Iš Ádolfo Erso knygos „Vidzemė kovoje už laisvę“ apie pabėgėlių kelionę Valkoje

Žmonės gelbsti gyvąją jėgą

18 puslapis
Tamsos laikais, kai vokiečių užpuolikai sustojo tarp Jelgavos ir Rygos, prie Dauguvos, kai visa Vidžemė buvo pabėgėlių stovykla, tarp pirmaujančios tautos inteligentijos atsirado grupė, kuri nusprendė stoti ant šiaurinės Latvijos sienos ir užtikrinti, kad Latvijos žmonės nepaskęstų plačioje Rusijos jūroje.
Šiaurės Latvija su Valka ir Valmiera tapo pabėgėlių apsaugos nuo potvynių siena.

19 puslapis
Didžiausios Latvijos ekonominės organizacijos – Latvijos žemės ūkio centrinė asociacija ir „Konzums“, frontui stiprėjant prie Rygos, evakavosi iš Rygos, bet į Rusiją nekeliavo ir apsigyveno Valkoje.
Pabėgėlių komitetų tinklas išplito po visą Vidžemę ir Latgalą, taip pat į Rusiją, iš kurios daugelis pabėgėlių jau buvo spėję išvykti. Pabėgėlių komitetai buvo tarsi šilti lizdai klajojantiems žmonėms pailsėti. Čia bendraudavo ir susitikdavo giminaičiai ir kaimynai, kurie dėl skubaus išvykimo iš tėvynės buvo išsklaidyti miestuose ir kaimuose. Ryšių biurai ir laikraščiai suvienydavo išsiskyrusius. Pabėgėlių komitetuose skambėjo latvių kalba, kuri daugeliui buvo vienintelė kalba. Jie išlaikė Latvijos mokyklas, aprūpino drabužiais ir maistu. Čia taip pat vyko plati socialinė veikla: žmonės buvo vienijami į vieną bendruomenę ir formuojamos politinės idėjos. Dulkėtos Vidžemės plentų vežimai, kuriems trūko duonos, sustodavo prie komitetų durų. Tie, kurie neturėjo būsto, juo taip pat buvo aprūpinami. Komitetai rūpinosi visais pabėgėlių poreikiais. Būdami užsienyje, jie teikė didelę moralinę ir materialinę paramą iš namų išvarytiems prieglobsčio prašytojams. Lėšas šiam darbui skyrė visuomenė aukų forma ir vyriausybė.
Pabėgėlių laikais Valka ir Valmiera tapo Latvijos dvasiniais ir ekonominiais centrais. Laikraščiai buvo dvasinis pastiprinimas Latvijos gyventojams, susirinkusiems Vidžemėje ir išsibarsčiusiems Rusijoje.

20 puslapis
Didžiausią reikšmę tuo metu turėjo laikraštis „Līdums“, kuris kartu su Centrine draugija ir „Konzums“ persikėlė iš Rygos į Valką. „Līdums“ reiškė tam tikrą nacionalinę patriotinę idėją, kurią brangino dauguma Latvijos inteligentijos. Iš pradžių jis minėjo Latviją kaip autonominę Rusijos dalį, bet vėliau pasisakė už nepriklausomą Latviją. Didžiųjų valstiečių organizacijos centrinė draugija ir „Konzums“ buvo pasirengusios aukotis visoms įmanomoms aukoms, kad išsaugotų Latvijos materialinę ir dvasinę kultūrą, taip pat stiprintų ir įgyvendintų nacionalines idėjas. Jų vadovai suprato latvių likimą ir poreikius. Tarp jų buvo tokie vyrai kaip K. Ulmanis, V. Skubiņš, P. Siecenieks, E. Bauers, V. Siliņš, Ed. Laursons, J. Blumbergs ir kt. – šių organizacijų vadovai ir darbuotojai. Prie „Līdumos“ susibūrė beveik visa iš Rygos išvykusi tautinė inteligentija, jos bendradarbių sąraše – visų to meto latvių rašytojų, poetų, menininkų, publicistų, agronomų, mokslininkų ir politikų pavardės; jie buvo J. Akuraters, A. Austriņš, E. Bauers, J. Ezeriņš, E. Frievalds, V. Gulbis, J. Janševskis, Alfr. Kalniņš, A. Ķeniņš, K. Krūza, A. Kroders, J. Lapiņš, L. Laicens, Z. Meierovics, V. Plūdons, P. Rozītis, V. Siliņš, K. Skalbe, V. Skubiņš, K. Ulmanis, Red. Virza, E. Vulfas ir kt. Laikraščiui vadovavo redaktorius Oto Nonācs. Būdamas patyręs žurnalistas, Latvijos patriotas, toliaregis politikas, jis mokėjo interpretuoti Latvijos materialinės kultūros lyderių mintis ir rasti harmoniją tarp jų ir dvasinės kultūros ideologų.

21 puslapis
Todėl tarp „Līdums“ leidėjų, kurie taip pat buvo centrinės draugijos ir „Konzums“ vadovai, ir bendradarbių visada vyravo geriausia harmonija. „Līdums“ galėjo užtikrintai kalbėti apie tai, kas buvo arčiausiai latvių širdies, ir, būdamas vieninteliu tuo metu Latvijos žemėje plačiai platinamu laikraštiu, įgijo vadovaujantį vaidmenį.

22 puslapis.
Kalbant apie Latvijos sukūrimą, visada bus prisimenama Valkos svarba tuo metu. Įgyvendinant svarbias nacionalines idėjas dalyvavo ne tik Rygos inteligentija, bet ir vietos gyventojai. Šiaurės Latvija patriotinei kovai buvo ruošiama ir anksčiau, kai pasienio regionuose, ypač Valkoje, vyko estų ir latvių konkurencija dėl nacionalinio pranašumo kultūros ir ekonomikos srityse. Trisdešimt metų čia draugijose buvo vykdomas kultūrinis darbas, kovojama su Gluosnių vokietizmu, taip pat palaikoma ekonominė pusiausvyra tarp latvių ir estų. Valka ypač aktyviai dalyvavo viešajame gyvenime apie 1905 m., kai buvo įkurta Pagalbos draugija ir pradėtas leisti Valkos laikraštis „Kāvi“.
Karo metu dėl pabėgėlių antplūdžio Valkos gyventojų skaičius išaugo nuo 18 000 iki 30 000. Vienu metu Valkoje veikė Cimzės seminarija, kuri taip pat turėjo įtakos vietos latvių dvasiniam gyvenimui.
Karo pradžioje Valka jau buvo stipri kultūros tvirtovė šiaurės Latvijoje.

23 puslapis
Pabėgėlių banga pavertė jį pagrindiniu visos Latvijos centru, iš kurio Latvijos patriotinė mintis sklido po Vidžemę, Kuržemę ir Latgalą.
Nuo pabėgėlių laikų Valkai buvo skiriamas svarbesnis vaidmuo nei kitiems Vidžemės miestams, nes čia buvo leidžiamas politiškai aktyvus laikraštis „Līdums“, kuriame buvo kaldinami Latvijos dvasiniai ir politiniai ginklai, taip pat todėl, kad tai buvo kryžkelė, kurioje susitiko keliai iš trijų Latvijos pusių: iš Rygos, Alūksnės, Mozekilės, taip pat iš Estijos ir Rusijos. Ji turėjo ryšių su pabėgėliais iš visų pusių – Tartu, Pliskos, Maskvos ir Sankt Peterburgo. Čia buvo didelis pabėgėlių centras.
Valkos pabėgėlių komitetas savo maitinimo įstaigoje kasdien maitindavo apie 600 žmonių, iš pradžių be pertrūkių išduodavo pabėgėlių asmens tapatybės korteles, organizuodavo bendravimą tarp pabėgėlių giminaičių, įrengdavo butus, rūpinosi pirtimi, įsteigė skaitymo stalą, medicinos centrą, darbo biurą ir kt. Pabėgėlių komitetą įkūrė Švietimo draugija, vėliau jis tapo pavaldus centriniam komitetui.
Tačiau pabėgėlių padėtis buvo tokia didelė ir plačiai paplitusi, kad nebuvo įmanoma padėti visiems. Daugelis pabėgėlių šeimų pirmaisiais metais iki vėlyvo rudens gyveno miškuose drobinėse palapinėse ir vežimuose, negaudamos jokios pagalbos. Buvo ir tokių, kurie laikė negarbingu prašyti bet kokios pagalbos.

24 puslapis
Kartu su pabėgėliais atkeliavo didelės galvijų bandos. Rekvizicinės komisijos jas nupirko kariuomenės poreikiams, tačiau galvijų buvo tiek daug, kad net komisijos negalėjo jų paimti. Miškai ir pakelės laukai buvo pilni alkanų karvių, nes pakelės laukai negalėjo išmaitinti visų galvijų, o nupešta ar sutrypta žolė negalėjo augti.

Gyvenimas Valkoje

26 puslapis
Nors Valka jau prieš revoliuciją buvo tapusi pagrindiniu neokupuotos Latvijos dalies, Vidžemės ir iš dalies Latgalos, centru, gyvenimas čia tekė gana ramiai ir lėtai, su užuominomis į fronto užnugarį, net taikos metą, patrankų dundesį tarp Rygos ir Jelgavos bei palei Dauguvą, aidintį kaip tolimus perkūnijos dundesius, iki pat Sedos miškų Estijos pasienyje. Miestas apie karą žinojo tik iš šių tolimų dundesių ir laikraščių. Pabėgėlių antplūdis jau buvo nurimęs, jie buvo apgyvendinti slėptuvėse ir darbe, jais rūpinosi komitetai.
Vaistininkas virė vaistus, kaip ir dvidešimt metų, siauras linų fabriko kaminas rūko lyg jaukus cigaras, draugijoje buvo galima papietauti. Pagalbos draugija iš pabėgėlių subūrė chorą ir orkestrą, Lugažių bažnyčioje atliko oratorijas, o į Valką pabėgę aktoriai rengė pasirodymus Svečių draugijoje.

