„Bet – kas gi gyvena prie jūros...“ (fragmentas)

Ģipkoje, Rojos valsčiuje, ramiame miško pakraštyje, stovi namas nuostabiai žaviu pavadinimu – Putnumuiža. Tvarkingai prižiūrimą aplinką tvarko ponas Ēriksas Sėnesas ir jo žmona Marija – jo žmona buvo matyta Kolkoje, bet pati kilusi iš Valdemārpilio. Ar galite save vadinti tikru čigonu?
– Taip, tai mano tėvo namas, pastatytas 1928 m. Žiūrėk, šį ąžuolą kieme pasodino mano tėvas ir dabar jis man savotiškai tarnauja kaip žaibolaidis, nes auga upių sankryžoje. Mano tėvas visą gyvenimą buvo žvejys. Aš taip pat dažnai eidavau prie jūros prižiūrėti tinklų – buvo įdomu.
Ar prisimenate ką nors iš abiejų profesijų?
– Kaip galėčiau kitaip? Nors dar buvau berniukas, prisimenu rusų invaziją 1940 m. 1941 m. mano teta, jos vyras ir mano pusbrolis, Šturmų šeima, buvo išsiųsti į Sibirą. Mano pusbrolis mirė Sibire. Rusams nebuvo lemta ilgai siautėti. Netrukus atvyko vokiečiai. Vokiečių okupacijos metu mūsų namuose gyveno du vokiečių karininkai. Jų požiūris visada buvo teisingas ir tvirtas. Prisimenu, kaip vokiečių kareiviai dažnai mane vaišindavo šokoladu. Kai rusai vėl pradėjo judėti Kuršo link, visi pakrantės gyventojai buvo evakuoti iki 20 km atstumu. Atsidūrėme Kalkuose. Karui pasibaigus, daugelis vyrų išėjo į mišką. Į tėvo namus grįžome 1945 m. Rusai elgėsi kaip plėšikai. Pamenu, kad per mėšlo reidą rusų kareiviai išplėšė mano tėvo kišeninį laikrodį nuo liemenės ir net nelietė aliuminio puodų mūsų virtuvėje. 1949 m. buvo ištremti Vecvilkų savininkai. 1954 m. buvau pašauktas į kariuomenę, o grįžau 1958 m. – tada jau buvo įkurta vadinamoji pasienio zona. Toliau veikė ir Ģipkos žuvų perdirbimo cechas. Ģipkos cechas veikė ir nepriklausomybės laikotarpiu, Pūrciemyje taip pat buvo žuvų prekeivio cechas – meistru dirbo Šultmaņu Pauls. Septintajame dešimtmetyje dirbau elektriku „Bangoje“, taip pat Ģipkos ceche plaunant žuvį. Nuo 1962 iki 1980 m. dirbau techniku Ģipkos navigacijos švyturyje.
Ar prisimenate kokį nors kuriozišką įvykį?
– Žinoma. Kartą turėjau parašyti autobiografiją. Tada mane išsiuntė į Rygą – į vadinamuosius zborus. Vietoj zboro mane nuvedė į čekį. Ten paklausė, ar pažįstu kažkokią Elizabeth Rodriguez. Pasakiau, na, pažįstu – ji buvo mano tėvo sesuo (ji buvo emigravusi į Pietų Ameriką). Jie vėl paklausė – kodėl nepranešėte? Atsakiau, kad tuo metu, kai mano tėvo sesuo dar buvo čia, man dar gerai, jei tik pagal planą. Jiems to pakako...
Iš Švedijos buvo atsiųsti „Dunlop“ guminiai batai. Suerzintas pasieniečių, mečiau juos per aptvertą paplūdimį link jūros. Rusas į juos pažiūri – užsienietiški batai, vadinasi, kažkas išlindo iš jūros. Na, jau didelis šurmulys...
Taip pat prisimenu žaliuosius balius „Ģipka“ klube. Vyrai buvo apšilę, jų nuotaika buvo pakili – jie turėjo eiti ir linksmintis su kareiviais. Ir jie ėjo kartu su jais.
Ar buvo kokių nors absurdiškų ar tragiškų įvykių?
– Kaip mes be jų galėjome apsieiti. Po karo visi bunkeriai ir apkasai buvo pilni šovinių ir sprogmenų. Ko daugiau galėjo reikėti berniukams? Sukūrėme ugnį, susikrovėme visus daiktus vidun ir patys – vientisus. Triukšmas buvo didelis. Deja, ne viskas baigėsi laimingai. Pamenu, kad Gustavsonui Leonardui ranką nuplėšė sviedinys. Rusų laikais per dieną į žuvų miltus būdavo sumalama iki 50 tonų žuvies. Dabar jaučiame pasekmes.