Baltijos keliu nuo Vilniaus iki Rygos

Vilniaus mieste, prie Lietuvos Respublikos Seimo II rūmų

1991 m. sausį laisvės siekusių ir ją gynusių Lietuvos žmonių pastangomis Lietuvos parlamento rūmai buvo apjuosti barikadų užtvara. Barikadomis mėginta apsisaugoti nuo tuo metu kilusios Sovietų Sąjungos karinės agresijos – sovietų mėginimų įvykdyti valstybinį perversmą Lietuvoje ir sugrąžinti sovietinę valdžią. Jos parlamentą juosė iki 1992 m. pabaigos. 1993 m. prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų iš dalies barikadų ir kitų reliktų buvo sukurtas savotiškas memorialas – Lietuvos žmonių pasiaukojimo įamžinimui skirtas paminklas.

Sausio 13-oji – tragiškiausias 1991 m. sausio mėnesio įvykis, kai sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant Lietuvos radijo ir televizijos pastatą bei Televizijos bokštą, žuvo 14 laisvės gynėjų ir apie 600 žmonių sužeista – buvo paskelbta atmintina Laisvės gynėjų diena. Artėjant dešimtosioms Laisvės gynėjų dienos metinėms buvo nuspręsta apsaugoti minėtą kompoziciją, įrengiant Sausio 13-osios memorialą. Memorialas atidengtas 2008 m.

Memoriale išsaugotas autentiškas 1991 m. parlamento barikadų fragmentas, įrengta koplyčia su Švč. Mergelės Marijos atvaizdu, eksponuojami per 1991 m. sausio įvykius žmonių sunešti daiktai, supažindinama su Lietuvos nepriklausomybės apgynimo įvykiais. Teigiama, kad tai bene vienintelis pasaulyje tokio tipo paminklas, įprasminantis parlamento ir valstybės nepriklausomybės gynimą.

Paminklas randasi Giedraičių miestelyje.

1932 m. birželio 19 d. buvo atidengtas žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklas Giedraičiuose. Paminklo statybos iniciatoriais buvo Giedraičių gyventojai – dailininkas ir paminklo autorius Antanas Jaroševičius, kunigas Meigys, Lietuvos karius mūšyje rėmę Malvina Valeikienė ir Matas Valeika, Širvintų visuomenė bei Lietuvos kariuomenė surinko paminklui 11 000 litų. Kvietime aukoti paminklo statybai nurodoma, kad paminklas statomas „laimėjimui pagerbti ir amžinam mūsų džiaugsmui, jis primins tos vietos istorišką reikšmę, taip pat reikš pagarbą Giedraičiuose palaidotiems kariams.“

Paminklo atidengimo ceremonija buvo pompastiška, joje dalyvavo Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona, kariuomenės vadas, 2, 4, 7, 9 pulkų atstovai ir karininkai, kurie dalyvavo kautynėse Giedraičiuose. Prie paminklo iš karo lėktuvų buvo numestos gėlės, žymi lietuvių veikėja ir viena iš paminklo statybos organizatorių Malvina Valeikienė perskaitė prie Giedraičių žuvusių Lietuvos karių pavardes, jai buvo įteiktas 3-jo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinas, prie paminklo buvo pašventinta vietos šaulių būrio vėliava. 1962–1964 m. sovietinės administracijos nurodymu paminklą nesėkmingai mėginta nugriauti, o vėliau jis paskelbtas istorijos paminklu.

200 m išsukus iš 172 kelio nuo Giedraičių miestelio.

2020 m. lapkričio 21 d. pergalei atminti Giedraičių mūšio vietoje, ant kalvos atidengtas skulptoriaus Džiugo Jurkūno sukurtas paminklas. Paminklas naujai interpretuoja tarpukaryje vykusias Lietuvos kariuomenės kovas su Lenkijos kariuomene, siekiant atsisakyti konfliktinio pasakojimo, akcentuoja abiejų valstybių sąjungos reikšmę dabarties įvykių kontekste. Rūdimis padengtas pabūklas vaizduoja tvirtą sąjungą tarp prieš šimtą metų kariavusių Lietuvos ir Lenkijos. Paminklo šonuose aprašyta tuometinė situacija, paminėti jame dalyvavę Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių daliniai bei trumpai pristatyta mūšio eiga. Paminklas pastatytas Lietuvos kariuomenės iniciatyva ir lėšomis.

Pravažiavus Anrioniškio miestelio kapines (yra ženklai).