27 puslapis
Tik parduotuvių vitrinos ir lentynos buvo tuščios, ir visi pirko maistą iš ūkininkų Latvijos Lugažių turgaus aikštėje arba rusų cerkvėje, kur turgaus dienomis vyravo estų kalba. Tačiau duonos vis tiek užteko visiems. Kiekvieną vakarą Kungu gatvėje du vyrai suko spaustuvės ratą, ir iš mašinos iškrito laikraščių puslapiai su antrašte „Līdums“. Darbas redakcijoje vyko įprastai, susijęs su miesto vargšų gyvenimu, bet taip pat su įtemptu dėmesiu karo frontui, pabėgėlių daliai ir Latvijos šauliams. Laikraštis šį dėmesį ir su juo susijusias nuojautas apie Latvijos žmonių ir žemės likimą perteikė pabėgėlių punktams Latvijoje ir Rusijoje, į namus, slėptuvėms ir archyvams. Nuojauta brendo kongresuose ir susirinkimuose, virto mintimis ir valia.
Šie kongresai buvo pirmieji, dar nedrąsūs, bet didvyriški Latvijos valstybės pasiuntiniai. „Līdumai“ perdavė kongresų sprendimus žmonėms.
Laikraščio redaktoriai visi sėdėjo prie vieno stalo name Kalėjų gatvės kampe ir rengė rankraščius. Tuo jie kartu sukūrė ir Latvijos valstybę: dauguma gyventojų priėmė puoselėjamą nepriklausomybės idėją. Augo sąmoningų nacionalistų sluoksnis.

28 puslapis
Redaktoriai visą dieną dirbo redakcijoje, iš kurios vyriausiasis redaktorius O. Nonākas neišėjo, susitelkęs į rankraščius pro akinių lęšius. Ryte jis papasakojo kitiems redakcijos darbuotojams, kas vakar buvo nuspręsta leidėjo susirinkime dėl pabėgėlių reikalų, laikraščio krypties ir šaulių. Po to redaktorių pavaduotojai turėjo kibti į telegramų vertimą ir vietinių naujienų rengimą. Redaktorius O. Nonākas parašė įžangą rytojui. Redakcijoje jis buvo pagrindinis įžangos autorius, tik K. Skalbe retkarčiais pabandydavo jėgas šioje srityje. Vėliau prie jo prisijungė jaunas, gabus žurnalistas cand. jur. edm. Freivalds, atvykęs iš Sankt Peterburgo. Kai redakcijoje atsisėdo ir Antonas Austriņšas, jis pasakė, kad laikraštis turėtų pateikti reikšmingų literatūros kūrinių, bent jau iš klasikinės literatūros; jis paminėjo Cervanteso „Don Kichotą“. Redaktorius sutiko. Aš tapau „Don Kichoto“ vertėju. Taip pat turėjau redaguoti ir rašyti ataskaitą apie frontą, žemėlapyje prisegus vėliavėles, kurios žymėjo stumiamąjį, laužiamąjį ar atitraukiamąjį frontą. Pagal vėliavėles buvo galima suprasti, kas nutiks frontui artimiausiomis dienomis: jei „maišas“ kur nors sulinks, tai sparnai tikrai atsitrauks. Spėjimai taip pat išsipildė. Į redakciją ateidavo vietos korespondentai ir bendradarbiai su savo straipsniais. Jų nebuvo daug. Komisijos sekretorius atnešdavo paaiškinimus karo meto klausimais, mokytojas – filosofinius straipsnius, studentas, dabar tapęs teisininku, – teisinius, miesto sekretorius – naujausius miesto tarybos sprendimus ir rinkos naujienas, bet vargšas Mednis rašė apie nepakeliamus kaimo kelius.

29 puslapis
Vieną naktį virš Valkos praskrido vokiečių cepelinas, skrisdamas ant geležinkelio bombos, tačiau nė viena bomba nepasiekė taikinio. Viena nukrito į namo kiemą ir pražudė dvi moteris – motiną ir dukrą. Visą naktį ir kitą dieną mieste tvyrojo panika. Miestas su visais savo namais tikriausiai būtų pabėgęs, bet neįmanomybė visus paliko savo vietose, ir gyvenimas vėl tęsėsi ramiai, tarsi nebūtų fronto užnugario. Skaitytojai žinojo, kas slypi laikraščio vedamųjų straipsnių eilutėse. Tai buvo mintys apie Latviją.
Netrukus iš fronto atvyko dailininkai: Strunkė, Ubānsas ir Tonė; iš Rusijos Suta. Jie buvo kareiviai, tuo metu galbūt labiau kareiviai nei dailininkai; Suta iš Maskvos atsivežė kubizmą. Tai buvo nauja ir precedento neturinti, miestas apie tai kalbėjo, kai Suta skaitė paskaitą Latvijos draugijoje.
Kartą į redakciją atėjo lieknas, stambus karininkas iš Sankt Peterburgo, atnešdamas svarbių žinių. Jis kalbėjo lėtai ir apgalvotai, atrodė labiau aristokratas nei valstietis. Jam trūko latviško nuoširdumo ir paprastumo. Jis nebuvo eilinis žmogus. Redaktorius jį nusivedė į savo butą. Kai jis išėjo, karininkas visiems paspaudė ranką ir išėjo.
„Meierovičius, – paaiškino redaktorius, – iš Sankt Peterburgo, pabėgėlių reikaluose.“
„Didelis panašumas, bet ir skirtumas su kaimiškuoju Ulmaniu. Tam tikra asmenybė“, – pridūrė Austriņš.
„Vienas yra miestas, kitas – kaimas“, – sakė redakcijos darbuotojas.

30 puslapis
Kartkartėmis į redakciją ateidavo ir agronomas Kārlis Ulmanis su straipsniais, susijusiais su žmonių gelbėjimu nuo išnykimo Rusijoje, apie pabėgėlių rėmimą, apie politinę organizaciją. Tačiau tarp didelių straipsnių jis atsinešdavo ir trumpų užrašų apie latvių kalbos valymą nuo germanizmų ir rusicizmų. Iš jo sukurtų naujų žodžių atsirado vokas vietoj „konverta“. Galbūt ir kiti, nepamenu. Jis skatino rašytojus rašyti apie šiuolaikinius įvykius. To meto šiuolaikiniai įvykiai tik dabar įtraukiami į raštus, nes anuomet jie atrodė per artimi, kad būtų suformuoti į meninius vaizdus.
Kai į redakciją užklydo naujokas, atrodė, kad pasisuko šiltesnis vėjas. Po to viskas grįžo į įprastas vėžes.
Valkos žmonės leisdavo laiką kartu, norėdami susitikti, pasikalbėti, išgirsti ką nors naujo. Redakcijos darbuotojai ir jiems artimi žmonės šeštadienio vakarais išvykdavo iš miesto pas Rukelių dvarininką Janį Pavlovičių. Jis gyveno už poros kilometrų nuo miesto, tarp didžiulių kopūstų plantacijų ir obelų. Skalbė šiuos vakarus pagyvino politiniais pokalbiais, o Austriņš – dainomis, kurios girdėjosi pro sieną.

31 puslapis
Kartą atvyko ir dabartinis ministras pirmininkas Kārlis Ulmanis. Tuo metu dar nebuvo supratimo, kaip bus formuojama Latvija, ar ji turės autonomiją, ar nepriklausomybę, tačiau jau vyko ilgos diskusijos apie Latvijos pinigus, geležinkelio svarbą Latvijos biudžete, agrarinę reformą ir valdų padalijimą – su kompensacija ar be jos.
Po dviejų dienų Valkos bendruomenė ir kaimynai skubėjo į Valkos taupomojo banko salę. Ten Ulmanis skaitė paskaitą apie savo patirtį Amerikoje. Kalboje atskleisti Latvijoje precedento neturintys dalykai, amerikiečių įpročiai, darbo būdai ir didelis atsidavimas darbui, kai darbas yra tarsi savitikslis, tarsi šventumas. Kalbėtojo humoras kaitaliojosi su rimtumu, jis negalėjo stovėti vietoje ir kalbėdamas vaikščiojo.
Netrukus po revoliucijos atvėrus kelią laisvai organizacijai, toje pačioje salėje įvyko svarbus susirinkimas, kuriame dalyvavo apie 200 delegatų iš 17 vietų. Tai buvo Latvijos ūkininkų sąjungos steigiamasis susirinkimas. Susirinkimui pirmininkavo Kārlis Ulmanis. Tai buvo pirmoji tokia plati Latvijos ūkininkų organizacija Latvijos žmonių gyvenime. Sąjunga jau galėjo didžiuotis 1500 narių. Susirinkimas įvyko 1917 m. balandžio 29 d. Naujoji organizacija, vadovaujama K. Ulmanio, tapo svarbiausia Latvijos valstybės organizatore, o vėliau ir svarbių valstybės klausimų lydere.
Jau anksčiau ore tvyrojo nauji laikai. Ir iš tiesų, netrukus artėjo nauji, svarbūs įvykiai, bet niekas nenumatė jų baigties.

