Antrasis pasaulinis karas ir jo padariniai – sovietinė okupacija Pietų Latvijoje ir Latgaloje

Karosta yra didžiausia istorinė karinė teritorija Baltijos šalyse ir užima beveik trečdalį visos Liepojos teritorijos. Karosta – unikalus karinių ir įtvirtinimų pastatų kompleksas Baltijos jūros pakrantėje, turintis ypatingą reikšmę Latvijos ir pasaulio istorijoje bei architektūroje. Karostoje yra tokie karinio paveldo objektai kaip Šiaurinis molas ir fortai, Redanas, Karostos kalėjimas, Karostos vandens bokštas, Šv. Nikolajaus stačiatikių Jūros katedra, Oskaro Kalpako tiltas ir kiti.

1941 m. birželio ir 1949 m. kovo mėn. trėmimams atminti Skrundos geležinkelio stotyje pastatytas atminimo akmuo ir keturašis vagonas, kuris taip pat tarnauja kaip trėmimams skirtas muziejus. Tai pirmasis vagono tipo muziejus Latvijoje, kuriame nuolat eksponuojamos iš Skrundos stoties ištremtų žmonių nuotraukos, laiškai, atsiminimai, dokumentai ir įvairūs daiktai. Skrundos stotis buvo tremtinių surinkimo vieta ir viena iš trijų regiono stočių, į kurią buvo atvežti žmonės iš Skrundos ir Kuldygos apylinkių. 1941 m. iš čia į Krasnojarsko kraštą Sibire buvo ištremta pirmojo atkurtos Latvijos Respublikos prezidento Gunčio Ulmanio šeima.

Deportacijų pagalba sovietai susidorojo su nacionalinių partizanų šalininkais ir tuo pačiu metu baugino likusius kaimo gyventojus, versdami juos stoti į kolūkius.

Saldaus vokiečių kareivių kapinės yra prie Saldaus–Ežerės plento. Kapinėse, užimančiose 8 hektarų plotą, yra apie 25 000 vokiečių kareivių, taip pat kai kurių Latvijos legionierių palaikai. Perlaidojimai vyksta nuo 1997 m.

Nuo gegužės 1 d. iki spalio 1 d. memorialiniame kambaryje galima apžiūrėti parodą apie Kuršo mūšius. Šiuo laikotarpiu memorialinis kambarys dirba darbo dienomis nuo 9:00 iki 17:00 val., o šeštadieniais ir sekmadieniais kapinėse dirba ir gidas. Taip pat galima susipažinti su Saldaus vokiečių kareivių kapinėse palaidotų ir visoje Latvijoje žuvusių kareivių sąrašais.

Ezerės muitinė yra Ezerėje, netoli Saldaus-Mažeikių plento, Latvijos ir Lietuvos pasienyje. 1945 m. gegužės 8 d. šiame pastate buvo pasirašytas vadinamojoje „Kuršo kišenėje“ apsuptų Vokietijos armijos dalinių „Kurzeme“ (Kurlandas) kapituliacijos aktas. Manoma, kad Antrasis pasaulinis karas iš tikrųjų baigėsi Ezerėje. Muitinėje yra ekspozicija, kurioje aprašomi Antrojo pasaulinio karo pabaigos įvykiai, ir eksponatai, kuriuose išsamiai aprašoma Ezerės parapijos istorija nuo seniausių laikų iki šių dienų. 1945 m. gegužės 7 d. rytą Leningrado fronto vadas maršalas L. Govorovas išsiuntė armijų grupės „Kurzeme“ vadovybei ultimatumą sudėti ginklus. Kapituliacijos aktą susijusios šalys pasirašė gegužės 8 d., jame išsamiai aprašyta perdavimo tvarka, ginklų surinkimo punktai, pateiktini dokumentai ir informacija bei kitos praktinės priemonės.

Zvārdės poligonas yra Zvārdės savivaldybėje, Saldaus rajone. Tai buvęs SSRS karinės aviacijos poligonas, užimantis daugiau nei 24 000 hektarų.

Buvusio aerodromo teritorijoje yra keletas objektų: Karininkų kurganas, Zvārdės ir Ķērklinių bažnyčių griuvėsiai, Rītelių kapinės, buvusi kariuomenės bazė „Lapsas“ ir kiti. Iki Antrojo pasaulinio karo apžvalgos bokšto vietoje stovėjo „Vairogų“ namas. Statant poligoną, tai, kas liko iš ūkio – sienos, obelyno liekanos ir dalis Veczvārdės dvaro griuvėsių – buvo sukrauta į pylimą, o ant jo pastatytas apžvalgos bokštas. Jis buvo naudojamas kaip apžvalgos aikštelė kariuomenės mokomiesiems manevrams koordinuoti. Ši vieta populiariai vadinama kurganu. Nuo piliakalnio atsiveria vaizdas į buvusį poligoną ir Zvardės gamtos parko bei gamtos rezervato miškingas vietoves. Gera vieta stebėti paukščius. Kurgano apylinkės nėra apželdintos.

