Waldtochter Domicella Pundure (Lucia)

Domicella-Pundure-arviru.jpg
Avots: Sanitas Reinsones grāmata "Meža meita"

Domicella Pundure – 90. 2018 metų gegužės 3 dieną Rygos pilyje ji iš prezidento Raimondo Vējonio rankų gavo Viesturo ordiną už ypatingus nuopelnus tautiniam pasipriešinimo judėjimui ir šalies nepriklausomybės gynimui. Domicella Pundure yra paskutinis likęs Stompaku pelkės mūšio liudininkas.

Domicella Pundure – nacionalinis partizanas, nuo 1945 m. vasario mėn. daugiau nei mėnesį praleidęs Stompakų pelkės gyvenvietėje, kur tuo metu gyveno apie 360 partizanų, tarp kurių buvo moterys, vaikai ir pagyvenę žmonės. 1948 metais jiedu susituokė, bet 1949 metais visa šeima buvo ištremta į Sibirą, į Omsko sritį. 1960 m. balandį grįžo į Latviją. Jauna šeima tuometiniame kolūkyje „Borec“ nusipirko namą ir dirbo kolūkyje lauko brigadoje. Mirus vyrui, 1987 m. rudenį Domicella Pundure persikėlė į Balvus. Jau išėjusi į pensiją dar keletą metų dirbo viešbučio bufete.

Domicella Pundur gyvenimo istoriją galima perskaityti Sanitos Reinsonės knygoje „Meža meitas“ (Miško dukros).

Gimė 1927 m. gruodžio 1 d. Kručinovos namuose Šķilbėnų valsčiuje. Baigusi keturias klases netoliese esančioje Augstasilos pagrindinėje mokykloje, Domicella pradėjo dirbti savo tėvo ūkyje.

„Mano tėvas Latvijos laisvosios valstybės laikais buvo sargybinis, o vokiečių okupacijos metais dirbo Šķilbėnų policijoje. Kai 1944 m. liepos-rugpjūčio mėn. vėl kirto karo frontas, mūsų nebuvo namuose. Kaimynai buvo vietiniai rusai ir mus įkalbėjo išvykti. Išvažiavome, bet jie nenuėjo per toli, likome pas gimines po kurio laiko Balvi.

Bet tėvas toliau nekeliavo ir namie nebegyveno. Iš pradžių jis visai nepasirodė, bet paskui susitikome. Daugiau jis skeveldrose nepasirodė. Jie gyveno mažoje grupėje, tik vėliau prisijungė prie didesnės grupės. Tada tėvas nuėjo į Stompako pelkę. Vėliau, kai padaugėjo miško brolių, čekistai ėmė terorizuoti visus, o kai atsiuntė šaukimą dirbti į durpyną, 1945 m. vasarį tėvas mane pasiėmė su savimi. Nuvežė arkliu į Stompaką. Išėjau į mišką su tuo, ką turėjau ant nugaros, ir viskas. Rožančių, taip, aš jį turėjau su savimi – jis turėjo būti su manimi. Ir mes ėjome, meldėmės, ir Dievas mus saugojo. Kas turėjo kristi, jau nukrito.

Stompako miškas nebuvo storas, o stovykla buvo ne taip toli nuo kelio. Nevažiavome pagrindiniu keliu, ten galėjai važiuoti tiesiai per miškus. Žiemą, kai buvo atlikti miško darbai, keliai jau buvo tiesiami palei linijas. Kiekvienam stovyklos dalyviui buvo suteiktas vardas. Mano tėvas turėjo Irbītis, bet aš manau, kad Liucija. Kol stovykloje neprasidėjo kautynės, darėme tai, ką liepė. Kiekviename bunkeryje buvo po vieną seniūną, o paskui jis vadovavo. Gyvenu bunkeryje su tėvu. Žiemą nebuvo šalta. Turėjome nedidelę viryklę, kurioje gaminome maistą. Sienos iš rąstų. Ūgis toks, kad galima atsistoti, o undinės tokios aukštos, kad kai kurios miega viršuje, kitos – apačioje. Vieni bunkeriai buvo didesni, kiti mažesni. Buvo vietų, kur buvo daugiau žmonių, kur buvo mažiau. Buvo ir arklių. Prie mūsų pačių bunkerio buvo trys arkliai. Jie turi namelius iš eglių šakų. Jie taip pat krito mūšyje.