32 puslapis
Mūšio laukuose prasidėjo revoliucijos dundesys. Už fronto, įskaitant Rygą, vyko kongresai ir susirinkimai, kuriuose buvo kalbama ir rašomos rezoliucijos, vieni skelbė taiką iki galutinės pergalės, kiti – taiką be aneksijų ir kontribucijų.
Valka dėl to dar nesijaudino. Laikraščio darbas vyko kaip įprasta. Miesto sekretorius į redakciją atnešė pranešimą apie tarybos posėdį. Rukeli savininkas atnešė straipsnį su geromis politinėmis idėjomis. Jis buvo susitikęs su agronomu Ulmaniu, kuris gavo gerų žinių iš Rygos, kad ten išleisti nuostatai dėl rekvizicijų nutraukimo. Bet tada į redakciją atėjo šaulys iš Rygos fronto. Jis buvo įsitikinęs, kad fronte kažkas negerai. Kareiviai nerodo garbės savo karininkams, drausmė žlunga. Kareiviai kalbėjo apie savo karininkų išdavystę, bet patys broliavosi su vokiečiais. Latvijos pulkuose taip pat buvo agitatorių, kurie teigė, kad buržuazija turėtų būti nušluota nuo žemės paviršiaus, o darbininkai ir kareiviai turėtų gauti valdžią rinkdami tarybas.
„Reikia ruoštis rimtiems dalykams, kažkas nutiks“, – sakė lankininkas.
„Ūkininkai irgi turės vardą“, – tyliai mintis išsakė redaktorius, pro akinius žiūrėdamas į langą, ant kurio stogo žėrėjo vasario mėnesio sniegas.
Kažkas svarbaus virė. Šalia nacionalinio augo kitas žmonių sluoksnis. Jis neminėjo žodžio „liaudis“ ir žinojo tik du žodžius: buržuazija ir proletariatas.

33 puslapis
Tai pranašavo ginčą, net kruviną kovą, tarp dviejų sluoksnių: nacionalinio ir tarptautinio.
Dėvint to nebuvo matyti. Telegrafas tikriausiai nieko nežinojo apie du sluoksnius.
„Viskas tvarkoje“, – pranešė jis iš fronto ir iš gyvenimo.
Tačiau netrukus, lyg cepelino bomba, Valką sukrėtė ir žinia apie caro atsisakymą sosto. Mitingai riaumojo: „Svabooda, laisvė! Prrrāvilno, teisingai!“
Kai redaktorius atplėšė telegramą apie Nikolajaus atsistatydinimą, ant stogo už lango pradėjo rodytis kovo mėnesio sniegas. Redaktorius dabar neturėjo laiko jo pamatyti.
„Štai ir viskas“, – įteikė jis telegramą vertėjui. „O dabar eik šalin.“
Visų redaktorių veiduose švytėjo džiaugsmas. Nebuvo jokių abejonių, kad Rusija žlugs be caro. Bet Vokietija? Niekas neabejojo, kad Vokietija bus nugalėta Vakarų fronte. Tada latviams ateis šventas laikas, lauktas šimtus metų, kai jie galės pasakyti: „Dabar Latvija laisva!“

35 puslapis
Antrasis didelis suvažiavimas vyko Valkoje – tai buvo visuomeninių organizacijų suvažiavimas. Čia Mikelis Valteris paskelbė Latvijos valstybės principus, įgyvendindamas tokius tvirtus projektus kaip Latvijos parlamentas ir pinigai. Tuo metu daugeliui tai atrodė pernelyg neįtikėtina.
Šie suvažiavimai buvo pirmieji abejotini, tačiau užtikrinti Latvijos valstybės pasiuntiniai. Jų rezoliucijos sulaukė atgarsio tarp žmonių, nors bolševikų mitingų pranešėjai barė tuos, kurie minėjo Latvijos vardą, o jų informatoriai neleido jiems kalbėti.

Revoliucijos suirutėje

36 puslapis
„Atėjo nauja era“, – savo kalbą Sąjungos draugijos salėje pradėjo pirmasis kalbėtojas: „Mes, latviai, dabar galėsime formuoti savo valdžią ir kultūrą pagal savo protą ir patarimus, neklausydami kitų minčių ir patarimų...“
Publika plojo, bet vienas švilptelėjo. Tai nebuvo pavasarinis strazdas, o jaunuolis su ironiška šypsena. Jis nelaukė, kol baigs pirmasis kalbėtojas, o užlipo ant kėdės ir pasakė, kad kalbėtojas jam į akis pučia mėlyną rūką. Ne tam, kad klausytųsi kontrrevoliucionierių, o kad poryt atvyktų į didįjį liaudies susirinkimą, kuris vyks Lugažių aikštėje. Ten jis išgirs tiesą apie revoliucijos tikslus ir dabartinę akimirką.
Publika stebėjo ir svarstė: kas jis toks?
„Iskolat“, – kažkas sušnibždėjo keistą, negirdėtą žodį.
Miestas pasiuvo raudonai baltai raudonas ir mėlynai juodai baltas vėliavas, net ugniagesiai ir visuomeninė draugija išskleidė savo dulkėtas vėliavas ir nuėjo į kalno turgaus aikštę, iš kurios buvo surengta eisena per miestą į Lugažių aikštę revoliucijos garbei. Priešais kalno turgų jau plevėsavo raudonos vėliavos, su kuriomis atėjo kareiviai. Formavosi vėliavų miškas, ir kiekviena turėjo savo pasekėjų: draugijų vėliavos buvo skirtos draugijų nariams, Latvijos vėliava – Valkos latviams, Estijos vėliava – estams, raudonos vėliavos – kareiviams ir linų fabriko darbininkams. Ugniagesių orkestras žygiavo priešakyje eisenos, iš savo apvalių skruostų iškvėpdamas būrų maršą.

37 puslapis
Raudonąsias vėliavas lydėjo privatus orkestras, pakaitomis grojęs „Marselietę“ ir „Radetzky“ maršą.
Procesijos uodega ilgėjo ties kiekviena gatvių sankryža: prisijungė smalsuoliai, norintys ką nors pamatyti ir išgirsti, tegul tai kažkuo ir būna, ir tie, kurie nekviesti džiaugėsi caro nuvertimu. Procesijos upė tekėjo į Lugažių aikštę, supurtydama visą miestą. Prasidėjo kalbos.
Visi norėjo pasakyti, kas jiems rūpėjo, bet ne visiems pavyko.
Pirmasis ant pakylos, pastatytos iš tuščių prekių dėžių, žengė vietos valdžios atstovas ir kalbėjo apie didelę šios šventės reikšmę. Kadaise buvo nuverstas uzurpatorius ir artėjo laisvė, kurią tiek latviai, tiek estai įgis savo autonominėse valstybėse. Pranešėjas kalbėjo ilgai, bet daugiau nieko nepasakė. Tokia buvo jo kalbos esmė.
Praėjusio vakaro kalbėtojas, pažadėjęs atskleisti tiesą apie esamą padėtį ir revoliucijos tikslus, užlipo antras ant pakylos, pirmajam paplojus ir sušukus: „Gerai! Ura!“
Kitas kalbėtojas buvo toks jaunas, tikriausiai todėl kalba nuskambėjo taip nuobodžiai:

38 puslapis
„Draugai! Net ir tada, kai merdėjau kalėjime“, – pradėjo jis savo kalbą: „proletariatas organizavosi kovai su autokratija. Draugai! Taip sakant, proletarai, jūs, pavyzdžiui, kurie merdite rūsiuose, taip sakant, jūs, darbininkų masės, kurias išsiurbia kapitalistai ir buržuazija, ugdykite savo klasinę sąmonę ir, taip sakant, kovokime su kontrrevoliucija, kad darbininkų klasė būtų vienintelė klasė, kuri, taip sakant, stovi virš imperializmo ir ant revoliucinių klasinių pamatų. Tegyvuoja darbininkų masės! Šalin buržuaziją. Tegyvuoja revoliucija!“ – mitinge „Prāvilno“ atsakė „ura“, tarsi pradėdamas durtuvų ataką.
Tada scenoje pasirodė vietos visuomenės atstovas. Jis irgi nebuvo didelis oratorius, bet iškilminga proga jam teko kalbėti.
„Mano ponai ir ponios. Revoliucija įvyko. Caras nuverstas, o autokratija pasibaigė su Raspuchinu. Revoliucija taip pat baigėsi. Dabar laikas imtis kūrybinio darbo...“
„Tai tik pradžia!“ – jį pertraukė šalia ankstesnio kalbėtojo stovintis kareivis.
„Taip, kova už Latviją prasideda“, – tęsė kalbėtojas, pamažu įšildamas: „Atėjo laikas latviams išsivaduoti iš globos, atsistoti ant savo kojų. Turime stoti kaip vienas žmogus, kad pasiektume idealus, už kuriuos jau kovojo Kronvaldas, Auseklis ir Valdemārs. Turime galvoti apie Latviją, kuri priklausytų latviams, bet ne visiems kitiems...“

