Iš Ádolfo Erso knygos „Vidzeme kovoje už laisvę“ apie pabėgėlių kelionę Valkoje

Žmonės taupo gyvąsias jėgas

18 psl
Tamsiais laikais, kai vokiečių okupantai sustodavo tarp Jelgavos ir Rygos bei prie Dauguvos, kai visa Vidžemė buvo pabėgėlių stovykla, tarp tautos lyderiaujančių inteligentų susiformavo grupė, kuri nusprendė stovėti prie šiaurinės Latvijos sienos ir užtikrinti, kad latvių tauta nepaskęstų didžiulėje Rusijos jūroje.
Šiaurės Latvija su Valka ir Valmiera tapo apsaugos nuo potvynių siena pabėgėliams.

19 psl
Didžiausios Latvijos ekonominės organizacijos – Latvijos žemės ūkio centrinė asociacija ir „Konzums“, frontui sustiprėjus prie Rygos, evakuotis iš Rygos, tačiau į Rusiją neiškeliavo ir apsigyveno Valkoje.
Pabėgėlių komitetų tinklas išplito po Vidžemę ir Latgalą, taip pat į Rusiją, kur jau spėjo išvykti daug pabėgėlių. Pabėgėlių komitetai buvo tarsi šilti lizdai klajojantiems žmonėms pailsėti. Čia bendravo ir susitiko artimieji ir kaimynai, kurie dėl skuboto išvykimo iš gimtinės buvo išsibarstę po miestus ir kaimus. Ryšių biurai su laikraščiais subūrė išsiskyrusius. Pabėgėlių komitetuose buvo kalbama latvių kalba, kuri daugeliui buvo vienintelė kalba. Juos išlaikė latvių mokyklos, aprengdavo, maitindavo. Čia taip pat vyko plati visuomeninė veikla: žmonių telkimas, politinių idėjų formavimas. Dulkėti vežimai iš Vidžemės plentų, kuriems trūko duonos, sustojo prie komitetų durų. Neturėjusiems nakvynės buvo suteikta. Komitetai rūpinosi visais pabėgėlių poreikiais. Viešnagės užsienyje metu jie teikė didelę moralinę ir materialinę paramą iš namų išvarytiems prieglobsčio prašytojams. Lėšas šiam darbui skyrė visuomenė aukų forma ir vyriausybė.
Pabėgėlių laikais Valkas ir Valmiera tapo Latvijos dvasiniais ir ekonominiais centrais. Laikraščiai buvo Vidžemėje apsigyvenusių ir Rusijoje išsibarsčiusių latvių dvasinis pastiprinimas.

20 psl
Didžiausia reikšmė šiuo metu teko laikraščiui „Līdums“, kuris kartu su centrine visuomene ir „Konzuma“ iš Rygos persikėlė į Valką. „Līdums“ išreiškė tam tikrą tautinę patriotinę mintį, kurią puoselėjo dauguma latvių inteligentijos. Iš pradžių Latviją vadino autonomine Rusijos dalimi, bet vėliau prabilo apie nepriklausomą Latviją. Didžiosios ūkininkų organizacijos centrinė asociacija ir „Konzums“ buvo pasiryžę duoti visas įmanomas aukas dėl latvių materialinės ir dvasinės kultūros išsaugojimo, taip pat už tautinių idėjų stiprinimą ir įgyvendinimą. Jų vadovai suprato latvių likimą ir poreikius. Tarp jų buvo tokie vyrai kaip K. Ulmanis, V. Skubiņš, P. Siecenieks, E. Bauers, V. Siliņš, Red. Laursons, J. Blumbergs ir kt., šių organizacijų vadovai ir darbuotojai. Prie „Līdumos“ susibūrė beveik visa iš Rygos išvykusi tautinė inteligentija, o jo bendradarbių sąraše buvo visų to meto latvių rašytojų, poetų, menininkų, publicistų, agronomų, mokslininkų ir politikų pavardės; jie buvo J. Akuraters, A. Austriņš, E. Bauers, J. Ezeriņš, E. Frievalds, V. Gulbis, J. Janševskis, Alfr. Kalniņš, A. Ķeniņš, K. Krūza, A. Kroders, J. Lapinņš, L. Laicens, Z. Meierovics, V. Plūdons, P. Rozītis, V. Siliņš, K. Skalbe, V. Skubiņš, K. Ulmanis, Red. Redagavo E. Vulfas ir kt. Laikraštį redagavo Oto Nonācs. Būdamas patyręs žurnalistas, Latvijos patriotas, toliaregis politikas, jis mokėjo interpretuoti Latvijos materialinės kultūros lyderių mintis ir rasti harmoniją tarp jų ir dvasinės kultūros ideologų.

21 psl
Todėl tarp „Līdumo“ leidėjų, kurie buvo ir centrinės visuomenės bei „Konzumo“ vadovai, ir bendradarbių visada vyravo geriausia darna. „Līdums drąsiai galėjo kalbėti apie latviams artimiausius dalykus ir, būdamas vienintelis Latvijos žemėje tuo metu plačiai platinamas laikraštis, įgijo pagrindinį vaidmenį.

22 psl.
Valkos svarba šiuo metu visada bus prisiminta kalbant apie Latvijos sukūrimą. Įgyvendinant svarbias tautines idėjas dalyvavo ne tik Rygos inteligentija, bet ir vietos žmonės. Patriotinei kovai Šiaurės Latvija buvo ruošiama ir anksčiau, kai pasienio zonose, ypač Valkoje, tarp estų ir latvių vyko varžybos dėl tautinio pranašumo kultūros ir ekonomikos srityse. Trisdešimt metų čia buvo vykdomas kultūrinis darbas draugijose ir kovojama su gluosnių germanizacija, išlaikyta ekonominė pusiausvyra tarp latvių ir estų. Visuomeniniame gyvenime Valka ypač suaktyvėjo apie 1905 m., kai buvo įkurta Šalpos draugija ir leidžiamas Valkos laikraštis „Kāvi“.
Karo metais dėl pabėgėlių antplūdžio Valkoje gyventojų padaugėjo nuo 18 000 iki 30 000. Kadaise Valkoje veikė Cimzės seminarija, turėjusi įtakos ir vietinių latvių dvasiniam gyvenimui.
Karo pradžioje Valka jau buvo stipri kultūros tvirtovė šiaurės Latvijoje.

23 psl
Pabėgėlių banga pavertė ją pagrindiniu visos Latvijos centru, iš kurio latvių patriotinė mintis sklido po Vidžemę, Kuržemę, taip pat Latgalą.
Nuo pabėgėlių laikų Valkai buvo suteiktas svarbesnis vaidmuo nei kitiems Vidžemės miestams, nes čia veikė politiškai aktyvus laikraštis „Līdums“, kuriame buvo kaldinami Latvijos dvasiniai ir politiniai ginklai, taip pat todėl, kad tai buvo kryžkelė, kur susiliedavo keliai iš trijų Latvijos pusių: iš Rygos, Alūksnės, Mozekilės, taip pat iš Estijos ir Rusijos. Ji turėjo ryšių su pabėgėliais iš visų pusių – Tartu, Pliska, Maskva ir Sankt Peterburge. Čia buvo didelis pabėgėlių centras.
Valkos pabėgėlių komitetas savo maitinimo tarnyboje kasdien maitino apie 600 žmonių, iš pradžių be pertraukų išduodavo pabėgėlių asmens tapatybės korteles, organizavo pabėgėlių artimųjų bendravimą, įrengė butus, rūpinosi pirtimi, įsteigė skaitymo stalą, medicinos punktą, darbo biržą ir kt. Pabėgėlių komitetą įkūrė Šalpos bendrija, vėliau tapo centriniu komitetu.
Tačiau pabėgėlių padėtis buvo tokia didelė ir plačiai paplitusi, kad visiems padėti buvo neįmanoma. Daugelis pabėgėlių šeimų pirmaisiais metais iki vėlyvo rudens gyveno miškuose drobinėse palapinėse ir vežimuose, nesulaukę jokios pagalbos. Buvo tokių, kurie manė, kad nėra garbės prašyti pagalbos.

24 psl
Kartu su pabėgėliais atkeliavo didelės gyvulių bandos. Rekvizicijos komisijos juos pirko kariuomenės reikmėms, tačiau gyvulių buvo tiek daug, kad komisijos taip pat nepajėgė paimti. Miškai ir pakelės laukai buvo pilni alkanų karvių, nes pakelės laukai negalėjo išmaitinti visų gyvulių, taip pat negalėjo ataugti žolė, kai ją nuskynė ar sumindžiojo.

Gyvenimas Valkoje

26 psl
Nors Valka jau prieš revoliuciją buvo tapęs neokupuotos Latvijos dalies, Vidžemės ir iš dalies Latgalos pirmaujančiu centru, gyvenimas čia vyko gana ramiai ir lėtai, su užuomina į fronto užnugarį, net taikos metą, tarp Rygos ir Jelgavos bei Dauguvos pasienyje aidinčių patrankų garsų, aidinčių kaip tolimas miškas Estijos griaustiniais iki Sedaos. Miestas apie karą žinojo tik iš šių tolimų ūžesių ir laikraščių. Pabėgėlių antplūdis jau buvo nurimęs, jie buvo apgyvendinti prieglaudose ir darbo vietose, jais rūpinosi komitetai.
Vaistininkas vaistus virė kaip dvidešimt metų, lieknas linų fabriko kaminas rūkė kaip jaukus cigaras, o kompanijoje galėjai papietauti. Pagalbos bendrija iš pabėgėlių subūrė chorą ir orkestrą, atliko oratorijas Lugažių bažnyčioje, o į Valką pabėgę aktoriai rengė pasirodymus Svečių draugijoje.

