Kekavos mūšiai

1916 m. Kekavos mūšis buvo Rusijos imperijos 12-osios armijos puolamoji operacija Pirmojo pasaulinio karo metu 1916 m. kovo ir liepos mėn. prieš Vokietijos armijos pozicijas Rygos fronte į pietus nuo Kekavos. Kovo mėnesio mūšyje pirmą kartą du Latvijos šaulių batalionai – 1-asis Daugavgryvos latvių šaulių batalionas ir 2-asis Rygos latvių šaulių batalionas – veikė kartu ir vykdė vieningą puolimą, o liepos mėnesio mūšiuose penki (taip pat 6-asis Tukumo, 7-asis Bauskės ir 8-asis Valmieros) Latvijos batalionai – veikė kartu ir vykdė vieningą puolimą.

Štabo duomenimis, kiekviename batalione buvo 1278 vyrai ir 4 kulkosvaidžiai. Iš tiesų, batalionai buvo dar didesni, nes jiems buvo priskirti aukštesnio rango kareiviai nei štabas. Batalionai buvo ginkluoti labai taikliais, bet sunkiai valdomais amerikietiškos gamybos „Winchester“ tipo šautuvais.

Latvijos batalionai apie būsimą puolimą sužinojo kovo 16 d., tačiau kovo 18 d. taip pat gavo įsakymą pulti. Kovo 21 d. rytą, po trumpo artilerijos parengimo, Rusijos 12-osios armijos 13-oji Sibiro šaulių divizija su prie jos prijungtais šešiais Latvijos šaulių batalionais (1-uoju, 2-uoju, 5-uoju-8-uoju Latvijos šaulių batalionais), perėjo į puolimą Kekavos-Vecmuižos kryptimi. Bauskės plento rajone vykusiuose mūšiuose aktyviai dalyvavo tik pirmieji du, labiausiai patyrę, Latvijos šaulių batalionai. Jie buvo priskirti dešiniajam puolimo flangui kartu su 51-uoju Sibiro šaulių pulku. Pirmą kartą du Latvijos šaulių batalionai, vadovaujami antrojo bataliono vado pulkininko leitenanto Jānio Francio, kovojo petys į petį. Iš kitų rezerve likusių Latvijos batalionų ribotą užduotį gavo ir 7-asis Bauskės Latvijos šaulių batalionas.

Abu Latvijos batalionai puolė Bauskės plentu per atvirą lauką, apšaudomi priešo. Sibiriečiai ir latviai sugebėjo užimti pirmąją vokiečių apkasų liniją ir paimti belaisvių. Atremdami vokiečių kontrataką, šauliai užėmė ir antrąją bei trečiąją priešo įtvirtinimų linijas. Čia šauliai bandė sustiprėti, kad atremtų vokiečių atakas. Sutemus mūšis buvo nutrauktas, o Latvijos batalionai grįžo į pradines pozicijas. Šaulių nuostoliai kovo mūšiuose buvo 704 žmonės (iš kurių 265 žuvo ir dingo be žinios). Mūšyje buvo sunkiai sužeistas 1-ojo Daugavgryvos šaulių bataliono 1-osios kuopos vadas Briedis (jam buvo sulaužytas žandikaulis). Pulkininkas leitenantas Jānis Francis savo memuaruose aprašė F. Briedžio atkaklumą:

„Mūšio metu į galvą buvo sunkiai sužeistas Daugavgryvos šaulių bataliono 1-osios kuopos vadas Briedis. Jis atėjo pas mane padedamas mediko. Pro galvos tvarstį sunkėsi kraujas. Negalėdamas kalbėti, kapitonas Briedis paprašė popieriaus ir pieštuko su ženklais; nupiešęs fronto kuopų padėtį, jis parodė, kur vokiečiai stipriausiai priešinasi, kur reikia pagalbos, o jei nebus atvestas pastiprinimas, neverta veltui aukoti žmonių. Be to, trauktis iki sutemų buvo neįmanoma. Visi rašytiniai popieriai buvo aptaškyti jo krauju. Didelėmis pastangomis jiems pavyko jį iš mūšio lauko pervesti į užnugarį.“

Negavę papildomos paramos, šauliai vakare, prisidengdami artilerijos ugnimi, buvo priversti trauktis į pradines pozicijas. Dėl nesėkmingos kovinės operacijos Latvijos šauliai patyrė didelių nuostolių – žuvo 262 kareiviai. Nesėkmė ir dideli nuostoliai sukėlė nepasitenkinimą. Kārlis Miglis savo memuaruose išreiškė karčią nusivylimą: „Šis mūšis buvo tik demonstracija – jėgų išbandymas tolesniems koviniams veiksmams. Ar tiek daug kraujo reikėjo šiai demonstracijai? Ar negalima kitaip išbandyti priešo pajėgų?“