Dugout
I WW1, I Nepriklausomybės karai, II WW2, III Nacionaliniai partizanai

Latvijos šaulių apkasai ir apkasai Tyreliuose yra Babytės valsčiuje, Mārupe savivaldybėje, netoli Antinių latvių šaulių kapinių ir buvusio vaistų sandėlio. Pirmojo pasaulinio karo metu tai buvo Rusijos imperijos armijos Latvijos šaulių gynybinė pozicija. Smėlėtose kalvose buvo įrengtas apkasų ir paviršinių apkasų kompleksas. Apkasinė arba pozicinė kova – tai geriausias būdas tiksliai apibūdinti Pirmąjį pasaulinį karą ir pabrėžti įtvirtinimų svarbą. Jie buvo pagrįsti karo inžinierių tyrimais, pritaikyti prie aplinkos ir naujų ginklų kūrimo. Kareivio kasdienybė – tai nuolatinis gynybinių įtvirtinimų tobulinimas. Kartais kareiviai apkasams duodavo pavadinimus, kurie primindavo jų namus ir padėdavo pamiršti karo realybę. Apkasų linijos buvo sudėtingos gynybos sistemos, kurias priešui buvo sunku perimti. Tobulėjant ginklams, ši gynyba tapo dar sudėtingesnė. Apkasų stogai buvo sutvirtinami, kad atlaikytų artilerijos sviedinius. Apkasai buvo kasami keičiant schemas ir kryptis, kad sprogimai padarytų kuo mažiau žalos. Judėjimo praėjimuose buvo kišenės, kurios buvo naudojamos kaip trumpalaikės slėptuvės artilerijos ugnies metu, nes jos saugojo kareivius nuo skeveldrų ir nuolaužų. Šiandien dalis įtvirtinimų yra atkurta, ir galite aplankyti 3 restauruotus apkasus ir 100 m ilgio apkasų atkarpą.

Melanijos Vanagos muziejus įsikūręs Amatos kaimo mokykloje, Cėsių savivaldybėje. Muziejuje eksponuojama medžiaga apie rašytojos ir kultūros istorikės Melanijos Vanagos gyvenimą, literatūrinę veiklą, šeimą ir likimą: vaizdo medžiaga apie Sibirą ir ten gyvenančius tremtinius latvius bei Sibiro žeminė, nukelianti lankytojus į rašytojos tremties vietą Tiuchteco rajone, Krasnojarsko srityje. Žeminės išvaizda ir išplanavimas sukuria realistinį gyvenimo toli nuo namų vaizdą. Eminėje eksponuojami unikalūs istoriniai daiktai, atvežti iš Tiuchteto muziejaus: beržo tošies indas, vadinamas „tuesok“, molinis puodelis, vadinamas „krynka“, ir žibalinė lempa. Muziejuje rodomi vaizdo interviu su politiškai represuotais savivaldybės asmenimis ir 18 personažų iš Melanijos Vanagos knygos „Staiga nusikaltėlė: šešiolika metų Sibire“. Muziejaus virtuali paroda „BŪK SAVIMI!“. (http://esipats.lv) pasakojama apie penkių deportuotų vaikų ir jų tėvų, kuriuos sovietų valdžia neteisingai apkaltino „tėvynės išdavyste“, patirtį.