39 puslapis
Pasigirdo skardus švilpimas, po kurio sekė šūksniai „Užteks!“. Triukšmadariai buvo išsidėstę įvairiose vietose. Jie nesustojo, kol kalbėtojas nepaliko tribūnos. Tada žodis buvo suteiktas Iskolastrel atstovui.
Jis kalbėjo apie internacionalą, kuris atneš pasaulinę taiką ir duoną visiems. Jis taip pat nubaudė kapitalistus ir prakeikė kontrrevoliucionierius. Jo kalba taip pat baigėsi „valio“ šūksniais.
Kai kareivis – nacionalistas Rudainis – užlipo ant ložės, ore jau skambėjo Internacionalo garsai, kuriuos orkestras grojo po bolševikų atstovo kalbos.
Rudainis savo kalbą pradėjo žodžiais: „Laisvi piliečiai! Nacionaliniai tikslai...“, bet toliau kalbėti nebegalėjo, nes kažkas sušuko „Šalin piliečius, tegyvuoja darbininkai!“, o prie šurmulio prisijungė ir žmonės, vilkintys kareiviškus paltus: „Teisingai! Valdykite!“
„Tegul kalba, tegul kalba!“ – šaukė piliečių šalininkai.
Tada prasidėjo toks šūksnių gūsis, kad niekas negalėjo kalbėti. Šūksniai virto riksmais ir grasinimais. Į orą buvo pakelti kumščiai. Publika, išsigandusi muštynių, pradėjo skirstytis. Tada ugniagesiai pirmieji išskleidė savo vėliavą ir išėjo. Tas pats nutiko ir su kitomis vėliavomis, liko tik raudona, bet ir tada publikos neliko, išskyrus kareivių paltus ir kelis privačius šauklius bei švilpitojus. Šventė baigėsi mažiau šventinga nei prasidėjo. Į namus įžengė privatus orkestras su „Marseliete“.

40 puslapis
Žmonių mintys nebebuvo viena mintis. Dviejų krypčių, nacionalisto ir internacionalisto, atstovai, kiekvienas su savo įsitikinimais, vaikščiojo Valkos gatvėmis. Susitikę jie atidžiai žiūrėjo vienas kitam į akis; norėdami ten perskaityti atsakymą į klausimą: ar nesate priešas? Ar nesate liaudies reikalo išdavikas?
Kiekvienas jų turėjo savo tiesą. Vienas svajojo apie neįmanomą tautų brolystę, kitas – apie savo tautos brolystę ir egzistavimą. Vieną Lugažių aikštėje palaikė organizuoti džiūgavimai ir švilpimas, kitas minėjo tylias žmonių mintis, kurias drovūs taikaus miestelio žmonės laikė netinkama ginti šūksniais ir švilpimu ir išėjo namo laukti savo laiko, kuris negalėjo neateiti.

41 puslapis
Kiekvienas turėjo savo bendražygius.
Po caro atsisakymo prasidėjo suirutė, vadinama revoliucija. Ji sutrikdė kariuomenę ir frontą.

42 puslapis
Karas baigėsi ir atėjo kalbų metas. Vienas po kito vyko mitingai. Mitingai vyko aikštėse, bendruomenės namuose ir bažnyčiose.
Nacionalines organizacijas, laikraščius ir savivaldybes likvidavo tarptautinis „Iskolat“ – bolševikų vykdomasis komitetas.
Latvijos pulkus sudarė ne tik bolševikai. Jie įkūrė Nacionalinę kareivių sąjungą, kurios vadovybė taip pat atvyko į Valką kartu su revoliucija ir įsikūrė priešais paštą su laikraščiu „Laika Vēstis“, kuris drąsiai kovojo su komunistiniu „Cīņu“ ir mokykla „Brīvos Strēlniekus“, kol buvo uždarytas, kaip ir „Līdums“. Šio laikraščio vadovai buvo A. Plensners ir A. Kroders.
Nacionalistiškai nusiteikęs kareivis, matydamas, kad armija byra, taip pat negrįžo į frontą, o liko Valkoje, prisijungdamas prie Latvijos kareivių nacionalinės sąjungos, kurios tikslas buvo išlaikyti Latvijos kareivius kartu, neleisti jiems pasitraukti su rusais ir Rusija, panaudoti juos kaip ginkluotąją jėgą Latvijos valstybės kūrimui. Nacionalinė kareivių sąjunga iš Cėsių persikėlė į Valką.

43 puslapis
„Laika Vēstis“ laikėsi tam tikros nacionalinės linijos. Tai buvo tarsi dyglis akyje fanatikams. „Laika Vēstis“ ragino stoti į Nacionalinę karių sąjungą ir ginti nuo Rusijos nepriklausomą Latviją. Laikraščio dvasia buvo maždaug tokia pati kaip „Līdumam“, tik su karingesniu tonu.
„Būsto krizė“, – sakė Valkos gyventojas.
Kareivių antplūdis šį žodį privertė skambėti. Šie žodžiai taip pat buvo ištarti – butų rekvizicija. Štabai ir tarybos rekvizavo patalpas. Gyventojai turėjo glaudžiau glaustis kartu.
Redakcijos darbuotojas buvo patenkintas, gavęs kambarį Semināra gatvėje su tokiomis žemomis lubomis, kad poetas Antonas Austriņšas, įeidamas, turėjo nulenkti galvą, ir su tokiais žemais langais, kad juose buvo galima pamatyti praeivių batus. Labiausiai pastebima krizė buvo būsto krizė. Penktadieniais rašytojai, menininkai ir jų draugai rinkdavosi pas redakcijos darbuotoją skaityti naujų eilėraščių ir aptarti politinių naujienų. Austriņš, senųjų latvių tradicijų mylėtojas, vakarus vadindavo penktadienio vakarais. Čia savo kūrinius skaitė K. Skalbe, E. Virza, A. Austriņš, J. Akuraters, A. Plensners, A. Kroders, Pāvils Rozītis ir kiti, čia matė dailininkus Strunki, Toni, Ubānu, Stenderį, kurie grojo smuiku, ir konservatorijos narę H. Kozlovską, atvykusią iš Pēterpilio, dainuojančią negirdėtą Latgalos dainą. Čia taip pat buvo galima pamatyti cesiškius J. Grīnu, A. Bārdsą, Terbatsą V. Dambergą ir Jūliją Roz.

44 puslapis
Šaulys Rudainis apsistojo pas seną pažįstamą mažame Seminaro name, kuriame taip pat gyveno iš Kuržemės pabėgęs pienininkystės instruktorius, dabar užsidirbdavo duonai prikimšdamas cigaretes ir jas pardavinėdamas vietiniuose laikraščių kioskuose, o kitame namo gale – įvairių puikių geležies gaminių meistras – mechanikas. Kai pas redakcijos kolegijos narį ateidavo rašytojai ir menininkai, ten galėjo būti ir Rudainis. Jam teko nustebti ir paklausti, kad tarp jų nėra nė vieno „Iskolat“ šalininko. Čia visi Latvijos nepriklausomybės gynėjai.
Rudainis čia rado tikrumo ir aiškumo savo įsitikinimams. Jis suprato, kad dabar visi latviai turėtų laikytis kartu, nes atėjo laikas, kai, susivieniję, jie netgi gali pasiekti savo nepriklausomybę.
Vieną vakarą, eidamas pro Šv. Jono bažnyčią, jis pamatė šviesas languose. Kokios galėtų būti bažnyčios pamaldos bolševikų laikais? Jis pagalvojo ir nuėjo pažiūrėti, kas vyksta bažnyčioje. Bažnyčia buvo pilna žmonių. Internacionalistas stovėjo sakykloje ir, pakėlęs rankas, kaip ir klebonas Kupčas, pasakė agitacinę kalbą. Suoluose sėdėjo kareiviai ir eiliniai. Takas per bažnyčios vidurį taip pat buvo pilnas klausytojų. Įėjęs, Rudainis nusiėmė kepurę, kaip bažnyčioje, bet, sustojęs bažnyčios viduryje, pamatė, kad visi dėvi kepures, kaip sinagogoje. Čia ranka paėmė naujoko alkūnę.

45 puslapis
„Draugai, užsidėkite kepures! Argi jūs ne tokie buržuaziški, kad nenešiojate kepurės?“
Tai skambėjo lyg pasityčiojimas iš to, kad kažkas ant kiekvieno gatvės kampo šaukia: „Sbobo-oo-da! Laisvė!“
Internacionalistas kalbėjo apie buržuaziją ir besikuriantį vieningą pasaulinio proletariato frontą: „Jie, taip sakant, gyvena rūmuose, o jūs – rūsiuose. Jie siunčia jus mirti į apkasus, kaip, taip sakant, jūsų brolius pasiuntė Viljamas II. Šalin karą! Užbaikime jį ir padovanokime savo vokiečių broliams pagalbą apkasuose. Tada ir jie sudės ginklus. Mes broliausimės! Tegyvuoja brolybė!“
„Pra-ra-rave!“ – nuskambėjo bažnyčioje.
Dabar, draugai, pamatysite, kad prie mūsų prisijungs prancūzų, anglų ir amerikiečių proletariatas, prie mūsų prisijungs juodaodžiai kolonijiniai kariai, praliejantys kraują Vakarų fronte. Proletariatas, taip sakant, sudarys taiką visiems laikams. Tai bus taika, po kurios tauta nebekils prieš tautą, brolis prieš brolį, draugas prieš draugą. Nebus tautų, bus tik proletariatas...“
Rudainis nesuprato, kodėl turėtų būti tik proletariatas, kodėl neturėtų būti žmonių, ir jis taip pat netikėjo, kad vokiečiai gali būti tokie mylintys broliai rusams.

