Miško dukra Domicella nykštukė (Liucija)

Domicella Pundure – nacionalinis partizanas, nuo 1945 m. vasario mėn. daugiau nei mėnesį praleidęs Stompakų pelkės gyvenvietėje, kur tuo metu gyveno apie 360 partizanų, tarp kurių buvo moterys, vaikai ir pagyvenę žmonės. 1948 metais jiedu susituokė, bet 1949 metais visa šeima buvo ištremta į Sibirą, į Omsko sritį. 1960 m. balandį grįžo į Latviją. Jauna šeima tuometiniame kolūkyje „Borec“ nusipirko namą ir dirbo kolūkyje lauko brigadoje. Mirus vyrui, 1987 m. rudenį Domicella Pundure persikėlė į Balvus. Jau išėjusi į pensiją dar keletą metų dirbo viešbučio bufete.

Domicella Pundur gyvenimo istoriją galima perskaityti Sanitos Reinsonės knygoje „Meža meitas“ (Miško dukros).

Gimė 1927 m. gruodžio 1 d. Kručinovos namuose Šķilbėnų valsčiuje. Baigusi keturias klases netoliese esančioje Augstasilos pagrindinėje mokykloje, Domicella pradėjo dirbti savo tėvo ūkyje.

„Mano tėvas Latvijos laisvosios valstybės laikais buvo sargybinis, o vokiečių okupacijos metais dirbo Šķilbėnų policijoje. Kai 1944 m. liepos-rugpjūčio mėn. vėl kirto karo frontas, mūsų nebuvo namuose. Kaimynai buvo vietiniai rusai ir mus įkalbėjo išvykti. Išvažiavome, bet jie nenuėjo per toli, likome pas gimines po kurio laiko Balvi.

Bet tėvas toliau nekeliavo ir namie nebegyveno. Iš pradžių jis visai nepasirodė, bet paskui susitikome. Daugiau jis skeveldrose nepasirodė. Jie gyveno mažoje grupėje, tik vėliau prisijungė prie didesnės grupės. Tada tėvas nuėjo į Stompako pelkę. Vėliau, kai padaugėjo miško brolių, čekistai ėmė terorizuoti visus, o kai atsiuntė šaukimą dirbti į durpyną, 1945 m. vasarį tėvas mane pasiėmė su savimi. Nuvežė arkliu į Stompaką. Išėjau į mišką su tuo, ką turėjau ant nugaros, ir viskas. Rožančių, taip, aš jį turėjau su savimi – jis turėjo būti su manimi. Ir mes ėjome, meldėmės, ir Dievas mus saugojo. Kas turėjo kristi, jau nukrito.

Stompako miškas nebuvo storas, o stovykla buvo ne taip toli nuo kelio. Nevažiavome pagrindiniu keliu, ten galėjai važiuoti tiesiai per miškus. Žiemą, kai buvo atlikti miško darbai, keliai jau buvo tiesiami palei linijas. Kiekvienam stovyklos dalyviui buvo suteiktas vardas. Mano tėvas turėjo Irbītis, bet aš manau, kad Liucija. Kol stovykloje neprasidėjo kautynės, darėme tai, ką liepė. Kiekviename bunkeryje buvo po vieną seniūną, o paskui jis vadovavo. Gyvenu bunkeryje su tėvu. Žiemą nebuvo šalta. Turėjome nedidelę viryklę, kurioje gaminome maistą. Sienos iš rąstų. Ūgis toks, kad galima atsistoti, o undinės tokios aukštos, kad kai kurios miega viršuje, kitos – apačioje. Vieni bunkeriai buvo didesni, kiti mažesni. Buvo vietų, kur buvo daugiau žmonių, kur buvo mažiau. Buvo ir arklių. Prie mūsų pačių bunkerio buvo trys arkliai. Jie turi namelius iš eglių šakų. Jie taip pat krito mūšyje.

