Miško dukra Domicella nykštukė (Liucija)
Domicella Pundure – 90. 2018 metų gegužės 3 dieną Rygos pilyje ji iš prezidento Raimondo Vējonio rankų gavo Viesturo ordiną už ypatingus nuopelnus tautiniam pasipriešinimo judėjimui ir šalies nepriklausomybės gynimui. Domicella Pundure yra paskutinis likęs Stompaku pelkės mūšio liudininkas.
Domicella Pundure – nacionalinis partizanas, nuo 1945 m. vasario mėn. daugiau nei mėnesį praleidęs Stompakų pelkės gyvenvietėje, kur tuo metu gyveno apie 360 partizanų, tarp kurių buvo moterys, vaikai ir pagyvenę žmonės. 1948 metais jiedu susituokė, bet 1949 metais visa šeima buvo ištremta į Sibirą, į Omsko sritį. 1960 m. balandį grįžo į Latviją. Jauna šeima tuometiniame kolūkyje „Borec“ nusipirko namą ir dirbo kolūkyje lauko brigadoje. Mirus vyrui, 1987 m. rudenį Domicella Pundure persikėlė į Balvus. Jau išėjusi į pensiją dar keletą metų dirbo viešbučio bufete.
Domicella Pundur gyvenimo istoriją galima perskaityti Sanitos Reinsonės knygoje „Meža meitas“ (Miško dukros).
Gimė 1927 m. gruodžio 1 d. Kručinovos namuose Šķilbėnų valsčiuje. Baigusi keturias klases netoliese esančioje Augstasilos pagrindinėje mokykloje, Domicella pradėjo dirbti savo tėvo ūkyje.
„Mano tėvas Latvijos laisvosios valstybės laikais buvo sargybinis, o vokiečių okupacijos metais dirbo Šķilbėnų policijoje. Kai 1944 m. liepos-rugpjūčio mėn. vėl kirto karo frontas, mūsų nebuvo namuose. Kaimynai buvo vietiniai rusai ir mus įkalbėjo išvykti. Išvažiavome, bet jie nenuėjo per toli, likome pas gimines po kurio laiko Balvi.
Bet tėvas toliau nekeliavo ir namie nebegyveno. Iš pradžių jis visai nepasirodė, bet paskui susitikome. Daugiau jis skeveldrose nepasirodė. Jie gyveno mažoje grupėje, tik vėliau prisijungė prie didesnės grupės. Tada tėvas nuėjo į Stompako pelkę. Vėliau, kai padaugėjo miško brolių, čekistai ėmė terorizuoti visus, o kai atsiuntė šaukimą dirbti į durpyną, 1945 m. vasarį tėvas mane pasiėmė su savimi. Nuvežė arkliu į Stompaką. Išėjau į mišką su tuo, ką turėjau ant nugaros, ir viskas. Rožančių, taip, aš jį turėjau su savimi – jis turėjo būti su manimi. Ir mes ėjome, meldėmės, ir Dievas mus saugojo. Kas turėjo kristi, jau nukrito.
Stompako miškas nebuvo storas, o stovykla buvo ne taip toli nuo kelio. Nevažiavome pagrindiniu keliu, ten galėjai važiuoti tiesiai per miškus. Žiemą, kai buvo atlikti miško darbai, keliai jau buvo tiesiami palei linijas. Kiekvienam stovyklos dalyviui buvo suteiktas vardas. Mano tėvas turėjo Irbītis, bet aš manau, kad Liucija. Kol stovykloje neprasidėjo kautynės, darėme tai, ką liepė. Kiekviename bunkeryje buvo po vieną seniūną, o paskui jis vadovavo. Gyvenu bunkeryje su tėvu. Žiemą nebuvo šalta. Turėjome nedidelę viryklę, kurioje gaminome maistą. Sienos iš rąstų. Ūgis toks, kad galima atsistoti, o undinės tokios aukštos, kad kai kurios miega viršuje, kitos – apačioje. Vieni bunkeriai buvo didesni, kiti mažesni. Buvo vietų, kur buvo daugiau žmonių, kur buvo mažiau. Buvo ir arklių. Prie mūsų pačių bunkerio buvo trys arkliai. Jie turi namelius iš eglių šakų. Jie taip pat krito mūšyje.
Apskritai tuose Stompakuose buvo nemažai moterų. Buvo ir vaikų. Mažiems vaikams. ...Buvo net specialus bunkeris, kuriame kepdavo duoną. Bet apskritai kiekviename bunkeryje maistą parūpindavo patys – kur tik gaudavo, eidavo pas gimines ar šeimą, kuri turėjo jo namuose. Maistas lyg iš kaimo. Kaip ir žiemą, kiaulės buvo skerdžiamos, buvo mėsos, varškės, pieno. Nereikėjo badauti... Man pasakė, kad Stompakuose bunkeriai sunumeruoti arba tie skaičiai dabar įvesti. Mūsų neva buvo šeštasis bunkeris.
