Kārlis Zāle ir Laisvės paminklas
Pasakotojas prisiminimus apie Kārli Zāli apibūdina kaip asmenį, sukūrusį žymiausius meno kūrinius Latvijoje. Aprašymas skirtas Zaalei atminti 1942 m. (K. Zaalės mirties metais). Atsiminimai parinkti K. Saale kūrybai charakterizuoti remiantis autoriaus asmeninėmis savybėmis ir pasaulio suvokimu.
"(..) Gyvenimo ir kūrybos eigoje Žalės asmenybė formavosi iš vidinio centro. Zalas yra vienas iš tų žmonių, kurį sutikus iškart pajunti esminę vidinę šerdį, esančią už išorės. Ši šerdis buvo padėta jo gyvybingume. Ledinės jėgos, Kursų protėvių palikimas, yra didžioji Kurso lopšyje esanti Lysonma. gyvybingumas, gamta buvo ekstravagantiška Žalioje. Nenuilstantis gyvumas liejosi kiekviename geste, išraiškingame bruožų žaisme, suteikdamas viskam ypatingo gaivumo ir spontaniškumo. Iš čia kilo viskas, kas buvo originalu ir primityvu Zaalės gyvenime ir įveikė sunkumus meną, neturėjome savų tradicijų, susiformavusių Latvijos tapybos regione nuo praėjusio šimtmečio pabaigos, todėl gana lengvai galėjome pasiduoti senųjų kultūrinių tautų įtakai, likdami mėgdžiotojais ir palikuonimis. "Jei taip neatsitiko, jei per palyginti trumpą laiką mūsų geriausi skulptoriai monumentaliosios skulptūros srityje sugebėjo sukurti kažką unikalaus ir verto dėmesio, tai už tai turime dėkoti kaimiškam mūsų gyvenimo pagrindui. Salė šį senovinį sluoksnį išreiškia giliu ir instinktyviu saugumu. Šiuolaikinės meninės raiškos formos sugebėjo išaugti iš senovės kaimiškumo, gaivumo šaknų. Šiuolaikinė kultūrinė puošmena – norėčiau pasakyti – barbarišku spindesiu ir didybe (..)“.
"(..) Mums, sakė šeimininkas, nereikia gėdytis ir bėgti nuo savęs ir nuo laiko, kuriame stovime, o turime būti tokie, kokie esame - būkime menininkai. Jei esate menininkai, parodykite savo krašto stiprybę, jos palaiminimą ir grožį, parodykite darbininkams jų pastangas, parodykite motinoms, kurios yra šeimos židinio sergėtojos, globėjams su visa šita žeme, pagarbą su kitais, pagarbą su kitais. Pamatykite, kas mes esame, ir mokėkite mus gerbti, bet jei savo nepaprastuose vaizduose vadinate juos luošais, jei ištepsite valstiečių ir darbininkų veidus, tarsi jie būtų nuobodūs gyvūnai, rodydami juos kreivus ir susiraukusius kaip kokius nors vergus ar nusikaltėlius, šmeižiate ir išspjovėte, jei jūs dar labiau gerbiate kitus nežinai, kaip gerbti save, būti menininku – tai ne sklandymas per išorę ir atsitiktines gyvenimo smulkmenas, o ieškoti šerdies ir šerdies gamtoje ir žmonėse? Diletantai nemato pagrindinio dalyko, bet kiti diletantai džiaugiasi forma. Jei spjaučiau, mano nerija kartais išlįs su tam tikrais posūkiais ir lašeliais, bet ar taip rimtas menininkas gali prieiti prie savo meno? Taip elgiasi tik diletantiški dribsniai, kurie demonstruoja kiekvieną savo kvailumą, o ne rimti tapytojai. Žinovas ir diletantas – tai buvo kartūs ir paniekinantys žodžiai Zala burnoje. Skulptorius taip pat negerbė lengvos improvizacijos ir tuščio pasimėgavimo menu. Ypač paskutiniame savo gyvenimo etape Hallas vis labiau pabrėžė žinių ir tikrųjų gebėjimų, įgūdžių ir meistriškumo svarbą. Jis labai gerbė akademinio meno tradicijas. Kartą Brolių kapų komiteto posėdyje skulptorius paneigė akademiko F. prieštaravimus, kad jo sukurtos arklio statulos neturi tinkamų proporcijų. Tada salė liepė atnešti aplinkraštį ir išmatavus parodė, kad viskas atitinka pripažintas normas. F. po to jautėsi tikrai nejaukiai. Prisimenu, Liuksemburgo muziejuje rodydama akademinės krypties meistrų darbų nuotraukas, Zālė apsidžiaugė: "Kokios čia žinios ir įgūdžiai! Iš karto aišku, ko meistras norėjo pasiekti. Yra proporcijos, formų formavimosi supratimas, grožio pojūtis. Tokie darbai visada išlaikys savo vertę ir nebus nuobodūs. Tačiau su mumis, kai kurie geri žmonės, kurie kuria savo kūrybą, puikiai įsivaizduoja. menas“. (..)"
