Olevo Metsmaa prisiminimai

Papisare buvo pastatytas vandens lėktuvų uostas, Kirasarėje – oro gynybos baterijos.

Iš pradžių kareiviai buvo apgyvendinti Kihelkonoje ir aplink ją. Vietiniai ėmė jaustis tikrai susikaupę. Daug statybininkų buvo atvežta iš žemyno, net iš tolimų apylinkių kaip Setomaa. Prasidėjus karui statybos darbai įstrigo. Darbininkai grįžo namo, o kariškiai turėjo susitaikyti su tokiu kompleksu, koks jis buvo, nebaigtas. Šiuo metu situacija tapo labai nerimą kelianti. Kariuomenė pradėjo judėti šen bei ten. Mažus, bet agresyvius vokiečių ir suomių naikintuvus buvo galima pamatyti skrendančius virš galvos beveik kasdien. Dangus aidėjo nuo lėktuvų ūžesio, šūvių barškėjimo ir priešlėktuvinių sviedinių sprogimų. Vienu metu priešlėktuvinis sviedinys detonavo prie mažo Suomijos lėktuvo, kuris išsuko kilpą, kol nukrito žemyn. 10 minučių buvo girdimas kulkosvaidžio šūvis, kol iš Papissaarės pradėjo kilti dūmai. Rusai buvo tikri, kad lėktuvas sudužo. Tačiau žmonės Vilsandyje matė, kad mažasis orlaivis nukrito iki jūros lygio, toliau skrido labai mažame aukštyje ir atidengė ugnį į keturis ar penkis prie uosto prisišvartavusius lėktuvus. Rusai buvo apgauti. Vokiečių naikintuvai sukėlė daug rūpesčių bazėje Papisare, persirengę rusų lėktuvais. Jie skrido labai mažame aukštyje ir labai dideliu greičiu. Kiirassaare baterija negalėjo nusitaikyti taip žemai, todėl vokiečiai padarė sumaištį, nes niekas jų nesustabdė. Tai tęsėsi iki rudens; rugsėjis, manau.
Vieną dieną iš Papissaarės pradėjo kilti juodi dūmai, lydimi savotiško traškėjimo. Atrodė, kad akmenimis grįstu Kihelkonna-Papissaare keliu važiavo medienos sukrautas sunkvežimis. Manoma, kad užsiliepsnojo kareivinės ir amunicijos sandėliai. Greitai reikalai pavirto rimtais.
Kadangi mūsų kiemas buvo pilnas tirštų Papissaarės dūmų ir darėsi nebeįmanoma kvėpuoti, tėvas liepė man vežimus, sukrautus šienu, perkelti toliau nuo kūlimo tvarto į krūmus pavėsyje, kad ūkis neužsidegtų. Atlaisvinau galinių durelių kabliuką ir durelės trenksmu atsidarė. Buvau šokiruotas, kai pamačiau dešimtis jūreivių, klaidžiojančių krūmuose, atrodytų, dar labiau nei aš sukrėtusių, pašėlusiai bėgančių link Liumandos kelio, kai kurie plikomis galvomis, kai kurie net be tunikų. Nepastebėjau, kad nė vienas iš jų laikytųsi rankas.
Po kurio laiko dūmai suplonėjo. Liumandos keliu judėjo kareivių ir arklių traukinys, visi skubėjo kartu.
Kitą naktį jie visi vis dar buvo labai susijaudinę: niekas negalėjo užmigti. Iki ryto padėtis čia nurimo, bet iš ten buvo girdėti artėjantys karo garsai. Vidurdienį pamatėme pirmuosius vokiečių karius, kurie kaip turistai važinėjo dviračiais Kihelkonna-Lümanda keliu link Sõrve. Dėl to jaučiau, kad karo pabaiga arti. Deja, klydau. Niekas nenorėjo patikėti, kad tai gali būti daug didesnio karo pradžia.