Po bunkerius stovykloje tikrai nevaikščiojome ir daugiau nieko nematėme. Su kitais sutikome lagerio bažnyčioje ir šen bei ten. Bažnyčia buvo pačioje stovykloje. Mano vyras ir jo brolis dalyvavo kuriant. Tai buvo toks mažas bunkeris, į kurį tilpo ne daugiau kaip dvidešimt žmonių. katalikai atėjo į bažnyčią. Pamaldos vykdavo bažnyčioje kiekvieną rytą. Ir jie ten netgi priimdavo prisipažinimus. Kunigas buvo iš Šķilbėnų – Liudvigas Štagars.
Apie mūšio dieną 1945 m. kovo 2-3 d. kovo mėn. Šaudymas prasidėjo anksti ryte. Aš nežinojau, kas vyksta. Žmonės lakstė po stovyklą. Mes su tėvo seserimi buvome bažnyčioje. Ir mes tiesiog sėdėjome visą dieną. Vėliau sužeistuosius pradėjo vežti pas mus. Jų buvo daug. Pas mus buvo sanitaras Romanas iš Viļako. Tai mums įsakė. Padėjome, kaip galėjome – tvarstėme sužeistuosius, parūpinome, ko reikia, ir darėme visa kita. Ten sutikau savo būsimą vyrą. Jis buvo sužeistas į koją. Ir nuo to laiko mums viskas prasidėjo.
Apskritai toje didelėje stovykloje buvo saugu, bet tą mūšio dieną... buvo baisu. O, koks triukšmas buvo! Mes visi buvome išsigandę. Po mūšio jau šnekėjosi apie visokius dalykus, bet vis tiek, matai, mūsiškiai atsimušė. Vyrai turėjo visokių ginklų, jų buvo nemažai. Svarbiausias žmogus stovykloje buvo Pēteris Supe, bet man nepavyko jo pamatyti. Ir tada tą patį vakarą mes išėjome. Sužeistieji buvo išvežti ant arklių. Mes, visiškai, kaip sakoma, sveiki, visi stiprūs, išėjome į lauką. Kiek mūsų buvo, nepamenu, bet nebuvo daug. Bridome per mišką, per pelkę, per mišką. Žinoma, vyrai nešiojasi ginklus. Vaikščiojome naktį. Kitą vakarą atvykome į buvusį Bareca namą, esantį pačiame miško pakraštyje. Davė mums arbatos atsigerti. O duonos turbūt davė, nes išvažiavome visiškai tuščiomis rankomis, viskas, kas buvo bunkeryje, liko ten.
Ir tada mūsų grupė iširo. Su tėvu grįžome namo. Bet jis negyveno namuose. Ir taip niekas daugiau nelietė, niekur neėjau nei kreiptis, nei registruotis, gyvenau name. – Pasirodo, mėnesį gyvenau miške.
1945 m. kovo 2 d., kai stovykloje buvo apie 300 žmonių, sovietų kariuomenės dalinys užpuolė pelkę. Beveik 24 valandas miško broliai priešinosi maždaug 500 žmonių priešo pajėgoms. Mūšyje krito arba nuo sužeidimų mirė 28 partizanai ir 46 sovietų kariai. Miško brolių, nužudytų siekiant įbauginti vietos gyventojus, palaikai buvo eksponuojami Vilakoje ir kai kuriuose gretimuose kaimuose.
http://www.balvurcb.lv/kb/?View=entry&EntryID=1078
Citatos iš Sanitos Reinsonės knygos „Miško dukros“
Susijusi laiko juosta
Susijusios temos
Susijusios vietos
Nacionalinių partizanų būstinė gamtos draustinyje „Stompakų pelkės“ (Stompaku purvi)
Antrojo pasaulinio karo metais Stompakų pelkėje buvo viena didžiausių nacionalinių partizanų būstinių Baltijos šalyse. Šiandien ši teritorija priklauso Stompakų gamtos draustiniui.
