Partizanų keliais Aukštaitijoje

Utenoje, netoli nuo magistralinių kelių Kaunas–Daugpilis (A6) ir Vilnius–Utena (A14) sankirtos.

Muziejus 2015 m. įsikūrė buvusioje Utenos siaurojo geležinkelio stotyje. Kaip prisistatoma – tai poezija alsuojantis ir subtiliai pokario tiesą atskleidžiantis muziejus. Ekspozicijoje „Bendras Europos identitetas totalitarinių režimų kontekste“ siūloma per vieno Lietuvos krašto istoriją pažinti visos Lietuvos ir Europos praeitį. Pasakojama apie Europos padalijimą 1939 m. pagal slaptų protokolų susitarimus, sovietinę Lietuvos okupaciją, lietuvių prievartinį dalyvavimą Antrajame pasauliniame kare, tremtį, pokario rezistenciją ir kolūkių kūrimą Utenos krašte. Skaudūs 1940–1965 m. Utenos krašto ir Lietuvos įvykiai atskleidžiami juos kontrasto principu palyginant su gyvenimu už geležinės uždangos.

Siaurojo geležinkelio stoties istorijoje taip pat esama tragiško įspaudo. Iš čia 1941 ir 1945–1953 m. į Sibirą riedėjo vagonai su tremtiniais.

Šimonių girioje važiuojant 1216 keliu (yra nukreipiamas ženklas, stendas).

Šimonių giria pokario Lietuvos partizanų kovų laikotarpiu buvo stambiausio Aukštaitijos partizanų dalinio Algimanto apygardos veikimo centras. Šioje apygardoje 1945 m. veikė apie 200, o 1952  m. jau tik 20 – 30 partizanų. Nuo 1947–1949  m. Šimonių girioje buvo įkurtos Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities vadų kpt. Jono Kimšto-Žalgirio ir 1949 m. pastarojo pareigas perėmusio Antano Starkaus-Montės slėptuvės – vadavietės iš kurių buvo vadovaujama partizaniniam judėjimui Aukštaitijoje. Algimanto apygardos partizanų kovų maršrutas kviečia susipažinti su 6 Algimanto apygardos partizanų slėptuvėmis, kurias įrengė ir kuriose slapstėsi ir kovojo Žaliosios, Šarūno ir Kunigaikščio Margio rinktinių partizanai. Šimonių girioje įrengti du skirtingo ilgio (5 km ir 10 km) maršrutai pėsčiomis, kviečiantys keliauti partizanų keliais.

Pravažiavus Anrioniškio miestelio kapines (yra ženklai).

Šioje slėptuvėje 1944–1949 m.  veikė Lietuvos partizanų  Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadavietė. 1944 m. vasarą slėptuvę įkūrė Balys Žukauskas su broliais Petru ir Juozu Jovaišomis bei pradėjo slapstytis nuo 1944 m. paskelbtos mobilizacijos į Raudonąją armiją. 1945 m. pabaigoje slėptuvėje pradėjo lankytis Antanas Slučka-Šarūnas, kuris pirmasis Troškūnų apylinkėse įkūrė partizanų būrį, o vėliau suvienijo Rokiškio, Anykščių, Kavarsko, Troškūnų ir Andrioniškio partizanus į Šarūno rinktinę. 1947 m. A. Slučka-Šarūnas tapo Algimanto apygardos vadu, o 1949 m. Rytų Lietuvos srities vadu. Tai reiškia, kad nuo 1949 m. slėptuvė tapo Rytų Lietuvos srities vadaviete. Penkerius metus sėkmingai partizanus globojusi slėptuvė buvo išduota 1949 m. spalio 28 d., MGB kariuomenės daliniams apsupus sodybą joje slėpęsi partizanai nesutikę pasiduoti susisprogdino.

Šiuo metu yra išlikęs bunkeris, pastatytas kryžius ir paminklas žuvusiems.

Anykščių rajono Troškūnų miestelio centre šalia Švč. Trejybės bažnyčios.

1944–1953 m. partizanų karo metu Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į 9 partizanų apygardas. 1947–1950 m. Panevėžio ir Anykščių apylinkėse veikė Lietuvos partizanų Algimanto apygarda, kurios susikūrimas glaudžiai siejasi su Troškūnais. Šio miestelio gyventojai organizavo partizanų būrius Aukštaitijoje. Troškūnuose gimė ir gyveno pirmasis Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas.

1996 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro iniciatyva Troškūnuose buvo pastatytas paminklas, skirtas Algimanto apygardos partizanams. Paminklo autorius skulptorius Jonas Jagėla ir architektė Audronė Kiaušinienė. Pagrindinė paminklo dalis – juodo akmens vartai, kurie simbolizuoja išėjusius ginti Tėvynės ir negrįžusius. Vartų šonuose įmontuoti bronziniai kryžiai simbolizuoja krikščioniškąjį tikėjimą, o bronzinis kalavijas, kaip ir archangelo Šv. Mykolo kalavijas, simbolizuoja tikėjimo ir vilties šviesą. Aikštėje priešais paminklą – juodo akmens plokštės įamžina tris Algimanto apygardos rinktines – Šarūno, Žaliosios ir kunigaikščio Margio.