Bunkeris yra Zebrenės seniūnijoje, Ylės girininkijoje, išsukus iš kelio P104 Bikstai–Aucė.

Ylės nacionalinių partizanų grupė, kuriai vadovavo Karlis Krauja, susikūrė 1947 m. Grupės vadu buvo išrinktas V. Ž. Briz ga (slapyvardis K. Krauja). 1948 m. spalį ši grupė susijungė su lietuvių nacionalinių partizanų grupe. Kraujos grupė veikė Jelgavos apskrityje, joje buvo 27 nacionaliniai partizanai. 1948 m. spalį Jelgavos apskrities Lielaucės valsčiuje, netoli Ylės girininkijos, 300 m į šiaurę nuo sodybos „Priedaiši“, Krau jos grupė įsirengė požeminį bunkerį. Jo bendras ilgis, įskai tant slaptus priėjimus, buvo 45 metrai. Aplink bunkerį buvo išdėliota 70 nuotoliniu būdu valdomų minų. Bunkeryje buvo įrengta krosnis, šulinys, tualetas ir sandėlis. 1949 m. kovo 17 d. bunkeryje buvę 24 partizanai stojo į savo paskutinį mūšį su 760 Valstybės saugumo ministerijos (čekis tų) karių. Po mūšio 9 partizanai buvo suimti, o 15 žuvo, iš jų – 8 latviai ir 7 lietuviai. 1992 m. krašto apsaugos kariai kartu su Dauguvos vanagais atkūrė susprogdintą bunkerį. Toje vietoje pastatytas Baltasis kryžius, paminklinis akmuo ir granito stela. Bunkerio viduje yra krosnelė, stalas ir siauri gultai, ant kurių miegojo partizanai.

Prie bunkerio yra informacijos stendai, paminkliniai akmenys su partizanų vardais ir pavardėmis.

Jelgavos Švč. Trejybės bažnyčios bokštas yra Jelgavos miesto centre.

Bokštas stovi daugiau nei keturis šimtmečius ir yra tapęs ne tik miesto raidos, bet ir skaudžių įvykių liudininku. Bažnyčios statyba pradėta 1574 m., vykdant Kuržemės ir Žiemgalos hercogo Gothardo Ketlerio potvarkį. Jos bokštas buvo užbaigtas 1688 m., vadovaujant meistrui Martinui Knochui, ir tapo vienu labiausiai matomu miesto statinių. Antrojo pasaulinio karo metais Jelgava buvo smarkiai nuniokota, o bažnyčia sudegė 1944 m., po SSRS aviacijos antskrydžio. Po karo sovietų valdžia susprogdino altoriaus dalį, o sienos buvo nugriautos. Išliko tik bokštas kaip strateginės reikšmės objektas, kadangi jis buvo aukščiausias mieste. Per karą ir pokariu bokštas buvo naudojamas karinėms reikmėms – iš jo buvo stebimos priešo pozicijos ir kontroliuojama aplinkinė teritorija.

Pokario metais bokštas atliko strateginę funkciją, vykdant pasipriešinimo veiklą. Jis tapo slapta susitikimų vieta ir informacijos, svarbios kovai su sovietiniu režimu, perdavimo vieta. Šiandien bokštas, išlaikęs savo istorinę reikšmę, atgimė kaip kultūros ir švietimo centras.

G. Eliaso Jelgavos istorijos ir meno muziejus įsikūręs pastate, vadinamame Academia Petrina (Petro akademija). Jis buvo pastatytas 1775 m. kaip pirmasis universitetas Latvijoje ir yra vienas iš nedaugelio Jelgavoje Jelgavoje išlikusių ir po Antrojo pasaulinio karo restauruotų visuomeninių pastatų. 1944-ųjų vasarą Jelgava prarado beveik viską – didelę dalį gyventojų ir istorinių pastatų, kurių dauguma po Antrojo pa saulinio karo taip ir nebuvo atstatyti. Dabartinio muziejaus pirmtakas – Kuržemės provincijos muziejus, įkurtas 1818 m. Tai buvo antras pagal senumą muziejus Latvijoje ir pirmasis už Rygos ribų. Nuo 1952 m. pastate veikia Academia Petri na muziejus. Šiandien muziejuje veikia nuolatinės parodos apie iškilų Latvijos menininką Ģedertą Eliasą (1887–1975), priešistorę ir viduramžius Žiemgaloje bei Jelgavos miestą įvairiais laikotarpiais – Kuržemės ir Žiemgalos kunigaikštystės (1561–1795 m.), Kuržemės gubernijos (1795–1918 m.) ir nepriklausomos Latvijos valstybės (1918–1940 m.) Muziejaus ekspozicija „Gyvenimas tęsiasi valdant sveti miems“ pasakoja apie gyvenimą Latvijoje vokiečių ir so vietų okupacijų metais.

Virtualioje muziejaus parodoje „Karai ir kareivis Jelgavos amžiais“ galima susipažinti su įvairiais Jelgavą palietusiais karais, įskaitant ir Pirmojo bei Antrojo pasaulinių karų isto rinius įvykius.

