Partizanų keliai ir takai Aukštaitijoje
Diena 1.
115 km
Utena – Visėtiškės – Andrioniškis – Troškūnai – Panevėžys
Praktinė informacija
- Maršrutas skirtas kaip vadovas – kaip optimaliai keliauti po regioną ar šalį, arba dvi šalis, siekiant pažinti jų karinį paveldą;
- Vairuotojas turi pats suplanuoti – kiek iš rekomenduojamų objektų ir vietų jis gali apžiūrėti per vieną dieną;
- Prieš kelionę reikėtų pasitikrinti lankytinų vietų (muziejų, kolekcijų, įtvirtinimų ir kt.) darbo laiką;
- Vietose, kur reikalinga išankstinė registracija (vietiniai gidai, privačios kolekcijos, kitos), apsilankymą būtina užsisakyti, nurodant datą ir laiką. Jei kelionė atšaukiama, apie tai reikia informuoti užregistruotas vietas;
- Apgyvendinimą būtina užsisakyti iš anksto. Vasaros sezonu apgyvendinimo paslaugos gali būti neprieinamos, ypač pajūryje. Kai kurios maitinimo įstaigos žiemos sezonu gali nedirbti;
- Kelionei rinkitės ne tik vasarą, bet ir kitus metų laikus;
- Latvijos, Lietuvos ir Estijos sienas keliais galima laisvai kirsti be apribojimų ir bet kuriuo paros metu. Vykstant iš vienos šalies į kitą, būtina su savimi turėti asmens tapatybės kortelę arba pasą;
- Apsilankykite turizmo informacijos centruose, kur galite gauti papildomos informacijos, brošiūrų ir žemėlapių.
Lankytinos vietos
Laisvės kovų muziejus Utenoje
Utenoje, netoli nuo magistralinių kelių Kaunas–Daugpilis (A6) ir Vilnius–Utena (A14) sankirtos.
Muziejus 2015 m. įsikūrė buvusioje Utenos siaurojo geležinkelio stotyje. Kaip prisistatoma – tai poezija alsuojantis ir subtiliai pokario tiesą atskleidžiantis muziejus. Ekspozicijoje „Bendras Europos identitetas totalitarinių režimų kontekste“ siūloma per vieno Lietuvos krašto istoriją pažinti visos Lietuvos ir Europos praeitį. Pasakojama apie Europos padalijimą 1939 m. pagal slaptų protokolų susitarimus, sovietinę Lietuvos okupaciją, lietuvių prievartinį dalyvavimą Antrajame pasauliniame kare, tremtį, pokario rezistenciją ir kolūkių kūrimą Utenos krašte. Skaudūs 1940–1965 m. Utenos krašto ir Lietuvos įvykiai atskleidžiami juos kontrasto principu palyginant su gyvenimu už geležinės uždangos.
Siaurojo geležinkelio stoties istorijoje taip pat esama tragiško įspaudo. Iš čia 1941 ir 1945–1953 m. į Sibirą riedėjo vagonai su tremtiniais.
Algimanto apygardos partizanų kovų takais
Šimonių girioje važiuojant 1216 keliu (yra nukreipiamas ženklas, stendas).
Šimonių giria pokario Lietuvos partizanų kovų laikotarpiu buvo stambiausio Aukštaitijos partizanų dalinio Algimanto apygardos veikimo centras. Šioje apygardoje 1945 m. veikė apie 200, o 1952 m. jau tik 20 – 30 partizanų. Nuo 1947–1949 m. Šimonių girioje buvo įkurtos Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities vadų kpt. Jono Kimšto-Žalgirio ir 1949 m. pastarojo pareigas perėmusio Antano Starkaus-Montės slėptuvės – vadavietės iš kurių buvo vadovaujama partizaniniam judėjimui Aukštaitijoje. Algimanto apygardos partizanų kovų maršrutas kviečia susipažinti su 6 Algimanto apygardos partizanų slėptuvėmis, kurias įrengė ir kuriose slapstėsi ir kovojo Žaliosios, Šarūno ir Kunigaikščio Margio rinktinių partizanai. Šimonių girioje įrengti du skirtingo ilgio (5 km ir 10 km) maršrutai pėsčiomis, kviečiantys keliauti partizanų keliais.
Lietuvos partizanų Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadavietė
Pravažiavus Anrioniškio miestelio kapines (yra ženklai).
Šioje slėptuvėje 1944–1949 m. veikė Lietuvos partizanų Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadavietė. 1944 m. vasarą slėptuvę įkūrė Balys Žukauskas su broliais Petru ir Juozu Jovaišomis bei pradėjo slapstytis nuo 1944 m. paskelbtos mobilizacijos į Raudonąją armiją. 1945 m. pabaigoje slėptuvėje pradėjo lankytis Antanas Slučka-Šarūnas, kuris pirmasis Troškūnų apylinkėse įkūrė partizanų būrį, o vėliau suvienijo Rokiškio, Anykščių, Kavarsko, Troškūnų ir Andrioniškio partizanus į Šarūno rinktinę. 1947 m. A. Slučka-Šarūnas tapo Algimanto apygardos vadu, o 1949 m. Rytų Lietuvos srities vadu. Tai reiškia, kad nuo 1949 m. slėptuvė tapo Rytų Lietuvos srities vadaviete. Penkerius metus sėkmingai partizanus globojusi slėptuvė buvo išduota 1949 m. spalio 28 d., MGB kariuomenės daliniams apsupus sodybą joje slėpęsi partizanai nesutikę pasiduoti susisprogdino.
Šiuo metu yra išlikęs bunkeris, pastatytas kryžius ir paminklas žuvusiems.
Paminklas Algimanto apygardos partizanams
Anykščių rajono Troškūnų miestelio centre šalia Švč. Trejybės bažnyčios.
1944–1953 m. partizanų karo metu Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į 9 partizanų apygardas. 1947–1950 m. Panevėžio ir Anykščių apylinkėse veikė Lietuvos partizanų Algimanto apygarda, kurios susikūrimas glaudžiai siejasi su Troškūnais. Šio miestelio gyventojai organizavo partizanų būrius Aukštaitijoje. Troškūnuose gimė ir gyveno pirmasis Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas.
1996 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro iniciatyva Troškūnuose buvo pastatytas paminklas, skirtas Algimanto apygardos partizanams. Paminklo autorius skulptorius Jonas Jagėla ir architektė Audronė Kiaušinienė. Pagrindinė paminklo dalis – juodo akmens vartai, kurie simbolizuoja išėjusius ginti Tėvynės ir negrįžusius. Vartų šonuose įmontuoti bronziniai kryžiai simbolizuoja krikščioniškąjį tikėjimą, o bronzinis kalavijas, kaip ir archangelo Šv. Mykolo kalavijas, simbolizuoja tikėjimo ir vilties šviesą. Aikštėje priešais paminklą – juodo akmens plokštės įamžina tris Algimanto apygardos rinktines – Šarūno, Žaliosios ir kunigaikščio Margio.