Panevėžio miesto centrinėje dalyje.

Ekspozicija veikia autentiškoje vietoje – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Panevėžio grupės būstinėje. Panevėžio sąjūdiečių čia darbuotasi nuo 1988 m. spalio mėn.

2004 m. pastate atidaryta pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžiui skirta ekspozicija. Ekspozicijoje atskleidžiamas tautos pasipriešinimo mastas ir formos nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d., supažindinama su svarbiausiais antisovietinio judėjimo etapais ir įvykiais, sovietų vykdytomis represijomis.

Panevėžio miesto centrinėje dalyje.

XIX a. pabaigoje žymių Panevėžio miestiečių Moigių pastatyti namai sovietų buvo nusavinti. 1940–1941 m. juose veikė Sovietinės armijos dalinio štabas, NKGB Panevėžio apskrities tardymo skyrius ir milicija. Vieną 1941 m. birželio naktį sovietų okupantų šio namo rūsyje nukankino tris Panevėžio ligoninės medikus ir dar keturis žmones. 1944–1953 m. čia buvo įsikūręs NKVD–MVD–MGB Panevėžio apskrities (nuo 1950 m. rajono) skyrius. Dabar – tai Panevėžio kraštotyros muziejaus erdvės.

Ekspozicijoje „Okupacijų gniaužtuose“ apžvelgiamos nacių ir sovietinė okupacijos. Supažindinama su žydų ir romų genocido, tremčių, partizaninio karo temomis. 1953–1990 m. skirtoje ekspozicijos dalyje pristatoma gyvenimo „chruščiovkėje“ kasdienybė, sovietų pastangos sukurti sovietinę visuomenę ir žmonių priešinimasis šiai prievartai, pogrindinė veikla. Galima išgirsti slaptai klausytos iš užsienio transliuotos radijo laidos su sovietų skleidžiamais trikdžiais įrašą.

Ekspozicija „Raudonasis teroras“ skirta šio namo rūsyje nužudytų bei prie Panevėžio cukraus fabriko sušaudytų aukų atminimui ir sovietinių okupantų nusikaltimų istorijai. Laisvų žmonių viltys ir jų sutraiškymas užėjus sovietams alegoriškai išreiškiami per erdves – nukankintos gailestingosios sesers Zinaidos Kanis-Kanevičienės Nepriklausomos Lietuvos laikų buto interjerą ir NKVD tardytojo kabineto repliką.

Miške pasiekiamas miško keliu, į kurį patenkama pravažiavus 3111 keliu Rinkūnus ir upę Pyvesa.

Šiaurės Lietuva, o ypač Pasvalio ir Joniškio kraštai dar nuo nepriklausomybės karo laikų 1918–1940 m. pasižymėjo ryškiomis partizaninio karo tradicijomis. Čia organizavosi pirmieji partizanų būriai. Šios tradicijos, tiesa ne itin ryškiai, tęsėsi ir po Antrojo pasaulinio karo, 1944 m. krašte pradėjo formuotis pavieniai partizanų būriai.

1944–1946 m. Jonas Alenčikas Dragūnas buvo Žadeikių miške veikusio partizanų būrio vadas. 1945 m. jo vadovaujami partizanai Žadeikių miške įsirengė gana didelį bunkerį, kurio ilgis siekė 30 m ir plotis 6 m. Tokio dydžio bunkeris puikiai atspindi Lietuvos partizanų kovų pirmąjį etapą, kuomet partizanai veikė dideliais būriais ir gyveno erdviuose bunkeriuose arba miško stovyklose. Mūšio metu bunkeris buvo sunaikintas, tačiau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę bunkerį atstatė Pasvalio šaulių kuopa. Šiuo metu bunkerį prižiūri Pasvalio kraštotyros muziejus, šalia bunkerio atkurta partizanų stovyklavietė, pastatytas naujas atminimo kryžius bei informacinis stendas.

Išsukus iš rajoninio kelio 3604 (Rokiškis – Maineivos – Naujasodė) tarp Juodupės ir Žiobiškio  link Plunksnočių miško

Slėpdamiesi nuo persekiojimų ir pašalinių žvilgsnių Lietuvos partizanai statėsi bunkerius keisčiausiose ir netikėčiausiose vietose: miškų tankmėse, ūkininkų pirtyse, po kluonais ir tvartais, plaukiojančiuose ežerų salose ir pelkėse.