Memorialas yra miesto centre, netoli Bauskės savivaldybės Turizmo informacijos centro ir Rotušės aikštės.

Jis sukurtas Bauskės žydų palikuonių Izraelyje, JAV ir Didžiojoje Britanijoje iniciatyva ir aukomis, taip pat Bauskės savivaldybės tarybos ir Latvijos žydų bendruomenių bei bendrijų paramos dėka.

Memorialą suprojektavo skulptorius Girtis Burvis. Jis yra buvusios Bauskės Didžiosios sinagogos dydžio, o akmens statulos simbolizuoja žydus, išeinančius iš sinagogos po pamaldų. Memorialo centre stovi simbolinė bima – paaukštinta platforma arba stalas, naudojamas sinagogoje per žydų religines apeigas. Ant jos parašyta: „Pagarba Bauskės žydams, kurie čia gyveno šimtmečius ir kūrė šį miestą, o 1941 m. buvo nužudyti nacių ir jų vietinių parankinių. Pagerbiant žydų tautos atminimą – Bauskės žydų palikuonys ir Bauskės gyventojai.“

1935 m. Bauskėje gyveno beveik 800 žydų. 1941 m. liepą, prasidėjus nacių okupacijai, daug žydų buvo suimti ir išvežti, o apie 700 žydų sušaudyti. Bauskės Didžioji sinagoga buvo sugriauta per Antrąjį pasaulinį karą.

Minint Latvijos šimtmetį, 2018 m. lapkritį Aizkrauklės seniūnijos kultūros namuose pradėjo veikti Aizkrauklės istorijos ir meno muziejaus ekspozicija „Sovietmetis“ – didžiausia ekspozicija Baltijos šalyse, skirta XX amžiaus (1950–1980 m.) kultūriniam ir istoriniam paveldui. Ekspozicija išdėstyta per tris aukštus ir užima 1060 m2 plotą. Joje pristatomi įvairūs gyvenimo sovietmečiu aspektai: buitis, darbas ir laisvalaikis, švietimas ir kultūra. Pirmajame aukšte eksponuojami sovietmečio automobiliai. Atskirai įrengta biblioteka – Raudonasis kampelis. Įvairialypė ekspozicija kviečia susipažinti su sovietmečio kasdienybe ir butų interjeru – baldais, buities reikmenimis, indais, tekstilės gaminiais ir elektros prietaisais.

Kitos ekspozicijos erdvės skirtos emigracijai, sovietinių laikų represijoms, kasdieniam gyvenimui, medicinai, valstybės institucijoms, turizmui ir sportui, vaikystei bei švietimui. Galima apžiūrėti SSRS karinę atributiką ir uniformas.

Atminimo vieta „Likimo sodas“, skirta Sibiro motinoms, įrengta Dauguvos saloje, netoli Kuoknesės pilies griuvėsių. Tai kraštovaizdžio architektūros ansamblis, skirtas XX a. Latvijos žmonių atminimui – tų, kurie žuvo karuose, buvo represuoti, priverstinai ištremti ar kitaip nukentėjo dėl savo politinių pažiūrų. Kaip ir Laisvės paminklas Rygoje, „Likimo sodas“ buvo sukurtas žmonių aukų dėka. Bendradarbiaujant su Latvijos politiškai represuotų asme nų sąjunga, virtualiajame Tylos namų centre buvo įreng tas ansamblis, skirtas į Sibirą ištremtų moterų – Sibiro vaikų motinų – atminimui. Jų pasiaukojimą ir savęs atsižadėjimą simbolizuoja du rieduliai su iškaltais žodžiais: „Motin, tu man du kartus padovanojai gyvybę. Kai gimiau ir kai nemiriau iš bado. Sibiro vaikas.“ Atminimo vietoje „Likimo sodas“ taip pat išlikusios Pirmojo pasaulinio karo tranšėjos. Netoliese įrengta latviams šau liams skirta atminimo vieta, iškilmingai atidengta minint šaulių pulkų įkūrimo 100-ųjų metines. Vietovės kompozicija suskirstyta į dvi dalis: iš Latvijos laukų atgabentų riedulių grupė simbolizuoja tuos, kurie liko namuose, o riedulių linija, esanti Pirmojo pasaulinio karo tranšėjose, – latvių šaulius. Akmenis parinko ir menišką kompoziciją sukūrė skulptorius Ojaras Feldbergas.

Įsikūręs Krustpilio pilyje

Paroda „Kovos už laisvę XX amžiuje“
Sovietinės represijos. Sunkūs prisiminimai. Sėdėdami čia, klubo kėdėje, turite galimybę pasiklausyti Jėkabpilio gyventojo Ilmāro Knagio knygos „Buvo tokie laikai“ ištraukų. Ant vienos iš kambario sienų bejausmiškai, tarsi titrai po filmo, slenka į Sibirą ištremtų piliečių sąrašas. Ten pat, sename televizoriuje, galite žiūrėti mėgėjišką vaizdo įrašą apie Lenino paminklo pašalinimą Jėkabpilyje. Lankytojus domina ne tik turinys, bet ir techninės galimybės – kaip šis filmas buvo sukurtas sename televizoriuje.

