Ile partizanų grupė III Nacionaliniai partizanai

Muziejus yra įsikūręs už kelių kilometrų nuo Rendos parapijos centro. Parodoje pasakojama apie 50 metų trukusį pasipriešinimo judėjimą Latvijoje: pasipriešinimą pirmajai sovietų okupacijai, pasipriešinimą nacistinės Vokietijos okupacijai ir ginkluotą bei nesmurtinį pasipriešinimą sovietų okupacijai. Paroda įsikūrusi dviejuose pastatuose. Pirmajame pastate saugomi pirmosios sovietų ir vokiečių okupacijos įrodymai. Parodoje eksponuojamas restauruotas tvarto pastatas, kuriame dėmesys sutelktas į Nacionalinį partizaninį karą. Tarp dviejų pastatų yra autentiško išplanavimo bunkeris ir kareivių naudoti apkasai. Netoli muziejaus Rendoje esantys kasinėjimai, blindažo aikštelė ir kliūčių ruožas tarnauja kaip jaunimo sargybinių ir visų susidomėjusiųjų treniruočių aikštelė. Apsilankymus būtina užsisakyti iš anksto.

Vienas didžiausių nacionalinių partizanų mūšių, vadinamas Āpūzniekų mūšiu, įvyko 1946 m. sausį netoli čia. Mūšyje Kabilės nacionalinis partizanų būrys nugalėjo daug didesnes okupacinės valdžios pajėgas. Mūšio vietoje, kurioje yra informaciniai stendai, dabar įrengta poilsio aikštelė.

Memorialas yra Striķu ir Lauku gatvių sankryžoje.

Tragiškai kruvinas įvykis šioje vietoje įvyko taikos metu 1950 m. vasario 24 d. Salduse, Strikių (tuometinės 5. augusto) gatvėje, netoli 33-iojo ir 35-ojo namų. Šios gatvės 33-iajame name, po Žiemgalos miško brigadų grupės su jos štabo bunkeriu Ylės miškuose sunaikinimo 1949 m. kovo mėn., gyvi ir nesugauti trys miško brigados, tarp jų pats grupės vadas Kārlis Krauja (tikrasis vardas Visvaldis Brizga) ir jo bendrininkas Vilis Krusts. Jie tikėjosi praleisti 1950 m. žiemą Bergmanių namuose Salduse, tačiau buvo suimti ir susekė. Abu namus apgulė apie 30 čekistų, o anksti ryte įvyko įnirtingos kovos. Čekistai buvo apšaudyti iš abiejų namų, tačiau pralaimėję triuškinančiai persvarai, abu partizanai bandė pabėgti į netoliese esantį Veidės mišką. Tačiau čekistai partizaną Krustą nušovė jau ant namo laiptų, o Kraują – apie 80 metrų toliau miško link.

Abu namai buvo padegti, gyventojų iš anksto paprašius išeiti ir pažadėjus, kad jų gyvybės bus išsaugotos. Yra pranešimų, kad žmonės išėjo, bet vis tiek buvo sušaudyti vietoje. Tarp sušaudytųjų arba dūmuose uždususių žmonių buvo tėvas ir sūnus Kursinskiai iš 35-ojo namo, kurie rėmė partizanus, bet taip pat buvo sušaudyta Kursinskių namo gyventoja Leontine Ezerkalni, kuri nežinojo apie savo šeimininko ryšius su miško brigadomis.

Bunkeris yra Zebrenės seniūnijoje, Ylės girininkijoje, išsukus iš kelio P104 Bikstai–Aucė.

Ylės nacionalinių partizanų grupė, kuriai vadovavo Karlis Krauja, susikūrė 1947 m. Grupės vadu buvo išrinktas V. Ž. Briz ga (slapyvardis K. Krauja). 1948 m. spalį ši grupė susijungė su lietuvių nacionalinių partizanų grupe. Kraujos grupė veikė Jelgavos apskrityje, joje buvo 27 nacionaliniai partizanai. 1948 m. spalį Jelgavos apskrities Lielaucės valsčiuje, netoli Ylės girininkijos, 300 m į šiaurę nuo sodybos „Priedaiši“, Krau jos grupė įsirengė požeminį bunkerį. Jo bendras ilgis, įskai tant slaptus priėjimus, buvo 45 metrai. Aplink bunkerį buvo išdėliota 70 nuotoliniu būdu valdomų minų. Bunkeryje buvo įrengta krosnis, šulinys, tualetas ir sandėlis. 1949 m. kovo 17 d. bunkeryje buvę 24 partizanai stojo į savo paskutinį mūšį su 760 Valstybės saugumo ministerijos (čekis tų) karių. Po mūšio 9 partizanai buvo suimti, o 15 žuvo, iš jų – 8 latviai ir 7 lietuviai. 1992 m. krašto apsaugos kariai kartu su Dauguvos vanagais atkūrė susprogdintą bunkerį. Toje vietoje pastatytas Baltasis kryžius, paminklinis akmuo ir granito stela. Bunkerio viduje yra krosnelė, stalas ir siauri gultai, ant kurių miegojo partizanai.

Prie bunkerio yra informacijos stendai, paminkliniai akmenys su partizanų vardais ir pavardėmis.

A memorial to those who fought against the Soviet occupation regime and the victims of communist repression in the Renģe Manor Park of Zebrene Parish was opened on September 1, 1995. A cross is depicted on a rough boulder and the words are engraved: “To the victims of the Zebrene red terror, to the national fighters who fell in World War II.” The creation of the memorial was financially supported by the organization “Daugavas Vanagi”.

The Īle National Partisan Brothers' Cemetery in the Virkus cemetery of Bērze parish was established on November 14, 1992, when 15 partisans who fell in the Battle of Īle on March 17, 1949, were buried here. This was possible after on July 18, 1992, the National Guard, together with the organization "Daugavas Vanagi" and the Latvian history research working group "Ziemeļblāzma", with the participation of representatives of other nationally-minded organizations, exhumed the remains of 15 Latvian and Lithuanian forest brothers buried in a blown-up partisan bunker in the Īle forest district of Zebrene parish.

The memorial stone to the national partisans who fell in the Battle of Īle was unveiled on May 29, 1993. It was designed by Alfons Kalniņš ("Edgars"), one of the surviving participants in the battle of March 17, 1949. The regular-shaped granite slab depicts a sword and a rising sun, and is engraved with the names of 15 fallen national partisans and the inscription:

“The sun rose from the sword. Here lie the Latvian and Lithuanian national partisans who fell in the battle of Īle on March 17, 1949.”