"(..) Viena vertus, Žalė atkreipė dėmesį į rimtas formos, judesio ir anatominės sandaros supratimo studijas, kita vertus, į savo darbų centrą iškėlė kompoziciją. Žalė tiesiog pasakė studentams, kurie jau įsivaizdavo, kad esame paruošti menininkai, kuriems leidžiama daryti, kaip nori, nešvaistyti savo laiko akademijoje. Akademijoje galima įgyti žinias, meistriškumą, meistriškumą. jums patinka ir kas jums patinka namuose, Profesorius Žalė mokėjo su dideliu entuziazmu prieiti prie studentų, neslopindamas jų individualaus suvokimo, o išsiaiškindamas, ką reikia daryti ir kaip priartėti prie savo užduoties. Taip jis mokė mokinius sąmoningai valdyti savo formavimąsi, bet ne tiesiog kopijuoti gamtos matomumą (..)“
„(..) Laisvės paminklo projektavimo konkurse dalyvavo 1924 ir 1925 m. 1925 m. ministrų kabinetas priėmė sprendimą, kad Laisvės paminklas turi būti pastatytas po to, kai Salė bus sugriauta, tačiau šis sprendimas nebuvo įgyvendintas. Tais metais buvo daug intrigų ir triukšmo dėl šių dalykų, bet nebuvo konkretaus konkurso, kaip ir brolio. turėjo didelę reikšmę salės vystymuisi. Meistras ir kai kurie jo artimiausi draugai turėjo savo susitikimo vietą mieste, Brīvības gatvėje, nes čia susirinko menininkų draugija, kuri džiaugėsi sėkme ir pykčiojo, kad tais ir vyresnio amžiaus menininkai aktyviai dalyvavo 1930 m. Laisvės paminklo klausimas buvo atsisakytas, kai kompetentingi valstybės ir skaidrumo darbuotojai jį vėl ėmėsi su nauja jėga. 1930 m. buvo surengtas paskutinis paminklo projektavimo konkursas, kuriame Salė laimėjo pirmąją vietą. Šis projektas buvo patobulintas ir pasitelkus arch. Stalbergui jis tai padarė per 4 metus. Tuo metu paminklo aikštėje iškilo aukštas barakas – dirbtuvės su šviesiais langais. Jos branduolyje pamažu augo atliktini darbai. Modelius Žalė pagamino moderniai įrengtose naujose dirbtuvėse Polocko gatvėje, čia vyko akmens drožyba. Atramos ir laiptai aplink paminklo šerdį vedė iš aukšto į aukštą; ir ant žemės, ir ant pakylų tarškėjo daugybės akmentašių ir meistro padėjėjų kaltai. Pneumatiniai kaltai riaumojo, plėšydami kieto granito masę. Tai buvo tarsi keista pasakų šalis, kurioje kūrėjo valia privertė dvasioje matomas formas paskęsti ir likti materijoje. Saulės šviesa sklido į erdvių kambarių prieblandą, joje spindėjo baltos milžinų grindys, visi tyliai iškilmingai laukdami savo išsipildymo akimirkos. Aplinkui gulėjo išmėtyti akmenų luitai su sulaužytomis dalimis: rankos, juosmuo, galvos, tikrai membra disiecta – kaip sako lotynų poetas. Šie įspūdžiai dirbtuvių lankytojams liko neišdildomu prisiminimu. Laisvės statula buvo pastatyta. Tuo tarpu Zalė buvo įsigijusi namą Avotu gatvėje. Jos pajamos turėjo užtikrinti šeimininko ir jo šeimos egzistavimą, kad ateityje galėtų gyventi ir dirbti savarankiškai, nes menininko intencijos buvo turtingos ir plačios (..).
„(..) Laisvės paminkle sutalpinta praeitis ir dabartis kaip viena nedaloma daina herojiškos istorijos garsuose, vienu dideliu atodūsiu išreiškiantis visą tautos gyvenimą: darbą, dvasines paieškas, šeimą, karinę jėgą; Lāčplėsi – laukinių jėgų nešėjas, dainininkas-modelis; nuostabios istorinės scenos laužytojai – vergijos pančių laužytojai, pridengti vergijos pančių, trimis pridengtais įvaizdžiais. pasakų šviesa šviečia visur Tą patį perteikia ir daugelis pastarųjų metų Zaalos kūrinių Čia meistras ieško esmės ir iškelia pačią tikrovę į iškilmingą ir paprastą pasakos grožį (..)“.
laikraštis „Latvju Mēnešraksts“, Nr. 5. 1942. Straipsnio pavadinimas "Karlis Žale"
Susijusi laiko juosta
Susijusios vietos
The Freedom Monument in Riga
It is located in the center of Riga, on Brīvības Square.
The Freedom Monument is one of the most outstanding monuments of Latvian history, architecture and art. It was built according to the project of Kārļis Zaales based on public donations. Opened in 1935 as a symbol of Latvian people's freedom and love of the fatherland. Together with the Riga Brothers' Tomb ensemble, it belongs to the most valuable examples of monumental architecture and sculpture.