Jekabpilio istorijos muziejuje galima pasiklausyti muziejaus specialistų parengtų paskaitų arba užsiregistruoti į ekskursiją: Jekabpilis ir jo apylinkės Pirmojo pasaulinio karo metu, Jekabpilis 1990 m., Barikadų metas, 1949 m. trėmimai – 70, Jėkabpiliečiai – Lačplėšio karo ordino kavalieriai ir kt.
Vidutinė paskaitų trukmė – 40 minučių. Informacijos ir registracijos į paskaitas teirautis telefonu 65221042, 27008136.

Kainų informacija

Jekabpilio istorijos muziejus įsikūręs Krustpilio pilyje. 1940 m., Latviją prijungus prie SSRS, Krustpilio pilyje buvo dislokuota 126-oji šaulių divizija. Antrojo pasaulinio karo metu pilyje buvo įsikūrusi vokiečių ligoninė, o po 1944 m. rugpjūčio mėn. – Raudonosios armijos karo ligoninė. Po karo Krustpilio pilyje ir gretimuose dvaro pastatuose buvo įsikūrę 16-ojo tolimojo nuotolio žvalgybos aviacijos pulko ir 15-osios sovietinės armijos oro armijos centriniai sandėliai.

Paminklinis akmuo randasi netoli Jersikos geležinkelio stoties. Ant jo iškaltas užrašas: „LTS(p)A – Latvijos Tėvynės sargybinių (partizanų) junginio kovotojams“. Šis partizanų junginys, kovojęs su komunistiniu okupaciniu režimu, 1945 - 1955 m. vienijo partizanus iš šešių Latvijos apygardų. Paminklinis akmuo yra pirmoji stotelė žygyje „Jersika–Vanagai. Nacionalinių partizanų legendų pėdsakais.“ Maršrutas prasideda prie Jersikos stoties. Keliaujant galima susipažinti su nacionalinių partizanų judėjimo istorija, žymiausiais partizanais ir jų veikla. Toliau kelias veda į miškų glūdumoje paslėpto nacionalinių partizanų bunkerio vietą; liudininkų pasakojimuose nurodytą Tėvynės sargybinių (partizanų) junginio įkūrimo vietą; miške esančią atminimo vietą Avuotnica (latgališkai – Olūtneica), kur įrengta laužavietė. Žygio tikslas – Vanagų bažnyčia, kurioje pamaldas laikė kunigas Antonas Juchnevičius. Apie jį sukurtas filmas „Slapyvardis Vienišius“ (rež. Normundas Pucis). Filme pasakojama apie kunigą, kuris pokariu aktyviai dalyvavo nacionalinių partizanų pasipriešinime Latgaloje. Maršrutas driekiasi buvusių sodybų vietomis, kur dar galima aptikti jų pėdsakų – didingų ąžuolų, pastatų griuvėsių.

Žygiuojama miškais, pelkėmis, raistais, pievomis ir kaimo keliukais. Bendras trasos ilgis – apie 22 km, o ją įveikti galima per maždaug 6 valandas.

Gamtoje sunkiai randamas objektas.

Žygio ilgis: apie 22 km, įveikiamas maždaug per 6 valandas.

Sudėtingumo lygis: vidutinio sunkumo žygis.

Pradinis taškas: Jersikos pradinė mokykla (galima pasiekti traukiniu, autobusu).

Galutinis taškas: Vanagų bažnyčia (viešasis transportas savaitgaliais nekursuoja).

Pastaba: Maršrute yra maudymosi pertraukėlė (vasaros sezonu), žvejybos galimybės, iškylų vieta ir vienas viešasis tualetas. Maršrutas taip pat tinka mokyklinio amžiaus vaikams, kurie jau turi tokio ilgio žygių patirties.

Leiskitės į žygį iš Jersikos į Vanagus, leisdami sau išbandyti ištvermę, nes žygis veda per miškus, pelkes, viržynus, pievas ir kaimo takus, pažinti žymiausių nacionalinio partizaninio judėjimo veikėjų istoriją, jų veiklą, pamatyti reikšmingiausias vietas, apie kurias pasakojamos vietos legendos ir rašytiniai bendrapiliečių prisiminimai. Takas prasideda prie Jersikos pradinės mokyklos ir veda prie atminimo akmens po senu ąžuolu, toliau pakeliui – iki Jersikos geležinkelio stoties. Ant akmens iškaltas užrašas „LTS(p)A – Latvijos Tėvynės partizanų asociacijos kovotojams. LTS(p)A 1945–1955 m. vienijo šešių Latvijos rajonų nacionalinius partizanus kovoje su komunistiniu okupaciniu režimu“.