27 psl
Tuščios buvo tik vitrinos ir lentynos, o maistą iš ūkininkų visi pirkdavo Latvijos Lugažių turgaus aikštėje arba rusų bažnyčioje, kur turgaus dienomis vyravo estų kalba. Tačiau duonos vis tiek buvo visiems. Kiekvieną vakarą Kungu gatvėje spaustuvės ratą sukdavo du vyrai, o laikraščių puslapiai su antrašte „Līdums“ iškrisdavo iš mašinos. Redakcijos darbas vyko kaip įprasta, susijęs su sensacingų miestelio vargšų gyvenimu, taip pat su dideliu dėmesiu karo frontui, pabėgėlių vargams ir latvių šauliams. Laikraštis šį dėmesį ir su tuo susijusius jausmus apie latvių tautos ir žemės likimą pernešė į pabėgėlių centrus Latvijoje ir Rusijoje, į namus, iškasus ir įrašus. Kongresuose ir susitikimuose brendo intuicijos, kurios virsta mintimis ir valia.
Šie suvažiavimai buvo pirmieji, dar kiek dvejojantys, bet didvyriški Latvijos valstybės ambasadoriai. „Līdums“ suvažiavimų sprendimus nešė žmonėms.
Visi laikraščio redaktoriai sėdėjo prie vieno stalo Kalēju gatvės kampe esančiame name ir ruošė rankraščius. Taip jie suformavo ir Latvijos valstybę: dauguma čia gyvenančių žmonių priėmė puoselėjamą nepriklausomybės idėją. Sąžiningų tautininkų sluoksnis augo.

28 psl
Redaktoriai visą dieną dirbo redakcijoje, iš kurios neišėjo vyriausiasis redaktorius O. Nonācsas, pro akinių stiklus susikoncentravęs ties rankraščiais. Kitoms redakcijoms jis ryte papasakojo, kas vakar leidėjų susirinkime buvo kalbėta apie pabėgėlių reikalus, laikraščio kryptį ir Šaulius. Tada antriniai redaktoriai turi pradėti versti telegramas ir rinkti vietines naujienas. Redaktorius O. Nonācsas rašo įžangą rytojui. Jis redakcijoje buvo pagrindinis redaktorius, tik K. Skalbė retkarčiais išmėgindavo jėgas šioje srityje. Vėliau prie jo prisijungė jaunas, gabus žurnalistas cand., atvykęs iš Sankt Peterburgo. jūra Edm. Freivaldas. Kai redakcijoje pradėjo eiti ir Antons Austriņš, jis pasakė, kad laikraštis turėtų pateikti žymių literatūros kūrinių, bent jau iš klasikinės literatūros; paminėjo Servanteso „Don Kichotą“. Redaktorius su tuo sutiko. Tapau „Don Kichoto“ vertėju. Taip pat turėjau korektuoti ir parašyti priekinę ataskaitą, prisegti žemėlapyje vėliavėles, žyminčias priekį, lūžtantį ar besitraukiantį. Vėliavomis būtų galima nuspėti, kas artimiausiomis dienomis nutiks frontui: jei „maišas“ kur nors būtų išlenktas, sparnai būtinai atsitrauktų. Prognozės taip pat išsipildė. Į redakciją su savo straipsniais atvyko vietos korespondentai ir bendradarbiai. Jų nebuvo daug. Komisijos sekretorius atnešė paaiškinimus kariniais reikalais, mokytojas filosofinius straipsnius, dabar teisininku tapęs studentas teisinius, miesto sekretorius atnešė naujausius miesto tarybos sprendimus ir rinkos naujienas, o vargšelio Mednis rašė apie nepakeliamus kaimo kelius.

29 psl
Vieną naktį virš Valkos praskriejo vokiškas cepelinas, numetęs bombas ant geležinkelio, tačiau nė viena bomba į taikinį nepataikė. Vienas įkrito į namo kiemą ir užmušė dvi moteris – motiną ir dukrą. Visą naktį ir kitą dieną mieste viešpatavo panika. Miestas su visais namais tikriausiai pabėgtų, bet negalimybė paliko visus savo vietose, ir gyvenimas vėl ėjo ramiai, tarsi čia nebūtų fronto galo. Skaitytojai žinojo, kas slypi laikraščio redakcijos eilutėse. Tai buvo mintys apie Latviją.
Netrukus iš fronto atvyko dailininkai: Strunke, Ubāns ir Tone; Moteris iš Rusijos. Jie buvo kareiviai, galbūt tada daugiau karių nei dailininkai; Suta kubizmą atvežė iš Maskvos. Tai buvo nauja ir neregėta, apie tai miestelis kalbėjo, kai Suta skaitė paskaitą Latvių draugijoje.
Kartą į redakciją atėjo lieknas, nešvankus karininkas iš Sankt Peterburgo, atnešęs svarbių žinių. Kalbėjo lėtai ir apgalvotai, atrodė labiau aristokratas nei valstietis. Trūko latviško nuoširdumo ir paprastumo. Jis nebuvo paprastas žmogus. Redaktorius nusivedė jį į savo butą. Išėjęs pareigūnas visiems paspaudė ranką ir išėjo.
— Meierovičius, — paaiškino redaktorius, — iš Sankt Peterburgo, pabėgėlių reikaluose.
"Didelis panašumas, bet ir skirtumas su kaimišku Ulmaniu. Tam tikra asmenybė", – pridūrė Austriņš.
„Viena – miestas, kita – kaimas“, – sakė redakcijos darbuotojas.

30 psl
Retkarčiais į redakciją ateidavo ir agronomas Kārlis Ulmanis su straipsniais apie žmonių gelbėjimą nuo išnykimo Rusijoje, apie paramą pabėgėliams, apie politinį organizavimą. Bet tarp didelių straipsnių jis atnešė ir trumpų užrašų apie latvių kalbos valymą nuo germanizmų ir rusicizmų. Tarp jo sukurtų naujų žodžių vietoj „converta“ atsirado žodis „vokas“. Gal ir kiti, nepamenu. Jis ragino rašytojus rašyti apie šiuolaikinius įvykius. To meto šiuolaikiniai įvykiai tik dabar įtraukiami į rašymą, nes anuomet atrodė per artimi, kad juos būtų galima suformuoti į meninius vaizdus.
Į redakciją užklydus naujam naujokui, atrodė, kad pasisuko šiltesnis vėjas. Po to viskas grįžo į savo vėžes.
Valkoje žmonės sulipę, norintys susitikti, pasikalbėti, išgirsti ką nors naujo. Redakcija ir jiems artimi žmonės šeštadienio vakarais išvažiuodavo iš miesto į Rukelių dvarininko Janio Pavlovičiaus namus. Jis gyveno už kelių kilometrų nuo miesto tarp didžiulių kopūstų plantacijų ir obelų. Skalbė šiuos vakarus pagyvino politiniais pokalbiais, Austriņš – dainomis, kurios aidėjo per sieną.

31 psl
Kartą atvyko ir dabartinis premjeras Kārlis Ulmanis. Tuo metu dar nebuvo aiškaus supratimo, kaip vystysis Latvija, ar ji turės autonomiją, ar nepriklausomybę, tačiau jau prasidėjo ilgos diskusijos apie Latvijos pinigus, geležinkelio svarbą Latvijos biudžete, agrarinę reformą ir dvarų dalybas – su kompensacija ar be jos.
Po dviejų dienų Valkos bendruomenė ir kaimynai atskubėjo į Valkos taupomosios kasos salę. Ten Ulmanis skaitė paskaitą apie savo patirtį Amerikoje. Kalba atskleidė Latvijoje precedento neturinčius dalykus, amerikietiškus įpročius, darbo būdus, didelį atsidavimą darbui, kai darbas yra tarsi tikslas savaime, kaip šventumas. Kalbėtojo humoras kaitaliodavosi su rimtumu; jis negalėjo stovėti vietoje ir vaikščiojo kalbėdamas.
Netrukus po to, kai revoliucija atvėrė kelią laisvai organizacijai, tame pačiame kambaryje įvyko svarbus susirinkimas, kuriame dalyvavo apie 200 delegatų iš 17 vietų. Tai buvo steigiamasis Latvijos ūkininkų sąjungos susirinkimas. Susirinkimui pirmininkavo Kārlis Ulmanis. Tai buvo pirmoji tokia plati Latvijos ūkininkų organizacija Latvijos žmonių gyvenime. Profsąjunga jau galėjo pasigirti 1500 narių. Posėdis įvyko 1917 m. balandžio 29 d. Naujoji K. Ulmanio vadovaujama organizacija tapo svarbiausia Latvijos valstybės organizatore, vėliau vadovavo svarbiais valstybės klausimais.
Jau anksčiau ore tvyrojo nauji laikai. Ir iš tiesų netrukus atėjo nauji, svarbūs įvykiai, bet niekas nenumatė rezultato.

