Olevo Metsmaa prisiminimai

Papisarėje buvo pastatytas vandens lėktuvų uostas, o Kiirasarėje – oro gynybos baterijos.

Iš pradžių kareiviai buvo apgyvendinti Kihelkonnas ir jo apylinkėse. Vietiniai gyventojai pradėjo jaustis labai susispaudę. Daug statybininkų buvo atvežta iš žemyno, net iš tokios tolimos vietovės kaip Setomaa. Prasidėjus karui, statybos darbai sustojo. Darbininkai grįžo namo, ir kariuomenei teko tenkintis nebaigtu statyti komplekso. Šiuo metu padėtis tapo labai nerami. Kariuomenė pradėjo perkelti karius šen bei ten. Beveik kiekvieną dieną virš galvos buvo galima matyti skraidančius mažus, bet agresyvius vokiečių ir suomių naikintuvus. Danguje aidėjo lėktuvų dundesys, šūvių garsai ir priešlėktuvinių sviedinių sprogimai. Vienu metu priešlėktuvinis sviedinys sprogo netoli nedidelio suomių lėktuvo, kuris, prieš nusileisdamas, padarė kilpą. 10 minučių buvo girdėti kulkosvaidžio šūviai, kol iš Papisaarės pradėjo kilti dūmai. Rusai buvo tikri, kad lėktuvas sudužo. Tačiau Vilsandi gyventojai matė, kad mažas lėktuvas nusileido iki jūros lygio, toliau skrido labai žemai ir atidengė ugnį į keturis ar penkis uoste prisišvartavusius lėktuvus. Rusai buvo apgauti. Vokiečių naikintuvai, užmaskuoti kaip rusų lėktuvai, sukėlė daug problemų Papisaarės bazėje. Jie skrido labai mažame aukštyje ir labai dideliu greičiu. Kiirasaarės baterija negalėjo taip žemai nusitaikyti, todėl vokiečiai siautėjo, neturėdami kam jų sustabdyti. Tai tęsėsi iki rudens; manau, iki rugsėjo.
Vieną dieną iš Papisarės pradėjo kilti juodi dūmai, lydimi savotiško traškėjimo. Atrodė, lyg grįstu Kihelkonna-Papisarės keliu važiuotų sunkvežimis, prikrautas medienos. Kareivinės ir šaudmenų sandėliai tikriausiai užsidegė. Padėtis greitai tapo rimta.
Kadangi mūsų kiemas buvo pilnas tirščių Papisaarės dūmų ir darėsi neįmanoma kvėpuoti, tėvas liepė man perkelti šieno prikrautus vežimus nuo kūlimo tvarto į krūmus pavėsyje, kad ūkis neužsidegtų. Atleidau galinių durų kabliuką, ir durys su trenksmu atsidarė. Nustebau pamatęs dešimtis jūreivių, klumpančių krūmuose, regis, dar labiau sukrėstų nei aš, beprotiškai bėgančių link kelio į Liumadą, vieni be galvos, kiti net be tunikų. Nepastebėjau nė vieno iš jų su ginklais.
Po kurio laiko dūmai išretėjo. Liumandos keliu pajudėjo kareivių ir arklių traukinys, visi skubėjo.
Kitą naktį visi buvo labai susijaudinę: niekas negalėjo užmigti. Iki ryto padėtis apylinkėse nurimo, bet iš anapus girdėjosi artėjančio karo triukšmas. Vidurdienį pamatėme pirmuosius vokiečių karius, važinėjančius dviračiais kaip turistai Kihelkonna-Liumandos keliu Sõrvės link. Tai leido man nujausti, kad karo pabaiga artėja. Deja, klydau. Niekas nenorėjo tikėti, kad tai gali būti daug didesnio karo pradžia.