1. Daugavgriva Läti laskurpolk I Maailmasõda
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, latvių karininkai ne kartą kreipėsi į aukštesnio rango Rusijos karines institucijas su pasiūlymais sukurti Latvijos nacionalines karines formacijas Rusijos kariuomenėje. Tačiau šios iniciatyvos buvo atmestos. 1914 m. pabaigoje Dauguvgrivos tvirtovės tvirtovėje buvo suformuoti du jungtinės Dauguvgrivos tvirtovės gvardijos darbo kuopų batalionai, kurie nuo 1915 m. kovo mėnesio dalyvavo mūšiuose Lietuvoje, o vėliau – Žiemgaloje ir Kuršijoje. Sėkmingi Latvijos nacionalinės gvardijos veiksmai mūšiuose už Jelgavos gynybą 1915 m. gegužę dar kartą iškėlė latvių tautinių junginių kūrimo klausimą. 1915 m. rudenį ir žiemą abu krašto apsaugos batalionai buvo naudojami kaip kadrai latvių šaulių daliniams formuoti.
Nacionalinės gvardijos formavimas Rusijos imperijoje I pasaulinio karo metais buvo įgyvendintas pagal mobilizacijos nuostatus, patvirtintus 1910 m. 21–42 metų vyrai, atleisti iš tarnybos reguliariojoje kariuomenėje, buvo šaukiami į Nacionalinę gvardiją. Nacionalinė gvardija pirmiausia buvo skirta užnugario tarnybai – saugoti karinius ir strateginius inžinerinius objektus, garnizonuoti tvirtoves ir miestus, taip pat papildyti reguliariosios kariuomenės dalinius. Nacionalinės gvardijos daliniai dažnai buvo naudojami statant karinius objektus. Dėl šios priežasties net buvo formuojami specialūs darbo būriai, jų neaprūpinus ginklais.
Dauguvgrivos tvirtovės reikmėms buvo skirta 13 sargybos darbo kuopų. 1914 m. rudenį Dauguvgrivos nacionalinės gvardijos kuopos daugiausia buvo įdarbintos postų aplink tvirtovę statybai. Nuo 1914 metų lapkričio pabaigos aštuonios ginkluotos Nacionalinės gvardijos kuopos, išlaisvintos nuo statybos darbų, pradėjo intensyvius karinius mokymus, siekdamos kompensuoti reguliariosios kariuomenės dalinių trūkumą.
Pirmasis iš aštuonių latvių šaulių batalionų buvo pradėtas formuoti 1915 m. rugpjūčio mėn. Jai buvo suteiktas Daugavgrīvas vardas. Tai nebuvo atsitiktinumas, nes Daugavgrivos tvirtovė tapo latvių dalinių namais. Iš tvirtovės garnizono darbo kuopų, kurių absoliuti dauguma buvo latviai, buvo suformuoti du krašto apsaugos batalionai, kurie 1915 m. pavasarį dalyvavo kovose su vokiečiais Kuršėje ir Šiaurės Lietuvoje. Tvirtovės vado adjutantas K. Baltiņš ėjo pirmojo šaulių bataliono vado pareigas ir dirbo Latvijos šaulių organizaciniame komitete.
Pirmieji šaulių batalionai buvo suformuoti labai skubiai. Frontas buvo prie Rygos ir bet kurią akimirką galėjo prasidėti vokiečių puolimas. Šauliams trūko vietos, nebuvo nei aprangos, nei ekipuotės. Šauliai ginklus taip pat gavo pavėluotai. 1-asis Daugavgrivos latvių šaulių batalionas ginklus gavo praėjus mėnesiui po suformavimo, bet uniformas ir apynasrius dar vėliau. Taip pat trūko patyrusių instruktorių ir pareigūnų. Be ginklų ir pakankamo vadovavimo personalo mokymo procesas buvo sunkus. Tai sukėlė nerimą ir šauliams, ir karininkams. Treniruotėms trukdė ir dažni savavališki šaulių nebuvimai.
Apskritai reikia pripažinti, kad Latvijos šaulių organizacinio komiteto darbas buvo pasigėrėtinas. Per trumpą laiką labai sunkiomis sąlygomis ir be išankstinės patirties pavyko suformuoti kelis kovinius batalionus. Tai buvo didžiulė sėkmė ir Latvijos visuomenės saviorganizacijos gebėjimų įrodymas.
1916 metų lapkritį visi latvių šaulių batalionai buvo pervadinti į pulkus.
Rohkem teabeallikaid
1. Šiliņš J. „Latvių šauliai“. Nacionalinė enciklopedija. https://enciklopedija.lv/skirklis/31625-latviešu-strēlnieki [žiūrėta 2021 10 29].
2. Dedumietis D. „Dauguggrivos tvirtovės gvardijos jungtinių darbo kuopų batalionai“. Nacionalinė enciklopedija. https://enciklopedija.lv/skirklis/58908-Daugavgrīvas-cietokšņa-zemessargu-apvienoto-darba-rotu-bataljoni [žiūrėta 2021 10 29].
3. Sielų pūga. Skaitmeninis muziejus. Prieiga: https://www.dveseluputenis.lv/lv/laika-skala/notikums/74/pirmo-latviesu-strelnieku-bataljona-formesana/ [žiūrėta: 2021 10 29.].