The Freedom Monument expresses the ethical and aesthetic values of Latvian culture. The symbols reflect the philosophical nature of freedom and the Latvian nation's historical ideas about the stages of the struggle for independence. Indicates the embodiment of physical and mental strength. The heroic language tells about the Latvian nation as a self-reliant, active maker of history and a determiner of its own destiny.
In its place, there was originally a monument to the Russian Tsar Peter I. In World War 1, it was dismantled to be transported by ship to Petrograd. The ship was torpedoed by a German submarine and sank off the island of Worms in the Estonian territory. The Soviet occupation regime planned to demolish the Freedom Monument several times, but it did not materialize.
Nowadays, you can see one of the symbols of Latvia and observe the traditions of the army honor guard.
Monument "Grieving mother" at Inčukalns Cemetery of Honour
Located: Inčukalns district, Inčukalns, Miera street, Inčukalns cemetery.
The monument was unveiled on July 16, 1944. The monument was discovered after the death of K. Zāle. Inscription: On the partisans who fell to the Fatherland in 1941 (restored). The monument was restored on November 5, 2020. The monument was restored with the support of Inčukalns County Council. Restorer artist Igor Dobichin.
Events: “1940. On June 17, Latvia was occupied by the USSR. On June 14, 1941, deportations took place. On June 22, 1941, Germany attacked the USSR and parts of the Wehrmacht entered Latvia. The Red Army and its supporters withdrew. In many places in Latvia - including Ragana, Sēja and Inčukalns - former guards and patriotic young people organized to protect their homes and hurry to expel the Soviet occupiers. When the flag of the Free State of Latvia was hoisted again on July 1, 1941 in the sown parish "Ziediņi", special units of the Red Army at the Northern Cemetery shot the owner of this house - 39-year-old Elza Viša, but on the border of Sēja and Krimulda parish her mother - 64-year-old Elza Martinovu. The residents of the area caused even more hatred and outrage, and they began to gather in the popular resistance movement and form self-defense units, which were also called the first partisans (the leader of the Inčukalns group was Maksis Cālītis). Soldiers and officers who had escaped from the Litene military camp or were released from the so-called Latvian territorial corps also joined the fighters of the county. An armed clash with the Reds took place a few days later, on July 4, seven soldiers and the son of Ragana's pharmacist Pēteris Prašķēvičs fell. In addition, Jānis Porietis, a 17-year-old student of the Rēzekne Teachers' Institute, was injured and captured in the Battle of Ragana and tortured, shot and buried near Straupe.
Here in Inčukalns, a common grave of the brothers was excavated, to which coffins made of white unplaned boards were brought in eight horse-drawn carriages to lay the fallen heroes in their homeland. A few months later, already during the German occupation, a monument was erected in the cemetery by Kārlis Zāle (from 1939 until the end of his life on February 19, 1942, due to a serious illness, the genius Latvian sculptor chose Inčukalns as his residence) - the image of a mourning mother over a rose lap. In the 1950s, local Communist Party activists blew up the monument. The monument was damaged and stagnant until the Awakening, when in the late 80's more and more people became interested and talked about the events of July 4, 1941 and called for the restoration of the monument to Charles Hall. Such a demand was made at the meeting of people and power convened at Inčukalns Primary School on September 8, 1988, which was attended not only by Inčukalns residents, but also by residents of nearby parishes, as well as members of the Environmental Protection Club and LNNK from Riga.
In The people of Inčukalns - Teodors Ildens, Arvīds Blaus, Pēteris Vorfolomējevs -… and many other patriotic people actively participated in the restoration of the monument. On July 4, 1989, in a solemn ceremony, the reborn noble and sad tabby was consecrated by Pastor Vaira Bitena. ”
Brothers' Cemetery in Riga
Riga Brothers’ Cemetery is located in the northern district of Riga. The cemetery extends over an area of 9 ha and is the most outstanding and significant memorial ensemble in Latvia dedicated to the fallen Latvian soldiers. About 3,000 soldiers are buried here. The Brothers’ Cemetery was created during World War I after the first three Latvian Riflemen, who fell in Tīreļpurvs in the battle against the German Army, were buried here. Later Latvian soldiers who had died in other battles and wars would also be buried in the Brothers’ Cemetery. The memorial is based on the design of the sculptor Kārlis Zāle, and is the first memorial ensemble in Europe with such landscape, architecture and sculptural value. It uses elements typical to the Latvian landscape, traditional farmsteads, Latvian folklore and history that praise the characteristics of soldiers and tell the story of the way of the soldier. The memorial was unveiled in 1936 and it has three parts: ‘The Road of Though’ which is a 250 m long alley, ‘Terrace of Heroes’ with the Altar of the Sacred Flame and ensemble the Sacred Oak Grove, and the burial ground with the Latvian wall and a memorial of a mother with her fallen sons.