Apskritai tuose Stompakuose buvo nemažai moterų. Buvo ir vaikų. Mažiems vaikams. ...Buvo net specialus bunkeris, kuriame kepdavo duoną. Bet apskritai kiekviename bunkeryje maistą parūpindavo patys – kur tik gaudavo, eidavo pas gimines ar šeimą, kuri turėjo jo namuose. Maistas lyg iš kaimo. Kaip ir žiemą, kiaulės buvo skerdžiamos, buvo mėsos, varškės, pieno. Nereikėjo badauti... Man pasakė, kad Stompakuose bunkeriai sunumeruoti arba tie skaičiai dabar įvesti. Mūsų neva buvo šeštasis bunkeris.

Po bunkerius stovykloje tikrai nevaikščiojome ir daugiau nieko nematėme. Su kitais sutikome lagerio bažnyčioje ir šen bei ten. Bažnyčia buvo pačioje stovykloje. Mano vyras ir jo brolis dalyvavo kuriant. Tai buvo toks mažas bunkeris, į kurį tilpo ne daugiau kaip dvidešimt žmonių. katalikai atėjo į bažnyčią. Pamaldos vykdavo bažnyčioje kiekvieną rytą. Ir jie ten netgi priimdavo prisipažinimus. Kunigas buvo iš Šķilbėnų – Liudvigas Štagars.

Apie mūšio dieną 1945 m. kovo 2-3 d. kovo mėn. Šaudymas prasidėjo anksti ryte. Aš nežinojau, kas vyksta. Žmonės lakstė po stovyklą. Mes su tėvo seserimi buvome bažnyčioje. Ir mes tiesiog sėdėjome visą dieną. Vėliau sužeistuosius pradėjo vežti pas mus. Jų buvo daug. Pas mus buvo sanitaras Romanas iš Viļako. Tai mums įsakė. Padėjome, kaip galėjome – tvarstėme sužeistuosius, parūpinome, ko reikia, ir darėme visa kita. Ten sutikau savo būsimą vyrą. Jis buvo sužeistas į koją. Ir nuo to laiko mums viskas prasidėjo.

Apskritai toje didelėje stovykloje buvo saugu, bet tą mūšio dieną... buvo baisu. O, koks triukšmas buvo! Mes visi buvome išsigandę. Po mūšio jau šnekėjosi apie visokius dalykus, bet vis tiek, matai, mūsiškiai atsimušė. Vyrai turėjo visokių ginklų, jų buvo nemažai. Svarbiausias žmogus stovykloje buvo Pēteris Supe, bet man nepavyko jo pamatyti. Ir tada tą patį vakarą mes išėjome. Sužeistieji buvo išvežti ant arklių. Mes, visiškai, kaip sakoma, sveiki, visi stiprūs, išėjome į lauką. Kiek mūsų buvo, nepamenu, bet nebuvo daug. Bridome per mišką, per pelkę, per mišką. Žinoma, vyrai nešiojasi ginklus. Vaikščiojome naktį. Kitą vakarą atvykome į buvusį Bareca namą, esantį pačiame miško pakraštyje. Davė mums arbatos atsigerti. O duonos turbūt davė, nes išvažiavome visiškai tuščiomis rankomis, viskas, kas buvo bunkeryje, liko ten.

Ir tada mūsų grupė iširo. Su tėvu grįžome namo. Bet jis negyveno namuose. Ir taip niekas daugiau nelietė, niekur neėjau nei kreiptis, nei registruotis, gyvenau name. – Pasirodo, mėnesį gyvenau miške.

1945 m. kovo 2 d., kai stovykloje buvo apie 300 žmonių, sovietų kariuomenės dalinys užpuolė pelkę. Beveik 24 valandas miško broliai priešinosi maždaug 500 žmonių priešo pajėgoms. Mūšyje krito arba nuo sužeidimų mirė 28 partizanai ir 46 sovietų kariai. Miško brolių, nužudytų siekiant įbauginti vietos gyventojus, palaikai buvo eksponuojami Vilakoje ir kai kuriuose gretimuose kaimuose.