Andrievo Niedros vyriausybė
I WW1, I Nepriklausomybės karai

AndrievsNiedra20gs20iegadiLUakadēmiskābibliot.png
Andrievs Niedra. 20.gs. 20ie gadi. Avots: LU akadēmiskā bibliotēka

Nendrių vyriausybė buvo provokiška laikinoji Latvijos vyriausybė, egzistavusi nuo 1919 m. gegužės 10 d. iki birželio 26 d., kartu su nuversta Laikinąja Kārlio Ulmanio vyriausybe ir Pēterio Stučko LSPR vyriausybe.

Per Balandžio 16-osios perversmą nuvertus Ulmanio laikinąją vyriausybę, Andrievs Niedra balandžio 27 d. atvyko į Liepoją kaip tarpininkas derybose su pučistų suformuota Borkovskio vyriausybe. Jo prašymu, balandžio 29 d., buvo paleisti vokiečių suimti Ulmanio kabineto ministrai. Pagrindinė pučistų ir nuverstos Laikinosios vyriausybės derybų tema buvo naujos kompromisinės vyriausybės sudarymas, į kurią būtų įtraukti ir Baltijos vokiečiai, kaip ekonomiškai ir kariškai reikšmingiausia Latvijos gyventojų dalis. Niedra siūlė vokiečiams viešai pasmerkti balandžio 16-osios perversmą, tačiau Liaudies taryba pavedė naujam kandidatui suformuoti vyriausybę, kurioje būtų 4 Ulmanio vyriausybės ministrai, Niedros šalininkai su 4 ministrais, 3 vokiečiai ir 1 žydas. Ulmanis šį pasiūlymą atmetė.

Galiausiai gegužės 10 d. buvo suformuotas naujas ministrų kabinetas, kuriam vadovavo Andrievs Niedra. Didžioji dalis valstybės tarnautojų ir toliau ėjo savo tiesiogines pareigas, nepriklausomai nuo ministrų kabineto sudėties bet kuriuo metu. Naujoji valdžia numatė 3 pagrindinius savo egzistavimo uždavinius: išsaugoti valstybę, atkurti tvarką ir ekonomiką, išvaryti bolševikus, surengti Steigiamojo Seimo rinkimus ir sudaryti visuotinai renkamą vyriausybę.

Niedros valdžia valdė iki 1919 metų birželio pabaigos, kai po pralaimėjimo Cėsių mūšyje birželio 24 d. ministrų kabineto posėdyje buvo nuspręsta kreiptis į Antantės atstovus ir perduoti jiems įgaliojimus. Sutriuškinta Latvijos nacionalinė gvardija ir vokiečių samdiniai (geležinė divizija) pagal Antantės šalių priežiūroje Strazdmuižoje sudarytą susitarimą iš Rygos buvo evakuoti į Žiemgalą. Po Strazdumuižos paliaubų Niedros ministrų kabinetui lojalūs kariuomenės daliniai, vyriausybei atidavus valdžią, arba pripažino K. Ulmanio vadovaujamo ministrų kabineto atkūrimo teisėtumą, arba įstojo į vadinamąją Vakarų Rusijos savanorių armiją.

A. Niedra po bermontininkų pralaimėjimo emigravo ir 1924 metais grįžo į Latviją, kur buvo apkaltintas išdavyste. A.Niedro, kaip kaltinamojo, byla 1924 metais buvo nagrinėjama dviejuose teismuose - atskirai dėl 1919 metų balandžio 16-osios perversmo Liepojoje ir atskirai dėl dalyvavimo Bermonto planuose. Jis buvo nuteistas kalėti, kurią vėliau pakeitė deportacija iš šalies. Niedra persikėlė į Rytų Prūsiją, kur klebonavo. 1942 m. grįžo į Rygą, kur ir mirė.

Daugiau informacijos šaltinių

Vikipedija. Nendrių vyriausybė. Prieiga: https://lv.wikipedia.org/wiki/Niedras_vald%C4%ABba [žiūrėta 2021 05 06].

Vikipedija. Andrius Niedra. Prieiga: https://lv.wikipedia.org/wiki/Andrievs_Niedra [žiūrėta 2021 05 06].

Susijusios vietos

Paminklas pirmajam mūšiui už Latvijos nepriklausomybę

Adresas: Inčukalns, Atmodas g. 2.

2016 m. liepos 3 d. buvo atidengtas paminklas pirmajam mūšiui už Latvijos nepriklausomybę, skirtas Latvijos landesverui (Die Lettländische Landeswehr), kuriame vietos baltų vokiečiai, rusai ir latviai, tuo metu buvę abiejų pusių daliniuose, gynė naujai įkurtą valstybę nuo bolševikų Raudonosios Armijos. Brolių kapų komiteto pirmininkas Eiženas Upmanis tuo metu padarė išvadą, kad tai galėtų būti pirmasis paminklas jungtinėms Latvijos ir Baltijos vokiečių pajėgoms mūšio memorialuose už kapinių ribų. Tuo metu Latvijos landesvero latvių dalinių vadu buvo paskirtas pulkininkas leitenantas Oskaras Kalpaksas, iš kurio dalinių Laisvės kovų metu išaugo ir susiformavo vėlesnė Latvijos armija.

