7-asis Siguldos pėstininkų pulkas
I Nepriklausomybės karai

Įsikūręs Alūksnės ežero pakrantėje, Pskevo (Kolbergo) gatvės pusėje.

1923 metų birželio 22 dieną Latvijos prezidentas Jānis Čakste atidengė paminklą žuvusiems 7-ojo Siguldos pėstininkų pulko kariams. Paminklą sukūrė dailininkas Jūlijs Miesnieks.

Pulko kariai taip pat gerino ir tvarkė paminklo aplinką. Kareiviai prie paminklo rinkosi pulko metinių minėjimo išvakarėse, kai uždegdavo šventąją ugnį, taip pat pulko metinių dieną po parado ir užtarimo Garnizono kapinėse.

1940/1941 m. bolševikai pašalino ir sunaikino lentą, tačiau pats paminklas buvo nugriautas 1953 m., o jo akmenys įmūryti į kareivinių pastato kampinius pamatus.
Prasidėjus Atbudimui, 1989 m. rudenį buvo sutvarkyta teritorija aplink sunaikintą paminklą, kuris tuo metu dar buvo SSRS okupacinių kariuomenės teritorijoje. Lapkričio 11 d. buvusioje paminklo vietoje buvo atidengtas laikinas granito memorialas su išgraviruotu tekstu: „7-ojo Siguldos pėstininkų pulko paminklas šioje vietoje bus atkurtas 1989 m. lapkričio 11 d.“

Alūksnės brolių kapinių komiteto vadovo U. Veldre iniciatyva buvo pradėti paminklo restauravimo darbai, o restauruotas paminklas atidengtas 2009 m. spalio 16 d.
Skirtingai nuo originalaus paminklo, ant obelisko vietoj pulko krūtinės šarvų buvo sukurtas kryžius. Abu paminklo reljefus nukalė skulptorius Ainārs Zelčs. Restauruotam paminklui panaudotos tiek 22 originalių obelisko blokų dalys, rastos Nacionalinių ginkluotųjų pajėgų pėstininkų mokyklos teritorijoje, tiek naujai pagaminti blokai.

2019 m. birželio 20 d., minint 7-ojo Siguldos pėstininkų pulko šimtmečio jubiliejų, paminklo kalnelio papėdėje buvo atidengta pulko paminklo atminimo vieta ir granito atminimo lenta žuvusiems dalinio kariams, ant kurios išgraviruotas tekstas: „Jūsų stipri dvasia visada su mumis...“. Atminimo vieta pastatyta Nacionalinių ginkluotųjų pajėgų Pėstininkų mokyklos personalo paaukotomis lėšomis.

Įsikūręs Rūjienos centro aikštėje.

Trijų metrų aukščio senovės Latvijos gvardijos kareivio atvaizdas, išdrožtas iš pilko suomiško granito, vadinamas „Tālavo trimitininku“, pastatytas ant trijų metrų aukščio granito pjedestalo, tačiau bendras paminklo aukštis siekia 7,5 metro. Pradiniuose eskizuose ir modeliuose K. Zemdega į kario rankas įdėjo kardą, kuris vėliau buvo pakeistas trimitu. Paminklas buvo atidengtas 1937 m. rugpjūčio 15 d.

Šis paminklas atspindi sunkią mūsų valstybės ir kariuomenės kūrimosi situaciją, taip pat šių įvykių vertinimą. Iškart po Latvijos valstybės paskelbimo prasidėjo Raudonosios armijos puolimas, o laikinoji Karlo Ulmanio vyriausybė rado prieglobstį Liepojoje. 1919 m. vasarį, padedant Estijos armijai, prasidėjo Latvijos išlaisvinimas iš šiaurės, o Rūjienos apylinkėse įvyko pirmosios Tērbate besiformuojančių Latvijos kariuomenės mobilizacijos, kurios, vadovaujamos pulkininko Jorgio Zemitano, tapo Šiaurės Latvijos brigada. Šiaurės Latvijos brigada kovojo ne tik su bolševikais, bet ir su landesveru bei Geležine divizija Cėsių mūšiuose. Rūjienos apylinkėse mobilizuoti Šiaurės Latvijos kariai kovojo ir vėlesniuose Nepriklausomybės karo mūšiuose. Po karo pagrindiniai pergalės laurai atiteko generolui Jāniui Balodžiui ir jo vadovaujamai Pietų Latvijos brigadai, tačiau Šiaurės Latvijos brigada dažnai buvo pamirštama. Rūjienoje planuojamas Šiaurės Latvijos brigados paminklas taip pat užtruko ilgai, o 1937 m. atidengtas paminklas oficialiai buvo reklamuojamas kaip Rūjienos krašto išlaisvinimo ir žuvusių karių atminimo paminklas, nepaminint, kad visi Šiaurės Latvijos brigados pulkai savo ištakas turėjo Rūjienoje.