Vesetos partizanų žeminė ir atminimo vieta „Baltasis kryžius“ yra Vesetos užliejamos pelkės teritorijoje. Po Antrojo pasaulinio karo Vietalvoje veikė vadinamoji Parupo partizanų grupė. Jai vadovavo Richardas Parupas (1914–1946), buvęs vokiečių kariuomenės 15-osios latvių divizijos seržantas. Karo metais jis dalyvavo nacionalinių partizanų veikloje Jėka bpilio ir Maduonos apylinkėse. Per neilgą gyvavimo laikotarpį Parupo grupė surengė daugiau kaip dvidešimt ginkluotų susirė mimų su tuometės Vidaus reikalų ministerijos daliniais. Čekistų pulkininko Kotovo ataskaitoje savo vadovybei Rygoje teigiama, kad dėl šios grupės veiklos sovietinės valdžios įsitvir tinimas Jekabpilio ir Maduonos rajonuose buvo paralyžiuotas. Parupo vadovaujami nacionaliniai partizanai surado ir sunaikino kelis tremiamųjų sąrašus, taip išgelbėdami daugelio žmonių gy vybes. Kadangi atviroje kovoje nacionalinių partizanų būrio su naikinti nepavyko, Saugumo komitetas į jį infiltravo keturis čekistų specialiosios grupės narius. 1946 m. liepos 2 d. naktį šie agentai nušovė dešimt būrio partizanų, tarp jų ir Richardą Parupą. Nužudytųjų palaidojimo vieta nežinoma, tačiau Rygos brolių ka pinėse įrengta jiems skirta atminimo lenta. Prie Vesetos partizanų žeminės stovi paminklas „Baltasis kryžius“ – 3 m aukščio baltas kryžius su lenta, kurioje iškalti 1946 m. liepos 2 d. žuvusių partizanų vardai ir pavardės.

Restauruotas Rubenio bataliono 2-osios kuopos žeminė yra miške prie Ilziki ežero Usmos valsčiuje. Žeminę galima apžiūrėti iš išorės nemokamai bet kuriuo metu. Tačiau ekskursijas žeminės viduje būtina užsisakyti iš anksto.

Leitenanto Roberto Rubenio batalionas buvo generolo Jānio Kurelio suformuoto karinio dalinio dalis ir žinomas dėl to, kad nepasidavė vokiečių kariuomenei ir demonstravo didelį pasipriešinimą. 1944 m. lapkričio 14–gruodžio 9 d. Ugalės, Usmos, Rendos ir Zlėkų valsčiuose vyko įnirtingi mūšiai tarp 16-osios Vokietijos armijos, SD ir SS dalinių, vadovaujamų policijos generolo Friedricho Jeckelio, ir Kureliečių dalinio bataliono, vadovaujamo leitenanto Roberto Rubenio. Rubenio vadovaujami vyrai buvo gerai ginkluoti ir organizuoti, nesiejo savęs su jokia iš dviejų priešiškų okupacinių jėgų. Jų veiksmai laikomi plačiausiais ir ilgiausiais Latvijos nacionalinio pasipriešinimo judėjimo istorijoje. Mūšiuose prie Rendos ir Zlėkų žuvo apie 250 vokiečių kareivių, o Rubenio vyrai patyrė tik 50 aukų. Tų dienų įvykius simbolizuoja miške atkurta žeminė (velėna dengta, žemėje iškasta rąstinė trobelė), kurioje kadaise buvo apsistoję Rubenio bataliono vyrai.

Kempingas „Melnsils“ yra įsikūręs prie jūros, 10 km nuo Kolkos. Čia pastatyti vokiečių armijos tipo apkasai, kuriuose galima apsistoti nakčiai. Tai užuomina į šio regiono istoriją, kai Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių armija čia turėjo pasienio apsaugos postą ir stovyklavietę, o kareiviai statėsi apkasus iš netoliese rastų medžiagų. Pakrantės kopose vis dar galima rasti apkasų.

„Bunkeris Nr. 13“ yra didžiausias iš dviejų bunkerių, kuriame yra trys dviaukštės lovos. „Mažasis bunkeris“ yra mažesnis ir jame yra dvi dviaukštės lovos. Kempingas „Melnsils“ – puikus pasirinkimas aktyviam poilsiui ir sporto renginiams iki 300 žmonių. Jis įsikūręs netoli Sliterės nacionalinio parko, pakrantės skardžių ir miško pėsčiųjų takų. Rajone yra pažymėti dviračių takai, vingiuojantys per natūralią aplinką. Prie jūros yra įrengtos vietos palapinėms ir laužavietėms, taip pat statinės tipo svečių nameliai dviems ar keturiems asmenims. Taip pat yra pirtis su įvairių rūšių vantomis.