Šioje slėptuvėje 1944–1949 m.  veikė Lietuvos partizanų  Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadavietė. 1944 m. vasarą slėptuvę įkūrė Balys Žukauskas su broliais Petru ir Juozu Jovaišomis bei pradėjo slapstytis nuo 1944 m. paskelbtos mobilizacijos į Raudonąją armiją. 1945 m. pabaigoje slėptuvėje pradėjo lankytis Antanas Slučka-Šarūnas, kuris pirmasis Troškūnų apylinkėse įkūrė partizanų būrį, o vėliau suvienijo Rokiškio, Anykščių, Kavarsko, Troškūnų ir Andrioniškio partizanus į Šarūno rinktinę. 1947 m. A. Slučka-Šarūnas tapo Algimanto apygardos vadu, o 1949 m. Rytų Lietuvos srities vadu. Tai reiškia, kad nuo 1949 m. slėptuvė tapo Rytų Lietuvos srities vadaviete. Penkerius metus sėkmingai partizanus globojusi slėptuvė buvo išduota 1949 m. spalio 28 d., MGB kariuomenės daliniams apsupus sodybą joje slėpęsi partizanai nesutikę pasiduoti susisprogdino.

Šiuo metu yra išlikęs bunkeris, pastatytas kryžius ir paminklas žuvusiems.

Anykščių rajono Troškūnų miestelio centre šalia Švč. Trejybės bažnyčios.

1944–1953 m. partizanų karo metu Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į 9 partizanų apygardas. 1947–1950 m. Panevėžio ir Anykščių apylinkėse veikė Lietuvos partizanų Algimanto apygarda, kurios susikūrimas glaudžiai siejasi su Troškūnais. Šio miestelio gyventojai organizavo partizanų būrius Aukštaitijoje. Troškūnuose gimė ir gyveno pirmasis Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas.

1996 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro iniciatyva Troškūnuose buvo pastatytas paminklas, skirtas Algimanto apygardos partizanams. Paminklo autorius skulptorius Jonas Jagėla ir architektė Audronė Kiaušinienė. Pagrindinė paminklo dalis – juodo akmens vartai, kurie simbolizuoja išėjusius ginti Tėvynės ir negrįžusius. Vartų šonuose įmontuoti bronziniai kryžiai simbolizuoja krikščioniškąjį tikėjimą, o bronzinis kalavijas, kaip ir archangelo Šv. Mykolo kalavijas, simbolizuoja tikėjimo ir vilties šviesą. Aikštėje priešais paminklą – juodo akmens plokštės įamžina tris Algimanto apygardos rinktines – Šarūno, Žaliosios ir kunigaikščio Margio.

Panevėžio miesto centrinėje dalyje.

Ekspozicija veikia autentiškoje vietoje – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Panevėžio grupės būstinėje. Panevėžio sąjūdiečių čia darbuotasi nuo 1988 m. spalio mėn.

2004 m. pastate atidaryta pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžiui skirta ekspozicija. Ekspozicijoje atskleidžiamas tautos pasipriešinimo mastas ir formos nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d., supažindinama su svarbiausiais antisovietinio judėjimo etapais ir įvykiais, sovietų vykdytomis represijomis.

Panevėžio miesto centrinėje dalyje.

XIX a. pabaigoje žymių Panevėžio miestiečių Moigių pastatyti namai sovietų buvo nusavinti. 1940–1941 m. juose veikė Sovietinės armijos dalinio štabas, NKGB Panevėžio apskrities tardymo skyrius ir milicija. Vieną 1941 m. birželio naktį sovietų okupantų šio namo rūsyje nukankino tris Panevėžio ligoninės medikus ir dar keturis žmones. 1944–1953 m. čia buvo įsikūręs NKVD–MVD–MGB Panevėžio apskrities (nuo 1950 m. rajono) skyrius. Dabar – tai Panevėžio kraštotyros muziejaus erdvės.

Ekspozicijoje „Okupacijų gniaužtuose“ apžvelgiamos nacių ir sovietinė okupacijos. Supažindinama su žydų ir romų genocido, tremčių, partizaninio karo temomis. 1953–1990 m. skirtoje ekspozicijos dalyje pristatoma gyvenimo „chruščiovkėje“ kasdienybė, sovietų pastangos sukurti sovietinę visuomenę ir žmonių priešinimasis šiai prievartai, pogrindinė veikla. Galima išgirsti slaptai klausytos iš užsienio transliuotos radijo laidos su sovietų skleidžiamais trikdžiais įrašą.