1918 m. visa dabartinės Latvijos teritorija pateko į Vokietijos imperijos ir jos kariuomenės rankas. Tačiau 1918 m. vasaros pabaigoje ir rudenį padėtis ėmė sparčiai keistis prieš Vokietiją ir tapo aišku, kad tik laiko klausimas, kada Vokietija bus priversta pripažinti pralaimėjimą Pirmajame pasauliniame kare. Rusijos imperija, kurios dalimi Latvija buvo iki Pirmojo pasaulinio karo, nustojo egzistuoti anksčiau, po 1917 m. vasario ir spalio revoliucijų. 1918 m. lapkričio 18 d. buvo paskelbta Latvijos Respublika. Vokietijos kariuomenė, kuri po 1918 m. lapkričio 11 d. paliaubų su Antantės valstybėmis buvo dislokuota Latvijos teritorijoje, nebebuvo motyvuota tolesniems karo veiksmams, ir dauguma jos kareivių tiesiog norėjo grįžti į tėvynę.

Tokiomis aplinkybėmis buvo akivaizdu, kad Latvijos gynyba pirmiausia priklausė nuo pačių Latvijos gyventojų suformuotos nacionalinės gvardijos. Iš pradžių, dėl savo išsilavinimo ir santykinai didesnio gebėjimo savarankiškai organizuotis, didžiausią iniciatyvą formuojant tokią nacionalinę gvardiją rodė Latvijoje gyvenantys Baltijos vokiečiai. Į nacionalinę gvardiją įstojo ir Rusijos kareiviai. Siekdama užtikrinti nacionalinės gvardijos aprūpinimą uniformomis, ginklais ir kitais reikalingais ištekliais, Latvijos laikinoji vyriausybė 1918 m. gruodžio 7 d. sudarė susitarimą su Vokietijos atstovu Augustu Vinnigu, numatantį nacionalinės gvardijos aprūpinimą iš Latvijos teritorijoje esančių Vokietijos armijos rezervų. Šiame susitarime, be kita ko, buvo nurodyta, kad ši nacionalinė gvardija, oficialiai vadinama „Latvijas zemessardze“ arba vokiškai „die Lettländische Landeswehr“, bus Latvijos Respublikos ginkluotosios pajėgos.

Latvijos nacionalinė gvardija susidūrė su dviem Latvijos raudonųjų šaulių pulkais (t. y. maždaug 2000–3000 karių), kurie anksčiau buvo patyrę Pirmajame pasauliniame kare ir Rusijos pilietiniame kare. Nepaisant Raudonosios armijos patirties ir skaitinės persvaros, Latvijos nacionalinė gvardija dvi dienas laikė Inčukalną įnirtingose kovose, kol galiausiai 1919 m. sausio 1 d. vakarą, norėdama išvengti apsupties, buvo priversta trauktis, praradusi 43 žuvusius ir kelis sužeistuosius, kurių dauguma buvo bolševikų sučiupti, kur žuvo arba mirė nuo bado ar ligų.

Autorius: Artis Buks. Medžiaga: lauko akmuo. Paminklas pagamintas iš didelio monolitinio akmens, rasto Ruļļuose netoli Jelgavos.

Memorialas Skangalių dvare

Jungtinės Latvijos ir Estijos kariuomenės pergalės mūšyje dėl Skangalių dvaro paminklas yra maždaug už 20 kilometrų nuo Cėsių. Atminimo akmuo, skirtas Cėsių mūšių dalyviams ir Estijos Kalevlaste Malevos bataliono kovotojams, buvo atidengtas 2019 m. birželio 22 d. Jungtinės Latvijos ir Estijos kariuomenės pergalė mūšyje dėl Skangalių dvaro, kuris įvyko čia, buvo lūžio taškas Cėsių mūšiuose, dėl kurio Niedros vyriausybės kariuomenė pradėjo visuotinį atsitraukimą. Andrijevo Niedros vyriausybė buvo laikina provokiška Latvijos vyriausybė, egzistavusi nuo 1919 m. gegužės 10 d. iki birželio 26 d. Puolimas prieš Landesvero dalinį prasidėjo 1919 m. birželio 22 d. ankstų rytą, kai 3-ioji Kalev kuopa, panaudojusi šarvuotį, įsiveržė į Skangalių dvarą ir užgrobė 2 patrankas, tačiau priešas vis tiek perėjo į kontrataką. Šiek tiek vėliau, vidury dienos, kariuomenė pakartojo ataką, ir po įnirtingos artimos kovos Landesvero dalinys buvo išstumtas iš Skangalių dvaro. Tarp mūšio trofėjų – kulkosvaidžiai, didelis kiekis šaudmenų ir kitos kovinės įrangos. Po dviejų valandų estai užėmė svarbią kelių sankryžą prie „Starti“ užeigos. Mūšyje užimant Skangalių dvarą buvo sužeisti arba žuvo 58 „Kalev“ kareiviai. Estija suteikė didelę paramą įrengiant memorialinę vietą.

Susijusi istorija

Iš Ádolfo Erso knygos „Vidzeme kovoje už laisvę“ apie pabėgėlių kelionę Valkoje

Nuo pabėgėlių laikų Valkai buvo suteiktas svarbesnis vaidmuo nei kitiems Vidžemės miestams, nes čia veikė politiškai aktyvus laikraštis „Līdums“, kuriame buvo kaldinami Latvijos dvasiniai ir politiniai ginklai, taip pat dėl to, kad čia susiliejo keliai iš trijų Latvijos pusių: iš Rygos, Alūksnės, Mozekilės, taip pat iš Estijos ir Rusijos. Ji turėjo ryšių su pabėgėliais iš visų pusių – Tartu, Pliska, Maskva ir Sankt Peterburge. Čia buvo didelis pabėgėlių centras.