Apskritai tuose Stompakuose buvo nemažai moterų. Buvo ir vaikų. Mažiems vaikams. ...Buvo net specialus bunkeris, kuriame kepdavo duoną. Bet apskritai kiekviename bunkeryje maistą parūpindavo patys – kur tik gaudavo, eidavo pas gimines ar šeimą, kuri turėjo jo namuose. Maistas lyg iš kaimo. Kaip ir žiemą, kiaulės buvo skerdžiamos, buvo mėsos, varškės, pieno. Nereikėjo badauti... Man pasakė, kad Stompakuose bunkeriai sunumeruoti arba tie skaičiai dabar įvesti. Mūsų neva buvo šeštasis bunkeris.

Po bunkerius stovykloje tikrai nevaikščiojome ir daugiau nieko nematėme. Su kitais sutikome lagerio bažnyčioje ir šen bei ten. Bažnyčia buvo pačioje stovykloje. Mano vyras ir jo brolis dalyvavo kuriant. Tai buvo toks mažas bunkeris, į kurį tilpo ne daugiau kaip dvidešimt žmonių. katalikai atėjo į bažnyčią. Pamaldos vykdavo bažnyčioje kiekvieną rytą. Ir jie ten netgi priimdavo prisipažinimus. Kunigas buvo iš Šķilbėnų – Liudvigas Štagars.

Apie mūšio dieną 1945 m. kovo 2-3 d. kovo mėn. Šaudymas prasidėjo anksti ryte. Aš nežinojau, kas vyksta. Žmonės lakstė po stovyklą. Mes su tėvo seserimi buvome bažnyčioje. Ir mes tiesiog sėdėjome visą dieną. Vėliau sužeistuosius pradėjo vežti pas mus. Jų buvo daug. Pas mus buvo sanitaras Romanas iš Viļako. Tai mums įsakė. Padėjome, kaip galėjome – tvarstėme sužeistuosius, parūpinome, ko reikia, ir darėme visa kita. Ten sutikau savo būsimą vyrą. Jis buvo sužeistas į koją. Ir nuo to laiko mums viskas prasidėjo.

Apskritai toje didelėje stovykloje buvo saugu, bet tą mūšio dieną... buvo baisu. O, koks triukšmas buvo! Mes visi buvome išsigandę. Po mūšio jau šnekėjosi apie visokius dalykus, bet vis tiek, matai, mūsiškiai atsimušė. Vyrai turėjo visokių ginklų, jų buvo nemažai. Svarbiausias žmogus stovykloje buvo Pēteris Supe, bet man nepavyko jo pamatyti. Ir tada tą patį vakarą mes išėjome. Sužeistieji buvo išvežti ant arklių. Mes, visiškai, kaip sakoma, sveiki, visi stiprūs, išėjome į lauką. Kiek mūsų buvo, nepamenu, bet nebuvo daug. Bridome per mišką, per pelkę, per mišką. Žinoma, vyrai nešiojasi ginklus. Vaikščiojome naktį. Kitą vakarą atvykome į buvusį Bareca namą, esantį pačiame miško pakraštyje. Davė mums arbatos atsigerti. O duonos turbūt davė, nes išvažiavome visiškai tuščiomis rankomis, viskas, kas buvo bunkeryje, liko ten.

Ir tada mūsų grupė iširo. Su tėvu grįžome namo. Bet jis negyveno namuose. Ir taip niekas daugiau nelietė, niekur neėjau nei kreiptis, nei registruotis, gyvenau name. – Pasirodo, mėnesį gyvenau miške.

1945 m. kovo 2 d., kai stovykloje buvo apie 300 žmonių, sovietų kariuomenės dalinys užpuolė pelkę. Beveik 24 valandas miško broliai priešinosi maždaug 500 žmonių priešo pajėgoms. Mūšyje krito arba nuo sužeidimų mirė 28 partizanai ir 46 sovietų kariai. Miško brolių, nužudytų siekiant įbauginti vietos gyventojus, palaikai buvo eksponuojami Vilakoje ir kai kuriuose gretimuose kaimuose.

