Vokietijos armijos karinių geležinkelių tiesimas ir dislokavimas Selijoje Pirmojo pasaulinio karo metu I WW1

Nuo 1914 m. rugpjūčio iki 1915 m. balandžio karo veiksmai paveikė Latvijos pakrantę. Nuo 1915 m. balandžio iki liepos mėn. Vokietijos armija okupavo beveik visą Kuršo gubernijos teritoriją.

Rusijos armijai liko kontroliuoti tik Ilūkstės rajono teritorija į rytus nuo Ilūkstės. Nors pėstininkai nešė didžiausią karo naštą, pagrindine užduotimi buvo laikomas jų ir kitų armijos dalinių aprūpinimas, nes fronto linija vis labiau tolėjo nuo Vokietijos. Iš tikrųjų sausumos transporto rūšis, kurios pagalba buvo galima reguliariai ir dideliu mastu tiekti kariuomenei atsargas, buvo geležinkelis. Pirmaisiais karo metais, po kelių sėkmingų Rusijos armijos operacijų, Vokietija buvo laikinai priversta net prarasti dalį savo teritorijos, tačiau 1914 m. pabaigoje, sparčiai keičiantis situacijai, vis daugiau Rusijos imperijos teritorijų pateko Vokietijos kontrolei. Geležinkelių naudojimą šioje teritorijoje ribojo skirtingas geležinkelio plotis nuo likusios Europos. Rusijoje, įskaitant dalį šiuolaikinės Lenkijos teritorijos, buvo nutiesti plačiavėžiai geležinkeliai, kurių plotis siekė 1524 mm, o Europoje vyraujantis plotis buvo 1435 mm. Šis geležinkelio plotis Rusijos teritorijoje tęsėsi tik iki Varšuvos. Kad vokiečių armija galėtų sėkmingai žygiuoti į rytus, okupuotose teritorijose esantys plačiavėžiai geležinkeliai turėjo būti kuo greičiau atstatyti iki normalaus vėžės pločio (1435 mm), nes trūko evakuotų rusiškų vėžės pločio (1524 mm) riedmenų, be to, reikėjo atlikti varginantį vagonų perkrovimo procesą. Vokietijos armijos fronto dalių aprūpinimas buvo gana sudėtingas, ypač kai fronto linija pasiekė Sėliją ir susidūrė su natūralia kliūtimi – Dauguva. Artimiausia geležinkelio linija ėjo gana arti Dauguvos – tai buvo Maskvos–Ventspilio geležinkelio atkarpa tarp Jelgavos ir Dauguvos pervažos netoli Jėkabpilio. Būtent šio geležinkelio ir jo Dauguvos (Zeļķių) tilto dėka Rusijos armija buvo užėmusi nedidelį tiltą kairiajame Dauguvos krante.

Savo ruožtu Vokietijos armija galėjo saugiai naudotis geležinkelio ruožu tarp Jelgavos ir Daudzevos; fronto linija buvo kitoje šio geležinkelio stotyje – Sēlpilyje. Siekiant užtikrinti plačiųjų traukinių aprūpinimą ir aptarnavimą kuo arčiau fronto linijos, plačiajame geležinkelyje buvo pastatytos kelios naujos stotys, tokios kaip Lāčplēsis (Berghof) ir Menta. Paskutinėje atkarpoje tarp Daudzevos ir Sēlpilio stočių, kuri perėjo Vokietijos armijos kontrolei, buvo atidarytos Zikių (Sickin) ir Kalėjų (Kallei) stotys. Zikių stotis vėliau – 1927 m. – buvo pakeista Staburago stotele. Reikėtų pažymėti, kad Vokietijos armija visišką prieigą prie geležinkelio ruožo tarp Jelgavos ir Sēlpilio gavo tik 1916 m. sausio mėn., kai buvo suremontuoti tiltai (kuriuos Rusijos armija susprogdino atsitraukdama) ir bėgiai atstatyti iki standartinio pločio.

Žinoma, kad anksčiau Radviliškio–Gryvos geležinkelio ruožas tarp Radviliškio ir Eglainės (Jelowkos) geležinkelio stočių buvo pritaikytas standartiniam vėžės pločiui. Pastaroji, kaip ir Daudzeva, iš tikrųjų tarnavo kaip galinė stotis. Ši geležinkelio rekonstrukcija prasidėjo jau 1915 m. rugpjūtį, rugsėjo mėnesį palaipsniui pasiekdama Skapiškio ir Rokiškio, Obelių ir Eglainės stotis. Iš pradžių šis geležinkelis buvo aprūpinamas per Liepojos uostą, tačiau iki spalio mėnesio Vokietijos kariniai geležinkelio darbininkai sugebėjo pritaikyti standartinį vėžės pločiui dar kelias geležinkelio linijas užnugaryje, taip pat nutiesti naują liniją, jungiančią Vokietijos ir Rusijos teritorijos geležinkelius nuo Klaipėjos (Bajorų) iki Priekulės. Be to, Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio ruožas nuo Varšuvos iki Berkhofo geležinkelio stotelės prieš Turmanto stotį taip pat buvo perstatytas iki standartinio vėžės pločiui, kad būtų galima aprūpinti fronto karius. Kai kuriose geležinkelio schemose Turmanta buvo pavaizduota kaip galinė stotis, tačiau iš tikrųjų dėl fronto linijos artumo geležinkelio eismas į Turmantą buvo vykdomas ne plačiaisiais, o siauraisiais traukiniais.

Patys vokiečiai plačiojo geležinkelio galinę stotį pavadino Berkhof prie Dünaburgo, aiškiai pabrėždami kito puolimo taikinį – Daugpilį. Ruožas tarp Vilnijos ir Berkhofo buvo pritaikytas prie įprasto vėžės pločio 1915 m. lapkritį, paskutinė jo stotis su išplėstais bėgiais buvo Čornyj Brodas (dabartinis Visaginas). Šią stotį taip pat pastatė Vokietijos karinė ministerija, nes originali Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio stotis buvo Dukštoje – labai toli nuo Dauguvos fronto sektoriaus.

Taigi, Vokietijos armijos fronto linijos kariuomenės aprūpinimo klausimas buvo išspręstas pasauliniu mastu, tačiau, visų pirma, reikėtų atsižvelgti į ribotą visų išvardytų geležinkelių pralaidumą. Išskyrus Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį, kiti du geležinkeliai buvo vienkeliai, su retai išdėstytomis (apie 20–25 km viena nuo kitos) tarpinėmis geležinkelio stotimis persėdimui. Taigi, užtikrinti karinį tiekimą naudojant tik vieną iš šių geležinkelių buvo neįmanoma. Antra, gana didelėje Aukštumos teritorijoje praktiškai nebuvo sausumos kelių, tinkamų sunkiems kroviniams, pavyzdžiui, patrankoms, gabenti. Trečia, du iš minėtų plačiųjų geležinkelių buvo nutolę gana toli (20–100 km atstumu) nuo fronto linijos. Fronto linijai stabilizuojantis ir karo veiksmams pereinant į pozicinio karo fazę, geriausiu logistiniu sprendimu buvo pripažinta jungiamųjų siaurųjų geležinkelių statyba. Šie geležinkeliai taip pat buvo skirti spręsti statybinių medžiagų įsigijimo ir transportavimo, kareivių aprūpinimo maisto atsargomis ir arklių aprūpinimo pašarais klausimus. Kitas svarbus aspektas buvo skirtingų tipų mūšio lauko geležinkelių suderinamumas.