Įsikūręs Olainėje, netoli Olainės istorijos ir meno muziejaus.

Istorinis maršrutas buvo sukurtas 2018 m. Pirmojo pasaulinio karo metu Rusijos armijos įtvirtinimų, kurie buvo vietovės gynybos sistemos dalis, vietoje. Vokietijos ir Rusijos armijų mūšiai Olainės apylinkėse patraukia dėmesį dėl kelių priežasčių. Pelkėta vietovė neleido kariaujančioms šalims greitai pasiekti sėkmės ir reikalavo iš kareivių įvairiapusiškų įgūdžių, veikiant nepalankiomis sąlygomis. Karo metu svarbų vaidmenį atliko tiksli reljefo analizė, žvalgyba, įtvirtinimai ar inžineriniai statiniai.

Šiandien edukacinis maršrutas yra laisvai prieinamas ir suteikia apytikslį vaizdą apie karių gyvenimo sąlygas. Restauruoti pastatai yra uždaryti, tačiau juos galima apžiūrėti iš anksto susisiekus su Olaine'ės istorijos ir meno muziejaus specialistais.

Salų grupė yra Dauguvoje, Rygos HE rezervuaro pietinėje pusėje, netoli Daugmalės. Mirties sala yra vienas baisiausių ir legendomis apipintų Pirmojo pasaulinio karo mūšio laukų. Kai 1915 m. Rusijos armija pasitraukė iš Kuržemės ir Žiemgalos, kai kurie daliniai liko kairiajame Dauguvos krante, kur užėmė pozicijas kovai su Vokietijos armija. Upės krantus jungė tiltas. Čia įvyko vienas didžiausių cheminio ginklo panaudojimo atvejų Latvijos teritorijoje. Latvijos kareiviai šią vietą vadino „Mirties sala“, o kitų tautybių kareiviai – „Pragaru“. Mirties salos vieta turėjo strateginę ir simbolinę reikšmę. Latvijos kareiviams ji buvo Vokietijos okupuotos Kuržemės dalis. Kovos vyko Dauguvos pakrantėse netoli Ikškilės, kurios tam tikra prasme buvo susijusios su protėvių kovomis kryžiaus žygių metu. Šiandien į šią vietą galima patekti laivu. Galima pamatyti neužtvindytą Rygos HE rezervuaro teritoriją. Vis dar išlikęs E. Laubės suprojektuotas paminklas. Kai kuriose vietose rekonstruoti gynybinės pozicijos elementai. Dauguvos krante, netoli Ikškilės Kābelių kalvos, yra informacinis stendas. Mirties sala tapo salų grupe, kai buvo baigta statyti Rygos HE rezervuaras.

Įsikūręs 15 km nuo Balvų, Viliakos kryptimi, dešinėje kelio pusėje.

Matomas atminimo ženklas.

2011 m. rugpjūčio 11 d., minint Latvijos laisvės kovotojų atminimo dieną, Balvu–Viliako plento pakraštyje priešais Stompakų pelkę buvo atidengtas pasipriešinimo judėjimo dalyvių memorialas, skirtas Pēterio Supės tautinių partizanų, žuvusių 1945 m. kovo 2 ir 3 d. mūšiuose, atminimui. Liepos pabaigoje į paminklo pamatus buvo įkasta kapsulė su žinia ateities kartoms. Kapsulėje įdėtas dokumentas su 28 tautinių partizanų, žuvusių 1945 m. kovo 2 ir 3 d. mūšiuose, vardais ir pavardėmis.