Erzähler: Domicella Pundure; Diese Geschichte aufegschrieben: Sanita Reinsone
Verwendete Quellen und Referenzen:

http://www.balvurcb.lv/kb/?View=entry&EntryID=1078
Citatos iš Sanitos Reinsonės knygos „Miško dukros“

01domicella_pundure_2018.jpg
Domicedlla_Pindur.jpg
Domicella-Pundure-arviru.jpg

Saistītie objekti

Holzsteg ins Stompaku-Moor und Partisanenlager-Erinnerungsstätte

Das Stompaku-Moorgebiet - ein besonders geschütztes Natur- und NATURA 2000-Schutzgebiet - liegt zwischen Balvi und Viļaka. Im östlichen Teil des Moores führt ein 1,5 km langer markierter Weg durch den Wald und einen kleinen Teil des Hochmoores (Holzstege). Er führt zu fünf Moorinseln, auf denen die nationalen Partisanen Wohnbunker angelegt hatten. Informationstafeln am Wegesrand geben Auskunft über die Schätze der Natur und auch über die historischen Ereignisse. Auch ein Rastplatz ist hier zu finden. Wegweiser an der Landstraße P35 weisen den Weg zum Lehrpfad. Anfang März 1945 entstand im Stompaku-Moor eines der größten Lager der nationalen Partisanen in den baltischen Staaten. Hier lebten etwa 350-360 Menschen, darunter auch 40-50 Frauen. Ab Januar 1945 griffen die nationalen Partisanen regelmäßig Militärangehörige des Besatzungsregimes und deren Unterstützer an. Das Lager verfügte über eine Bäckerei, eine Bunkerkapelle und 25 etwa zur Hälfte in den Boden eingegrabenen Wohnbunker, in denen jeweils etwa 8-30 Personen unterkamen. Die Lage der Bunker ist heute noch erkennbar. Am 2. und 3. März 1945 fanden hier die Kämpfe von Stompaki statt - die schwersten Gefechte des nationalen lettischen Partisanenkampfes. Die gegen die Partisanen anrückenden Kräfte bestanden aus etwa 483 Mann, darunter das 2. und 3. Bataillon des 143. Schützenregiments der 5. Schützendivision des NKWD, ein mit Maschinengewehren ausgestatteter Schützenzug, eine Mörserkompanie, eine Aufklärungs- und Pioniereinheit sowie so genannte „Vernichter“.

Ausstellung „Abrene-Stübchen“

Die Ausstellung „Abrenes istabas“ („Abrene-Stübchen“) befindet sich in der Nähe des Zentrums von Viļaka. Sie ist der Zeit von 1920 bis 1960 gewidmet, als Viļaka Teil des Verwaltungsbezirks Jaunlatgale/Abrene und zum Zentrum des Landkreises Viļaka und des Rayons Abrene wurde. Die Ausstellung ist in einem Haus mit äußerst interessanter und abwechslungsreicher Geschichte untergebracht. Zunächst stand es am alten Marktplatz von Marienhausen (früherer deutscher Ortsname von Viļaka), später wurden hier Wohnungen, Büros und verschiedene Läden eingerichtet. Im Zweiten Weltkrieg befand sich hier das Hauptquartier des lettischen Selbstschutzes, auch die Gestapo und die Tscheka benutzten das Haus. Die Ausstellung umfasst Gegenstände aus dem Lager der nationalen Partisanen im Stompaku-Moor, sowie Objekte, die mit der nationalen Partisanenbewegung in Latgale zu tun haben als auch Dokumente und Fotografien aus dem Unabhängigkeitskrieg. Nach vorheriger Vereinbarung führt Sie der Betreiber des Museums, Dzintars Dvinskis, gerne durch die Museumsstübchen.