Связанная хронология
Связанные объекты
Daugavgrīva kindlus
Daugavgrīva kindlus asub Daugavgrīva saarel Buļļupe jõe suubumiskohas Daugavasse, sinna pääseb Birzese tänavalt. Kindlus ehitati 17. sajandil kaitsmaks vaenlaste eest Riiat, olulist haldus-, kaubandus- ja tootmiskeskust. Hiljem sai sellest Läti sõjaväe rannikukaitse peamine kindlustus koos mitme tugipunktiga. Selline kaitserajatiste süsteem on Läti sõjaajaloo pärandi üks väärtuslikumaid objekte. Kindlus on Läti sõjaajaloo tunnistajaks. Näiteks Krimmi sõja ajal (1853–1856) õpetati siin välja läti ja eesti kahurilaevade meeskondi. Nende üksuste peamine eesmärk oli kaitsta kohalikke sadamaid ja rannikut Briti mereväe rünnakute eest. Esimese maailmasõja ajal moodustati siin Daugavgrīva maakaitse roodud. Need olid esimesed läti lahinguüksused, mis tegutsesid veel enne Läti kütipolke. Tänapäeval on võimalik külastada kindluse territooriumi. Lähedal asuvad Komeetfordi kindlustused ja mereäärne looduspark. Teisel pool Daugavat asuvad aga Mangaļsala kaitserajatised.
Jõululahingu Muuseum ja vabaõhunäitus
Jõululahingu mälestuspark ja -muuseum asub Jelgava piirkonnas Valgunde vallas Mangaļi talukohas. Muuseum on Läti Sõjamuuseumi filiaal, see avati 2005. aastal ja see asub piirkonnas, kus toimus Jõululahing. Lahingupaikades on ikka veel säilinud ainulaadsed Esimese maailmasõja aegsed kaitserajatised. Muuseumis eksponeeritakse lahinguväljalt leitud esemeid. Vabaõhuekspositsioon tutvustab rekonstrueeritud kaitserajatisi. Muuseumi ümbruses asuvad turismimarsruudid ja õpperajad. Esimese maailmasõja aegsete kaitserajatiste vabaõhuekspositsioon ja siseväljapanekud on külastajatele avatud iga päev. Ložmetējkalnsi ümbrusest võib endiselt leida ainulaadseid tõendeid Esimese maailmasõja aegsetest kaitserajatistest. Seal asub 27 m kõrgune vaatetorn, kust avaneb panoraamvaade piirkonnale, kus toimus Jõululahing, mis on tõenäoliselt kõige tuntum ja dramaatilisem Esimese maailmasõja sündmus Lätis. Sellel on eriline koht Läti sõja- ja kultuuriajaloos. Jõululahingut seostatakse peamiselt Läti küttide rünnakuga Saksa armee üksuste vastu äärmiselt rasketes ja ebasoodsates oludes. See oli ainulaadne olukord, kus suurt lahinguoperatsiooni alustati ilma suurtükiväe toetuseta.
Nordeķi - Kalnciema luitehari
30 km pikkune luiteahelik, mis tänapäeval on looduses jälgitav Ilģuciemist (väikeste pausidega) Tireleini, on rannikutasandiku üks muljetavaldavamaid reljeefimoodustisi, mida üksiku loodusmoodustisena tajutakse harva. Luite on tekkinud Läänemere jääjärve ühele viimastest kaldadest, kui Läänemere jääjärve veed taanduvad. Luitehari koosneb kahest paralleelsest 50-100 m laiusest luiteribast. Tavaliselt on nad 6-10 m kõrged, kuid nende kõrgeimad punktid ulatuvad 16-19 m kõrgusele merepinnast. Kleiste, Imanta ja Beberbekai ümbruses on luiteid katvad kaunid männimetsad populaarne koht jalutamiseks, puhkamiseks ja sportimiseks ning talvel - murdmaasuusatamiseks. Lāčupīte naabruses asuv luiteosa on seotud bermontiaadi sündmustega. Pārdaugavas düünil asub Lāčupe ehk Lazaruse haud . Piņkai ja Babīti vahele on luite säilitamise eesmärgil rajatud Beberbeķi looduspark. Umbes 10 km pikkuse Nordeķu-Kalnciemi luiteaheliku lääneosa kannab nime Garo kapu . Garās kapas (Trenchiest lõuna pool) on vendade Antiņu haud , Läti vibuhaigla ravimite ladu ja taastatud Läti vibulaskmiskaevud . Garase düünist lõuna pool asub hulk soiste metsi ja soosid, sh. Rāvājs ja Maztīrelis . Maztīreli ees asub Ložmetējkalns koos vaatetorni ja puhkepaigaga ning osa nn Saksa vallist . Veelgi kaugemal, lääne poole, Garās kapa lähedal on Läti vibulaskjate vendade hauad ja Piķi vendade hauad. Suuremate või väiksemate katkestuste korral on peaaegu kogu Nordeķi - Kalnciemi luiteharja pikkuses näha kaevikuid. Pika düüni edelaosas - lõunaküljelt külgnevates soistes metsades on näha Esimese maailmasõja aegseid pommiaugud . Garo kapa ääres on kogu pikkuses (sellest lõuna pool) väikesed metsateed, mis sobivad jalutuskäikudeks ja pikemateks matkadeks - suurepärane võimalus tutvuda Esimese maailmasõja lahingupaikadega.
Seotud lood
Daugavgriva kindlusest
Jutustaja kirjeldab sündmust Daugavgrīva linnuses I maailmasõja ajal, kui seda pommitasid Saksa armee õhujõud. Kindlus oli üks strateegilisi objekte, mis püsis olulisena kuni II maailmasõja lõpuni.