46 puslapis
Netrukus po to Rudainis, eidamas pro Šv. Jono bažnyčią, išvydo kitą vaizdą – ten įėjo grupė valstiečių su ryšuliais ir pagalvėmis po pažastimis, lydimi kareivių. Gyventojai pasakojo, kad bažnyčioje įrengta koncentracijos stovykla buržuazijai. Ar šie valstiečiai kilę iš tų pilių, apie kurias neseniai sakykloje kalbėjo buržuazijos naikintojas? Valkoje nebuvo nei pilių, nei rūsių butų. Bažnyčia buvo pilna valstiečių, vaistininkų, kunigų... Kunigas ir du Smiltenų ūkininkai buvo sušaudyti pakeliui į Valką ir palikti ant kapo krašto.
Valkos gyventojas tyliai papurtė galvą: ko dar nepatyrėme?
Grįžęs namo iš Šv. Jono bažnyčios, Rudainis sutiko savo draugą ir Antoną Austriną, taisantį iš redakcijos atneštus pranešimus ir eilėraščius. Po akimirkos įbėgo poetas E. Virza, nusivilko šaulio paltą ir iš kišenės išsitraukė nerangiai sulankstytą popieriaus lapą.
„Klausyk, ką parašiau“, – tarė jis, – „pristumdamas nukritusį nosies smeigtuką arčiau akių“.
Laikydamas rankoje popieriaus lapą ir akimirką pakeldamas jį virš galvos, bet nežiūrėdamas į ją, Virza padeklamavo savo ką tik parašytą eilėraštį „Sapnas žiemos naktį“:

47 puslapis
Sapnavau sapną – ne viskas buvo sapnas.
Ant bokšto, didžiulio, vaiduokliško ir seno,
Į mane buvo užlipta ir ką akys mato
Tik tada, kai jie miegant užsidarę,

Pasinėręs į ritmo muziką, rimų grožį ir paveikslų spindesį, poetas toliau deklamavo niokojančią poemą „Iskolat“, kurią užbaigė taip:

"Tada triukšmas nutilo ir viskas sudrebėjo."
Žvėris sprogo nuo per didelės infliacijos.
Aplink tvyrojo toks kvapas, kad man nuo to pykino.
Užmerkiau akis nuo staigaus alpimo.
Jis baigė savo dienas beformis ir didžiulis
Tas baisus, nesąžiningas žmogus, kurio vardas buvo „Iskolat“.

Režisierius įsidėjo dokumentus į krūtinės kišenę ir pažvelgė į publiką.
„Pragaras švunkas“, – tarė Austriņš. – „Tai perskaitysite rytoj, penktadienio vakarą.“
„Norėčiau pasibelsti į „Iskolatos“ duris“, – paslaptingai tyliu balsu tarė poetas.
„Tada man reikia jį atspausdinti.“ Žinau, kur yra rašomoji mašinėlė.
Iki penktadienio vakaro eilėraštis jau buvo perrašytas ir ryte buvo pasibelstama į „Iskolatos“ duris.
Eilėraščio autoriui būtų sunku susidoroti, jei neįvyktų naujų, svarbių ir netikėtų įvykių.

48 puslapis
Brolijos agitatorių prognozės neišsipildė. Vokiečių kariuomenė užbaigė broliją sparčiai žygiuodama Vidžemės plentais per Cėsį, Valmierą ir Valką į Pskovą ir Narvą.
Valkoje šią staigmeną pažymėjo du didžiuliai sprogimai, nuo kurių Seminarų gatvėje esantis namas pakilo, susvirduliavo ir vis giliau įsmigo į žemę. Stoties pusėje mėlyname saulėtame danguje, tarsi didžiulis debesis, pasirodė baltas dūminis ąžuolas. Į orą šovė rusų šaudmenų sandėlis, barstydamas patrankų sviedinius ir šovinius varstų atstumu ir iškasdamas žemėje didžiulę duobę, pripildytą sprogusių sviedinių, kuriuos valcėnai rinko gėlių vazoms. Vokiečiai patvirtino savo brolišką įžengimą į Valką, pakorę du žmones Šv. Jono bažnyčios aikštėje prie telegrafo stulpų. Pakorę žmonės tris dienas kabojo basi, nes pirmąją naktį jiems buvo pavogti batai. Jie nebuvo revoliucionieriai, ne bolševikai, o aukos, kurias vokiečių užkariautojų vadovybė pasirinko atstovauti revoliucijai.
Pati revoliucija su „Iskolat“ ir „Iskolastrel“ pasislinko į rytus ir nugrimzdo į Rusijos platybes.
Namas Seminarų gatvėje dvi dienas ir naktis drebėjo nuo pro šalį važiuojančių vežimų ratų.
Tai buvo išvykstančių rusų ir atvykstančių vokiečių ratai.

Vokiečiai įžengia į Vidzemę

49 puslapis
Vokiečio prikalti batai gatvėse skambėjo taip bauginančiai, kad žmonės traukėsi į savo kambarius ir net nedrįso žvilgtelėti pro langus pažiūrėti, kas vyksta lauke. Miestą apgaubė tyla.
Senasis plieninis malūnas Seminarų gatvėje vis dar malė savo tekilas, nes kasdienis gyvenimas mažai ką bendro turi su didžiais įvykiais. Mechanikų reikia visose mašinose ir šalyse. Kiekvienos vyriausybės kareiviams nutinka kažkas, kas tinka revolveriui, kardui ar durtuvui, o piliečiams – puodams ir peiliams. Meistras vis dar dirbo ir gyveno. Profesija nėra prakeikta.

50 puslapis
Kai Rusijos armija pasitraukė ir dūmai nuo sprogimo virš stoties išsisklaidė, stojo neįprasta tyla. Gyventojai bijojo, kad neprasidės riaušės ir plėšikavimas, nes nuo savo dalinių pabėgę rusai vis dar klajojo keliais, jie taip pat liko mieste. Paskutiniai reguliarūs rusų daliniai išvyko apie pusryčius. Tačiau nieko neįvyko ir po pietų vokiečiai įžygiavo į Valką, žygiuodami pagal švilpimą, kuris ėjo priekyje.
Ant sienų tuoj pat pasirodė skelbimai, draudžiantys žmonėms išeiti į gatvę sėdint kėdėje ir grasinantys mirties bausme; skelbimą pasirašė vyriausiasis vadas grafas Kirschbachas. Į pagrindinę gatvę kyšojo kulkosvaidis. Gatvių kampuose stovėjo patruliai su paruoštais šautuvais.
Kitą dieną fronto vadas princas Leopoldas automobiliu pravažiavo per miestą. Grįžus namo, miestas atrodė toks pat apmiręs kaip po maro epidemijos. Judėjimas prasidėjo tik po trijų dienų, tačiau jį lydėjo Kiršbacho šešėlis.
Valkoje liko nedidelis skaičius vokiečių karių, dauguma pasekė rusų pėdomis. Vokiečiai okupavo visą Latviją, įskaitant Latgalą, taip pat Estiją ir Lietuvą.

51 puslapis
Gyvenimas Valkoje pamažu rimsta ir grįžta į įprastas vėžes. Žmonės, negalėdami nieko daryti socialiai, atsiduodavo asmeniniam gyvenimui, o tai kėlė vis daugiau rūpesčių, trūko maisto, buvo draudžiama išvykti iš miesto, neįmanoma rasti darbo. Gatvėse jau buvo galima sutikti pažįstamų: laikraščių žurnalistų, Nacionalinės tarybos narių, aktorių, dailininkų ir rašytojų. Ši bohema buvo tarsi žmonių širdis, tyliai siuntusi gyvybinę jėgą po visą Latviją. Jos veikla atsispindėjo laikraščiuose. Šeštadieniais bohema eidavo ir į už trijų varstų esančius Rukelių namus, kad pabūtų su išmintingu savininku, išsimaudytų jo pirtyje ir išgertų kavos su grietinėle ir cukrumi, madingos taikos metu. Tais laikais Kanuose tai buvo grynos vestuvės.

52 puslapis
Parduotuvėje savininkas demonstravo didžiules kopūstų statines, kurios kadaise buvo ruošiamos kariuomenei maitinti. Jos buvo tarsi Jersikos bokštai, aukštesni už šieno vežimą, bet dabar tušti.
Visą šį laiką visi laikėsi glaudžiai susitelkę, jausdami, kad tik bendrystė gali išgelbėti, jie įkvėpė vienas kitam tikėjimą Latvijos ateitimi ir taip išliko aukščiau lygio, nepasiduodami pesimizmui. Poreikis būti kartu traukė bohemą į Ruķelius. Ten vis dar buvo gyvas ir tikintis politikas Skalbė, bet vilties ir nerūpestingumo kupinas dainininkas Antonas Austriņšas. Visame skambėjo paties šeimininko sidabrinis juokas ir gilus bosas. Stropi šeimininkė tyliai vaikščiojo iš kambario į kambarį, iš namo į tvartą ir klėtis, visada pilnomis rankomis kaip dosnus ruduo. Jos namai buvo pilni šviesių minčių ir gyvos kalbos net tada, kai Valkos laužai jau pradėjo gesti už laukų.
Tuo metu lankininkas Rudainis mėgdavo sėdėti Semināra gatvėje su geležininku, kuris visą gyvenimą buvo sąžiningas darbininkas. Jam patiko stebėti jo miklumą ir klausytis pasakojimų apie senus Valkos laikus.