Pasivaikščiojimas tęsiasi geležinkelio bėgiais ir vingiuoja palei Jersikos ežerą, kur miškas siūlo gamtos lobius: pavasarį žydinčias raktažolės ir paprastąją viksvą. Artėjimą prie pelkės rodo raktažolės kvapas, tačiau pavasarį ypač stebina jų žydėjimas. Tingai pasivaikščioti neįmanoma, reikia įveikti kelis griovius, perėjus pelkę atsigaivinti – kiekviename žingsnyje samanose lieka vandens, krūmuose žiba spanguolių uogos. Pelkę pakeičia miškas ir šių vietų buvusios sodybos įrodymai – didingi ąžuolai, pastatų griuvėsiai, jaunuolynų apsupta nacionalinio partizanų bunkerio vieta. Takas tęsiasi iki vietos, liudijimuose minimos kaip Tėvynės sargybos (partizanų) draugijos įkūrimo vieta. Miško masyve taip pat slepiasi memorialinė vieta „Avotnīca“ („Olūtneica“), kur įrengtas laužavietė. Stebina miško įvairovė, kaip ir griovių plotis. Žygio tikslas – Vanagų bažnyčia, kurioje tarnavo kunigas A. Juhņevičs, apie kurį pasakojama filme „Segvārds Vientulis“ (rež. N. Pucis).

Antrojo pasaulinio karo ekspozicija Agluonoje – dar vadi nama Karo muziejumi – įkurta 2008 m. ir yra viena didžiau sių bei įdomiausių tokio pobūdžio ekspozicijų Latvijoje. Kolekcija nuolat papildoma naujai įsigytais eksponatais, karo dalyvių ir karo meto kartos žmonių pasakojimais. Muziejaus fondo pagrindą sudaro per Antrąjį pasaulinį karą naudoti ginklai, ekipuotė, amunicija ir uniformos.

Tai pat galima pamatyti įvairius buities reikmenis, lėktuvų nuolaužas ir kitus eksponatus. Vienas vertingiausių ir išskir tiniausių eksponatų yra karo lauko pašto laiškai tarp ober leitenanto Augusto ir jo mylimosios Martos. Penkerius karo metus trukęs dviejų mylinčių žmonių susirašinėjimas baigėsi laimingai. Ekspozicijos fone rodomos karo meto kronikos. Ekspozicija nėra politizuota – joje vienodai pristatomos abi kariaujančios pusės, todėl lankytojai turi galimybę neskirs tydami į gerą ir blogą, lengvai suprasti ekspoziciją.

Paminklas 3-iojo Jelgavos pėstininkų pulko 1920 m. sausio 16 d. laisvės kovai Latgaloje. Su užrašu: „3-iojo Jelgavos pėstininkų pulko mūšių, pergalingo žygio per Latgalą vieta. 1920.16.I. Mes atnešėme Latvijai saulę, laisvę ir nepriklausomybę“.

Paminklas atidengtas 1936 m. Rugpjūčio 16 d. jį pašventino generolas Žanis Bachas (1885–1941), o jį pašventino pastorius Adamas Vizulis (1891–1970). Paminklo projekto autorius buvo inžinierius Zilēvičs.

Latvijos Nepriklausomybės karo (1918–1920 m.) operacija, skirta Latgalai išlaisvinti, prasidėjo 1920 m. sausio 3 d. Iki sausio vidurio Latvijos ir Lenkijos armijos išlaisvino Daugpilį ir didžiąją dalį pietinės Latgalos iki Dagdos–Indros linijos nuo bolševikų pajėgų, užgrobusių valdžią Rusijoje. Sausio 9 d. Latvijos armija pradėjo puolimą Šiaurės Latgaloje, sparčiai žygiuodama Karsavos ir Pitalovos stočių link.

Tarp dviejų puolimo krypčių liko bolševikų kontroliuojama teritorija aplink Varaklianus, Vilanius ir Rėzeknę. Sausio 20 d. Latvijos armijos daliniai pradėjo Rėzeknės išvadavimo operaciją. Rėzeknė buvo išlaisvinta sausio 21 d. Latvijos armija, per visą Rytų fronto plotą, iki sausio pabaigos pasiekė latvių gyvenamų žemių sieną. Jau vasario 1 d. Sovietų Rusija pasirašė paliaubų sutartį su Latvija.

Pergale Latgalos mūšiuose buvo užtikrinta Latvijos rytinė siena ir atsirado galimybė prijungti Latviją prie Latvijos. Latvijos kariuomenė galutinai suvienijo Latviją ir paskelbė nepriklausomybę 1920 m.

Paminklas, datuotas 1920.16.I., skirtas atminti akimirką, kai 3-iasis Jelgavos pėstininkų pulkas užėmė pradines pozicijas prieš Rėzeknės išvadavimo operaciją.

Muziejus įsikūręs Latvijos valstybės sienos apsaugos kolegijos patalpose Rėzeknėje.