Ekspozicija „Raudonasis teroras“ skirta šio namo rūsyje nužudytų bei prie Panevėžio cukraus fabriko sušaudytų aukų atminimui ir sovietinių okupantų nusikaltimų istorijai. Laisvų žmonių viltys ir jų sutraiškymas užėjus sovietams alegoriškai išreiškiami per erdves – nukankintos gailestingosios sesers Zinaidos Kanis-Kanevičienės Nepriklausomos Lietuvos laikų buto interjerą ir NKVD tardytojo kabineto repliką.

10 km nuo Panevėžio, kelio Panevėžys–Pasvalys (A10; kelio „Via Baltica“ E67 dalis) kairėje pusėje (yra informacinis kelio ženklas).

Aviatoriaus ir aviacijos entuziasto Virmanto Puidoko iniciatyva 2016 m. įkurtas muziejus veikia Įstros aerodromo teritorijoje. Aerodromo ištakos siekia 1984 m. Tuo metu iš jo kildavo laukus trąšomis ar kitokiais chemikalais barstantys lėktuvai. Muziejuje veikia lauko ir vidaus ekspozicijos. Lauko ekspozicijoje demonstruojami Sovietų Sąjungoje gaminti naikintuvai Su-15, MiG-21, MiG-23, sraigtasparniai Mi-2, Mi-8, Čekoslovakijoje gamintas karinis mokamais lėktuvas L-29 (visi pradėti gaminti 6 ir 7 deš.). Vidaus ekspozicijose supažindinama su pasaulio ir Lietuvos aviacijos istorija, o taip pat Pirmojo, Antrojo pasaulinio karų ir Šaltojo karo laikų karinės aviacijos įranga, priemonėmis bei atributika. Eksponuojama įvairių šalių karo lakūnų ekipuotė, gelbėjimosi, ryšių, garso įrašymo ir kitokia įranga, karinių oro pajėgų karininkų paradinių uniformų durklų kolekcija.

Rytiniame Pasvalio miesto pakraštyje, prie „Via Baltica“ automagistralės (E67, A10), yra nukreipiantys kelio ženklai.

1989 m. rugpjūčio 23 d., minint nusikalstamo Molotovo–Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų pasirašymo 50-ąsias metines, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, Latvijos liaudies fronto ir Estijos liaudies fronto iniciatyva trijų Baltijos valstybių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną – sujungė gyvoji grandinė. Apie 650 km ilgio grandinėje rankomis susikabino 2 milijonai žmonių. Ši grandinė, žinoma kaip Baltijos kelias, yra vienas iš ryškiausių ir įsimintiniausių įvykių sovietų okupuotoms šalims siekiant Nepriklausomybės.

Įvykiui įamžinti palei Baltijos kelio trasą (Vilnius–Ukmergė–Panevėžys–Pasvalys–Saločiai) pradėti statyti atminimo ženklai. „Kad ši diena liktų įamžinta, kiekvienas vešim ką nors pakelės paminklams. Po akmenį, kaip savo nelaisvę, sumesim į krūvas, kad sumūrytume į aukurą... Gal žemės maišelį – kad senovės papročiu pilkapį supiltume... Gal kryžių...“ (rašytojas Kazys Saja, 1989 m. rugpjūčio 17 d.). Baltijos kelio kryžių slėnis ties Pasvaliu yra vienas iš šio atminties kelio monumentų.

Kryžių slėnio istorija prasidėjo dar Baltijos kelio išvakarėse, kai pasvaliečiai čia iš lauko akmenų pradėjo krauti Laisvės aukurą. Rugpjūčio 23 d. slėnyje kryžius pastatė kelio dalyviai iš Pasvalio, Akmenės, Joniškėlio, Kretingos, Mosėdžio, Pakruojo. Vėliau kryžiai čia statyti svarbiems įvykiams ir iškiliems žmonėms atminti, iškilo kryžiai draugiškoms norvegų ir švedų tautoms. 2024 m. slėnyje stovėjo 14 kryžių.

The monument to the defenders of Bauska in 1944 was unveiled on September 14, 2012, at the initiative of former Bauska Volunteer Battalion soldier Imants Zeltiņš and with his and the local government's financial support. The red granite stele, which is mounted on a three-tiered concrete base, is engraved with the text: “To the defenders of Bauska against the second Soviet occupation 1944.28.07.-14.09.” and “Latvia must be a Latvian state. Kārlis Ulmanis.” The unveiling of the monument was followed by protests from the Russian and Belarusian Foreign Ministries and local Russian mass media, but in the spring of 2024 the monument was even attacked by vandals. Despite this, a memorial event dedicated to the defenders of Bauska is held at this location every year on September 14 at 2:00 p.m.