„1945 m. vasarį Stompakų pelkės salose, kurias žmonės pradėjo vadinti Stompakų pelkės salelėmis, 2 km nuo Balvų–Viliakos plento, buvo įkurta didžiausia Latvijoje nacionalinė partizanų stovykla, kurioje 22 apkasuose gyveno 360 žmonių. Tarp jų buvo ir legionierių, kurie, legiono divizijai atsitraukiant, su visais ginklais buvo pasilikę tėvo namuose. Siekdami sunaikinti partizanus, 1945 m. kovo 2 d. dviejų Čekos batalionų kareiviai kartu su naikintojais, kurių ginkluotėje taip pat buvo keturi minosvaidžiai, puolė apkasus. Kovos tęsėsi visą dieną, partizanai atkakliai priešinosi, o puolėjai patyrė didelių nuostolių, todėl negalėjo užimti stovyklos ir sunaikinti partizanų. Mūšyje žuvo arba nuo sunkių sužalojimų mirė ir 28 Stompakų pelkės gyventojai. Kitą naktį partizanai mūšiu pralaužė stovyklos apgultį „ir liko nenugalėti“ – taip rašo Zigfrīds.“ Apdovanojimų departamento Nacionalinio pasipriešinimo judėjimo dalyvių reikalų komisijos pirmininkas Berkis rašo apie Stompako mūšį.

Įsikūręs Gryvos miškų masyve.
Galima apžiūrėti šešis objektus, susijusius su nacionalinių ir sovietinių partizaninių kovų vietomis.
Gryvos miško masyve yra ne tik „Purvsalinių“ nacionalinių partizanų štabas, Baltasis kryžius nacionalinių partizanų bunkeryje ir kryžius pasipriešinimo judėjimo vadui Andrejui Roskošui, bet ir sovietinės partizanų brigados vado Artūro Baložo kapas, paminklas vadinamojoje Meitenių kalninėje, kur 1944 m. žuvo grupė jaunų sovietinės partizanų brigados partizanų, taip pat sovietinių partizanų paminklas su penkiakampe žvaigžde ir išgraviruotais žodžiais „Mes apsigaubėme savo adatomis“.

Objektus taip pat galima apžiūrėti važiuojant dviračiu 785 dviračių maršrutu „Istoriniai eilėraščiai Gryvos miškuose“ (maršruto ilgis 34 km, žvyrkeliai ir miško keliai). Žemėlapį galima atsisiųsti.

Nacionalinio partizanų būrio vado Andrejaus Roskošo atminimo paminklas (GPS 56.87399, 27.43524)
1997 m. rudenį Lielgryvos miške buvo atidengtas Baltasis kryžius nacionalinių partizanų grupės vadui Andrejui Roskošui.

Paminklas Artūrui Balodiui (GPS 56.872926, 27.478121)
Artūras Balodis buvo sovietų partizanas, A dalinio, dislokuoto Gryvos miško masyve, specialiųjų operacijų vadas. Jis žuvo per didelio masto „šukavimą“, kurį vykdė nacistinės Vokietijos okupantai. Jo bendražygiai žuvimo vietoje berže išraižė raides AB, kad jis nepamirštų. Po karo vietos istorikai rado pažymėtą beržą ir jo vietoje įrengė atminimo lentą.

Visiems žuvusiems Gryvos miškuose (GPS 56.863280, 27.47975)
Šį atminimo akmenį Gryvos miško masyve įrengė valstybės įmonė „Latvijas valsts meži“ pagerbiant partizanus, kovojusius už savo tėvynę. Šalia atminimo akmens yra žemėlapis-schema su partizanų štabų – lankytinų objektų nuorodomis. Taip pat įrengta poilsio zona. Netoliese yra nacionalinių partizanų gyvenvietės vieta, 1945–1947 m.

Nacionalinių partizanų gyvenvietė (GPS 56.863456, 27.481148)
Šioje vietoje buvo įsikūrusios nacionalinių partizanų, kovojusių su sovietų okupacija, gyvenvietės. Išliko atskirų bunkerių vietos, iš kurių vizualinės išvaizdos galima spręsti, kokio dydžio ir kokios formos buvo apkasai. Gryvos miškuose dar keletą metų po Antrojo pasaulinio karo veikė nacionaliniai partizanai, priešinęsi sovietų valdžiai.