Muziejuje veikia Sienos apsaugos istorijos tyrimų skyriaus ekspozicija, supažindinanti su Latvijos sienos apsaugos istorijos chronologija nuo 1919 m. iki šių laikų. Surinkti daiktai ir nuotraukos pasakoja apie Latvijos pasieniečių tarnybą ir kasdienį gyvenimą nuo 1919 m. iki 1940 m. Taip pat atskleidžiamas tragiškas pasieniečių likimas po 1940 m. šalies okupacijos. Tuo metu pasieniečiai kartu su savo artimaisiais buvo vieni pirmųjų represuotų asmenų.

Muziejuje eksponuojami daiktai, susiję su atkurtos Sienos apsaugos tarnybos veikla po Latvijos nepriklausomybės atkūrimo: uniformos, ekipuotė, apdovanojimai ir skiriamieji ženklai, kurie laikui bėgant buvo nuolat tobulinami ir keitėsi.

Neatsiejama ekskursijos dalis – apsilankymas Kinologijos centre, kur galima stebėti dresuojamų tarnybinių šunų pasirodymus.

Apsilankymui būtina išankstinė registracija.

Nepriklausomos valstybės palikimą saugantys namai yra šalia Rėzeknės pilies griuvėsių.

Išskirtinėje ekspozicijoje pristatoma keli šimtai istorinių eksponatų iš Latvijos ir užsienio privačių kolekcijų, apimančių 1918–1940 m. laikotarpį, bei skirtingus Latgalos ir Rėzeknės istorijos puslapius. Supažindinama su Pirmosios nepriklausomos Latvijos valstybės karinių ir civilinių apdovanojimų istorija, įvairių valstybinių ir visuomeninių organizacijų veikla, vykusia nuo Latvijos nepriklausomybės karo iki Antrojo pasaulinio karo.

Tai didžiausia Latvijoje kolekcija, pristatanti nepriklausomos valstybės karinius ir civilinius apdovanojimus bei skiriamuosius ženklus.

Antrajame aukšte įrengta keičiamų parodų salė, kurioje bent kartą per metus surengiama nauja paroda. Lankytojai jau turėjo galimybę pamatyti išskirtinę porceliano dirbinių kolekciją, prabangius laikrodžius iš Prancūzijos ir įvairius Latgalos peizažus vaizduojančius paveikslus.

Rėzeknėje stovi paminklas „Vieningi dėl Latvijos“, žmonių vadinamas „Latgalos Mara“. Pagrindinė figūra – moteris su kryžiumi rankoje – simbolizuoja 1920 m. iš bolševikų valdžios išvaduotą Latgalą ir jos krikščionišką dvasią. Paminklo idėja gimė XX a. 3 deš. pabaigoje, ją inicijavo Lat galos visuomenės veikėjai. 1930 m. birželio 8 d. buvo pašven tintas pirmasis paminklo pamatų akmuo. 1934 m. birželį buvo paskelbtas konkursas, kurį laimėjo Karlio Jansono projektas. 1939 m. rugsėjo 8 d. paminklas iškilmingai atidengtas. Pašven tinimo apeigoms vadovavo vyskupas Jazepas Rancanas. Sovietų okupacijos laikotarpiu, 1940 m. lapkritį paminklas buvo nugriautas. Bronzinės skulptūros sunaikinti nespėjo, todėl vokiečių okupacijos metais, 1943 m. rugpjūčio 22 d. paminklas buvo atstatytas. Grįžus sovietų okupacijai, iš pradžių buvo nupjautas kryžius, o 1950 m. paminklas visiškai sunaikintas. Jo vietoje buvo pastatytas Lenino paminklas, kuris buvo nu griautas iškart po Latvijos nepriklausomybės atgavimo 1991 m. Atgimimo laikotarpiu, 1989 metais, kilo idėja atkurti istorinį paminklą „Vieningi dėl Latvijos“. Paminklą, remdamasis savo tėvo medžiaga ir nuotraukomis, atkūrė Karlio Jansono sūnus skulptorius Andrejus Jansonas kartu su Inta Folkmane. Atnau jintas paminklas buvo atidengtas 1992 m. rugpjūčio 13 d. per Pirmąjį pasaulinį latgalių susitikimą.

Latgalos kultūros istorijos muziejuje Rėzeknėje veikia trys nuolatinės ekspozicijos. Viena jų – „Rėzeknė laikmečių san dūroje“ – pasakoja apie daugiau kaip septynis šimtmečius besitęsiančią miesto istoriją. Didelė ekspozicijos dalis skirta XX a. įvykiams, karams ir besikeitusiems laikotarpiams: Pir masis pasaulinis karas, Nepriklausomybės karas, Antrasis pasaulinis karas, 1944 m. sovietų bombonešių antskrydis, taip pat karo belaisvių stovykla „Stalag 347“. Ekspozicijoje yra fotografijų stendas, skirtas Rėzeknės kareivių likimams karo metais. Latvijos nepriklausomybės laikais Rėzeknėje buvo dislokuo tas Latvijos kariuomenės 9-asis Rėzeknės pėstininkų pulkas, kuris tapo neatsiejama miesto visuomeninio gyvenimo ir sporto renginių dalimi – ypač per lapkričio 11 d. (Laisvės gynėjų dienos) ir lapkričio 18 d. (Latvijos nepriklausomybės dienos) minėjimus.

