Raunos Laisvės paminklas arba Paminklas Raunos parapijos narių, žuvusių Pirmajame pasauliniame kare ir Laisvės kovose, atminimui

Šiam tikslui iš Šiaurės Latvijos išsivadavimo kovos memorialinio komiteto lėšų buvo skirta 1200 latų suma. Iš susirinkusių Raunos visuomenės darbuotojų buvo išrinktas laikinasis trijų asmenų prezidiumas, kurio užduotis buvo populiarinti Laisvės paminklo statybos idėją ir organizuoti kitų žmonių įsitraukimą.

1929 m. spalio 13 d. buvo sušauktas susirinkimas, kuriame dalyvavo įvairių Raunos visuomeninių organizacijų atstovai, kurie nusprendė įkurti naują organizaciją ir pavadino ją Raunos ir apylinkių išlaisvinimo paminklo komitetu. Komiteto pirmininku buvo išrinktas pastorius Arvīds Treici, iždininku – mokytojas Eduardas Auks, o sekretoriumi – J. Grīslis.

Vienas pirmųjų naujojo komiteto užduočių buvo rasti vietą paminklui pastatyti. Palankiausia ir tinkamiausia vieta paminklui buvo pasirinktas Raunos parapijos tarybai priklausantis žemės sklypas tarp Raunos pilies griuvėsių, Žemės ūkio draugijos namų ir Rygos plento. Įdomu tai, kad, remiantis 1930-aisiais spaudoje skaityta informacija, pirminė ir galima paminklo vieta minima kaip Raunos Tanīsos kalnas, kuris „leistų paminklą pamatyti iš tolo“.

Sunkiausia ir daugiausiai laiko komitetui užėmusi užduotis buvo surinkti paminklo statybai reikalingas lėšas. Buvo renkamos aukos, rengiamos mugės, loterijos, renginiai, teatro spektakliai, taip pat įvairioms organizacijoms buvo siunčiami asmeniniai kvietimai paaukoti didesnes pinigų sumas. Iš viso paminklo statybai ir aikštės sutvarkymui surinkta apie 8000 latų. Didžiausi rėmėjai buvo Šiaurės Latvijos išsivadavimo kovos memorialinis komitetas (1200 latų), Raunos taupymo ir paskolų draugija (1669,50 latų), Raunos-Baižkalnos pienininkų draugija (550 latų), Raunos savitarpio gaisrų draudimo draugija (350 latų), Kultūros fondas (600 latų). Likusi suma buvo surinkta iš renginių ir privačių rėmėjų.

1930 m. rudenį Raunos ir apylinkių išlaisvinimo paminklo komiteto atstovai vyko į Rygą pas Valstybės prezidento sekretorių apžiūrėti Rygos Laisvės paminklo projekto konkurso darbų. Raunos gyventojų dėmesį ypač patraukė jauno skulptoriaus Kārlio Baumanio (Zemdega) apdovanojimą pelnęs projektas „Es-dūr“, kuris Rygos Laisvės paminklo konkurse laimėjo III vietą. Paminklo idėja paremta ieties virsmu kokle, kovos dvasios susiliejimu su daina. Po diskusijų su projekto autoriumi Raunos ir apylinkių išlaisvinimo paminklo komitetas 1931 m. spalio 18 d. posėdyje nusprendė pastatyti Raunoje paminklą skulptoriaus K. Baumanio (Zemdega) vardu, naudojant vietinį granitą. Paminklui tinkamas akmuo buvo rastas maždaug už 4 km nuo Raunos centro, netoli buvusio Lorenči dvaro. Viena sunkiausių užduočių buvo sunkių akmenų perkėlimas į Rauną.

Lygiagrečiai komitetas taip pat dirbo prie paminklo aikštės kūrimo – iškasė pylimą, sukūrė terasas, įrengė laiptus, sodino medžius ir krūmus. 1932 m. pavasarį komitetas organizavo memorialinės ąžuolų alėjos sodinimą paminklo aikštėje. Kiekvienas pasodintas ąžuolas yra atminimas vienam iš Raunos parapijos narių, žuvusių Laisvės kovoje. Po kiekvienu pasodintu ąžuolu buvo užkastas butelis su mirusio Raunos parapijos nario vardu ir pavarde bei trumpais biografiniais duomenimis. 1932 m. liepos 19 d. įvyko iškilmingas paminklo pamatinio akmens padėjimas. Paminklo pamatai buvo įkasti maždaug 10 pėdų gylyje kartu su iškilmingai pasirašytu aktu, monetomis, laikraščiais ir kitais daiktais.

Siekdamas sėkmingiau įgyvendinti paminklo statybos finansavimo klausimą, Raunos ir apylinkių išlaisvinimo paminklo komitetas nusprendė tapti oficialia organizacija ir įregistruoti kaip Raunos parapijos Laisvės paminklo draugija. 1933 m. gegužės 21 d. buvo išrinkta naujosios draugijos valdyba. Draugijos pirmininku tapo pastorius Arvīds Treicis, sekretoriumi – mokytojas Jēkabs Pinnis, iždininku – mokytojas Eduards Auka, nariu – gydytojas Rūdolfs Skaidrrais, o pirmininko nariu – D. Muižnieks. Viena iš pagrindinių naujosios valdybos užduočių buvo surengti paminklo atidarymo šventę 1933 m. rugpjūčio 20 d.