53 puslapis
Meistras turėjo daug ką papasakoti, nes buvo gerai perskaitęs savo prisiminimų knygą, kurioje gyveno visi Valkos žmonės, kuriuos jis kada nors pažinojo.
Mokytojas kalbėjo apie laikus, kai buvo įkurta Paramos bendrija. Joje daugiausia dirbo mokytojai:

54 puslapis
Kārlis Gulbis, Matīss ir parapijos darbuotojai Īverts, Kārkliņš, studentas J. Lapiņš, dirigentas kun. Pličas, broliai Pavlovičiai. Pagalbos draugija išvystė labai aktyvią kultūrinę veiklą ir tapo plačiai populiari. Žmonės lankė jos renginius lyg ištroškę prie šaltinio. 1912 m. buvo surengtos T. Zeiferto paskaitos apie Latvijos literatūros istoriją. Paskaitos buvo skaitomos dešimt dienų, ir kiekvieną dieną jas lankydavo 200–250 klausytojų. Taip pat buvo klausoma Fričo Bārdos paskaitų apie meną. 1913 ir 1914 m. buvo surengti dideli kultūros festivaliai, kurie truko tris dienas. Valkoje įsišaknijo progresyvi nacionalinė dvasia. Progresyvi Valkos dvasia nebuvo socialistinė, jei ją būtų galima pavadinti kairiąja, tai tik kairioji Rainio dvasia, o ne grynai tarptautinė.
Taigi žiema praėjo. Vokiečiai vis dar buvo valdžioje ir neketino pasitraukti. Ledui tirpstant ir upeliams susiliejant į upes, Valkos Putros kalnas atspindėjo malūno tvenkinį, kaip jis švytėjo, kai pusiau vokietės močiutės vakarais čia ateidavo pažiūrėti į mėnulį. Tvenkinyje pusmėnulis švietė lyg nudėvėtas kovos kirvis. Jau tuo metu karo fronte vėl kažkas buvo negerai.
Susiformavus Latvijos idėjai, turime grįžti prie įvykių iki vokiečių okupacijos.
Po caro atsistatydinimo 1917 m. kovo mėn., Latvijos nacionalistai aktyviai pradėjo ruošti kelią Latvijos nepriklausomybei, nors internacionalistai šį darbą sutrikdė.

55 puslapis
Valka, subūrusi Latvijos organizacijas ir aktyviausius darbuotojus, buvo pagrindinė Latvijos apsisprendimo ir nepriklausomybės idėjų iniciatorė ir propaguotoja. Čia vyko pirmieji parengiamieji Latvijos organizavimo darbai. Pirmasis realus žingsnis šiame darbe buvo Latvijos centrinės asociacijos kvietimas, su pirmininkų Skubinio ir Blūmbergo parašais, Latvijos parapijų valdyboms ir parapijų administracijoms siųsti delegatus į kaimo gyventojų susirinkimą Valmieroje kovo 12 ir 13 dienomis, kad būtų aptartas Latvijos suvienijimas į administracinį vienetą ir šio vieneto administravimo forma. Į susirinkimą buvo pakviesti ir Kuržemės delegatai iš pabėgėlių. Susirinkimas buvo pavadintas Žemės susirinkimu. Jame dalyvavo 440 delegatų. Žemės susirinkimo rezoliucijoje buvo reikalaujama: pripažinti Vidžemę, Kuržemę ir Latgalą vienu administraciniu vienetu pavadinimu – Latvija. Tai būtų autonominė Rusijos dalis. Latvių kalba būtų vartojama mokyklose ir vietos valdžios institucijose.
Šis sprendimas buvo pirmasis Latvijos statybos akmuo. Jis išreiškė brandų reikalavimą: revoliucinės Rusijos įstatymai leido kalbėti apie autonomiją. Dabar tai atrodo nuosaikiai, bet tuo metu tokia idėja buvo gana progresyvi ir kaip minimalus reikalavimas priimtina plačiam ratui.

Vokiečių okupacijos laikas

60 puslapis.
Kaip ir bolševikų eroje, išrinktos vietos valdžios negalėjo funkcionuoti, viską sprendė ir tvarkė karo administracija su paskirtais patikimais pareigūnais. Vokiečių kalba buvo skubiai įvesta į mokyklas. Viešai nebuvo galima daryti nieko, kas neatitiktų Vokietijos vyriausiosios vadovybės ketinimų. Latvijos nacionalinė taryba vis dar turėjo likti neveikli. Vienintelis jos bandymas parodyti gyvybės ženklus buvo du memorandumai, pateikti Vokietijos kancleriui prieš gudrią okupacinės valdžios politiką Latvijoje ir už pagarbą Latvijos apsisprendimo teisei, numatytai Bresto taikos sutartyje. Tačiau memorandumai neturėjo jokio atgarsio.
Antrasis Nacionalinės tarybos darbas buvo Nacionalinio teatro Valkoje įkūrimas, kuris šiuo liūdnu metu turėjo tam tikrą kultūrinę ir politinę reikšmę – išlaikyti kartu Latvijos inteligentiją ir Valkoje likusius žmones, suburti išsibarsčiusią aktorių šeimą ir apskritai kažką nuveikti.

61 puslapis
Tuo metu Valkos gatvėse pasirodė ir surūdijusi Andrieva Niedra. Jis šnekučiavosi, klausinėjo, kažko teiravosi Nacionalinėje Taryboje, kažką nujautė, kažko tikėjosi, o paskui dingo kaip sapne. Ką šis sapnas reiškė, tuo metu niekas negalėjo atspėti. Centrinė asociacija ir „Konzums“ galėjo dirbti tik maisto produktų pristatymu.
Vienintelis gyvybės alsavimas latviams tuo metu buvo tas pats „Līdums“, kuris, bolševikams paneigus, bandė būti leidžiamas kaip Valstiečių sąjungos laikraštis Maskvoje (pavadinimu „Gaisma“) ir Peterpilyje („Tauta“), o kurio leidyba Valkoje buvo leidžiama Vokietijos štabo griežtomis sąlygomis. Laikraščio turinį karo meto cenzūra filtravo per smulkų sietą, kuris net nepraleido žodžio „Latvija“. Redaktorius Nonākis turėjo pasitelkti didelius diplomatinius įgūdžius, kad galiausiai leistų šį žodį. Jis kariavo su cenzūra kiekviename numeryje. Ir vis dėlto „Līdumuose“ viešoji nuomonė galėjo tam tikru mastu reikštis, ji galėjo būti įpinta į informaciją, grožinę literatūrą, kur cenzoriaus akiai buvo sunku ją suvokti. Taip pat buvo leidžiamas literatūros žurnalas „Jaunā Latvija“, kurį redagavo Kārlis Skalbe ir Artūrs Kroders. Rašytojai turėjo jame savo žodį, ir tai rodė, kad raštas dar nebuvo išnykęs. Jame taip pat tvyrojo tautinė mintis.

62 puslapis
Seniesiems partijos nariams netgi buvo leista Valkoje rengti rašytojų vakarus, žinoma, su cenzūra.

Latvijos paskelbimas

69 puslapis.
Buvo trys stiprios politinės grupuotės, kurių skirtingas pažiūras nebuvo lengva suderinti. Ūkininkų sąjunga su centru Valkoje, Demokratinis blokas Rygoje ir Socialdemokratai. Tuomet Kārlis Ulmanis, kuris buvo Ūkininkų sąjungos įkūrėjas ir vadovas, bet taip pat dalyvavo Demokratinio bloko veikloje visos okupacijos metu, panaudojo savo diplomatinius ir politinius įgūdžius, kad išspręstų nesutarimus. Po derybų Rygoje su Demokratiniu bloku jis nedelsdamas išvyko į Valką, kur sušaukė pilną Ūkininkų sąjungos susirinkimą, kuriame dalyvavo ir kaimo skyriai.
Susirinkimas įvyko 1918 m. lapkričio 15 d. Jis vyko „Līdumo“ redakcijoje. Jis buvo gana didelis, nes atvyko ir atstovų iš kaimo. Tarp ūkininkų sąjungos lyderių buvo Kārlis Ulmanis, Miķelis Valteris, V. Gulbis, P. Siecinieks, V. Skubiņš, redaktorius O. Nonāks ir kt. Susirinkimą atidarė Kārlis Ulmanis, ilgesne kalba įrodydamas, kad atėjo paskutinis momentas paskelbti Latvijos valstybės nepriklausomybę ir latviams perimti valdžios kontrolę į savo rankas.

Neginkluoti žmonės

99 puslapis.
Nebuvo praėję nė mėnesio nuo tada, kai Konzumas, „Līdumas“ ir Liaudies tarybos nariai paliko Valką, kai atėjo įspėjamoji žinia apie Raudonosios armijos įsiveržimą į Estiją ir jos puolimą Valkos link. Valkoje nebuvo nė vieno ginkluoto žmogaus, nė vieno revolverio, kuris galėtų sukilti prieš užpuolikus, nes visi ginklai turėjo būti laiku grąžinti į vokiečių komendantūrą.
Vos tik vokiečiams išvykstant, vietos viešieji darbuotojai susirinko Valkos kredito unijoje aptarti, ką daryti dėl saugumo ir kaip pasipriešinti bolševikams. Dr. Lībietis pasiūlė šiuo klausimu derėtis su estais.