Paminklas yra ne tik populiari turistų lankoma vieta Latvijos ir Estijos turistams, tam tikru mastu tapusi atspirties tašku norint aplankyti keletą kitų Nepriklausomybės karo memorialinių vietų Rūjienoje, bet „Tālavas tauretājs“ yra ir sustojimo vieta įvairaus lygio Estijos ir Latvijos valstybės bei vietos valdžios pareigūnams.

Rūjienos išlaisvinimo ir žuvusių karių paminklas, geriau žinomas kaip „Tolamas tauretājs“ (Tolimas ragas), 1998 m. spalio 29 d. buvo įtrauktas į valstybės saugomų kultūros paminklų sąrašą kaip nacionalinės svarbos meno paminklas (paminklo apsaugos registracijos numeris 4522).

Alūksnės muziejus įsikūręs nacionalinės reikšmės architektūros paminkle – neogotikinėje Alūksnės Naujojoje pilyje, pastatytoje XIX a. pabaigoje. Muziejuje veikia paroda „Totalitarinio režimo aukų memorialinis kambarys“, kurioje pasakojama apie Alūksnės savivaldybės gyventojų likimus Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose, o laikotarpis nuo priešistorės iki šių dienų susitinka Alūksnės istorijos ekspozicijoje „Amžių šventė“. Joje yra atskiras skyrius, skirtas 7-ojo Siguldos pėstininkų pulko indėliui į kariuomenę, kultūrą ir visuomenės gyvenimą. 7-ojo Siguldos pėstininkų pulko formavimas prasidėjo 1919 m. birželio 20 d. Naukšėnų dvare. Iš pradžių iš Šiaurės Latvijos brigados rezervinio bataliono buvo suformuota 22 karininkų ir 1580 kareivių kovinė grupė, pavadinta Dankersų divizija. Ji buvo įtraukta į 3-iojo Jelgavos pulko 2-ąjį batalioną. Rugpjūčio 23 d., padidėjus kuopų skaičiui, jis tapo 7-ojo Siguldos pėstininkų pulko dalimi. Dalyvavęs mūšiuose prieš Bermontą, 1920 m. sausio 5 d. pulkas buvo perkeltas į Latgalos frontą kovoti su bolševikais. Pasirašius taikos sutartį su Sovietų Rusija, pulkas saugojo rytinę Latvijos sieną. Latvijos nepriklausomybės kare žuvo daugiau nei 200 pulko karių, o 85 buvo apdovanoti Lačplėšio karo ordinu. 1921 m. 7-asis Siguldos pėstininkų pulkas buvo dislokuotas Alūksnėje. Pulko štabas buvo įsikūręs Alūksnės naujojoje pilyje. Po Antrojo pasaulinio karo pilį perėmė sovietų saugumo institucijos. Nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos pilyje buvo įsikūrusios įvairios kultūros įstaigos: Vykdomojo komiteto Kultūros ir kinematografijos skyrius, pionierių namai, biblioteka, kino teatras ir muziejus.

Muziejus įsikūręs Balvų dvaro komplekse, buvusiame dvaro klėties pastate.