32 psl
Mūšio laukuose prasidėjo revoliucijos bruzdėjimas. Už fronto, taip pat ir Rygoje, suvažiavimai ir susirinkimai kalbėjo ir rašė rezoliucijas, vieni skelbė taiką iki galutinės pergalės, kiti – taiką be aneksijų ir įnašų.
Valka dėl to dar nesijaudino. Laikraščio darbas tęsėsi kaip įprasta. Į redakciją miesto sekretorius atnešė pranešimą apie tarybos posėdį. Rukelių savininkas atnešė straipsnį su geromis politinėmis idėjomis. Jis susitiko su agronomu Ulmaniu, kuris gavo gerų žinių iš Rygos, kur buvo išleisti nuostatai baigti rekvizitus. Bet tada į redakciją įėjo šaulys iš Rygos fronto. Jis buvo įsitikinęs, kad priekyje kažkas ne taip. Kareiviai negerbė savo pareigūnų, o drausmė žlugo. Kareiviai kalba apie savo karininkų išdavystę, bet patys brolauja su vokiečiais. Latvių pulkuose buvo ir agitatorių, kurie sakė, kad buržuazija turi būti nušluota nuo žemės paviršiaus, o valdžią turi perimti darbininkai ir kariai, rinkdami tarybas.
„Turime pasiruošti rimtiems dalykams, kažkas atsitiks“, - sakė lankininkas.
„Ūkininkai irgi turės vardą“, – tylias mintis išsakė redaktorius, žvelgdamas pro akinius į langą, ant kurio stogo tviska vasario sniegas.
Užvirė kažkas svarbaus. Išaugo ir kitas žmonių sluoksnis, šalia tautinio. Žodžio žmonės neminėjo ir žinojo tik du žodžius: buržuazija ir proletariatas.

33 psl
Tai skelbė ginčą, net kruviną kovą tarp dviejų sluoksnių: nacionalinio ir tarptautinio.
Nešiojant nieko nebuvo pastebėta. Telegrafas tikriausiai nieko nežinojo apie du sluoksnius.
„Viskas tvarkoje“, – pranešė jis iš fronto ir iš gyvenimo.
Tačiau netrukus kaip cepelinų bombą Valką sukrėtė ir žinia, kad caras atsisakė sosto. Mitingai skandavo: Svaboooda, laisvė! "Prrraviļno, tiesa!"
Kai redaktorius perplėšė telegramą apie Nikolajaus atsistatydinimą, ant stogo už lango sužibo kovo mėnesio sniegas. Dabar redaktorius neturėjo laiko jo pamatyti.
„Štai tiek“, – perdavė telegramą vertėjui: „Dabar eik“.
Džiaugsmas spindėjo visų redaktorių veiduose. Nebuvo jokių abejonių, kad Rusija žlugs be caro. Bet Vokietija? Niekas neabejojo, kad Vokietija bus nugalėta Vakarų fronte. Tada latviams ateis šventas laikas, lauktas šimtus metų, kai jie galės pasakyti: „Dabar Latvija laisva!

35 psl
Valkoje įvyko antrasis didelis suvažiavimas – visuomeninių organizacijų suvažiavimas. Čia Miķelis Valters deklaravo Latvijos valstybės principus tokiais solidžiais projektais kaip Latvijos Saeima ir pinigai. Tuo metu daugeliui tai atrodė toli menka idėja.
Šie suvažiavimai buvo pirmieji abejotini, tačiau pasitikintys Latvijos valstybės pasiuntiniai. Jų nutarimai sulaukė žmonių atgarsio, nors bolševistinių mitingų pranešėjai griovė tuos, kurie kalbėjo Latvijos vardą, o pranešėjai neleido jiems kalbėti.

Revoliucijos sumaištyje

36 psl
„Atėjo nauja era“, – savo kalbą Sąjungos draugijos salėje pradėjo pirmasis kalbėtojas: „Mes, latviai, dabar galėsime pagal savo protą ir patarimus formuoti savo vietos valdžią ir kultūrą, neklausydami kitų minčių ir patarimų...“
Žiūrovai plojo, bet vienas nušvilpė. Tai buvo ne pavasarinis strazdas, o jaunuolis su ironiška šypsena. Jis nelaukė, kol baigsis pirmasis kalbėtojas, o užlipo ant kėdės ir pasakė, kad kalbėtojas pučia mėlyną miglą jam į akis. Neklausykime kontrrevoliucionierių, o ateikime poryt į didįjį visuomenės susirinkimą, kuris vyks Lugažių aikštėje. Ten išgirsite tiesą apie revoliucijos tikslus ir esamą situaciją.
Žiūrovai žiūrėjo ir stebėjosi: kas jis toks?
„Iskolatas“, – kažkas sušnibždėjo keistą, negirdėtą žodį.
Miestelis siuvo raudonai-balta-raudoną ir mėlynai-juoda-baltą vėliavas, net ugniagesiai ir socialinis klubas išskleidė apdulkėjusias vėliavas ir patraukė į turgaus aikštę ant kalno, iš kurios buvo surengta eisena per miestelį į Lugažių aikštę revoliucijos garbei. Priešais Kalno turgų jau plevėsavo raudonos vėliavos, ant kurių atkeliauja kariai. Susirinko vėliavų miškas, ir kiekviena turėjo savo pasekėjų: bendrijų vėliavas nešė bendrijų nariai, Latvijos – Valkos latviai, Estijos – estai, raudonuosius – linų fabriko kariai ir darbininkai. Prieš eiseną žygiavo ugniagesių būrys, pūsdamas būrų maršą iš savo apvalių skruostų.

37 psl
Po raudonųjų vėliavų sekė privatus orkestras, grodamas Marselietį pakaitomis su Radetzky March.
Eisenos uodega augo kiekvienoje gatvių sankryžoje: prisijungdavo smalsuoliai, norintys ką nors pamatyti ir išgirsti, kad ir kas tai būtų, ir tie, kurie be kvietimo pajuto džiaugsmą nuvertus carą. Eisenų upė įtekėjo į Lugažių aikštę, drebindama visą miestą. Prasidėjo kalbos.
Visi norėjo pasakyti, ką galvoja, bet ne visiems tai pavyko.
Ant podiumo, pastatyto iš tuščių dėžių prekių, pirmasis žengė savivaldybės atstovas ir kalbėjo apie didelę šios šventės svarbą. Na, o kai nuverstas nuo sosto uzurpatorius ir ateis laisvė, kurią savo autonominėse šalyse įgis ir latviai, ir estai. Kalbėtojas kalbėjo gana ilgai, bet nieko daugiau nepasakė. Tokia buvo jo kalbos esmė.
Praeito vakaro pranešėjas, žadėjęs atskleisti tiesą apie esamą situaciją ir revoliucijos tikslus, ant podiumo užlipo antras, pirmajai paplojus ir sušukus: „Teisingai! Ura!“
Kitas kalbėtojas buvo toks jaunas, tikriausiai todėl kalba buvo tokia tyli:

38 psl
„Draugai! Net tada, kai aš merdėjau kalėjime“, – pradėjo savo kalbą: „proletariatas susiorganizavo kovai su autokratija. Draugai! Taip sakant, proletarai, jūs, pavyzdžiui, kurie merdi rūsio butuose, taip sakant, darbininkų masės, kurias čiulpia kapitalistai ir buržuazinė klasė, kovoja su sąmone, kultūra, nuolaida ir kultūra. kontrrevoliucija, kad darbininkų klasė būtų vienintelė, taip sakant, virš imperializmo ir ant revoliucinių klasių pamatų, Tegyvuoja buržua! Į mitingą buvo atsakyta „Prrāviļno“, „hurray“, tarsi einant į durtuvų ataką.
Tada į sceną užlipo vietos asociacijos atstovas. Jis taip pat nebuvo puikus kalbėtojas, bet jam teko kalbėti ypatinga proga.
"Mano ponai ir mano ponios. Revoliucija įvyko. Caras buvo nuverstas ir autokratija baigėsi su Raspuchinu. Revoliucija taip pat baigėsi. Dabar laikas kibti į kūrybinį darbą..."
"Tai tik pradžia!" jį pertraukė šalia ankstesnio kalbėtojo stovėjęs kareivis.
„Taip, prasideda kova už Latviją“, – pamažu apšildamas tęsė pranešėjas: „Atėjo laikas latviams išsivaduoti iš globos, atsistoti ant kojų. Turime stovėti kaip vienas žmogus, kad pasiektume idealus, už kuriuos jau kovojo Kronvaldas, Auseklis ir Valdemārs. Turime galvoti apie Latviją, kuri priklausytų latviams, bet ne visiems kitiems...“