Denkmal für den Kommandanten der nordöstlichen nationalen Partisanen Pēteris Sup - "Cinītis"

Zu Ehren des nationalen Partisanenkommandanten Pēteras Supes wurde am 28. Mai 2005 in Vilakas ein ihm gewidmetes Denkmal enthüllt. Es befindet sich in der Nähe der katholischen Kirche von Viļaka, am Rand der während des Krieges ausgehobenen Schützengräben, in denen die Tschekisten die erschossenen nationalen Partisanen begraben haben. Eine Kapsel mit den Namen von 386 gefallenen nationalen Partisanen, Kampfbeschreibungen und Materialien über den Partisanenkommandanten befindet sich unter dem P.Supem gewidmeten Denkmal. Die in Stein gemeißelten Worte: "Ich bin dir, Lettland, bis zu meinem letzten Atemzug treu geblieben".
Das Denkmal wurde von Pēteris Kravalis geschaffen.

Daneben befindet sich eine Gedenkstätte im Stompaki-Wald und andere Kampfstätten für lettische Freiheitskämpfer, die in den Jahren 1944-1956 von den Tschekisten gefallen und ermordet wurden.
Am 20. Juni 2008 wurde an der rechten Wand eine Granittafel mit den Namen von 55 gefallenen Partisanen in drei Spalten entdeckt.
Das Denkmal wurde an der Stelle errichtet, an der einst die kommunistischen Besatzungsbehörden die Überreste der ermordeten Partisanen zur Einschüchterung der übrigen Bevölkerung zur Schau stellten.

Auf der nebenstehenden Tafel sind Dankesworte an Pēteris Supe und ein Gedicht von Bronislava Martuževa eingraviert:
"Steh auf, Peter Supe,
Seele, im Kampf!
Heute Dein Blutopfer,
Auferstanden in der Nation.
Geh hinaus, um für immer zu leben
In der Kraft und Kraft der Jugend,
Wickelt, flattert, faltet sich
In der steigenden Flagge!"

Denkmal für Mitglieder der Widerstandsbewegung in Stompakis

Es befindet sich 15 km von Balvi entfernt in Richtung Viļakas auf der rechten Straßenseite.

Ein Mahnmal ist sichtbar.

Das Denkmal für die Mitglieder der Widerstandsbewegung, das der Erinnerung an die nationalen Partisanen von Pēteras Supes gewidmet ist, die in den Kämpfen vom 2. und 3. März 1945 gefallen sind, auf der Seite der Autobahn Balva - Viļaka gegenüber dem Sumpf Stompaki, wurde eröffnet am 11. August 2011, dem Gedenktag der lettischen Freiheitskämpfer. Ende Juli wurde eine Kapsel mit einer Botschaft für zukünftige Generationen in den Sockel des Denkmals eingelassen. In der Kapsel befindet sich ein Dokument mit den Namen von 28 nationalen Partisanen, die in den Kämpfen vom 2. und 3. März 1945 gefallen sind.

"Im Februar 1945 wurde Lettlands größtes nationales Partisanenlager auf den Inseln des Stompaku-Sumpfes errichtet, die die Menschen begannen, die Inseln des Stompaku-Sumpfes zu nennen, 2 km von der Autobahn Balvu - Viļaka entfernt, wo 360 Menschen in 22 lebten Unter ihnen einige Legionäre, die für den Rückzug der Legionsdivision mit all ihren Waffen im Haus ihres Vaters geblieben waren Um die Partisanen zu vernichten, griffen am 2. März 1945 die Soldaten von zwei Bataillonen tschechischer Truppen an Unterstände zusammen mit Zerstörern, die auch vier Mörser in ihrer Bewaffnung hatten. Die Kämpfe fanden den ganzen Tag statt, die Partisanen leisteten hartnäckigen Widerstand, und die Angreifer erlitten große Verluste, so dass sie das Lager nicht einnehmen und die Partisanen vernichten konnten. 28 Einwohner auch der Stompaku-Sumpf war gefallen oder starb, nachdem er in der Schlacht schwer verletzt worden war. In der nächsten Nacht durchbrachen die Partisanen die Belagerung des Lagers mit einer Schlacht und blieben unbesiegt", so ein Mitglied der nationalen Widerstandsbewegung der Auszeichnungsabteilung schreibt über den Vorsitzenden der Fallkommission der Stompaku-Schlacht, Zigfrīds Berķis.