino restauruoti Kārlio Zāleso paminklą. Šis reikalavimas buvo išsakytas 1988 m. rugsėjo 8 d. Inčukalno pradinėje mokykloje sušauktame žmonių ir valdžios susirinkime, kuriame dalyvavo ne tik Inčukalno gyventojai, bet ir netoliese esančių parapijų gyventojai, taip pat Aplinkos apsaugos klubo ir Latvijos nacionalinės komunistų sąjungos nariai iš Rygos.
... Paminklo restauravimo darbuose aktyviai dalyvavo Inčukalno gyventojai – Teodors Ildens, Arvīds Blaus, Pēteris Vorfolomējevs, ... ir daugelis kitų patriotiškai nusiteikusių žmonių. 1989 m. liepos 4 d. naujai atgimęs kilnus ir liūdnas paminklas buvo iškilmingai pašventintas kunigo Vairos Bitēnas.“
Brolių kapinės Rygoje
Rygos brolių kapinės yra šiauriniame Rygos rajone. Kapinės užima 9 ha plotą ir yra iškiliausias bei reikšmingiausias memorialinis ansamblis Latvijoje, skirtas žuvusiems Latvijos kareiviams. Čia palaidota apie 3000 kareivių. Brolių kapinės buvo įkurtos Pirmojo pasaulinio karo metu, palaidojus pirmuosius tris Latvijos šaulius, žuvusius Tyrelio purve mūšyje prieš vokiečių armiją. Vėliau Brolių kapinėse taip pat buvo palaidoti Latvijos kareiviai, žuvę kituose mūšiuose ir karuose. Memorialas sukurtas pagal skulptoriaus Kārlio Zālės projektą ir yra pirmasis memorialinis ansamblis Europoje, turintis tokią kraštovaizdžio, architektūros ir skulptūrinę vertę. Jame naudojami Latvijos kraštovaizdžiui būdingi elementai, tradicinės sodybos, Latvijos folkloras ir istorija, kurie giria kareivių savybes ir pasakoja apie kareivio kelią. Memorialas buvo atidengtas 1936 m. ir jį sudaro trys dalys: „Minties kelias“ – 250 m ilgio alėja, „Didvyrių terasa“ su Šventosios liepsnos aukuru ir Šventosios ąžuolyno ansambliu bei laidojimo vieta su Latvijos siena ir motinos su žuvusiais sūnumis memorialu.