39 psl
Pasigirdo aštrūs švilpukai, po kurių pasigirdo šūksniai „Gana! Triukšmininkai buvo išsidėstę įvairiose vietose. Jie nesustojo, kol kalbėtojas nepaliko pakylos. Tada žodis buvo suteiktas „Iskolastrel“ atstovei.
Jis kalbėjo apie tarptautinį susitarimą, kuris atneš pasaulinei taiką ir duoną visiems. Jis taip pat baudė kapitalistus ir kaltino kontrrevoliucionierius. Jo kalba taip pat baigėsi sveikinimais.
Kai kareivis – nacionalistas Rudainis – užlipo ant dėžės, oras jau buvo prisotintas Internacionalo garsų, kuriuos orkestras grojo po bolševikų atstovo kalbos.
Rudainis savo kalbą pradėjo žodžiais: "Laisvi piliečiai! Tautiniai tikslai...", bet toliau žengti nebegalėjo, nes kažkas sušuko "Nuom piliečiai, tegyvuoja darbininkai!" ir į šurmulį įsijungė žmonės kareiviškais paltais: "Taip! Tai tiesa!"
"Tegul kalba, tegul kalba!" – šaukė piliečių šalininkai.
Tada prasidėjo toks šauksmų pliūpsnis, kad niekas negalėjo pratarti žodžio. Verksmai virto riksmais ir grasinimais. Kumščiai pakilo į orą. Publika išsigando kumščio ir pradėjo skirstytis. Tada ugniagesiai pirmieji išlankstė vėliavą ir leidosi į kelią. Taip atsitiko ir su kitomis vėliavėlėmis, liko tik raudona, bet tada nebeliko publikos, išskyrus kareivių paltus ir keletą privačių šaukėjų bei švilpukų. Šventė baigiasi mažesne švente nei prasidėjo. Privatus orkestras įžygiavo į namą kartu su marseliete.

40 psl
Žmonių mintys nebebuvo viena. Valkos gatvėmis vaikščiojo dviejų krypčių – nacionalistinės ir internacionalistinės – atstovai, turintys savo įsitikinimus. Susitikę jie atidžiai žiūrėjo vienas kitam į akis; norisi ten perskaityti atsakymą į klausimą: ar tu ne priešas? Ar jūs nesate liaudies reikalo išdavikas?
Kiekvienas iš jų buvo teisus. Vienas svajojo apie neįmanomą tautų brolystę, kitas – apie savo tautos brolybę ir egzistavimą. Vieną palaikė organizuoti šūksniai ir švilpimai Lugažių aikštėje, kitas paminėjo tylias žmonių mintis, kurias drovūs miestelio žmonės laikė nedera ginti šūksniais ir švilpukais ir išvyko namo laukti savo laiko, kuris negalėjo neateiti.

41 psl
Kiekvienas turėjo savo palydovus.
Carui atsisakius sosto, prasidėjo šurmulys, kuris buvo vadinamas revoliucija. Tai sutrikdė kariuomenę ir frontą.

42 psl
Karas nurimo ir atėjo laikas kalbėti. Atėjo ralis po ralio. Mitingai vyko aikštėse, bendruomenės namuose, bažnyčiose.
Tautines organizacijas, laikraščius, savivaldybes likvidavo tarptautinis „Iskolatas“ – bolševikų vykdomasis komitetas.
Latvių pulkai buvo sudaryti ne tik iš bolševikų. Jie įkūrė Tautos karių sąjungą, kurios vadovybė taip pat su revoliucija atvyko į Valką ir apsigyveno priešais paštą su savo laikraščiu „Laika Vēstis“, kuris narsiai kovojo su komunistiniu „Cīņas“ ir „Brīvos Strēlnieks“ iskola, kol buvo uždarytas kaip „Līdums“. Šio laikraščio redaktoriai buvo A. Plensneris ir A. Crowderis.
Pamatęs, kad kariuomenė byra, nacionalistas taip pat negrįžo į frontą, o liko Valkoje, prisijungdamas prie Latvijos karių tautinės sąjungos, kurios tikslas buvo išlaikyti latvių karius kartu, neleisti jiems išvykti kartu su rusais ir Rusija ir panaudoti juos kaip ginkluotą jėgą Latvijos valstybei kurti. Iš Cėsių į Valką atsikėlė Tautos karių sąjunga.

43 psl
„Laika Vēstis“ laikėsi tam tikros tautinės linijos. Didžiuliams tai buvo dygliukas. „Laika Vēstis“ ragino stoti į Tautos karių sąjungą ir ginti nuo Rusijos nepriklausomą Latviją. Laikraščio dvasia buvo maždaug tokia pati kaip „Līdumam“, tik karingesnio tono.
„Būsto krizė“, – sakė Valkos gyventojas.
Karių antplūdis privertė šį žodį nuskambėti. Jie taip pat ištarė žodžius – buto rekvizitas. Būstinė ir tarybos rekvizavo patalpas. Gyventojai turėjo tvirčiau susiglausti.
Redakcija džiaugėsi, kad Semināra gatvėje jam buvo suteiktas kambarys su tokiomis žemomis lubomis, kad poetas Antonas Austriņš turėjo nulenkti galvą įeidamas, o langai buvo tokie žemi, kad pro juos matėsi praeivių batai. Labiausiai pastebima krizė buvo būsto krizė. Penktadieniais rašytojai, menininkai ir jų draugai rinkdavosi į redakciją skaityti naujų eilėraščių ir aptarti politinių naujienų. Senųjų latviškų tradicijų mylėtojas Austriņš vakarus vadino penktadienio vakarais. Čia savo kūrybą skaitė K. Skalbė, E. Virza, A. Austriņš, J. Akuraters, A. Plensners, A. Kroders, Pāvils Rozītis ir kt., čia matė smuiku grojančius dailininkus Strunkį, Tonį, Ubaną, Stenderį ir iš Latgalos giesmę kilusią konservatorijos studentę H. Kozlovską, kilusią iš Pēterpilio. Čia taip pat buvo galima pamatyti cesiškius J. Grīnu, A. Bārdsą, Terbatsą V. Dambergą ir Jūliją Roz.

44 psl
Šaulys Rudainis buvo apsistojęs pas seną pažįstamą Seminarijos namelyje, kuriame gyveno ir iš Kuržemės pabėgęs pienininkystės instruktorius, dabar užsidirbantis užsipildydamas cigarečių ir pardavinėdamas jas vietos spaudos kioskuose, o kitame namo gale sėdėjo mechanikas, gaminęs įvairius dailius geležies gaminius. Kai į redakciją ateidavo rašytojai, dailininkai, galėjo būti ir Rudainis. Teko stebėtis ir klausti, kad tarp jų nėra „Iskolato“ šalininkų. Čia yra visi Latvijos nepriklausomybės gynėjai.
Rudainis čia rado tikrumo ir aiškumo savo įsitikinimams. Jis suprato, kad dabar visi latviai turėtų laikytis kartu, nes atėjo laikas, kai susivieniję jie netgi gali įgyti nepriklausomybę.
Vieną vakarą, eidamas pro Šv.Jonų bažnyčią, ten pamatė šviesas languose. Kokios galėjo būti pamaldos bažnyčioje bolševikų laikais? Jis pagalvojo ir nuėjo pažiūrėti, kas vyksta bažnyčioje. Bažnyčia buvo pilna žmonių. Sakykloje stovėjo internacionalistas ir, iškėlęs rankas, kaip ir klebonas Kupčs, pasakė kampanijos kalbą. Ant suolų sėdėjo kariai ir eiliniai. Klausytojams tiko ir takas per bažnyčios vidurį. Įėjęs Rudainis, kaip ir bažnyčioje, nusiėmė kepurę, bet sustojęs vidury bažnyčios pamatė, kad visi su kepurėmis, kaip sinagogoje. Čia ranka užklupo įsibrovėlio alkūnę.

45 psl
"Draugai, užsidėkite kepurę! Nejaugi jūs tokie buržuaziniai, kad nenešiojate kepurės?"
Tai skambėjo kaip pasityčiojimas iš visų gatvių kampų šaukiančio: „Sbobo-oo-da“! Laisvė!"
Apie buržuaziją ir besikuriančio pasaulio proletariato vieningą frontą internacionalistas kalbėjo: „Jie, galima sakyti, gyvena rūmuose, o tu – rūsio butuose. Tave siunčia mirti į apkasus, kaip, galima sakyti, tavo brolius išsiuntė Viljamas II. Nusileiskite karą! Tada baigkime jį ir atiduokime savo brolius vokiečius. broliuosis Tegyvuoja brolija!
"Pra-ra-avilnoo!" skambėjo bažnyčioje.
Dabar, bendražygiai, pamatysite, kad prie mūsų prisijungs prancūzų, anglų ir amerikiečių proletariatas, prie mūsų prisijungs ir juodieji kolonijiniai pulkai, kurie lieja kraują Vakarų fronte. Proletariatas, taip sakant, sudarys taiką visiems laikams. Tai bus taika, po kurios nebekils tauta prieš tautą, brolis prieš brolį, draugas prieš draugą. Nebus žmonių, bus tik proletariatas...“
Rudainis nesuprato, kodėl turi būti tik proletariatas, kodėl neturi būti žmonių, taip pat netikėjo, kad vokiečiai gali būti tokie mylintys broliai rusams.

