Militārais mantojums gar dzelzs priekškaru

Palangos miesto centrinėje dalyje.

Muziejus veikia vienoje iš mažiausių Palangos kurorto medinių vilų „Vaidilutėje“. Jis įkurtas 1993 m. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Palangos skyriaus iniciatyva. Skyrius ir šiandien visuomeniniais pagrindais rūpinasi muziejumi. Skyriaus savanoriai pritaikė vilą muziejaus veiklai, patys veda ekskursijas.

Ekspozicijoje pasakojama apie lietuvių dalyvavimą rezistencijoje ir žmonių likimus sulaužiusias tremtis. Atskira ekspozicijos dalis skirta iš Palangos kilusiam Lietuvos partizanų vadui generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui (1909–1954). 2009 m. Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu generolas buvo pripažintas Lietuvos, kovojusios prieš sovietų okupaciją, vadovu, faktiškai ėjusiu prezidento pareigas. 2009 m. jam taip pat buvo suteiktas ir Palangos miesto garbės piliečio vardas. 2004 m. Palangos centre generolui pastatytas paminklas.

Pakrantės artilerijos baterija „Memel-Nord“ yra įsikūrusi Giruliuose, šalia Olando kepurės ant Baltijos jūros kranto.

Pakrantės artilerijos baterija „Memel-Nord“ yra sudėtinė Vokietijos karinio jūrų laivyno pakrantės gynybos sistemos dalis, kuri buvo pastatyta 1939 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos ir mieste pradėjus fortifikacijos darbus. „Memel-Nord“ yra sudėtinė Klaipėdos miesto įtvirtinimų dalis, kurią sudaro dvi pakrantės artilerijos  ir šešios priešlėktuvinės gynybos baterijos.

Pakrantės artilerijos baterija buvo statoma dviem etapais, 1939 m. balandžio ir gegužės mėnesiais buvo pastatyta laikina pakrantės artilerijos baterija, o 1939 m. pabaigoje buvo priimtas sprendimas ją  išplėsti  ir paversti ilgalaike pozicija. Tuo tikslu pakrantės artilerijos baterijoje pastatytos keturios artilerijos pabūklų pozicijos, kuriose sumontuoti 150 mm artilerijos pabūklai SKL-45,  ugnies kontrolės postai ir amunicijos sandėlis skirtas laikyti 150 vnt. artilerijos sviedinių. Po šių statybų baterijai buvo suteiktas Brommy vardas.

Bateriją sudaro trys pastatai, centre yra betoninės konstrukcijos ugnies valdymo postas, greta - du artilerijos blokai su šaudmenų saugyklomis. Nuo 2002 m. viename iš artilerijos blokų veikia Klaipėdos krašto istoriją pasakojanti ekspozicija.

Klaipėdos miesto Karališkoji Danės krantinė, šalia Pilies tilto.

„Lindau“ minų tralerių klasei priklausantis laivas pastatytas 1956–1958 m. Vakarų Vokietijoje. Šių laivų paskirtis – jūrų minų aptikimas ir naikinimas. Atitinkamai laivo korpusas buvo padarytas iš braziliško ąžuolo, deniai – tikmedžio, o įrenginiai pagaminti iš nemagnetinio metalo.

1958–1999 m. laivas priklausė Vokietijos kariniam laivynui ir buvo pakrikštytas M1071 „Koblenz“. 1978–1979 m. iš minų tralerio jis perdarytas į minų paieškos laivą (minų medžiotoją).

1999 m. laivas perduotas Lietuvos kariuomenės Karinėms jūrų pajėgoms. Šių pajėgų laivai tradiciškai vadinami istorinių Lietuvos kraštų vardais, tad ir naujas laivas pakrikštytas tokiu vardu – M52 „Sūduvis“. Laivas Lietuvai tarnavo 22 metus, dalyvavo tarptautinėse ir nacionalinėse pratybose bei operacijose.

2021 m. laivas baigė tarnybą Lietuvos Karinėse jūrų pajėgose ir perduotas Lietuvos jūrų muziejui. Tada M52 „Sūduvis“, jį atveriant visuomenei, buvo pritaikytas muziejinei ir edukacinėms veikloms. Eksponuojamas laivas su autentiška veikiančia įranga.