100 puslapis
Vokiečiams pasitraukus, visuomenės darbuotojai vėl susirinko prie apskrities tarybos aptarti partizanų organizavimo. Vėlgi ginklų klausimas liko neišspręstas.
Šiaurės Latvija neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik pasiduoti likimui. Ir tas likimas buvo bolševikų valdymas. Bolševikai į Valką įžengė gruodžio 18 d.
Valkoje bolševikai nedelsdami ėmėsi organizuoti administraciją. Jie į miesto tarybą įsodino savo žmones, skyrė komisarus ir įsteigė tribunolus – savo valdžios pagrindą.

101 puslapis
Mokyklos taip pat buvo reorganizuojamos pagal savo taisykles. Visuomeninis gyvenimas visiškai sustojo, susidarė tokia pati padėtis kaip vokiečių okupacijos metu. Buvusios draugijos buvo uždarytos, kad būtų galima atidaryti komunistinius propagandos klubus.
Bolševikai sau daug žalos padarė teroru prieš neginkluotus gyventojus. Mirties bausmės siaubas nuvilnijo gatvėmis. Per mėnesį Valkoje sušaudytų žmonių skaičius siekia 130. Per vieną naktį netoli Lugažių kapinių kulkosvaidžiu buvo sunaikinta penkiasdešimt žmonių, žinomų Valkos ir apylinkių žmonių. Jie taip pat šaudė žvyrduobėse prie Zīle Krōgus kelio ir dabartinėse brolių kapinėse, šaudė tribunolo sprendimu ir be teismo į žmones, kurie, net bolševikų požiūriu, nebuvo kalti. Tai labiausiai supykdė gyventojus prieš naująjį režimą.

103 puslapis
Lieliniekų vyriausybės laikas Valkoje truko 1 mėnesį ir 13 dienų (nuo 1918 m. gruodžio 18 d. iki 1919 m. vasario 1 d.).

104 puslapis
Vasario 1 d. Estijos ir Suomijos kariuomenės įžengė į Valką. To paties žygio metu buvo išlaisvintos ir aplink Valką esančios Latvijos parapijos.
Valka ką tik buvo užimta; kitą dieną Estijos komendantas sušaukė miesto tarybos posėdį, kuriam pirmininkavo tarybos pirmininkas mokytojas Bricmanis. Posėdyje buvo aptartas Latvijos bendradarbiavimas su estais, tačiau nuo nuosprendžių prie veiksmų neperėjoma. Kitą dieną Bricmanis turėjo pasirodyti pas Suomijos vadą Kalmą. Jis paaiškino, kad remdamasis surinkta informacija, jis pripažino tarybos funkcionavimą dabartinėje sudėtyje neįmanomu, būtent, kad latvių dauguma taryboje buvo gauta neteisėtai, pabėgėliams iš Kuržemės dalyvaujant tarybos rinkimuose, ir kad pabėgėliai nebuvo nuolatiniai Valkos gyventojai.

105 puslapis
Tarybos veiklą rimtuoju laikotarpiu nutraukė senas estų ir latvių ginčas dėl viešpatavimo Valkoje. Dirbti buvo leista tik estų tarybos nariams, kurie vėliau pasidalijo mokyklos pastatus ir įsteigė mokyklos komisiją, į kurią latviai pakvietė direktorių Stiprą, mokytoją Bricmanį ir mokytoją Broką.
Tai sukėlė sumaištį Latvijos visuomenėje.
Tuomet, siekiant paskatinti latvius tapti aktyviais, buvo surengti keli Latvijos visuomeninių organizacijų susirinkimai, kuriuose dalyvavo atstovai: iš Vidžemės žemės tarybos, Valkos miesto valdybos, Valkos visuomeninės draugijos, Valkos pagalbos draugijos, iš kredito unijos prie visuomeninės draugijos, išlaisvintų septynių parapijų valdybų ir iš Šiaurės Latvijos Raudonojo Kryžiaus draugijos. Aktyviausi susirinkimo darbuotojai buvo: dr. J. Lībietis, Jānis Ķimens, mokytojas Kārlis Gulbis, mokytojas Bricmanis, mokytojas Matīss, direktorius J. Stiprais, ūkininkas Šmitas, Birkertas, Ūdris ir P. Indus.

106 puslapis
Valkos organizacijos susirinkimuose nominuoti vadovai nusprendė kreiptis į vietos estų-suomių karo vadą Kalmą, prašydami leidimo organizuoti Latvijos kariuomenę iš išlaisvintų ir būsimų išlaisvintų Latvijos regionų gyventojų. Į Kalmą buvo pasiųsti delegatai dr. Jānis Lībieti ir ūkininkas bei žemės tarybos narys Otto Hasmani.
Pirmojo pokalbio metu Kalmsas buvo santūrus ir šaltakraujiškas. Jis pasakė, kad, jo žiniomis, visi latviai yra bolševistai. Kalmsas delegacijai konkretaus atsakymo nepateikė, bet įsakė atvykti su konkrečiu pasiūlymu.
Visuomenės darbuotojų susirinkimas vėl susirinko aptarti ir priimti siūlomo projekto ir nusprendė, kad pirmiausia reikia išsiaiškinti, kiek vyrų galima pašaukti į karinę tarnybą išlaisvintoje teritorijoje, todėl reikia išleisti įsakymą dėl pašauktųjų registravimo. Įsakymas buvo išleistas Kerenskio laikais išrinktos Žemės tarybos, kurią miesto komendantas Kornelsas jau buvo atnaujinęs vasario 13 d., vardu; jos valdybos nariai buvo: mokytojas Ernestas Nagobadsas, Lugažių parapijos seniūnas Paulsas Indusas ir ūkininkas Otto Hasmanis; komendantas Kornelsas Žemės tarybos valdybai paskyrė patalpas Valkos rajono biure, Rygos gatvėje Nr. 9, ir skyrė 2000 Estijos markių darbui organizuoti. Tai buvo pirmoji oficiali Latvijos įstaiga, kuria buvo galima pasikliauti atliekant viešuosius darbus.

107 puslapis
Kalbant apie tai, kas turėtų pasirašyti registracijos įsakymą, susirinkime sutarta, kad jį turėtų pasirašyti asmenys, turintys ryšių su ankstesnėmis ne didelėmis vyriausybės administracijomis, kad įsakymas turėtų reikiamą pagarbą tarp gyventojų ir teisinį pagrindą. Įsakymą pasirašė apskrities valdybos narys Otto Hasmanis, o tai suteikė įsakymui tam tikrą teisėtumą ir pasitikėjimą.
Užsakymas buvo toks:

Paulius.

Valkos rajono žemės tarybos valdyba Estijos laikinosios vyriausybės įsakymu, priimtu pagal Latvijos laikinosios vyriausybės įsakymą, įsako visiems Valkos miesto, priemiesčių ir Valkos parapijos gyventojams 1919 m. vasario 18 d. 10 val. būtinai atvykti į Valką, Rygos gatvę Nr. 9:
Latvijos karininkai iki 50 metų amžiaus;
Latvijos karo gydytojai iki 60 metų amžiaus;
kariškiams iki 50 metų amžiaus;
Latvijos paramedikai iki 45 metų amžiaus;
Latvijos puskarininkiai, taip pat puskarininkių mokymo būrių absolventai iki 35 metų amžiaus.
Visų penkių kategorijų kareiviai, gyvenantys Valkos rajone, iki to paties amžiaus, privalo atvykti į Valką, Rygos gatvę 9, 1919 m. vasario 19 d. 10 val.
Visi turėtų būti šiltai apsirengę ir, jei įmanoma, apsirengę karine uniforma, bei atsinešti maisto maždaug 5 dienoms.
Nesilaikant šio įsakymo, kaltininkai bus patraukti atsakomybėn karo teisme.

Dėvėti,

Valdybos pirmininkas
O. Hasmanis

108 puslapis
Antrasis įsakymas buvo toks:

Paulius.

Valkos apskrities žemės tarybos valdyba įpareigoja visus Valkos mieste ir jo priemiesčiuose gyvenančius Latvijos tautybės vyrus, gimusius 1869–1902 m. imtinai, būtinai registruotis.
Registracija vyks Valkoje, Rygos gatvėje Nr. 9, 1919 m. vasario 21 ir 22 d., nuo 10 iki 12 val. ir nuo 14 iki 16 val. Geležinkelio ir pašto darbuotojai atleidžiami nuo registracijos.
Neįvykdžius šio įsakymo, kaltininkai bus patraukti atsakomybėn kaimo karo teisme.

Dėvėti,

Valdybos pirmininkas
O. Hasmanis

Tie patys delegatai antrą kartą kreipėsi į pulkininką Kalmsą su pasiūlymu, ir jis leido registruotis. Registracijos įsakymas buvo iškabintas ant stulpų ir išsiųstas parapijoms.
Tolesnes derybas dėl visiškos mobilizacijos su pulkininku Kalmu vedė dr. Lībietis ir Otto Hasmanis. Tarp dr. Lībiečio, Otto Hasmanio ir Kalmo įvyko reikšmingas pokalbis. Latvijos delegatams kalbantis apie ginklų įsigijimą, Kalmas pakvietė į savo kabinetą poną, kurį pristatė kaip magistratą.