46 psl
Netrukus Rudainis, eidamas pro Šv.Jonų bažnyčią, išvydo kitą vaizdą – įėjo grupelė valstiečių, lydima kareivių, su ryšuliais ir pagalvėmis po pažastimis. Gyventojai pasakojo, kad bažnyčioje buvo įrengta buržuazinė koncentracijos stovykla. Ar šie valstiečiai kilę iš tų pilių, apie kurias neseniai sakykloje kalbėjo buržuazinis griovėjas? Valkoje nebuvo nei pilių, nei rūsio butų. Bažnyčia buvo pilna ūkininkų, vaistininkų, kunigų... Smilteniškis kunigas ir du ūkininkai buvo sušaudyti ir palikti griovio pašonėje pakeliui į Valką.
Valkietis tylėdamas purto galvą: ko dar nepatyrėme?
Iš Jonų bažnyčios grįžęs namo, Rudainis susitiko su savo draugu ir Antonu Austrinu, taisė iš redakcijos atsineštus pranešimus ir eilėraščius. Po akimirkos atskubėjo poetas E. Virza, nusivilko šaulio apsiaustą ir iš kišenės išsitraukė nerangiai sulankstytą popierių.
„Klausyk, ką parašiau, – pasakė jis, – priglaudęs paslydusį nosies smeigtuką arčiau akių.
Laikydamas rankoje popieriaus lapą ir akimirkai iškėlęs virš galvos, bet nežiūrėdamas į ją, Virza padeklamavo naujai parašytą eilėraštį „Sapnas žiemos naktį“:

47 psl
Aš turėjau svajonę – visa tai nebuvo sapnas.
Ant didžiulio bokšto, kuris buvo vaiduokliškas ir senas,
Mane užlipo ir ką mato akys
Tik tada, kai jie miega uždaryti,

Pasinėręs į ritmo muziką, rimų grožį ir paveikslų spindesį, poetas toliau deklamavo niokojantį eilėraštį „Iskolat“, baigdamas taip:

– Paskui triukšmas nutilo, ir viskas drebėjo.
Žvėris sprogo nuo per didelės infliacijos.
Aplink tvyrojo toks kvapas, kad nuo jo pykino skrandis.
Užmerkiau akis nuo staigaus alpimo.
Savo dienas jis baigė beformis ir didžiulis
Tas baisus, nesąžiningas žmogus, kurio vardas buvo „Iskolatas“.

Virza įsikišo popierius į krūtinės kišenę ir pažvelgė į publiką.
„Pragaro šfunkas“, – pasakė Austriņš: „Tai perskaitysite rytoj, penktadienio vakarą“.
„Norėčiau pasibelsti į „Iskolatos“ duris“, – paslaptingai tyliu balsu kalbėjo poetas.
"Tada jis turi būti perrašytas mašinoje." – Žinau, kur yra rašomoji mašinėlė.
Penktadienio vakarą eilėraštis jau buvo perrašytas ir ryte pasibeldė į „Iskolatos“ duris.
Eilėraščio autoriui būtų sunku susidoroti, jei neatsirastų naujų, svarbių ir netikėtų įvykių.

48 psl
Broliavimo agitatorių prognozės nepasitvirtino. Vokiečių kariuomenė broliavimąsi užbaigė greitu žygiu Vidžemės plentais per Cėsis, Valmierą ir Valką iki Pskovo ir Narvos.
Valkoje šią staigmeną paženklino du didžiuliai sprogimai, nuo kurių Seminaro gatvėje esantis namas pakilo, pasviro ir nugrimzdo gilyn į žemę. Šalia stoties mėlyname saulėtame danguje lyg milžiniškas debesis iškilo baltas dūminis ąžuolas. Rusų amunicijos sandėlis išskrido į orą, išbarstė patrankų sviedinius ir šovinius už mylių ir iškasė žemėje didžiulę duobę, pripildytą sprogusių sviedinių, kuriuos valcēniečiai rinko gėlių vazose. Savo brolišką įėjimą į Valką vokiečiai patvirtino pakorę du vyrus Šv.Jonų bažnyčios aikštėje prie telegrafo stulpų. Pakarti vyrai basi kabojo tris dienas, nes jau pirmą naktį buvo pavogti batai. Jie buvo ne revoliucionieriai, ne bolševikai, o aukos, kurias vokiečių įsibrovėlių vadovybė pasirinko atstovauti revoliucijai.
Pati revoliucija su „Iskolat“ ir „Iskolastrel“ pajudėjo į rytus ir nugrimzdo į Rusijos platybes.
Namas Seminarų gatvėje dvi dienas ir naktis drebėjo nuo pro šalį važiavusių vežimų ratų.
Tai buvo išvažiuojančių rusų ir atvykstančių vokiečių ratai.

Vokiečiai įžengia į Vidžemę

49 psl
Gatvėse vokiečio įkalti batai skambėjo taip siaubingai, kad žmonės traukėsi į savo kambarius ir net nedrįso žiūrėti pro langus, kad pamatytų, kas vyksta lauke. Mieste įsivyravo užliūlis.
Seminaro gatvėje esanti senovinė plieninė malūnėlis dar šlifavo tekilas, nes kasdienybė su dideliais renginiais mažai ką bendra turėjo. Mechanikai reikalingi visuose objektuose ir šalyse. Kiekvienos vyriausybės kariai gauna tai, ką galima pataisyti revolveriu, kardu ar durtuvu, tačiau piliečiai tai gauna su puodais ir peiliais. Meistras dar dirbo ir gyveno. Darbas nėra prakeiktas.

50 psl
Kai Rusijos kariuomenė pasitraukė ir nuo sprogimo virš stoties išaugusi dūmų kamina išsisklaidė, įsivyravo neįprasta tyla. Gyventojai nerimavo, kad plėšikavimas ir naikinimas greitai neprasidėtų, nes keliuose vis dar klaidžiojo iš savo dalinių išklydę rusai, kurie taip pat liko mieste. Paskutiniai padorūs rusų daliniai išvyko maždaug pusryčių metu. Tačiau nieko neįvyko ir po pietų vokiečiai įžygiavo į Valką, įžygiuodami laiku su prieš juos buvusiu švilpuku.
Ant sienų iš karto pasirodė užrašai, draudžiantys žmonėms sutemus pasirodyti gatvėse ir gresia mirties bausme; Proklamaciją pasirašė vyriausiasis vadas grafas Kirschbachas. Kulkosvaidininkas iškišo nosį į pagrindinę gatvę. Patruliai stovėjo gatvių kampuose su paruoštais šautuvais.
Kitą dieną fronto vadas princas Leopoldas automobiliu važiavo per miestą. Grįžus namo miestas atrodė apleistas, tarsi po maro epidemijos. Tik po trijų dienų prasidėjo judėjimas, bet jį lydėjo Kiršbacho šešėlis.
Nedidelė dalis vokiečių kariuomenės liko Valkoje, didžioji dalis pasekė rusų pėdomis. Vokiečiai užėmė visą Latviją, įskaitant Latgalą, taip pat Estiją ir Lietuvą.

51 psl
Gyvenimas Valkoje pamažu nurimo ir grįžo į įprastas vėžes. Negalėdami nieko socialiai užsiimti, žmonės atsidėjo asmeniniam gyvenimui, o tai atnešė vis daugiau rūpesčių, trūko maisto, buvo draudžiama išvykti iš miesto, o darbo nepavyko rasti. Gatvėse jau galėjai sutikti pažįstamų veidų: laikraščių, Nacionalinės tarybos narių, aktorių, dailininkų, rašytojų. Ši bohema buvo tarsi žmonių širdis, tyliai siuntusi gyvybės jėgą po visą Latviją. Apie jos veiklą buvo rašoma laikraščiuose. Šeštadieniais bohema taip pat eidavo į už trijų verstų esančius Rukelių namus pabūti su blaiviu šeimininku, išsimaudyti jo pirtyje ir taikos metu išgerti madingos kavos su grietinėle ir cukrumi. Tais laikais tai buvo grynos vestuvės Kanoje.

52 psl
Parduotuvėje šeimininkas demonstravo didžiulius kubilus su kopūstais, kurie kadaise buvo ruošiami maitinti kariuomenę. Jie buvo kaip Jersikos bokštai, aukštesni už šieno kupetą, bet dabar tušti.
Per šį laiką visi sulipo kaip artima šeima, jausdami, kad tik bendrumas gali išgelbėti, skiepijo tikėjimą vienas kito ateitimi ir taip nenusileidžia, nepapuolant į pesimizmą. Bendruomenės poreikis patraukė bohemą į Rukėlie. Skalbė vis dar buvo gyvas ir ištikimas politikas, o Antonas Austriņš – vilties ir nerūpestingumo kupinas dainininkas. Viską nuskambėjo paties savininko sidabrinis juokas ir gilūs bosai. Darbščioji šeimininkė tyliai tekėjo iš kambario į kambarį, iš namų į tvartą ir klėtis, visada pilnomis rankomis kaip dosnus ruduo. Šviesių minčių ir gyvos kalbos jos namai buvo pilni net tada, kai už laukų jau ėmė gęsti Valkos laužai.
Tuo metu lankininkas Rudainis mėgo sėdėti su geležiniu meistru Semināra gatvėje, kuris visą gyvenimą buvo sąžiningas darbininkas. Mėgo stebėti jo vikrumą ir klausytis pasakojimų apie senus Valkos laikus.