1947 m. Kunigaikščio Margio rinktinės Gedimino kuopos partizanai, vadovaujami vado Juozo Bulovo-Ikso telkėsi Plunksnočių miško masyve. Iki 1948 m. jie nuolatinės žiemojimo vietos neturėjo, slapstydavosi pas juos palakančius žmones. Po Antrojo pasaulinio karo Plunksnočių miškas buvo pelkėtas su nedidele kalvele pelkės viduryje. 1949 m. būtent toje kalvelėje partizanai ir įsirengė slaptavietę. Tačiau buvo išduoti infiltruoto rusų saugumo agento, kuris žinojo bunkerio vietą. Jis 1949 m. lapkričio 14 d., partizanams sumigus, į bunkerį sumetė prieštankines granatas. Žuvo 7 partizanai.
Partizanų bunkeris atstatytas, pastatytas kryžius su čia žuvusiųjų pavardėmis. Šiandien aplink žaliuoja lengvai pereinamas ir pasivaikščiojimui tinkamas miškas. Kelios dešimtys metrų iki bunkerio esančioje aikštelėje Rokiškio jaunųjų šaulių iniciatyva įrengtas atminties paminklas, informaciniai ženklai.

Obeliuose, Vytauto g. (kelio Obeliai–Zarasai, KK117) kairėje pusėje (yra nukreipiantis kelio ženklas).

Muziejus įkurtas 1998 m. Jame pristatoma Lietuvos valstybės raida, Obelių krašto istorija, lietuvių liaudies menas, didelė ekspozicijos dalis skiriama kovų už laisvę temai. Ne veltui šis muziejus pristatomas kaip patriotinio ir tautinio ugdymo įstaiga.

Kovas už laisvę liudijančius eksponatus surinko ir muziejui padovanojo mokytojas, buvęs partizanas Andrius Dručkus (1928–2018). Eksponatai kaip asmeninė kolekcija kaupta gūdžiais sovietinės okupacijos metais, juos pavyko sėkmingai apsaugoti nuo budrios sovietinio saugumo akies. A. Dručkus buvo ir šio muziejaus įkūrimo iniciatorius.

Greta visai Lietuvai bendrų sovietinių represijų, tremties, partizaninio karo, antisovietinio pasipriešinimo ir Sąjūdžio temų, perteikiamų per Obelių krašto patirtis, muziejus išsiskiria ir savitais akcentais. Atskleidžiama unikalaus 1941 m. birželio sukilėlių ir sovietinio teroro aukų paminklo Obeliuose atsiradimo, sunaikinimo ir atkūrimo istorija. Supažindinama su Lietuvos krašto apsaugos sistema po 1990 m., pristatoma Lietuvos kariuomenės ir kitų struktūrų uniformų ekspozicija. Muziejaus lauko ekspozicijoje pastatytos Lietuvos partizanų bunkerio ir tremtinių barako Sibire kopijos. Juose galima apsilankyti, siūlomos specialios edukacinės programos, skirtos prisiliesti prie partizanų ir tremtinių kasdienybės, pajusti, ką reiškia gyventi bunkeryje ar barake.

Muziejus įsikūręs pastate, kur 1944–1953 m. veikė Obelių valsčiaus NKVD–MVD–MGB poskyris ir stribų būstinė, kalinti, tardyti ir kankinti Lietuvos žmonės.

Pasiekiama nuo Antazavės miestelio miško keliais.

1944 m. pabaigoje Šiaurės rytų Lietuvoje, Antazavės apylinkėse buvo suformuota Lietuvos partizanų Lokio rinktinė, kuriai vadovavo buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas kapitonas Mykolas Kazanas. Besiformuojanti rinktinė įsirengė penkias žemines eglaitėmis ir pušelėmis tankiai apaugusioje aukštumoje prie Vincežerio ežero, Antazavės šile.

1944 m. gruodžio 26 d.  (kai kuriais duomenimis gruodžio 27 d.) šioje vietoje įvyko Antazavės šilo kautynės, kurios buvo vienas didžiausių partizanų mūšių Rytų Lietuvoje. Apkasais įtvirtintą partizanų stovyklą apsupo sovietinės kariuomenės Utenos ir Zarasų įgulose bei Antazavės valsčiuje dislokuoti kariniai daliniai. Po visą dieną trukusio mūšio 85 partizanams pavyko prasiveržti per apsupimo žiedą ir sėkmingai pasitraukti. Pasitraukimo metu žuvo vienas partizanas.

Šiuo metu partizanų stovyklos ir mūšio vietoje įrengtos dvi partizanų žeminės, pastatytas kryžius ir atminimo lenta, įrengti suoliukai stovyklautojams. Partizanų žeminės išsiskiria dydžiu, tai yra palyginti dideli ir masyvus požeminiai statiniai, skirtingi nuo vėliau Lietuvos miškuose statytų partizanų bunkerių.