M52 „Sūduvio“ vandentalpa 463 t, variklių galia 4000 AG, greitis 16,5 mazgų (30,6 km/h), 42 žmonių įgula. Laivo ginkluotė ir įranga: 40 mm kalibro pabūklas, akustinė sistema, minų paieškos robotas.

Klaipėdos mieste.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejui priklausantis muziejus “39/45” kalba apie Antrojo pasaulinio karo istoriją Klaipėdos mieste ir krašte. Muziejus įkurtas po pylimu, buvusios Klaipėdos pilies rytinės kurtinos vietoje, kur karo metais Vokietijos kariuomenės daliniai buvo įsirengę sprogmenų sandėlį.

Muziejaus ekspozicija yra moderni ir patraukti lankytojui – ekspoziciją sudaro 4 salės, pristatančios skirtingus karo laikmečio etapus, o ekspozicijos salėse  įrengta 13 interaktyvių taškų. Salėje „Klaipėda karo išvakarėse“ galima susipažinti su istoriniais dokumentais bei nuotraukomis, o kardinalūs anuometiniai pasikeitimai Europoje vaizduojami originaliame animuotame žemėlapyje. Salėje „Klaipėdos šturmas“ pristatoma itin tragiška Klaipėdos miesto ir jos gyventojų istorija, kitoje „Klaipėda po karo“ eksponuojama instaliacija, dedikuota sugriautoms miesto bažnyčioms atminti. Paskutinėje „Atminties“ salėje pastatytas simbolinis  6 metrų ilgio vežimas su stiklo dangčiu, po kuriuo daugybė paprastų buitinių daiktų, kadaise priklausiusių tiek vokiečių kariams, tiek klaipėdiečiams civiliams. Stiklas užpiltas smėlio sluoksniu, todėl norint išvysti eksponatus teks pirštais pravalyti smiltis.

Klaipėdos miesto centre.

1944 metų statybos vokiečių kariuomenės tunelinės konstrukcijos slėptuvė, kurios paskirtis buvo padėti išgyventi civiliams Klaipėdos miesto gyventojams per II Pasaulinio karo bombardavimus ir artilerijos apšaudymus. Manoma, kad šią slėptuvę pastatė Reicho geležinkelių žinyba. Bunkeris pastatytaa iš metro storio gelžbetonio sienų, virš kurių supiltas  žemių pylimas.  

Nuo 2009 metų slėptuvė yra įtraukta į Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir objektas pažymėta karinio paveldo ženklu. Ilgai buvusi apleista nuo 2016 metų buvo sutvarkyta privačia iniciatyva. Šiuo metu joje įrengtas galvosūkių kambarys taip apsaugojant  nuo tolimesnio nykimo ir suteikiant pramogą žmonėms.

Netoli nuo Salantų, kelio Salantai–Plungė (KK169) dešinėje pusėje (yra informaciniai kelio ženklai).

Šią erdvę daugiau kaip prieš 40 metų pradėjo kurti akmens meistrai tėvas ir sūnus Kazimieras ir Vilius Orvidai (1905–1989; 1952–1992). Vykstant melioracijai jie į savo sodybą iš apylinkių vežė suskaldymui pasmerktus įdomesnių formų akmenis, šimtamečius medžius ir kūrė iš jų paminklus religinėmis temomis. Sakoma, kad šis muziejus gimęs iš sielvarto dėl sovietinės melioracijos naikinamos gamtos ir noro pasmerktiems akmenims įkvėpti gyvybės, prikelti juos antram gyvenimui. Orvidų sodyboje atsiradę pačių Orvidų ir kitų menininkų sukurti kūriniai neatitiko sovietinių ideologinių ir meno kanonų: iš akmens, medžio, metalo ir senųjų žemės ūkio padargų sukurtuose darbuose persipynė įvairių religijų (katalikų, pagonių, budizmo) simboliai. Sodyboje taip pat rinkdavosi prie sovietinės gyvenimo realybės nepritampantys žmonės, ji tapo prieglobsčio ir susibūrimo vieta kitaip mąstantiems. Sovietų valdžiai ne sykį buvo užsimojusi sunaikinti šią erdvę, visgi ją pavyko išsaugoti. Orvidų sodyba itin išpopuliarėjo Lietuvos atgimimo laikotarpiu.