53 psl
Meistras turėjo daug ką papasakoti, nes buvo gerai perskaitytas savo prisiminimų knygoje, kurioje gyveno visi jo kada nors pažinoti valkiečiai.
Mokytojas papasakojo apie dienas, kai buvo įkurta Paramos bendrija. Pagrindiniai ten dirbę mokytojai buvo:

54 psl
Kārlis Gulbis, Matīss ir parapijos darbuotojai Īverts, Kārkliņš, žirgynas. J. Lapinas, dirigentas kun. Plichas, broliai Pavlovičiai. Šalpos bendrija išplėtojo labai aktyvų kultūrinį darbą ir išpopuliarėjo. Žmonės dalyvavo jos renginiuose kaip ištroškę žmonės plūsta prie vandens šaltinio. 1912 metais vyko T. Zeifertso paskaitos apie latvių literatūros istoriją. Paskaitos buvo skaitomos dešimt dienų, jas kasdien aplankydavo 200-250 klausytojų. Taip pat dalyvavo Fritscho Bārdos paskaitose apie meną. 1913 ir 1914 metais buvo surengtas didelis kultūros festivalis, trukęs tris dienas. Valkoje įsigalėjo pažangi tautinė dvasia. Pažangioji Valkos dvasia nebuvo socialistinė; jei tai galima būtų pavadinti kairiąja, tai tai buvo tik kairysis Rainio dvasia, o ne grynai tarptautinis.
Taigi žiema praėjo. Vokiečiai vis dar buvo valdžioje ir neketino pasitraukti. Ledui tirpstant ir upeliams susiliejus į upes, Valkos Putros kalne atsispindėjo malūno tvenkinys, toks, koks švytėjo, kai vakarais čia ateidavo pusiau vokietės močiutės pasižiūrėti į mėnulį. Tvenkinyje kaip nuvalkiotas kovos kirvis švietė pusmėnulis. Tuo metu karo fronte vėl kažkas ne taip.
Susiformavus Latvijos idėjai, reikia grįžti prie įvykių iki vokiečių okupacijos.
1917 m. kovą carui atsisakius sosto, latvių nacionalistai aktyviai pradėjo ruošti kelią Latvijos nepriklausomybei, nors internacionalistai šį darbą sujaukė.

55 psl
Valka, telkianti latvių organizacijas ir aktyviausius darbuotojus, buvo pagrindinis latvių apsisprendimo ir nepriklausomybės idėjų iniciatorius ir propaguotojas. Čia vyksta pirmieji paruošiamieji Latvijos organizavimo darbai. Pirmasis tikras žingsnis šiame darbe buvo Latvijos centrinės asociacijos kvietimas, pasirašytas pirmininko Skubiņšo ir Blūmbergo, Latvijos parapijų valdyboms ir parapijų administracijoms siųsti delegatus į kaimo gyventojų susirinkimą Valmieroje kovo 12 ir 13 dienomis aptarti Latvijos suvienijimo į administracinį vienetą ir šio padalinio administravimo formos. Į susitikimą buvo pakviesti ir pabėgėlių delegatai iš Kuršo. Susitikimas buvo vadinamas Žemės susitikimu. Dalyvavo 440 delegatų. Žemės susirinkimo nutarimu pareikalavo: Vidžemę, Kuržemę ir Latgalą pripažinti vienu administraciniu vienetu pavadinimu – Latvija. Tai būtų autonominė Rusijos dalis. Latvių kalba vartojama mokyklose ir savivaldybėse.
Šis sprendimas buvo pirmasis Latvijos statybos akmuo. Tai buvo brandus reikalavimas: revoliucinės Rusijos įstatymai leido kalbėti apie autonomiją. Dabar tai atrodo saikingai, bet tuo metu tokia idėja buvo gana progresyvi, o kaip minimalus reikalavimas priimtinas plačiems ratams.

Vokiečių okupacijos laikas

60 psl.
Kaip ir bolševikų laikais, renkamos vietos valdžios negalėjo funkcionuoti; viską lėmė ir tvarkė karinė administracija su paskirtais patikimais pareigūnais. Vokiečių kalba buvo skubiai įvesta į mokyklas. Visuomenė negalėjo padaryti nieko, kas neatitiko Vokietijos vyriausiosios vadovybės ketinimų. Latvijos nacionalinė taryba vis tiek turėjo likti neveikli. Vienintelis jos bandymas parodyti gyvybės ženklus buvo du Vokietijos kancleriui pateikti memorandumai prieš gudrią okupacinės valdžios politiką Latvijoje ir už Bresto taikos sutartyje numatytą latvių apsisprendimo teisės paisymą. Tačiau memorandumai neturėjo atgarsio.
Antrasis Krašto tarybos darbas – Nacionalinio teatro įkūrimas Valkoje, kuris šiuo liūdnu metu turėjo tam tikrą kultūrinę ir politinę reikšmę – išlaikyti kartu latvių inteligentiją ir Valkoje likusius žmones, suburti išsibarsčiusią aktorių šeimą ir apskritai ką nors nuveikti.

61 psl
Tuo metu Valkos gatvėse pasirodė ir Andrievo Niedros raudona barzda. Kalbėjo, klausinėjo, ko nors teiravosi Nacionalinėje Taryboje, kažką nujautė, kažko tikėjosi, o paskui dingo kaip sapnas. Ką reiškė šis sapnas, tuo metu niekas negalėjo atspėti. Centro asociacija ir „Konzums“ galėjo veikti tik maisto pristatymo srityje.
Vienintelis latvių gyvybės dvelksmas tuo metu buvo tas pats „Līdums“, kuris, bolševikų atstumtas, bandė leisti kaip Valstiečių sąjungos laikraštis Maskvoje (pavadinimu „Gaisma“) ir Sankt Peterburge („Tauta“), kurį leisti Valkoje griežtomis sąlygomis leido vokiečių štabas. Laikraščio turinį per puikų sietelį perfiltravo karo laikų cenzūra, nepraleidusi net žodžio Latvija. Redaktorius Nonācis turėjo panaudoti puikius diplomatinius įgūdžius, kad pagaliau leistų šį žodį. Jis kariavo su cenzūra kiekvienu klausimu. Ir vis dėlto „Līdumuose“ viešoji nuomonė galėjo būti kažkiek išreikšta, ji galėjo būti įpinta į informaciją, į grožinę literatūrą, kur cenzūros akiai buvo sunku ją suvokti. Taip pat buvo leidžiamas literatūros žurnalas „Jaunā Latvija“, kurį redagavo Kārlis Skalbe ir Artūrs Kroders. Renginyje galėjo kalbėti rašytojai, o tai parodė, kad rašymas dar neišnyko. Ten tvyrojo ir tautinė mintis.

62 psl
Seniesiems partijos nariams net buvo leista Valkoje rengti rašytojų vakarus, žinoma, su cenzūra.

Latvijos paskelbimas

69 psl.
Buvo trys stiprios politinės frakcijos, kurių atskiras pažiūras nebuvo lengva suderinti. Ūkininkų sąjunga su centru Valkoje, Demokratų blokas Rygoje ir socialdemokratai. Tada Kārlis Ulmanis, kuris buvo Ūkininkų sąjungos įkūrėjas ir vadovas, bet ir per visą okupacijos laikotarpį dalyvavo Demokratiniame bloke, nesutarimams spręsti pasitelkė diplomatinius ir politinius gebėjimus. Po derybų Rygoje su demokratiniu bloku iš karto išvyko į Valką, kur sušaukė pilną ūkininkų sąjungos susirinkimą, kuriame dalyvavo ir kaimo skyriai.
Susirinkimas susirinko 1918 m. lapkričio 15 d. Tai įvyko „Līdumo“ redakcijoje. Jis buvo gana platus, nes atstovai atvyko ir iš kaimo. Tarp Ūkininkų sąjungos vadovų dalyvavo Kārlis Ulmanis, Miķelis Valters, V. Gulbis, P. Siecinieks, V. Skubiņš, red. O. Nonācs ir kiti Susirinkimą pradėjo Kārlis Ulmanis, ilga kalba įrodydamas, kad atėjo paskutinis momentas paskelbti Latvijos valstybės nepriklausomybę ir latviams perimti valdžią į savo rankas.

Neginkluoti žmonės

99 psl.
Nepraėjo nė mėnuo, kai Konzums, „Līdums“ ir Liaudies tarybos nariai paliko Valką, kai atkeliavo įspėjamoji žinia apie Raudonosios armijos įsiveržimą į Estiją ir jos veržimąsi į Valką. Valkoje nebuvo nei vieno ginkluoto žmogaus, nei vieno revolverio, kuris galėtų pakilti prieš užpuolikus, nes visus ginklus reikiamu laiku reikėjo grąžinti į vokiečių komendantūrą.
Vos vokiečiams išeinant, į Valkos kredito uniją susirinko vietiniai visuomenininkai, kurie tarėsi, ką daryti dėl saugumo ir kaip stoti prieš bolševikus. Daktaras Lībietis pasiūlė šiuo klausimu tartis su estais.