Raunos Laisvės paminklo atidengimo ceremonija įvyko 1933 m. rugpjūčio 20 d. Renginys prasidėjo iškilmingomis pamaldomis Raunos bažnyčioje, kuriose kalbas pasakė Latvijos universiteto Teologijos fakulteto dekanas profesorius Voldemāras Maldonis, Jaunpiebalgos klebonas Janis Ozols ir Raunos parapijos klebonas Arvīds Treicis. Pamaldose grojo Raunos apylinkių chorai, vadovaujami Rūdolfo Skaidrā, ir 8-ojo Daugpilio pėstininkų pulko orkestras.

Po pamaldų įvyko iškilmingas Latvijos prezidento Alberto Kviesio sutikimas ir paminklo atidengimas. Į paminklo atidengimą atvyko Latvijos prezidentas Albertas Kviesis, generolas Krišjānis Berkis, Cėsių rajono seniūnas Jānis Štucersas, Cėsių rajono valdybos pirmininkas Kārlis Līkums, arkivyskupas Teodors Grīnbergs, Valkos rajono dekanas Kārlis Kundziņš, Estijos nuolatinis atstovas Latvijoje Jānis Meldersas (Jaan Mölder), Latvijos universiteto rektorius Jūlijs Auškāps ir kt. Po iškilmingų kalbų ir paminklo atidengimo šventė tęsėsi Raunos pilies griuvėsiuose, dalyvaujant Raunos ir apylinkių chorams bei 8-ojo Daugpilio pulko orkestrui. Po paminklo atidengimo Raunos parapijos Laisvės paminklo draugija tęsė savo veiklą, rinkdama lėšas paminklo aikštės tolesniam sutvarkymui.

Po paminklo atidengimo jis tapo vienu iš Raunos socialinio ir kultūrinio gyvenimo centrų bei Raunos simboliu. Visos svarbiausios Raunos parapijos šventės ir renginiai iki 1940 m. buvo organizuojami prie Laisvės paminklo. Ketvirtajame dešimtmetyje Raunos centrinių mokyklų mokiniai tapo gražia tradicija mokslo metų pradžioje padėti gėles prie paminklo.

Sovietiniais metais Raunos Laisvės paminklas buvo išsaugotas, sunaikintas tik užrašas „Dieve, laimink Latviją“. Per tą laiką prie paminklo nevyko jokie renginiai, jo teritorija buvo neprižiūrima ir apaugusi. Nepaisant to, kad prie paminklo nevyko jokie renginiai, paminklą galima pamatyti daugelyje sovietmečiu darytų nuotraukų. Tai galima paaiškinti tuo, kad paminklo aikštėje esantys laiptai dažnai buvo naudojami grupinėms nuotraukoms. Žmonių atmintyje vis dar ryškios istorijos apie paminklo išgelbėjimą nuo sunaikinimo ir žmones, kurie rūpinosi jo išsaugojimu. Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose Latvijos sodininkystės ir bitininkystės draugijos Cėsių rajono skyriaus, Raunos pirmosios organizacijos, nariai pradėjo tvarkyti paminklo teritoriją. Nepaisant to, kad sovietiniais metais susibūrimai prie paminklo buvo draudžiami, žmonės slapta paminklo papėdėje dėjo žvakes ir gėles.

Atgimimo metu, antroje 1980-ųjų pusėje, paminklas tapo laisvės ir nepriklausomybės simboliu, čia buvo rengiami įvairūs renginiai. Pavyzdžiui, 1988 m. lapkričio 18 d. Latvijos liaudies fronto Rauno grupė prie paminklo surengė Latvijos paskelbimui skirtą renginį, o prie paminklo ant stiebo vėl plevėsavo raudonai baltai raudona vėliava. Latvijos liaudies fronto Rauno grupės aktyvistų ir gyventojų paaukotų lėšų dėka 1989 m. pavasarį paminklas buvo išvalytas, suremontuoti teritorijos laiptai, atkurtas istorinis užrašas „Dieve, laimink Latviją“, kurį atliko akmenkalys Ansis Rozenbergas.

Paminklas ir jo teritorija atgimė 2011 m., kai, pasinaudodama LEADER programos lėšomis, Raunos apskrities taryba sutvarkė ir sutvarkė paminklo teritoriją bei želdinius, taip pat restauravo patį paminklą. Kiekvienais metais lapkričio 11 d. prie paminklo uždegamos žvakės, o atminimo akimirką pagerbiami Laisvės kovos dalyviai. Pastaraisiais metais gegužės 4 d. organizuojami bendruomenės dviračių žygiai nuo Rygos Laisvės paminklo iki Raunos Laisvės paminklo. Šiandien paminklas yra vienas ryškiausių laisvės simbolių Raunoje ir Latvijoje.