„Bet – kas turi gyvenimą prie jūros...“ (fragmentas)

Ģipkoje, Rojos valsčiuje, ramiame miško pakraštyje, stovi namas nuostabiai žavingu pavadinimu - Putnumuiža. Tvarkingai sutvarkytą aplinką tvarko ponas Ērikas Sēnesas su žmona Marija – jo žmona gimusi Kolkoje, bet pati kilusi iš Valdemārpilio. Ar galite vadinti save tikru čigonu?
– Taip, čia mano tėvo namas, statytas 1928 metais. Štai šį ąžuolą kieme tėvas pasodino ir dabar man savotiškai tarnauja kaip žaibolaidis, nes auga gyslų susikirtimo vietoje. Mano tėvas visą gyvenimą buvo žvejys. Taip pat dažnai eidavau į jūrą žiūrėti tinklų – buvo įdomu.
Ar ką nors prisimenate iš abiejų profesijų?
- Kodėl gi ne? Nors buvau dar berniukas, prisimenu Rusijos invaziją 1940 m. 1941 m. mano teta, jos vyras ir pusbrolis – Šturmų šeima – buvo ištremti į Sibirą. Mano pusbrolis mirė Sibire. Rusams nebuvo lemta ilgai siautėti. Netrukus atvyko vokiečiai. Vokiečių okupacijos metais mūsų name gyveno du vokiečių karininkai. Požiūris visada buvo teisingas ir tvirtas. Prisimenu, kaip vokiečių kareiviai mane dažnai vaišindavo šokoladu. Rusams vėl ėmus veržtis Kuršlandės link, visi pajūrio gyventojai buvo evakuoti iki 20 km atstumo. Atvykome į Kalki. Karui pasibaigus, daug vyrų išėjo į mišką. Į tėvo namus grįžome 1945 m. Rusai elgėsi kaip plėšikai. Pamenu, mėšlo išvežimo metu rusų kareiviai išplėšė mano tėvo kišeninį laikrodį nuo liemenės ir net sudegino aliumininius puodus mūsų virtuvėje. 1949 metais Vecvilkų šeimininkai buvo išvesti. 1954 metais buvau pašauktas į kariuomenę, grįžau 1958 metais – tada jau buvo nustatyta vadinamoji pasienio zona. Toliau veikė ir Ģipkos žuvies perdirbimo gamykla. Nepriklausomybės laikais veikė ir Ģipkos cechas, o tada Pūrcieme veikė ir kilavos cechas – meistru dirbo Šultmaņu Paulsas. 1960-aisiais dirbau elektriku „Bangoje“, taip pat „Ģipkos“ ceche, ploviau žuvis. 1962–1980 m. dirbau techniku Ģipkos navigaciniame švyturyje.
Ar prisimeni kokį nors įdomų įvykį?
– Žinoma. Taigi kartą man teko rašyti autobiografiją. Tada mane išsiuntė į Rygą – į vadinamuosius zborus. Vietoj Zboros į čekį nuvežė jį. Jie manęs paklausė, ar pažįstu ką nors, vardu Elizabeth Rodriguez. Aš pasakiau: "Na, aš ją pažįstu, ji mano tėčio sesuo (ji buvo emigravusi į Pietų Ameriką). Jie vėl klausia – kodėl nepranešėte? Atsakiau, kad tuo metu, kai teta dar buvo čia, man dar buvo gerai, kiek planavau. To jiems užteko...
„Dunlop“ guminiai batai buvo atsiųsti iš Švedijos. Suerzintas pasieniečių išmečiau juos jūros link, per aptvertą paplūdimį. Rusas atrodo – svetimi batai, tai kažkas iš jūros išropojo. Na, šurmulys jau didelis...
Prisimenu ir žalumynus klube „Ģipka“. Vyrai apšilę, nuotaika nepakyla – tenka eiti linksmintis su kariais. Ir jie ėjo su jais.
Ar buvo absurdų ar tragiškų įvykių?
- O kaip be jų. Taigi po karo visi bunkeriai ir apkasai buvo pilni šovinių ir sprogmenų. Ko daugiau reikia berniukams? Sukūrėme laužą, susidėjome į vidų visus savo daiktus ir apsitvarkėme. Triukšmas jau didelis. Deja, ne viskas baigėsi laimingai. Prisimenu, kad Gustavsonui Leonardui ranką nuplėšė kulka. Dar rusų laikais į žuvies miltus per dieną būdavo sumalama iki 50 tonų žuvies. Pasekmes jaučiame dabar.