Gryvos miško memorialinis ansamblis, iškastas (GPS 56.860665, 27.490439)
Pastatytas kaip memorialas sovietų partizanams, gyvenusiems Gryvos miškuose. Partizanai susprogdino vietinį geležinkelio tinklą ir traukinius, kad sutrikdytų amunicijos, maisto ir kt. tiekimą nacistinės Vokietijos armijai. Atminimo akmenys pastatyti tose vietose, kur karo metu buvo iškasti apkasai. Atkurtuose apkasuose galima pajusti karo meto atmosferą.

Mergaičių kalnelis (GPS 56.858187, 27.521526)
1944 m. birželį nacistinės Vokietijos okupantai surengė didelio masto Gryvos miškų „šukavimą“, siekdami sunaikinti partizanus. Kareiviai apsupo Numernės kalno ūkio įmonę, kurią daugiausia sudarė jaunos merginos, ir visos buvo sušaudytos. Po šių tragiškų įvykių vietos gyventojai Numernės kalną pervadino Meitenių kalnu. Šioje vietoje pastatytas atminimo akmuo.

Sērmūkšuose yra vienas iš daugiau nei šimto partizanų kovų memorialų Latvijoje. Latvijoje yra daugiau nei šeši šimtai partizanų kovų vietų. Remiantis istoriniais įrodymais pastatytas Latvijos nacionalinių partizanų žeminė, kurioje lankytojai gali praleisti naktį beveik autentiškomis sąlygomis su medinėmis lovomis, apšvietimu žibalinėmis lempomis ir šildymo prietaisu, panašiu į tuos, kuriuos naudojo partizanai. Apsilankymą būtina užsisakyti iš anksto. Lemtinga akimirka Sērmūkšų nacionalinių partizanų grupei atėjo 1946 m. lapkričio 29 d., kai žuvo keturi grupės kovotojai: Janis Zīrāks, Reinholds Pētersons, Janis Pīlands ir Anna Zariņa. Alfrēdsas Suipe išgyveno, atlaikė tremtį, grįžo į Latviją ir sulaukė laisvos valstybės atkūrimo. Jis inicijavo idėją Sērmūkšuose įsteigti memorialinę vietą savo žuvusiems bendražygiams.

Aizvīkai Manor Park is located in Aizvīki, Gramzda Parish, just a few kilometers from the Lithuanian border.

The places of bunkers and trenches from the 2nd World War are still clearly visible in Aivvikai Park. The Red Army bunker has been restored in the park.

One of the types of weapons during World War II was the "Katyusha" rocket launch system. Several such Rocket Launching Systems were located in Aizvīki Park, even now these places (caponieri) are clearly visible in nature.

In order to get to know the cultural and historical heritage of Aizvīkai Manor Park more fully, we recommend using the services of a guide.

Aizvīkai Manor Park is located in Aizvīki, Gramzda Parish, just a few kilometers from the Lithuanian border.

The places of bunkers and trenches from the 2nd World War are still clearly visible in Aivvikai Park. One of the types of weapons was the Katyusha rocket launch system. Several such Rocket Launching Systems were located in Aizvīki Park, even after the end of the 2nd World War, and these places (caponieri) are clearly visible in nature.

This unique forest park, shrouded in secrets and legends, was created at the end of the 19th century as the Aizvīkai Manor Park, when the baron of the manor von Korff covered the nearby hilly land with a pine and spruce forest. Later, walking paths were laid on the 40 ha area, trees of other species were also planted and a pheasant garden was established.

In addition to the picturesque forest landscapes, there are also fairy-tale and fairy-tale figures made of wood, as well as stone sculptures, which tell travelers about events from the history of Aizvīkai and mark the cultural and historical places in the park. A Green Class has also been created in the park.

In order to get to know the cultural and historical heritage of Aizvīkai Manor Park more fully, we recommend using the services of a guide.