100 psl
Vokiečiams pasitraukus, visuomenininkai vėl rinkosi į apskrities tarybą aptarti partizanų organizavimo. Ir šį kartą ginklų klausimas liko neišspręstas.
Šiaurės Latvijai neliko nieko kito, kaip tik pasiduoti likimo valiai. Ir toks likimas buvo bolševikų valdžia. Lielinieki į Valką įžengė gruodžio 18 d.
Valkoje bolševikai iškart ėmėsi administracijos organizavimo. Jie paskyrė savo žmones į miesto tarybą, paskyrė komisarus ir įsteigė tribunolus, kurie buvo jų valdžios pagrindas.

101 psl
Jie taip pat pertvarkė mokyklas pagal savo taisykles. Visuomeninis gyvenimas visiškai sustojo, susiklostė tokia pati situacija kaip ir vokiečių okupacijos metais. Veikusios asociacijos buvo uždarytos, kad galėtų atidaryti komunistų propagandos klubus.
Didžiuliai pasidarė sau daug žalos teroru, nukreiptu prieš neginkluotus piliečius. Gatvėse klajojo mirties bausmės siaubas. Valkoje sušaudytų žmonių skaičius skaičiuojamas 130 žmonių – per vieną mėnesį. Tą pačią naktį Lugažų kapinėse automatu buvo nušluota 50 žmonių, žinomų Valkos ir apylinkių žmonių. Taip pat šaudė žvyrduobėse prie Zīle Krogus kelio ir dabartiniuose masiniuose kapuose, tribunolo sprendimu ir taip pat be jokio teismo šaudė žmones, kurie net bolševikų požiūriu nebuvo kalti. Tai labiausiai kurstė gyventojus prieš naują santvarką.

103 psl
Lieliniekų valdžios laikas Valkoje truko 1 mėnesį ir 13 dienų (nuo 1918 m. gruodžio 18 d. iki 1919 m. vasario 1 d.).

104 psl
Vasario 1 dieną Estijos ir Suomijos kariuomenė įžengė į Valką. To paties žygio metu buvo išlaisvintos ir Valką supančios latvių parapijos.
Valka buvo ką tik pradėta; Kitą dieną estų komendantas sušaukė miesto tarybos posėdį, kuriam pirmininkavo tarybos pirmininkas mokytojas Bricmanis. Susitikime buvo aptartas latvių bendradarbiavimas su estais, tačiau sprendimai neprivertė imtis veiksmų. Kitą dieną Bricmanis turėjo pasirodyti suomių vadui Kalmui. Jis paaiškino, kad, remdamasis surinkta informacija, pripažino, kad dabartinės sudėties tarybos veikimas yra neįmanomas, o būtent, kad latvių dauguma taryboje buvo įgyta neteisėtai, dalyvaujant pabėgėliams iš Kuržemės tarybos rinkimuose, ir kad pabėgėliai nėra nuolatiniai Valkos gyventojai.

105 psl
Tarybos veiklą šiuo kritiniu laikotarpiu nutraukė senas estų ir latvių ginčas dėl dominavimo Valkoje. Veikti buvo leista tik estų tarybos nariams, kurie tada padalino mokyklos pastatus ir įsteigė mokyklos komisiją, į kurią latviai pakvietė direktorių Stiprų, mokytoją Bricmanį, mokytoją Broką.
Tai sukėlė sumaištį Latvijos visuomenėje.
Tada, siekiant paskatinti latvius suaktyvėti, buvo surengti keli Latvijos visuomeninių organizacijų susirinkimai, kuriuose dalyvavo atstovai iš Vidžemės žemės tarybos, Valkos miesto valdybos, Valkos visuomeninės draugijos, Valkos pagalbos draugijos, prie visuomeninės draugijos priklausančios kredito unijos, septynių išlaisvintų parapijų valdybų, Šiaurės Latvijos Raudonojo Kryžiaus draugijos. Aktyviausi susirinkimo nariai buvo: dr. J. Lībietis, Jānis Ķimens, mokytojas Kārlis Gulbis, mokytojas Bricmanis, mokytojas Matīss, vad. J. Stiprais, ūkininkas Šmits, Birkerts, Ūdris ir P. Indus.

106 psl
Valkos organizacijos susirinkimuose nominuoti vadovai nusprendė kreiptis į vietos Estijos-Suomijos kariuomenės vadą Kalmą, prašydami leidimo organizuoti latvių kariuomenę iš išlaisvintų ir būsimų išlaisvintų Latvijos sričių gyventojų. Į Kalmą delegatus atsiuntė dr. Jānis Lībietis ir ūkininkas, žemės tarybos narys Otto Hasmanis.
Pirmojo pokalbio metu Kalmsas buvo santūrus ir kietas. Jis sakė, kad jo žiniomis, visi latviai yra bolševistai. Kalmsas delegacijai konkretaus atsakymo nepateikė, bet liepė atvykti su konkrečiu pasiūlymu.
Siūlomo pasiūlymo aptarti ir priimti dar kartą susirinkęs valstybės tarnautojų susirinkimas nusprendė, kad pirmiausia reikia nustatyti, kiek vyrų išlaisvintoje vietovėje gali būti pašaukta į karo tarnybą, todėl reikia duoti įsakymą registruoti šaukiamuosius. Įsakymas išleistas Kerenskio laikais išrinktos Žemės tarybos vardu, kurią miesto komendantas Kornelis atkūrė jau vasario 13 d.; Jos valdybos nariais buvo: mokytojas Ernests Nagobads, Lugažų seniūnijos seniūnas Pauls Indas ir ūkininkas Otto Hasmanis; Komendantas Kornelsas Žemės tarybos valdybai pristatė Valkos rajono apylinkės teismo patalpas. Įstaigoje Rygos gatvėje Nr.9 ir išdavė 2000 Estijos markių proceso organizavimui. Tai buvo pirmoji oficiali Latvijos institucija, kuria buvo galima pasitikėti atliekant viešąjį darbą.

107 psl
Dėl to, kas turėtų pasirašyti registracijos įsakymą, posėdyje buvo sutarta, kad jį pasirašytų asmenys, susiję su ankstesnėmis nevyriausybinėmis vyriausybėmis, kad įsakymas turėtų būtiną gyventojų pagarbą ir teisinį pagrindą. Įsakymą pasirašė apskrities valdybos narys Otto Hasmanis, o tai suteikė įsakymui tam tikrą teisėtumą ir patikimumą.
Užsakymas buvo toks:

Paulius.

Valkos apskrities žemės tarybos valdyba Estijos laikinosios vyriausybės įsakymu, priimtu vadovaujantis Latvijos laikinąja vyriausybe, įpareigoja 1919 m. vasario 18 d., 10 val., visiems Valkos miesto, jo priemiesčių ir Valkos valsčiaus gyventojams atvykti į Valką, Rīgas g. Nr. 9:
Latvijos pareigūnams iki 50 metų;
Latvijos karo gydytojai iki 60 metų;
karo pareigūnams iki 50 metų;
Latvijos paramedikai iki 45 metų;
Latvijos puskarininkiai, taip pat puskarininkių rengimo rinktinių absolventai iki 35 m.
Visų penkių kategorijų Valkos rajone gyvenantys kariai iki tokio pat amžiaus turi atvykti į Valką, Rīgas g. 9, 1919 metų vasario 19 dieną 10 val.
Visi turėtų būti šilti ir apsirengę karine uniforma, jei įmanoma, o maisto atsinešti maždaug 5 dienoms.
Nesilaikant šio nurodymo, kaltininkai bus patraukti atsakomybėn karo lauko teisme.

Nešioti,

valdybos pirmininkas
O. Hasmanis

108 psl
Antroji komanda buvo tokia:

Paulius.

Valkos apskrities žemės tarybos valdyba įpareigoja visus Valkos mieste ir jo priemiesčiuose gyvenančius latvių tautybės gyventojus vyrus, gimusius 1869–1902 m. imtinai, atvykti registruotis.
Registracija vyks Valkoje, Rīgas gatvėje Nr. 1919 m. vasario 9, 21 ir 22 d. nuo 10 iki 12 val. vidurdienį ir nuo 14 iki 16 val. Geležinkelio ir pašto darbuotojai atleidžiami nuo registracijos.
Neįvykdžius šio nurodymo, kaltininkai bus patraukti atsakomybėn kaimo karo lauko teisme.

Nešioti,

valdybos pirmininkas
O. Hasmanis

Tie patys delegatai antrą kartą nuėjo pas pulkininką Kalmsą su pasiūlymu ir jis leido užsiregistruoti. Registracijos įsakymas buvo iškabintas ant stulpų ir išsiųstas į parapijas.
Tolimesnes derybas dėl visiškos mobilizacijos su pulkininku Kalma taip pat vedė dr. Lībietis ir Otto Hasmanis. Reikšmingas daktaro Lībiečio ir Otto Hasmanio pokalbis įvyko su Kalma. Kai latvių delegatai kalbėjo apie ginklų įsigijimą, Kalmsas į savo kabinetą pasikvietė poną, kurį pristatė kaip magistratą.

