Pa Baltijas ceļu no Viļņas līdz Rīgai

Vilniaus mieste, prie Lietuvos Respublikos Seimo II rūmų

1991 m. sausį laisvės siekusių ir ją gynusių Lietuvos žmonių pastangomis Lietuvos parlamento rūmai buvo apjuosti barikadų užtvara. Barikadomis mėginta apsisaugoti nuo tuo metu kilusios Sovietų Sąjungos karinės agresijos – sovietų mėginimų įvykdyti valstybinį perversmą Lietuvoje ir sugrąžinti sovietinę valdžią. Jos parlamentą juosė iki 1992 m. pabaigos. 1993 m. prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų iš dalies barikadų ir kitų reliktų buvo sukurtas savotiškas memorialas – Lietuvos žmonių pasiaukojimo įamžinimui skirtas paminklas.

Sausio 13-oji – tragiškiausias 1991 m. sausio mėnesio įvykis, kai sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant Lietuvos radijo ir televizijos pastatą bei Televizijos bokštą, žuvo 14 laisvės gynėjų ir apie 600 žmonių sužeista – buvo paskelbta atmintina Laisvės gynėjų diena. Artėjant dešimtosioms Laisvės gynėjų dienos metinėms buvo nuspręsta apsaugoti minėtą kompoziciją, įrengiant Sausio 13-osios memorialą. Memorialas atidengtas 2008 m.

Memoriale išsaugotas autentiškas 1991 m. parlamento barikadų fragmentas, įrengta koplyčia su Švč. Mergelės Marijos atvaizdu, eksponuojami per 1991 m. sausio įvykius žmonių sunešti daiktai, supažindinama su Lietuvos nepriklausomybės apgynimo įvykiais. Teigiama, kad tai bene vienintelis pasaulyje tokio tipo paminklas, įprasminantis parlamento ir valstybės nepriklausomybės gynimą.

Paminklas randasi Giedraičių miestelyje.

1932 m. birželio 19 d. buvo atidengtas žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklas Giedraičiuose. Paminklo statybos iniciatoriais buvo Giedraičių gyventojai – dailininkas ir paminklo autorius Antanas Jaroševičius, kunigas Meigys, Lietuvos karius mūšyje rėmę Malvina Valeikienė ir Matas Valeika, Širvintų visuomenė bei Lietuvos kariuomenė surinko paminklui 11 000 litų. Kvietime aukoti paminklo statybai nurodoma, kad paminklas statomas „laimėjimui pagerbti ir amžinam mūsų džiaugsmui, jis primins tos vietos istorišką reikšmę, taip pat reikš pagarbą Giedraičiuose palaidotiems kariams.“

Paminklo atidengimo ceremonija buvo pompastiška, joje dalyvavo Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona, kariuomenės vadas, 2, 4, 7, 9 pulkų atstovai ir karininkai, kurie dalyvavo kautynėse Giedraičiuose. Prie paminklo iš karo lėktuvų buvo numestos gėlės, žymi lietuvių veikėja ir viena iš paminklo statybos organizatorių Malvina Valeikienė perskaitė prie Giedraičių žuvusių Lietuvos karių pavardes, jai buvo įteiktas 3-jo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinas, prie paminklo buvo pašventinta vietos šaulių būrio vėliava. 1962–1964 m. sovietinės administracijos nurodymu paminklą nesėkmingai mėginta nugriauti, o vėliau jis paskelbtas istorijos paminklu.

200 m išsukus iš 172 kelio nuo Giedraičių miestelio.

2020 m. lapkričio 21 d. pergalei atminti Giedraičių mūšio vietoje, ant kalvos atidengtas skulptoriaus Džiugo Jurkūno sukurtas paminklas. Paminklas naujai interpretuoja tarpukaryje vykusias Lietuvos kariuomenės kovas su Lenkijos kariuomene, siekiant atsisakyti konfliktinio pasakojimo, akcentuoja abiejų valstybių sąjungos reikšmę dabarties įvykių kontekste. Rūdimis padengtas pabūklas vaizduoja tvirtą sąjungą tarp prieš šimtą metų kariavusių Lietuvos ir Lenkijos. Paminklo šonuose aprašyta tuometinė situacija, paminėti jame dalyvavę Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių daliniai bei trumpai pristatyta mūšio eiga. Paminklas pastatytas Lietuvos kariuomenės iniciatyva ir lėšomis.

Pravažiavus Anrioniškio miestelio kapines (yra ženklai).

Šioje slėptuvėje 1944–1949 m.  veikė Lietuvos partizanų  Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadavietė. 1944 m. vasarą slėptuvę įkūrė Balys Žukauskas su broliais Petru ir Juozu Jovaišomis bei pradėjo slapstytis nuo 1944 m. paskelbtos mobilizacijos į Raudonąją armiją. 1945 m. pabaigoje slėptuvėje pradėjo lankytis Antanas Slučka-Šarūnas, kuris pirmasis Troškūnų apylinkėse įkūrė partizanų būrį, o vėliau suvienijo Rokiškio, Anykščių, Kavarsko, Troškūnų ir Andrioniškio partizanus į Šarūno rinktinę. 1947 m. A. Slučka-Šarūnas tapo Algimanto apygardos vadu, o 1949 m. Rytų Lietuvos srities vadu. Tai reiškia, kad nuo 1949 m. slėptuvė tapo Rytų Lietuvos srities vadaviete. Penkerius metus sėkmingai partizanus globojusi slėptuvė buvo išduota 1949 m. spalio 28 d., MGB kariuomenės daliniams apsupus sodybą joje slėpęsi partizanai nesutikę pasiduoti susisprogdino.

Šiuo metu yra išlikęs bunkeris, pastatytas kryžius ir paminklas žuvusiems.

Anykščių rajono Troškūnų miestelio centre šalia Švč. Trejybės bažnyčios.

1944–1953 m. partizanų karo metu Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į 9 partizanų apygardas. 1947–1950 m. Panevėžio ir Anykščių apylinkėse veikė Lietuvos partizanų Algimanto apygarda, kurios susikūrimas glaudžiai siejasi su Troškūnais. Šio miestelio gyventojai organizavo partizanų būrius Aukštaitijoje. Troškūnuose gimė ir gyveno pirmasis Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas.

1996 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro iniciatyva Troškūnuose buvo pastatytas paminklas, skirtas Algimanto apygardos partizanams. Paminklo autorius skulptorius Jonas Jagėla ir architektė Audronė Kiaušinienė. Pagrindinė paminklo dalis – juodo akmens vartai, kurie simbolizuoja išėjusius ginti Tėvynės ir negrįžusius. Vartų šonuose įmontuoti bronziniai kryžiai simbolizuoja krikščioniškąjį tikėjimą, o bronzinis kalavijas, kaip ir archangelo Šv. Mykolo kalavijas, simbolizuoja tikėjimo ir vilties šviesą. Aikštėje priešais paminklą – juodo akmens plokštės įamžina tris Algimanto apygardos rinktines – Šarūno, Žaliosios ir kunigaikščio Margio.