Sodybos-muziejaus lankytojus pasitinka tankas IS-2. Šis tankas sovietų sukurtas Antrojo pasaulinio karo metais kaip atsakas į vokiečių Tiger I. Tankų serijos pavadinimas IS yra sovietų tirono Josifo Stalino akronimas. Anksčiau šis tankas stovėjo Salantuose, buvo Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vietos memorialo dalimi. 1991 m. jis pergabentas į Orvidų sodybą ir tapo jos eksponatu.

Žemaitijos nacionaliniame parke, Medsėdžių kaime, maždaug už 2 km nuo Platelių miestelio centro Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas 2014 m. įkūrė Litvakų atminimo sodą. Tai paminklas skirtas sunaikintoms Lietuvos žydų bendruomenėms atminti. 

12 arų ploto sodas atkartoja Lietuvos kontūrą, o vietos, kuriose 1941-1944 metais sunaikintos žydų bendruomenės, pažymėtos kalto metalo obelimis. Kaltinių obelų autorius – Artūras Platakis. Obuoliai medžiuose – bendruomenėse gyvenusios šeimos. Viso pasaulio litvakai gali prisidėti prie sodo kūrimo, užsakydami naujas obelis ir obuolius savo protėviams atminti. Sode taip pat statomi Karelijos granito stulpeliai, skirti individualiai pagerbti litvakų pasiekimus pasaulyje.

2016 m. ši iniciatyva išplėsta – obelimis pradėtas įamžinti visos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės litvakų bei žydų gelbėtojų Holokausto metu atminimas. Stendas prie įėjimo į sodą skaičiais pasakoja apie visos Lietuvos buvusias žydų bendruomenes.

Šiuo metu sode jau „išaugo“ obelys Alytaus, Alsėdžių, Kalvarijos, Mosėdžio, Platelių, Plungės, Telšių, Vabalninko, Viekšnių ir kitoms žydų bendruomenėms atminti.

1962 m. gruodžio 31 d. veiklą Plokštinės miškuose (Plungės r.) pradėjo vienas pirmųjų Sovietų Sąjungoje požeminis balistinių raketų R-12 paleidimo kompleksas „Dvina“.

Nuo 1963 iki 1978 m. komplekse buvo dislokuotos 4 vidutinio nuotolio balistinės raketos R12 (SS-4 Sandal), apginkluotos 2,3 megatonų galios termobranduolinėmis galvutėmis. Visos raketos buvo nutaikytos į Vakarų Europos šalis. Šis kompleksas kartu su antžeminėmis analogiškų raketų paleidimo bazėmis sudarė bendrą sovietinės branduolinės ginkluotės grupuotę Lietuvoje, kuri buvo pajėgi sunaikinti visą Europą. Per 16 komplekso veikimo metų nė viena raketa nebuvo paleista, nors 1968 m. per Prahos pavasario metu, buvo paskelbta karinė parengtis.

1978 m. birželio 18 d. pasitraukus kareiviams, menkai saugomas karinis objektas buvo ardomas ir plėšiamas. 1993 m. kompleksą perdavus Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai, jis pradėtas tvarkyti. 2012 m. atidaryta Šaltojo karo ekspozicija.

Šiandien šis, kadaise buvęs labai slaptas ir saugomas, objektas yra atviras lankytojams. Buvusiose raketų ir vidaus įrenginių valdymo aparatinėse įrengta istorinė ekspozicija pasakojanti apie Šaltojo karo laikotarpį. Iki šiol tai yra vienintelė Europoje muziejinė ekspozicija, kurioje galima aplankyti išlikusią požeminę raketų paleidimo šachtą.

1962 m. veiklą Plokštinės miškuose (Plungės r.) pradėjo vienas pirmųjų Sovietų Sąjungoje požeminis balistinių raketų R-12 paleidimo kompleksas „Dvina“.

Už 0,5 km nuo raketų paleidimo bazės įkurtas karinis miestelis. 12 ha teritorijoje buvo pastatyta apie 30 įvairios paskirties pastatų: gyvenamieji namai (kareivinės), karininkų štabas, 2 valgyklos, katilinė, elektrinė, medicinos punktas, klubas, kiaulių ferma, sandėliai, garažai ir kiti statiniai.