109 psl
Pulkininkas akimirką pasikalbėjo su mokslininku suomiškai ir parodė kažką Latvijos-Estijos žemėlapyje. Buvo aišku, kad kalbama apie Latvijos ir Estijos sieną. Po ilgų diskusijų su mokslininku Kalmsas kreipėsi į delegatus su klausimu: „Kur yra siena tarp Latvijos ir Estijos?
Daktaras Lībietis atsakė, kad pagal 1917 m. referendumą Latvijai priklauso Valka, Valkos valsčius, Liel – Lugaži, Pedele, Ērģemes, Kāģeri ir Cori parapijos.
Po šio paaiškinimo Kalmas vėl kalbėjosi su mokslininku. Tada jis pasakė Lībiečiui, kad tai netiesa. Siena yra visiškai kitur, labiau į pietus.
„Kas kirs šią sieną, turės su tuo susitvarkyti“, – pakėlė revolverį Kalmsas. Daktaras Lībietis priekaištavo, kad jis neturėjo teisės spręsti dėl sienos, o tik paminėjo 1917 m. balsavimo rezultatus.
Kalmsas nurimo, bet atsakymų dėl ginklų suteikimo ir leidimo mobilizacijai nepateikė.
Kitą kartą tas pats Kalmsas Hasmaniui parodė žemėlapį, kuriame Estijos ir Latvijos siena raudona juostele pažymėta palei Salacos upę, per Sedą iki Rygos plento ties Vėžu krogus Sedos tiltu, iš ten palei Gaują iki senosios etnografinės ribos.
Taigi estai jau buvo susirūpinę sienų problema ir sena estų ir latvių konkurencija dėl kultūrinio ir ekonominio dominavimo Valkoje ir jos apylinkėse.

110 psl
Kalmo elgesys privertė latvius susirūpinti savo padėtimi ne tik bolševikų, bet ir estų atžvilgiu.
Nepaisant laikinosios vyriausybės nurodymų ir žinių trūkumo bei to, kad iš estų atsakymo dėl aprūpinimo ginklais nebuvo gauta, Latvijos visuomeninės organizacijos pradėjo energingai ruoštis mobilizacijai, kad estai nesiimtų iniciatyvos. Septynios Latvijos parapijos jau buvo laisvos nuo bolševikų: Valka, Kaģeri, Lugaži, Liel-Lugaži, Coru ir dalis Ergeme ir Pedele. Čia buvo galima ką nors padaryti.
Latviai nusprendė savarankiškai atsistoti savo nedidelėje likusioje teritorijoje ir pradėti kovą už savo šalį.

111 puslapis
Tokiam tikslui tinkama Šiaurės Latvija, Tautinės minties lopšys – Valka. O 1919 metų vasario 3 dieną ministras pirmininkas Ulmanis Taline susitarė su Estijos ministru pirmininku dėl Latvijos kariuomenės organizavimo Šiaurės Latvijoje. Jau vasario 3 d. Laikinoji vyriausybė savo įgaliotuoju civilinių reikalų Šiaurės Latvijoje paskyrė inžinierių Marką Gailīti, Šiaurės Latvijos kariuomenės vyriausiuoju vadu kapitoną Jorģis Zemitāns, įgaliotuoju Taline J. Ramāns, o Valkos komendantu leitenantą Lauris.
Vasario 18 d. į Valką atvyko M. Gailītis, leitenantas Lauris, pulkininkas Jansons, Robežnieks ir kiti kariuomenės atstovai, todėl vietos valstybės pareigūnai buvo atleisti nuo atsakomybės už mobilizaciją ir civilinį administravimą.

112 psl
Apie mobilizaciją Valkoje ir Rūjienoje šio laikmečio darbuotoja rašo, kad ji praėjo puikiai ir pakilios nuotaikos, atvyko daug savanorių, daugelis išreiškė norą stoti į kariuomenę su žirgais ir vežimais. Gyventojai kariams padovanojo drabužių, dviračių, motociklų ir kitų naudingų daiktų. Išaugo tikėjimas Latvijos valstybe ir kariuomenės stiprumu.
Norint informuoti gyventojus apie įvykius ir valdžios veiksmus Valkoje, vasario 20 d. tokiu pat tempu pradėjo leisti laikraštis „Jaunā Dzīve“, išėjo 24 numeriai, tačiau nutrūko balandžio 17 d., kai jau ruošėsi leisti Valkoje populiariojo „Līdumo“ redaktorių O. Laikraštis „Tautas Balss“ atiteko valdymui. „Jaunā Dzīve“ išleista Valkos visuomenininkų lėšomis. Jo redaktorius buvo mokytojas K. Gulbis ir bendraredaktorius Jānis Porietis.

Visuomenės entuziazmas

113 puslapis.
Valkoje viešieji darbai kvietė į visas puses. Visuomeninėms organizacijoms ir jų darbuotojams bei nepilnai suformuotai Žemės tarybai viso to nepavyko sėkmingai atlikti, todėl Latvijos kariuomenei ir gyventojams fizinei ir moralinei paramai buvo įkurta Šiaurės Latvijos Raudonojo Kryžiaus draugija. Asociacijos pirmininku išrinktas dr. Jānis Lībietis, jo nariai ponia Eleonora Jansonas ir Paula Skrīveris, sekretorius – Jānis Dzirkalis, iždininkas – Jānis Stiprais, jo narys Pēteris Pakalns, brigadininkas Jānis Ķimens, kurie visi įsipareigojo dirbti neatlygintinai.
Raudonasis Kryžius pirmiausia sutelkė dėmesį į badaujančius ir vargstančius vaikus, aprūpindamas juos maistu ir drabužiais. Šerti ir aprengti buvo daug, bet trūko lėšų.
Pirmoji asociacijos užduotis buvo surinkti lėšas. Paaukota suma buvo per maža dideliems darbams atlikti, todėl kovo 16 ir 17 dienomis asociacijos valdyba organizavo atviras lėšų rinkimo dienas, kurios atnešė daugiau lėšų.

114 puslapis
Asociacija kreipėsi į kaimo gyventojus, prašydama paaukoti produkcijos, nes turguje nebuvo ko nusipirkti, jis tuščias, o miestiečius duoti pinigų. Maisto padėtis Valkoje buvo labai sunki. 1918 metų rudenį grūdus iš Valkos apskrities rekvizavo kariuomenė. Okupacijos metais jį apiplėšė vokiečiai, o bolševikmečiu palaikus išžvejojo Raudonoji armija. Valkos miestas ir jo apylinkės ištuštėjo. Miesto bakalėjos parduotuvė gyventojams parduodavo vienkartinius 2 svarus avižinių dribsnių ir 2 svarus marmelado vienam asmeniui, tai buvo viskas.
Iš pradžių Raudonojo Kryžiaus kreipimasis tarp valstiečių neturėjo sėkmės. Vėliau Raudonasis Kryžius tapo centru, aplink kurį susivienijo visi, kuriems rūpėjo Latvijos nepriklausomybė. Ypač aktyviai dalyvavo Valkos ponios, kurios talkino savo rankų darbuose.
Kovo viduryje asociacija atidarė sriubos virtuvę, kurioje kasdien vienam asmeniui patiekiama 320–400 pietų po ketvirtadalį duonos kepalo.

115 psl
Jei pienas patekdavo kaip aukos, jis būdavo išdalinamas vaikams. Virtuvė suteikė didelę paramą gyventojams ir jų vaikams, kuriems tuo metu reikėjo pagalbos ir kurie buvo alkani.
Kariuomenei Raudonasis Kryžius buvo ne tik sanitarinė įstaiga, bet ir intendantas. Valkoje, Aleksandro gatvėje, buvo įkurta karo ligoninė, kurioje iš pradžių dirbo du gydytojai J. Lībietis ir Barts, vėliau ir Jaunzems bei Daņiļevskis, dvi gailestingumo seserys (Vīns ir Purgale, vėliau ir Ede Rudzīte), kelios medicinos seserys, vaistinės vedėja ir ūkio vedėja. Kariams buvo įrengta 130 lovų. Draugija į frontą išgabeno medicinos ir sanitarijos reikmenis, vaistus, baltinius, drabužius, batus, savadarbius felčerinius ir šovinius maišelius, neštuvus, muilą ir kt. Pagal sąrašą buvo paaukota ir išsiųsta į frontą kariams arba ligoninių įrangai: 53 lovos, 70 lovų maišų, 191 paklodė, 58 lovatiesės, 46 pagalvės, 142 pagalvių užvalkalai, 283 rankšluosčiai, 25 poros pirštinių, 49 poros virtuvės indų ir kitų gaminių.
Nuo vasario iki rugpjūčio Raudonojo Kryžiaus ligoninę bendruomenė privačiai aprūpindavo patalyne, maistu ir medicinos reikmenimis. Pirmąją pagalbą valstybė suteikė tik rugpjūtį.

116 psl
Kitos lėšos buvo renkamos per renginius, filmų peržiūras ir grynųjų pinigų loteriją.
Dr. Lībiečio siūlymu apskrities taryba nusprendė organizuoti parapijose kariuomenei skirtų šovinių maišelių gamybą. Kiekvienas namų ūkis turėtų paruošti du maišus šovinių.
Krepšiai buvo pagaminti iš drobės. Jie taip pat paruošė medicininius krepšius.
Raudonasis kryžius pasirūpino ligoninės įrengimu dar gerokai anksčiau nei latvių daliniai buvo fronte. Prasidėjus latvių kovoms fronte, ligoninėje kasdien gulėdavo vidutiniškai 70 sergančių ir sužeistų karių.