Pelkių salose esančią gyvenvietę galima pa siekti pažymėtu pėsčiųjų taku. 1945 m. pradžioje Stompakų pelkėje buvusioje nacionali nių partizanų būstinėje gyveno 350–360 žmonių, iš jų – 40 50 moterų. Joje buvo 24 gyvenamieji bunkeriai – pusiau į žemę įkasti statiniai, kuriuose galėjo gyventi 3–8 žmonės. Būstinėje taip pat veikė kepykla, požeminė bažnyčia ir trys antžeminės pašiūrės arkliams. Partizanai rengė išpuo lius prieš okupacinio režimo pareigūnus. 1945 m. kovo 2–3 d. čia vyko Stompakų mūšis – didžiau sias nacionalinių partizanų susirėmimas Latvijoje. Būstinė je buvusius 350–360 partizanų puolė NKVD 143-asis šaulių pulkas ir vietinio stribų (rus. „isterbiteli“) bataliono kovoto jai – iš viso 483 vyrai. Mūšis truko visą kovo 2 dieną. Kovo 3-iosios naktį partizanams pavyko ištrūkti iš būstinės ir pasi traukti į ankstesnės bazės vietą. Mūšyje žuvo 28 partizanai, o NKVD neteko 32 karių. Šiuo metu Stompakų būstinės vietoje yra atkurti trys bun keriai – bažnyčia, štabas ir gyvenamasis bunkeris, taip pat 21 bunkerio vieta. Įrengti informaciniai stendai apie būsti nę ir mūšį. Galima užsisakyti ekskursijas su gidu.
Privati ekspozicija „Abrenės kambariai“ (Abrenes istabas)
Privati ekspozicija „Abrenės kambariai“ įsikūrusi Viliakos mieste, istoriniame pastate. Iš pradžių šis pastatas stovėjo senosios Marienhauzeno turgaus aikštėje. Vėliau čia vei kė butai, biurai, įvairios parduotuvės, o Antrojo pasaulinio karo metais – latvių savigynos štabas, gestapas ir čekistų būstinė. Ekspozicijose pristatomi įvairūs Viliakos ir jos apylinkių isto rijos laikotarpiai bei įvykiai nuo 1920 iki 1960 metų – kai miestelis priklausė Jaunlatgalės, vėliau Abrenės apskri čiai. Tarp eksponatų – Stompakų pelkės partizanų štabo daiktai, pasakojantys apie nacionalinį pasipriešinimą Lat galoje, taip pat dokumentai ir fotografijos iš Nepriklauso mybės kovų laikotarpio. Naujausioje ekspozicijoje lankytojai gali susipažinti su ka daise garsia motokroso trasa „Baltasis briedis“.
Monument to the commander of the North-Eastern national partisans Pēteris Sup - "Cinītis"
Honoring the memory of the national partisan commander Pēteras Supes, on May 28, 2005, a monument dedicated to him was unveiled in Vilakas. It is placed near the Viļaka Catholic Church, on the edge of the trenches dug during the war, where the Chekists buried the shot national partisans. A capsule with the names of 386 fallen national partisans, battle descriptions and materials about the partisan commander is placed under the monument dedicated to P.Supem. The words engraved in stone: "I remained faithful to you, Latvia, until my last breath".
The monument was created by Pēteris Kravalis.
Next to it is a memorial place in the Stompaki forest and other places of battle for Latvian freedom fighters who fell and were murdered by the Chekists in 1944-1956.
On June 20, 2008, a granite plaque with the names of 55 fallen partisans arranged in three columns was discovered on the right wall.
The monument was erected in the place where the communist occupation authorities once displayed the remains of the murdered partisans to intimidate the rest of the population.
Words of thanks to Pēteris Supe and a poem by Bronislava Martuževa are engraved on the adjacent plaque:
"Get up, Peter Supe,
Soul, in battle!
Today Your blood sacrifice,
Risen in the nation.
Go out to live forever
In the strength and vigor of the young,
Wraps, flutters, folds
In the rising flag!"
Monument to members of the resistance movement in Stompakis
It is located 15 km from Balvi in the direction of Viļakas, on the right side of the road.
A memorial is visible.
The memorial to the members of the resistance movement, dedicated to the memory of the national partisans of Pēteras Supes who fell in the battles of March 2 and 3, 1945, on the side of the Balva - Viļaka highway opposite the Stompaki swamp, was opened on August 11, 2011, on the day of remembrance of Latvian freedom fighters. At the end of July, a capsule with a message for future generations was embedded in the base of the monument. A document with the names of 28 national partisans who fell in the battles of March 2 and 3, 1945 is placed in the capsule.
"In February 1945, Latvia's largest national partisan camp was established on the islands of the Stompaku swamp, which the people began to call the islands of the Stompaku swamp, 2 km from the Balvu - Viļaka highway, where 360 people lived in 22 dugouts. Among them, some legionnaires who, for the legion division retreating, they had stayed at their father's house with all their weapons. In order to destroy the partisans, on March 2, 1945, the soldiers of two battalions of Czech troops attacked the dugouts together with destroyers, which also had four mortars in their armament. The battles took place all day, the partisans resisted stubbornly, and the attackers suffered suffered great losses, so that they could not capture the camp and destroy the partisans. 28 inhabitants of the Stompaku swamp had also fallen or died after being seriously injured in the battle. The next night, the partisans broke the siege of the camp with a battle and left undefeated" - this is what a member of the national resistance movement of the award department writes about the Stompaku battle chairman of the case commission, Zigfrīds Berķis.