Plokštinės požeminis raketų paleidimo kompleksas veikė iki 1978 m.  birželio 18 d. Kareiviai apleido teritoriją su savimi išsigabendami tik ginkluotę. 1979 m. buvusio karinio komplekso valdymas perduotas Plungės rajono Respublikinio žemės ūkio poilsio įstaigų susivienijimui, o kariniame miestelyje įkurta Platelių Pionierių poilsio stovykla „Žuvėdra“. Teritorija pertvarkyta ir pritaikyta stovyklos reikmėms, veikė iki 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Pionierių stovykla uždaryta.

Nuo 1993 m. objektą valdo Žemaitijos nacionalinio parko direkcija. Daugelis karinio miestelio pastatų dėl avarinės būklės buvo nugriauti 2017 m. Šiuo metu teritorijoje yra likę apie 10 pastatų, kuriuos iš išorės gali apžiūrėti lankytojai. Yra įrengti informaciniai stendai, pasakojantys apie buvusius pastatus ir jų paskirtį.

Laisvės paminklas Plungės miesto Laisvės alėjoje pradėtas statyti apie 1928 m. dailininko Kleinauskio švenčiant Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės paskelbimo dešimtąsias metines. Projektas buvo užbaigtas 1931 m. ir pripažintas aukščiausiu (18 m) Žemaitijoje Laisvės paminklu.
Paminklo idėja netenkino katalikiškos miesto bendruomenės, mat pagrindinė paminklo figūra – sparnuoto angelo su kardu ir vainiku rankose gipsinė skulptūra – atrodė pernelyg vulgari ir apnuoginta. Dėl šitos priežasties buvo pasipriešinta pirminei minčiai Laisvės paminklą statyti priešais bažnyčią, galiausiai pastarasis pastatytas Laisvės alėjoje. Pasakojama, kad skulptūrą miestiečiai apmėtydavo akmenimis. Paminklas neįtiko ir miesto valdžiai – Nepriklausomybės švenčių minėjimai vykdavo prie šv. Florijono skulptūros, ignoruojant Laisvės paminklą.
Galiausiai apgriauta skulptūra buvo demontuota apie 1936 m., o apie 1950-1953 m. Sovietų okupacinė valdžia, kovodama su laisvės idėjų apraiškomis, susprogdino paminklo liekanas. 1992 m. paminklas buvo atstatytas ir pašventintas, naująją skulptūrą ir herbą išliejus iš žalvario. Atstatyto paminklo autorius – skulptorius Vilimas Ketvirtis. Angelo skulptūra buvo nulieta Sankt Peterburge, o Plungės herbai nulieti Kaune.
 

Kaušėnų kaime (Plungės r.) žydų žudynių vietoje įrengtas Kaušėnų Holokausto aukų memorialas. Memorialas yra skirtas II-ojo Pasaulinio karo metais sunaikintai Plungės ir aplinkinių kaimų žydų bendruomenei atminti.

Memorialas įkurtas paskutiniojo Plungės žydo Jakovo Bunkos iniciatyva. Pirmasis paminklas iškilo 1952 m. II Pasaulinio karo aukoms, o 1986-1989 m. įkurtas ir memorialas iš ąžuolinių paminklų žuvusiems žydams pagerbti. 2011 m. įrengta Atminties siena, kuri sumūryta iš 1800 nugriautos Plungės sinagogos plytų, kurių kiekviena skirta nužudytajam atminti, o prie sienos pritvirtintos plokštės su žinomomis 1200 (iš 1800) žydų pavardėmis. Greta memorialo sukurta Gelbėtojų alėja, kurioje ant atskirų vardinių stulpelių surašyti asmenys nacių okupacijos metais Plungėje ir jos apylinkėse gelbėję pasmerktuosius žydus.

1941 m. liepos 12-13 d. Kaušėnų kalnelyje buvo nužudyta ir palaidota apie 1800 Plungės krašto žydų, prieš tai 2 savaites laikytų Plungės sinagogoje žiauriomis sąlygomis. Genocido dieną galintys eiti buvo varomi pėsti 5 km į egzekucijos vietą, kiti buvo  sunkvežimiais vežami atskiromis grupėmis. Aukoms buvo liepta išsikasti sau duobes po ko buvo sušaudomi. Kita grupė turėjo užkasti nužudytus ir iškasti naują duobę sau.

 Memorialas yra įspūdingiausių Europos žydų tautos tragediją atspindinčių memorialų dešimtuke. 

Muziejus įkurtas Telšių mieste, Masčio ežero šiaurės vakarinėje pakrantėje. 