109 puslapis
Pulkininkas ir mokslininkas akimirką pasikalbėjo suomiškai ir parodė į kažką Latvijos ir Estijos žemėlapyje. Buvo aišku, kad jis kalba apie Latvijos ir Estijos sieną. Po ilgesnio pokalbio su mokslininku Kalmas kreipėsi į delegatus su klausimu: „Kur yra Latvijos ir Estijos siena?“
Daktaras Lībietis atsakė, kad pagal 1917 m. referendumą Latvijai priklauso Valkos, Valkos parapija, Liel – Lugaži, Pedele, Erģeme, Kāģeri ir Cori parapijos.
Po šio paaiškinimo Kalmas vėl pasikalbėjo su mokslininku. Tada jis pasakė Lybiečiui, kad tai netiesa. Siena yra visiškai kitur, labiau į pietus.
„Kas tik palies šią sieną, turės su tuo susidoroti“, – pakėlė revolverį Kalmas. Daktaras Lybietis jį papeikė, sakydamas, kad jis neturi teisės spręsti dėl sienos, o tik užsiminė apie 1917 m. balsavimo rezultatus.
Kalmsas nusiramino, bet nepateikė jokių atsakymų apie ginklų suteikimą ir leidimą mobilizacijai.
Kitą kartą tas pats Kalmas parodė Hasmaniui žemėlapį, kuriame Estijos ir Latvijos siena buvo pažymėta raudona juosta palei Salacos upę, per Sedą iki Rygos plento ties Vėžu Krogus Sedos tiltu, o iš ten palei Gaują iki senosios etnografinės sienos.
Taigi, estai jau buvo susirūpinę dėl sienos klausimo ir senos Estijos ir Latvijos konkurencijos dėl kultūrinio ir ekonominio dominavimo Valkoje ir jos apylinkėse.

110 puslapis
Kalmo elgesys privertė latvius susirūpinti savo padėtimi ne tik bolševikų, bet ir estų atžvilgiu.
Nepaisant Laikinosios vyriausybės nurodymų ir informacijos trūkumo bei to, kad iš estų nebuvo gauta jokio atsakymo dėl ginklų tiekimo, Latvijos visuomeninės organizacijos pradėjo energingai ruoštis mobilizacijai, kad estai negautų visos iniciatyvos. Septynios Latvijos parapijos jau buvo laisvos nuo bolševikų: Valkas, Kāgeriai, Lugažiai, Liel - Lugažiai, Coru ir dalis Ērģemės bei Pedelės. Čia jau buvo galima kažką daryti.
Latviai nusprendė savarankiškai įsitvirtinti savo nedidelėje likusioje teritorijoje ir pradėti kovą už savo šalį.

111 puslapis
Šiaurės Latvija, Valka, tautinės minties lopšys, buvo tinkama vieta tokiam tikslui. Ir 1919 m. vasario 3 d. Taline vyriausybės vadovas Ulmanis susitarė su Estijos vyriausybės vadovu dėl Latvijos kariuomenės organizavimo Šiaurės Latvijoje. Jau vasario 3 d. Laikinoji vyriausybė paskyrė inžinierių Marką Gailītę savo įgaliotuoju civilinių reikalų atstovu Šiaurės Latvijoje, kapitoną Jorgį Zemitānu – Šiaurės Latvijos kariuomenės vyriausiuoju vadu, J. Ramaną – įgaliotuoju atstovu Taline, o leitenantą Lauri – Valkos komendantu.
Vasario 18 d. į Valką atvyko M. Gailītis, leitenantas Lauris, pulkininkas Jansonsas, Robežnieksas ir kiti kariuomenės atstovai, kurie atleido vietos pareigūnus nuo atsakomybės už mobilizaciją ir civilinį administravimą.

112 puslapis
Apie mobilizaciją Valkoje ir Rūjienoje šio laikmečio darbuotojas rašo, kad ji praėjo gerai ir pakilios nuotaikos, atvyko daug savanorių, daugelis pareiškė pasirengimą stoti į kariuomenę su arkliais ir vežimais. Gyventojai paaukojo kariuomenei drabužių, dviračių, motociklų ir kitų naudingų daiktų. Sustiprėjo tikėjimas Latvijos valstybe ir kariuomenės stiprybe.
Siekiant informuoti gyventojus apie įvykius ir vyriausybės veiksmus Valkoje, tuo pačiu sparčiai, vasario 20 d., pradėtas leisti laikraštis „Jaunā Dzīve“. Laikraštis išleido 24 numerius, jo leidyba nutrūko balandžio 17 d., kai populiaraus Valkos „Līduma“ redaktorius O. Nonāka ruošėsi leisti laikraštį „Tautas Balss“. „Jaunā Dzīve“ buvo leidžiama Valkos visuomenės darbuotojų lėšomis. Jo redaktorius buvo mokytojas K. Gulbis ir bendraredaktorius Jānis Porietis.

Visuomenės entuziazmas

113 puslapis.
Visuomeninis darbas Valkoje buvo kviečiamas iš visų pusių. Visuomeninės organizacijos ir jų darbuotojai, taip pat nepilnai suformuota Žemės taryba, negalėjo sėkmingai viso to atlikti, todėl buvo įkurta Šiaurės Latvijos Raudonojo Kryžiaus draugija, kuri fiziškai ir morališkai aprūpintų Latvijos kariuomenę ir gyventojus. Draugijos pirmininku buvo išrinktas dr. Jānis Lībieti, jo narėmis buvo ponia Eleonora Jansona ir Paula Skrīveri, sekretoriumi – Jānis Dzirkalis, iždininku – Jānis Stiprais, nariu – Pēteris Pakalns, brigadininku – Jānis Ķimens, visi jie įsipareigojo dirbti be atlygio.
Raudonasis Kryžius pirmiausia sutelkė dėmesį į badaujančius ir vargstančius vaikus, aprūpindamas juos maistu ir drabužiais. Buvo daug ką pamaitinti ir aprengti, tačiau trūko lėšų.
Pirmoji asociacijos užduotis buvo surinkti lėšų. Tarpusavio paaukota suma buvo per maža dideliems darbams atlikti, todėl asociacijos valdyba kovo 16 ir 17 dienomis surengė atvirų durų dienų lėšų rinkimui, kurios padėjo surinkti daugiau lėšų.

114 puslapis
Draugija kreipėsi į valstiečius, prašydami aukoti produktų, nes turguje jie nieko negalėjo nusipirkti, jis buvo tuščias, o į miestiečius – aukoti pinigų. Maisto padėtis Valkoje buvo labai sunki. 1918 m. rudenį grūdus iš Valkos rajono rekvizuoja kariuomenė. Okupacijos metu juos užgrobė vokiečiai, o bolševikų laikotarpiu likučius išžvejo Raudonoji armija. Taip Valkos miestas ir jo apylinkės ištuštėjo. Miesto maisto prekių parduotuvė gyventojams parduodavo po 2 svarus avižinių dribsnių ir 2 svarus marmelado vienam asmeniui, bet tai buvo viskas.
Iš pradžių Raudonojo Kryžiaus agitacija tarp valstiečių neturėjo didelės sėkmės. Vėliau Raudonasis Kryžius tapo centru, aplink kurį vienėsi visi, kuriems rūpėjo Latvijos nepriklausomybė. Ypač aktyviai dalyvavo Valkos moterys, atėjusios į pagalbą su savo rankdarbiais.
Kovo viduryje asociacija atidarė sriubos virtuvę, kurioje kasdien patiekiama 320–400 pietų po ketvirtadalį kepalo duonos vienam asmeniui.

115 puslapis
Jei pienas būdavo aukojamas, jis būdavo išdalinamas vaikams. Virtuvė labai padėjo gyventojams ir jų vaikams, kuriems tuo metu reikėjo pagalbos ir kurie badavo.
Kariuomenei Raudonasis Kryžius buvo ne tik sanitarinė įstaiga, bet ir intendanto biuras. Valkoje, Aleksandros gatvėje, buvo įkurta karo ligoninė, kurioje dirbo du gydytojai J. Lībietis ir Barts, vėliau Jaunzems ir Daniļevskis, 2 gailestingosios seserys (Vīns ir Purgale, vėliau Ede Rudzīte), kelios slaugytojos, vaistinės vedėjas ir ūkio valdytojas. Kareiviams buvo įrengta 130 lovų. Draugija į frontą pristatydavo medicinos ir sanitarijos reikmenis, vaistus, patalynę, drabužius, batus, pačių pasigamintus paramedikų ir šovinių maišus, neštuvus, muilą ir kt. Remiantis sąrašu, kaip aukos buvo gautos ir išsiųstos į frontą kareiviams arba panaudotos ligoninės įrangai: 53 lovos, 70 patalynės maišų, 191 paklodė, 58 antklodės, 46 pagalvės, 142 pagalvių užvalkalai, 283 rankšluosčiai, 25 poros pirštinių, 49 poros kojinių, įvairūs virtuvės reikmenys, indai ir kiti daiktai.
Nuo vasario iki rugpjūčio Raudonojo Kryžiaus ligoninė buvo privačiai aprūpinama patalyne, maistu ir medicinos reikmenimis. Tik rugpjūtį valstybė suteikė pirmąją pagalbą.

116 puslapis
Kitos lėšos buvo surinktos per renginius, filmų peržiūras ir piniginę loteriją.
Dr. Lybiečio siūlymu, apskrities taryba nusprendė organizuoti šovinių maišų gamybą kariuomenei parapijose. Kiekvienas namų ūkis privalo pagaminti du šovinių maišus.
Krepšiai buvo gaminami iš drobės. Taip pat buvo gaminami higieniniai maišeliai.
Raudonasis Kryžius rūpinosi ligoninės įrengimu gerokai anksčiau, nei Latvijos daliniai pasirodė fronte. Prasidėjus Latvijos kovoms fronte, ligoninėje kasdien gulėdavo vidutiniškai 70 sergančių ir sužeistų kareivių.