Memorialas yra Ančupanuose, Rėzeknės apskrityje. Jis buvo sukurtas, siekiant įamžinti Audrinių tragediją – 1942 m. nacistinės Vokietijos okupacijos metu įvykdytą civilių gyventojų naikinimo operaciją Audrinių kaime, Makašanų seniūnijoje, Rėzeknės apskrityje.

Nuo 1941 m. rudens Audriniuose slapstėsi keli pabėgę Raudonosios armijos karo belaisviai. 1941 m. gruodžio 18 d. buvo nustatyta jų buvimo vieta, ir per susišaudymą žuvo 4 pagalbinės saugumo policijos pareigūnai. Gruodžio 24 d. 203 Audrinių gyventojai buvo suimti ir įkalinti Rėzeknės kalėjime. 1942 m. sausio 3 d. dauguma suimtųjų buvo sušaudyti netoli Ančupanų kalvos, maždaug už 5 km nuo Rėzeknės. Sausio 4 d. Rėzeknės turgaus aikštėje viešai buvo sušaudyta 30 Audrinių kaime suimtų vyrų, o pats kaimas sudegintas.

Memorialas atidengtas 1974 m. liepos 27 d. Jo autorius – kraštovaizdžio architektas Alfonsas Kiškis (1910–1994). Dešinėje kelio pusėje augančios nuolat žaliuojančios eglės simbolizuoja žmones, išrikiuotus į eilę sušaudymui, o kitoje kelio pusėje esanti akmeninė siena – šaudytojus. Žemesnėje dalyje – Kančios slėnyje – pro masines sušaudytų žmonių kapavietes veda lauko rieduliais grįstas takas, kuris baigiasi prie betoninės sienos su užrašu: „Jie mirė, kad gyventum tu“. Toliau kyla laiptai į Gyvybės aikštę, kur stovi skulptūra „Motina obelis“, kurią sukūrė skulptorė Rasa Kalninia-Grinberga (1936 m.).

Hitlerio apsilankymas vokiečių armijos grupės „Šiaurė“ štabe Malnavoje ir netoliese esantis priešlėktuvinės gynybos bun keris dažnai minimi kaip susiję objektai. Tačiau juos sieja tik bendra vieta – Malnavos dvaras; jokio tiesioginio ryšio tarp šių įvykių nėra. 1941 m. liepos 12–28 d. Malnavos dvare buvo įsikūręs vokiečių armijos grupės „Šiaurė“ štabas vadovavęs puolimui Leningra do kryptimi. Vieta buvo pasirinkta dėl praktinių priežasčių – buvusiame dvare veikusi Malnavos žemės ūkio mokykla turėjo modernią infrastruktūrą: elektros apšvietimą, centralizuotą vandentiekį, dušus ir kanalizaciją. Štabas buvo įrengtas viena me iš dvaro šoninių korpusų, o likusioje pastato dalyje mokykla veikė toliau. Hitleris štabą aplankė 1941 m. liepos 21 d. Jis kartu su lydinčiais asmenimis atskrido dviem „Junkers“ lėktuvais, lydimais devy nių „Messerschmitt“ naikintuvų. Apsilankymas truko vos kelias valandas, bet buvo įamžintas vokiečių fronto kino kronikose ir išliko Malnavos mokinių prisiminimuose. Maždaug už 70 metrų nuo dvaro stovi priešlėktuvinės gynybos bunkeris, įrengtas 1944 m. pradžioje, kai karo eigoje sovietų aviacija ėmė dominuoti oro erdvėje, o vokiečių karinės pajė gos pradėjo trauktis. Grupės „Šiaurė“ štabas Malnavoje buvo nuo vasario iki liepos vidurio.

Privati ekspozicija „Abrenės kambariai“ įsikūrusi Viliakos mieste, istoriniame pastate. Iš pradžių šis pastatas stovėjo senosios Marienhauzeno turgaus aikštėje. Vėliau čia veikė butai, biurai, įvairios parduotuvės, o Antrojo pasaulinio karo metais – latvių savigynos štabas, gestapas ir čekistų būstinė. Ekspozicijose pristatomi įvairūs Viliakos ir jos apylinkių istorijos laikotarpiai bei įvykiai nuo 1920 iki 1960 metų – kai miestelis priklausė Jaunlatgalės, vėliau Abrenės apskričiai. Tarp eksponatų – Stompakų pelkės partizanų štabo daiktai, pasakojantys apie nacionalinį pasipriešinimą Latgaloje, taip pat dokumentai ir fotografijos iš Nepriklausomybės kovų laikotarpio. Naujausioje ekspozicijoje lankytojai gali susipažinti su kadaise garsia motokroso trasa „Baltasis briedis“