2024 m. rugsėji, po rekonstrukcijos, naujai duris atvėrusiame Žemaičių muziejuje „Alka“ pristatoma Žemaitijos regiono istorija ir kultūra - archeologiniai radiniai, reti ir netikėti istoriniai artefaktai, etnografinis lobynas, tarpukario ir išeivijos menininkų palikimas, išskirtinis Žemaitijos dvarų paveldas: istoriniai baldai, dailės šedevrai.

Karinio paveldo perspektyva ypač įdomios trys ekspozicinės erdvės:

1.           Audiovizualinė instaliacija „Epochų lūžis“ kurią papildo nedidelė antrojo pasaulinio karo artefaktų ekspozicija. Išskirtinėje ekspozicijoje, padalintoje į dvi dalis skirtas nacistinės Vokietijos ir sovietinei okupacijai eksponuojami autentiški karių naudoti daiktai – šalmai, amunicijos dėžės, durtuvai bei demonstruojamos atitinkamos vaizdo projekcijos.

2.           „Netekčių istorijos“ kurioje per skirtingų asmenų ir šeimų istorijas, bei likimus pasakojama skaudi tautos istorijos dalis, nulemta žiauraus sovietinio okupacinio rėžimo teroro nukreipto prieš vietos gyventojus.

3.           „Partizaninis karas Žemaitijoje“ ekspozicija įrengta stilizuotai atkartojant pokario partizanų slėptuvės vidų. Ekspozicijoje galima susipažinti su Lietuvos partizanų struktūra, išvysti netoli Telšių vykusio Dievo krėslo miško mūšio vietose surastų autentiškų artefaktų bei tam laikotarpiui būdingų ginklų pavyzdžių, demonstruojama ištrauka iš šiam mūšiui skirto dokumentinio filmo, įvairios šiame regione veikusių partizanų nuotraukos.

Venclauskių namai-muziejus – Šiaulių mieste esantis, išskirtinis tarpukario istorizmo architektūros gyvenamasis namas. Pastatas, pramintas Baltaisiais rūmais, buvo pastatytas 1926 m. buvusiose Šiaulių priemiesčio žemėse Kazimiero ir Stanislavos Venclauskių šeimai. Kazimieras ir Stanislava Venclauskiai - lietuvių tautinio judėjimo ir Lietuvos valstybės atkūrimo veikėjai, pagarsėję ir kaip daugybės pamestinukų, našlaičių globėjai.
II pasaulinio karo metais Stanislava Venclauskienė su dukterimis Danute ir Gražbyle pagarsėjo kaip žydų gelbėtojos. Nepaisant to, kad karo metais jų name įsikūrė vokiečių komendantūra, jos padėjo Šiaulių gete kalėjusiems žydams, slėpė juos namuose. Danutė Venclauskaitė turėjo leidimą patekti į Šiaulių getą, ten lankydamasi, slapta atnešdama maisto ir vaistų. Visos trys moterys yra gavusios Pasaulio tautų teisuolių titulus bei apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
1991 m. Gražbylė ir Danutė Venclauskaitės šeimos namus dovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui. Pastate 2019 m. po rekonstrukcijos įkurtas Venclauskių namai-muziejus. Nuolatinėje muziejaus ekspozicijoje pasakojama Venclauskių šeimos istorija, o pusrūsio patalpos yra skirtos Holokausto ir žydų gelbėjimo temoms.

Tiltas pastatytas Radviliškio–Pagėgių geležinkelio ruožo 50,7 km ir nutiestas per Dubysos slėnį. Tai ilgiausias (599 m) ir aukščiausias (42 m.) geležinkelio tiltas Lietuvoje.
Pirmasis medinis Lyduvėnų tiltas buvo pastatytas 1916 m. Kaizerinės Vokietijos pajėgų. Dėl pastovios gaisrų grėsmės tiltą nuspręsta perstatyti, keičiant konstrukcijas betoninėmis ir metalinėmis. Tiltas pradėtas eksploatuoti 1918 m. gegužės 17 d. ir pavadintas Vokietijos kariuomenės vado feldmaršalo Paul fon Hindenburgo vardu.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tiltas buvo intensyviai naudojamas tiek valstybinėms, tiek tarptautinio tranzito reikmėms. Siekiant jį apsaugoti karo atveju, 1937 m. įrengti trys gelžbetoniai gynybiniai įrenginiai (šiandien išliko vienas).
Nepaisant bandymų tiltą išsaugoti (nesėkmingai bombarduotas kelis kartus), 1944 m. liepos 26 d. besitraukianti nacistinės Vokietijos kariuomenė jį susprogdino. Sovietinė kariuomenė skubiai ant naujų atramų įrengė laikiną medinį tiltą. 1951 m. pradėtas atstatytas plieninis tiltas su 9 dviejų tipų pertvaromis: 6 iš jų naujos rusiškos, o 3 vokiškos, išlikę nuo 1918 m. Pirmas traukinys pravažiavo 1952 m. gegužės 1 d.
2023 m. pabaigoje, po paskutinės rekonstrukcijos tilto aptarnavimo take, esančiame apatinėje tilto dalyje, pradėtos vesti ekskursijos turistams.
 