Ekspozicija supažindina su Latvijos Nepriklausomybės kovų istorija iš Šiaurės Latgalos perspektyvos, pasakoja Latgalos partizanų pulko kūrimosi ir veiklos istoriją. Čia eksponuojamos anksčiau niekur nepublikuotos nuotraukos ir dokumentų kopijos, įskaitant 1919 m. liepos 5 d. įsakymą dėl pulko suformavimo. Ypatingą ekspozicijos dalį sudaro 1919 m. liepos–spalio mėn. rusų kalba rašyti vidiniai pulko įsakymai. Jie atskleidžia šio vietinio karinio dalinio formavimosi ypatumus – jame kartu kovojo latviai, latgaliai, rusai ir žydai. Tik pulkui tapus visaverte Latvijos kariuomenės dalimi ir jį papildžius mobilizuotiems kariams iš kitų Latvijos regionų, vidiniai dokumentai pradėti rengti latvių kalba. Ekspozicijoje pasakojama apie Šiaurės Latgalos išvadavimo operaciją. 1920 m. sausio 9–15 d. Latvijos kariuomenės Latgalos divizijos vykdytų mūšių metu buvo išlaisvintos Viliakos, Jaunlatgalės ir Karsavos apylinkės. Galima apžiūrėti su šia operacija susijusius eksponatus, įskaitant ir Lat galos partizanų pulko veiklą Karsavos išvadavimo metu.

Įsikūręs Plāčio centre, netoli Inčukalno–Valko greitkelio (A3). Šalia autobusų stotelės ir Straupes bendruomenės centro.

Matomas Teodoro Zaļkalnso sukurtas paminklas Šiaurės Latvijos išvaduotojams Cėsių mūšyje 1919 m.

Ant trijų pakopų pagrindo pastatyti du travertino stulpai, ant kurių remiasi travertino blokas. Jo priekyje bareljefe pavaizduotas arklys, pakinkytas prie plūgo, ir artojas, kuris dešinėje rankoje laiko vadžias, o kairėje – kardą. Paminklo gale iškaltas tekstas, kuris baigiasi poeto Eduardo Virzos eilutėmis:

Šiaurės Latvijos išvaduotojams

KOL ŠIAME LAUKE PASĖJAMAS VIENAS GRŪDAS
Būsite giriami ir gerbiami

Paminklas buvo atidengtas 1931 m. lapkričio 8 d. Atidaryme dalyvavo prezidentas Albertas Kviesis.

Įsikūręs Vecgulbenės dvaro teritorijoje – istoriniame centre.

Tarpukariu Gulbenėje buvo įsikūręs Latvijos armijos garnizonas, kuriame buvo dislokuotas 7-asis Siguldos pėstininkų pulko batalionas. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje pradėta kurti karinė aviacijos bazė, nes sėkmingam karinės aviacijos veikimui net taikos metu turi būti užtikrintas platus aerodromų tinklas. Aerodromai ypač svarbūs tose vietose, kur įkurtos svarbios geležinkelio ir kelių sankryžos. 1935 m. lapkričio 11 d. čia pradėtas karinio aerodromo statymas. 1937 m. Gulbenėje buvo dislokuotas naujai suformuotas Aviacijos pulko dalinys, kuris tapo 6-uoju Latgalos divizijos žvalgybos eskadrile, padidindamas armijos dalinių skaičių prie rytinės Latvijos sienos.

Matosi oranžerijos pastatas.

Įsikūręs Alūksnės ežero pakrantėje, Kapsėtos pusiasalyje, Didžiųjų kapinių teritorijoje.

Jie pradėti kurti ir prižiūrėti 7-ojo Siguldos pėstininkų pulko karių rūpesčiu XX a. 4-ajame dešimtmetyje ir pašventinti 1932 m. lapkričio 11 d. Atkūrus Latvijos nepriklausomybę, Garnizono kapinių priežiūros, su Alūksne susijusių LKOK poilsio vietų nustatymo ir atminimo ženklų Garnizono kapinėse įrengimo ėmėsi Alūksnės brolių kapinių komiteto skyriaus vedėjas Uldis Veldre.

Garnizono kapinėse palaidoti Latvijos Respublikos armijos kariškiai, taip pat kareiviai ir civiliai, žuvę kovose su bolševikais 1941 m. liepos 4 d. Alūksnėje prie Jāņkalninio ir 1941 m. liepos 7 d. Ziemerio valsčiuje prie Prindulių namų.
Daugumoje palaidotųjų yra balti mediniai kryžiai su metalinėmis lentelėmis, kuriose nurodytas mirusiojo vardas, pavardė, rangas ar profesija, taip pat gimimo ir mirties datos.
1990 m. gruodžio 19 d. Garnizono kapinėse buvo atidengta atminimo lenta Lačplėšio karo ordino kavalieriui Viliui Spandegui. Tipinės atminimo lentos taip pat buvo įrengtos LKOK nariams, žuvusiems arba nužudytiems komunistinėse koncentracijos stovyklose ir nepalaidotiems Latvijoje. 1990 m. lapkričio 11 d. buvo įrengta atminimo lenta LKOK nariui Voldemarui Zakiui, žuvusiam komunistinėje koncentracijos stovykloje.