Viliakos muziejus įsikūręs dviejuose pastatuose – 1913 m. statytuose miestelio kultūros istorijai svarbiuose katalikų parapijos namuose ir buvusiame kapucinų vienuolyne, kurio rūsiai glaudžiai susiję su nacionalinių partizanų judėjimu Stompakuose ir sovietų čekistų veikla. Žmonės prisimena, kad šiuose rūsiuose buvo laikomi ir kankinami žmonės. Senajame muziejaus pastate įrengtos kelios ekspozicijos. Viena jų pristato 1920 m. laisvės kovas Šiaurės Latgaloje, Antrojo pasaulinio karo įvykius – žydų holokaustą Viliakoje ir informaciją apie sušaudytas šeimas. Daugiau apie kiekvieną šeimą galima sužinoti pagal gyvenamosios vietos adresą.

Ekspoziciją papildo informacija apie nacionalinių partizanų judėjimą Stompakuose – įvairūs eksponatai: nuotraukos, daiktai. Muziejaus lankytojai gali susipažinti su karinio paveldo vietomis Viliakoje ir jos aplinkinėse vietovėse, pavyzdžiui, kovotojų už Laisvę paminklu Jaškove, kuris sovietmečiu buvo nugriautas ir atstatytas 1990 m., stela, skirta Lačplėsio karo ordinu apdovanotiesiems. Muziejaus ekspozicijoje girdisi Antrojo pasaulinio karo lėktuvo garsas, kaip priminimas apie netoli Viliakos buvo vokiečių aerodromas „Luftwaffe“. Muziejuje galima susipažinti su prisiminimais apie Antrojo pasaulinio karo įvykius Viliakoje ir gauti informacijos apie vokiečių karo belaisvių stovyklą Račuose.

Antrojo pasaulinio karo metais Stompakų pelkėje buvo viena didžiausių nacionalinių partizanų būstinių Baltijos šalyse. Šiandien ši teritorija priklauso Stompakų gamtos draustiniui. Pelkių salose esančią gyvenvietę galima pasiekti pažymėtu pėsčiųjų taku.

1945 m. pradžioje Stompakų pelkėje buvusioje nacionalinių partizanų būstinėje gyveno 350–360 žmonių, iš jų – 40 50 moterų. Joje buvo 24 gyvenamieji bunkeriai – pusiau į žemę įkasti statiniai, kuriuose galėjo gyventi 3–8 žmonės. Būstinėje taip pat veikė kepykla, požeminė bažnyčia ir trys antžeminės pašiūrės arkliams. Partizanai rengė išpuolius prieš okupacinio režimo pareigūnus.

1945 m. kovo 2–3 d. čia vyko Stompakų mūšis – didžiausias nacionalinių partizanų susirėmimas Latvijoje. Būstinėje buvusius 350–360 partizanų puolė NKVD 143-asis šaulių pulkas ir vietinio stribų (rus. „isterbiteli“) bataliono kovotojai – iš viso 483 vyrai. Mūšis truko visą kovo 2 dieną. Kovo 3-iosios naktį partizanams pavyko ištrūkti iš būstinės ir pasitraukti į ankstesnės bazės vietą. Mūšyje žuvo 28 partizanai, o NKVD neteko 32 karių.

Šiuo metu Stompakų būstinės vietoje yra atkurti trys bunkeriai – bažnyčia, štabas ir gyvenamasis bunkeris, taip pat 21 bunkerio vieta. Įrengti informaciniai stendai apie būstinę ir mūšį. Galima užsisakyti ekskursijas su gidu.

Muziejus įsikūręs Balvų dvaro komplekse, buvusiame dvaro klėties pastate.

Ekspozicija supažindina su Latvijos Nepriklausomybės kovų istorija iš Šiaurės Latgalos perspektyvos, pasakoja Latgalos partizanų pulko kūrimosi ir veiklos istoriją. Čia eksponuojamos anksčiau niekur nepublikuotos nuotraukos ir dokumentų kopijos, įskaitant 1919 m. liepos 5 d. įsakymą dėl pulko suformavimo. Ypatingą ekspozicijos dalį sudaro 1919 m. liepos–spalio mėn. rusų kalba rašyti vidiniai pulko įsakymai. Jie atskleidžia šio vietinio karinio dalinio formavimosi ypatumus – jame kartu kovojo latviai, latgaliai, rusai ir žydai. Tik pulkui tapus visaverte Latvijos kariuomenės dalimi ir jį papildžius mobilizuotiems kariams iš kitų Latvijos regionų, vidiniai dokumentai pradėti rengti latvių kalba. Ekspozicijoje pasakojama apie Šiaurės Latgalos išvadavimo operaciją. 1920 m. sausio 9–15 d. Latvijos kariuomenės Latgalos divizijos vykdytų mūšių metu buvo išlaisvintos Viliakos, Jaunlatgalės ir Karsavos apylinkės. Galima apžiūrėti su šia operacija susijusius eksponatus, įskaitant ir Lat galos partizanų pulko veiklą Karsavos išvadavimo metu.