Kauno IX forto muziejus įsikūręs svarbių tarptautinių susisiekimo kelių sankryžoje šalia Kauno ir yra patogiai pasiekiamas automobiliu.

IX fortas buvo pastatytas kaip vienas iš Kauno tvirtovės komplekso fortų 1903–1913 m. ir turėjo tikslą apsaugoti strategiškai svarbias Linkuvos aukštumas. Jis buvo statomas naudojant tuo metu naujoviškas betonines perdangas, jame įrengta elektros ir priverstinė ventiliacijos sistema. Pirmojo pasaulinio karo metais fortas nenukentėjo. 1924–1940 m. IX forte veikė kalėjimas, kuriame buvo kalinami politiniai ir kriminaliniai kaliniai, o 1940–1941 m. kalėjimas tapo NKVD perskirstymo punktu. Antrojo pasaulinio karo metais IX fortas virto masinių žydų žudynių vieta, kurioje nacistinis okupacinis režimas nužudė apie 50 000 žydų iš įvairių valstybių. 1958 m. IX forte buvo įkurtas muziejus, kuris pasakojo apie nacių nusikaltimus, 1984 m. įrengtas memorialinis kompleksas ir pastatytas monumentas nacizmo aukoms atminti (Alfonsas Vincentas Ambraziūnas, Gediminas Baravykas ir Vytautas Vielius). Šiandien IX forto muziejuje pasakojama forto bei nacių ir sovietų vykdytų nusikaltimų istorija.

A museum has been created in the nuclear bunker of Kaunas, which is located 6 m below the ground, which gathers exhibits of private collectors (> 1200). The most interesting are the collection of gas masks and the largest exhibition of Cold War radio equipment and spying devices in the Baltic States.

Vilniaus mieste, prie Lietuvos Respublikos Seimo II rūmų

1991 m. sausį laisvės siekusių ir ją gynusių Lietuvos žmonių pastangomis Lietuvos parlamento rūmai buvo apjuosti barikadų užtvara. Barikadomis mėginta apsisaugoti nuo tuo metu kilusios Sovietų Sąjungos karinės agresijos – sovietų mėginimų įvykdyti valstybinį perversmą Lietuvoje ir sugrąžinti sovietinę valdžią. Jos parlamentą juosė iki 1992 m. pabaigos. 1993 m. prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų iš dalies barikadų ir kitų reliktų buvo sukurtas savotiškas memorialas – Lietuvos žmonių pasiaukojimo įamžinimui skirtas paminklas.

Sausio 13-oji – tragiškiausias 1991 m. sausio mėnesio įvykis, kai sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant Lietuvos radijo ir televizijos pastatą bei Televizijos bokštą, žuvo 14 laisvės gynėjų ir apie 600 žmonių sužeista – buvo paskelbta atmintina Laisvės gynėjų diena. Artėjant dešimtosioms Laisvės gynėjų dienos metinėms buvo nuspręsta apsaugoti minėtą kompoziciją, įrengiant Sausio 13-osios memorialą. Memorialas atidengtas 2008 m.

Memoriale išsaugotas autentiškas 1991 m. parlamento barikadų fragmentas, įrengta koplyčia su Švč. Mergelės Marijos atvaizdu, eksponuojami per 1991 m. sausio įvykius žmonių sunešti daiktai, supažindinama su Lietuvos nepriklausomybės apgynimo įvykiais. Teigiama, kad tai bene vienintelis pasaulyje tokio tipo paminklas, įprasminantis parlamento ir valstybės nepriklausomybės gynimą.