Įsikūręs Alūksnės–Apės kelio pakraštyje, netoli Zuši mājas, į pietus nuo Karvos, ties posūkiu į Rezaką.

Paminklas atidengtas 1937 m. rugsėjo 12 d. Granito stela buvo pagaminta O. Dambekalno akmens karjere Rygoje pagal Karo statybos valdybos architekto Vemerso Vitando projektą.
1975 m. rudenį vietos komunistai paminklą sunaikino. 1989 m. kovo 30 d. Alūksnės rajono taryba priėmė sprendimą paminklą restauruoti, o 1989 m. balandžio 30 d. jo vietoje buvo įrengtas laikinas medinis paminklas – latviško antkapio formos, kurį pagamino Valstybinės elektros gamyklos (VEF) darbininkas Jānis Jaunzemsas. Ant jo buvo užrašas: „Čia bus restauruotas Karvos brolių kapinių paminklas“.
Tuo metu buvo sutvarkytos ir netoliese esančios Brolių kapinės.
1993 m. Alūksnės brolių kapinių komiteto vadovo Uldos Veldre iniciatyva buvo atnaujinti memorialinės vietos restauravimo darbai. Naująjį paminklą pagamino Cėsių akmentašiai broliai Aivaras, Austris ir Auseklis Kerliniai.

Paminklas buvo atidengtas 1994 m. birželio 11 d.

Broliškose kapinėse palaidoti keturi Valmieros pėstininkų pulko 5-osios kuopos kariai - Jēkabs Sukse, Pēteris Leitlands, Ernests Puķītis ir Gustavs Ozols, žuvę mūšiuose prie Zušių 1919 m. balandžio 2 d. Penktasis kareivis, palaidotas XX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje, buvo Roberts Glazners, Valmieros pulko karys, dingęs be žinios 1919 m. kovo 31 d. netoli Jaunosios muižos. Iš pradžių jis buvo palaidotas kaip nežinomas, tačiau vėliau jo vardas buvo patikslintas ir iškaltas paminkle. Savo ruožtu penktasis Zušių mūšyje žuvęs karys Augusts Dzedons (Ziedons) palaidotas Apekalnos kapinėse.

Prie paminklo papėdėje įrengta atminimo lenta Ungurių mūšio dalyviui Janiui Goldesui (1891–1952), žuvusiam komunistų koncentracijos stovykloje Intoje, Komijoje.

Antroji atminimo lenta, atidengta 1992 m. rugpjūčio 23 d., yra įrengta prie vieno iš medinių kryžių ir skirta 7-ojo Siguldos pėstininkų pulko kapralui Pēteriui Jansonui, kurį 1941 m. liepos 7 d. nužudė pasitraukiantys komunistai.

Nepriklausomos valstybės palikimą saugantys namai yra šalia Rėzeknės pilies griuvėsių.

Išskirtinėje ekspozicijoje pristatoma keli šimtai istorinių eks ponatų iš Latvijos ir užsienio privačių kolekcijų, apimančių 1918–1940 m. laikotarpį, bei skirtingus Latgalos ir Rėzeknės istorijos puslapius. Supažindinama su Pirmosios nepriklau somos Latvijos valstybės karinių ir civilinių apdovanojimų istorija, įvairių valstybinių ir visuomeninių organizacijų vei kla, vykusia nuo Latvijos nepriklausomybės karo iki Antrojo pasaulinio karo.

Tai didžiausia Latvijoje kolekcija, pristatanti nepriklausomos valstybės karinius ir civilinius apdovanojimus bei skiriamuo sius ženklus. Antrajame aukšte įrengta keičiamų parodų salė, kurioje bent kartą per metus surengiama nauja paroda.

Lankyto jai jau turėjo galimybę pamatyti išskirtinę porceliano dirbi nių kolekciją, prabangius laikrodžius iš Prancūzijos ir įvairius Latgalos peizažus vaizduojančius paveikslus