At the end of July 1944, as the Soviet troops approached Bauska, there were no significant German forces in the city, which had recently been deep in the rear. The immediate fall of Bauska was prevented by the decisive action of Major Jānis Uļuks, the head of the Bauska district and commander of the guard regiment, who at the end of July formed the Bauska Volunteer Battalion, which consisted of guards of the 13th Bauska Guard Regiment, police officers, as well as volunteers. The battalion took up defensive positions on the banks of the Lielupe River in Jumpravmuiža opposite the Ziedoņi islet and on the first day it had to engage in battle with the attacking Red Army. Initially, the battalion was very poorly armed, and most of its automatic weapons had to be obtained as trophies. A few days later, the 23rd, 319th-F. and 322nd-F. Latvian police battalions also joined the war effort. Until mid-August, the 15th Latvian SS Reserve and Supplement Brigade Battalion, formed from training and medical companies, also participated in the defense of Bauska against the second Soviet occupation. In total, 3,000-4,000 Latvian soldiers participated in the battles for Bauska, who at the end of the battles had to face a tenfold superiority. Soviet troops managed to take Bauska only on September 14, after a month and a half of resistance by Latvian and German soldiers.

The memorial ensemble in the Bauska Castle Garden was opened on the 90th anniversary of the Republic of Latvia – on November 18, 2008. The memorial site was created according to the idea of the Bauska region’s politically repressed club “Rēta”. The two-part grey granite monument was made according to the design of architect Inta Vanaga with the funds of the Bauska city municipality and donors. The text is engraved on it: “To the fighters against the Soviet occupation regime, those arrested, deported and tortured 1940-1990”. Every year on March 25 and June 14, memorial events dedicated to the victims of the deportations of 1941 and 1949 are held at this place

Memorialas yra miesto centre, netoli Bauskės savivaldybės Turizmo informacijos centro ir Rotušės aikštės. Jis sukurtas Bauskės žydų palikuonių Izraelyje, JAV ir Di džiojoje Britanijoje iniciatyva ir aukomis, taip pat Bauskės savivaldybės tarybos ir Latvijos žydų bendruomenių bei bendrijų paramos dėka. Memorialą suprojektavo skulptorius Girtis Burvis. Jis yra buvusios Bauskės Didžiosios sinagogos dydžio, o akmens statulos simbolizuoja žydus, išeinančius iš sinagogos po pamaldų. Memorialo centre stovi simbolinė bima – pa aukštinta platforma arba stalas, naudojamas sinagogoje per žydų religines apeigas. Ant jos parašyta: „Pagarba Bauskės žydams, kurie čia gyveno šimtmečius ir kūrė šį miestą, o 1941 m. buvo nužudyti nacių ir jų vietinių parankinių. Pagerbiant žydų tautos atminimą – Bauskės žydų palikuonys ir Bauskės gyventojai.“ 1935 m. Bauskėje gyveno beveik 800 žydų. 1941 m. liepą, prasidėjus nacių okupacijai, daug žydų buvo suimti ir iš vežti, o apie 700 žydų sušaudyti. Bauskės Didžioji sinagoga buvo sugriauta per Antrąjį pasaulinį karą.

Iecavos Laisvės paminklas, kurį 1936 m. akmenyje iškalė Pėteris Banderas, stovi Iecavos parke, ant Iecavos upės slėnio kranto. Paminklo idėja priklauso Iecavos ir Lambartės parapijos kunigui ir Laisvės kovų dalyviui Janiui Lūsiui. Paminklas skir tas Valmieros 4-ojo pėstininkų pulko kariams, žuvusiems Iecavos apylinkėse, ir visiems Latvijos kariams, kritusiems Laisvės kovose.

Sovietų okupacijos laikotarpiu paminklas buvo susprogdintas, tačiau visiškai nesunaikintas. Todėl 1988 m. jis buvo atstatytas. 2018 m. paminklas įtrauktas į Valstybės saugomų kultūros paminklų sąrašą. 2018 m. lapkričio 11 d. Iecavos parke atidengta atminimo lenta penkiems Iecavos apylinkėse gimusiems kovų da lyviams, apdovanotiems Lačplėsio karo ordinu. Pagerbti: generolas Verneris Tepferis, pulkininkas leitenantas Jako bas Jurševskis, kapitonai Nikolajus Pliavniekas ir Herbertas Tepferis, kapralas Jakobas Klausas. Granitinė stela sukurta įgyvendinant Latvijos valstybės šimtmečiui skirtą projektą „Atmink Lačplėsius“, kurio tikslas – įamžinti Latvijos laisvės kovose žuvusių karių atminimą