Lietuvos Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos pajėgos ir Rugpjūčio pučas (1991)

1991 m. sausis tapo dideliu iššūkiu Laivės ir Nepriklausomybės siekiančiai Lietuvos valstybei ir jos žmonėms. Sovietų Sąjunga bandė palaužti Lietuvos Nepriklausomybę ir vienas iš tokių išpuolių buvo tragiški sausio 13-osios įvykiai prie Vilniaus televizijos bokšto. Esant tokioms aplinkybėms, sausio 17 d. buvo įkurta Lietuvos Respublikos Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (dabar Krašto apsaugos savanorių pajėgos). Savanoriams, be kitų užduočių, buvo patikėta svarbių valstybinių ir energetikos objektų apsauga. 1991 m. rugpjūčio 19 d. Maskvoje prasidėjus pučui sovietų kariškai Lietuvoje pradėjo užiminėti strateginius objektus. Lietuvos krašto apsaugos tarnyboms nurodyta ginklu ginti Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės rūmus. Būtent prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų įvyko vienas iš incidentų, kurio herojumi tapo savanoris Artūras Sakalauskas (1963–1991).

Po 1991 m. sausio 13-osios įvykių Artūras Sakalauskas įstojo į Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Alytaus rinktinę. Budėdavo Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, postuose Kaune ir Sitkūnuose (Sitkūnuose saugota didelį vaidmenį tomis dienomis suvaidinusi radijo stotis: 1991 m. sausio 13 d. 2 val. 01 min. nutrūkus radijo ir televizijos transliacijai iš Vilniaus, po 40 sekundžių pradėjo veikti Sitkūnų radijo stotis ir iš joje įrengtos studijos transliuota iki ryto, kol prabilo radijo ir televizijos studija Kaune).

Rugpjūčio pučo dienomis Sakalauskas drauge su kitais Alytaus rinktinės savanoriais atvyko į Vilnių ir stojo ginti Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Tuo metu kartu budėjęs savanoris Igoris Kvedaravičius mena:

1991 m. rugpjūčio 21 d. budėjimą baigėme apie 18 valandą. Nuėjome pasistiprinti ir grįžome prie Aukščiausios Tarybos rūmų. Buvo tylus gražus vakaras, ir niekas net nenujautė gresiančios nelaimės. Artūras tada pasiūlė nueiti į 1-ą postą. Mes nuėjome. Ten šnekėjomės su tuo metu budėjusiais kariais. Buvo apie pusė vienuolikos vakaro. Pakėlę užtvarą kariai praleido kažkurio deputato automobilį, o paskui jį dideliu greičiu pravažiavo milicijos „uazikai“. Iš pradžių nieko nė nesupratom. Tik paskui pamatėm, kad jis nudažytas geltona spalva su mėlynom juostom. Ant jo šonų buvo užrašas „MILICIJA“. Kažkuris riktelėjo, kad tai „omonas“ ir nuleido užtvarą. Tada mes su Artūru perbėgom į kitą užtvaros pusę ir pradėjom ridenti ant kelio ežius, suvirintus iš storos armatūros ir geležinkelio bėgių. Tada aš Artūrui pasakiau: „Eime, jau baigėme“, o jis atsakė, „Tuoj eisime“. Aš nuėjau į mūsų pusę padėti ten buvusiems. Tada pasirodė tas „uazikas“. Mes jį sustabdėme ir pareikalavome, kad jo keleiviai išliptų lauk. Ten buvusieji mums nepakluso ir mes pabandėme jėga juos iš ten iškrapštyti. Jie bandė priešintis ir tada prasidėjo susišaudymas.

Lietuvos savanoriai susirėmė su sovietų armijos specialiosios paskirties dalinio kariais. Susirėmimo metu Sakalauskas žuvo, dar keli savanoriai buvo sužeisti sovietų sprogstamųjų užtaisų.

Sakalauskas palaidotas Alytuje, greta pirmojo Lietuvos kariuomenės karininko 1919 m. žuvusio už Lietuvos nepriklausomybę Antano Juozapavičiaus.