Koncentracijos stovykla
I WW1, I Nepriklausomybės karai, Baltijos šalių nepriklausomybė, II WW2, IV Sovietų okupacija

582Salaspilsnometnesaerofoto1944gadsNARAarchi.jpg
Salaspils nometnes aerofoto. 1944. Avots: Latvijas Nacionālais arhīvs

Koncentracijos stovykla – uždaras ir saugomas, po atviru dangumi esantis sulaikymo kompleksas, skirtas didelėms žmonių masėms izoliuoti – uždarų ir nuo išorinio pasaulio saugomų laikinų pastatų kompleksas, kuriame galima izoliuoti didelį skaičių valdžiai nepageidautinų civilių ar suimto karinio personalo (kovotojų). Koncentracijos stovyklų paskirtis yra prevencinė: neleisti kariškiams ar civiliams (politiniams oponentams) įsitraukti į valstybei ar režimui priešiškus veiksmus, užkirsti kelią galimoms grėsmėms valstybei (ar režimui), kurias galėtų kelti šių žmonių grupių laisvė. Iki Antrojo pasaulinio karo koncentracijos stovyklos buvo laikomos priimtinu būdu izoliuoti dideles žmonių grupes karo ar neramumų metu. Tik po karo, kai paaiškėjo tiesa apie masines žūtis nacių, o vėliau ir sovietų koncentracijos stovyklose, šis stovyklos pavadinimas įgavo naują prasmę, itin neigiamą požiūrį.

Pirmąją istorijoje žinomą „reconcentrados“ arba „koncentracijos stovyklą“ 1895 m. įkūrė Ispanijos armijos generolas Valeriano Weileris, numalšindamas maištą Kuboje. Vėliau koncentracijos stovyklas pradėjo masiškai naudoti Didžiosios Britanijos armija per vadinamąjį Anglo-Boer karą (1899-1902). Koncentracijos stovyklas per Pirmąjį pasaulinį karą įkūrė visos kariaujančios šalys, nes daugybė besipriešinančių karių buvo paimta į nelaisvę įvairių armijų. Suomijoje per pilietinį karą buvo įkurtos stovyklos į nelaisvę paimtiems Raudonosios armijos kariams, o atšiauriomis šių stovyklų sąlygomis žuvo daug internuotųjų. Dar prieš 1934 m. perversmą Latvijos gyventojai buvo įgiję patirties ar supratimo apie tokias stovyklas: daugelis Rusijos imperatoriškosios armijos latvių karių ilgus metus praleido belaisvių stovyklose Vokietijoje. Latvijos Nepriklausomybės karo metu (1919-1920) tiek Laikinosios vyriausybės, tiek Latvijos socialistinės revoliucijos armijos kontroliuojamoje teritorijoje buvo įkurtos koncentracijos stovyklos, kuriose buvo internuoti politiškai nepatikimi asmenys.

Koncentracijos stovyklos Rusijoje pradėtos steigti 1919 m., vadovaujantis Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto balandžio 15 d. nutarimu „Dėl pataisos darbų stovyklų įkūrimo“ (декрет „О лагерях принудительных работх“). 1934 m., Lenkijoje nužudžius vidaus reikalų ministrą, Kartuske, Bereze, per penkerius metus buvo patalpintas 3091 kalinys – ukrainiečių ir lenkų nacionalistai, taip pat komunistai. Latvijos Respublikoje buvo įkurta vadinamoji Valmieros koncentracijos stovykla 1919 m. ir Liepojos koncentracijos stovykla. 1934 m. Trečiojo dešimtmečio antroje pusėje iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos naciai Vokietijoje įkūrė didžiulį „Konzentrationslager“ tinklą, iš pradžių juos panaudoję politinei opozicijai izoliuoti, vėliau karo belaisviams ir režimui tiesiog nepageidaujamiems asmenims įkalinti ir vergų darbui atlikti. Latvijoje buvo įkurtos Salaspilio, Jumpravmuižos, Mežaparko koncentracijos stovyklos. Didelė dalis šių koncentracijos stovyklų ir toliau veikė net ir po Vokietijos kapituliacijos, tik su pakaitiniu kalinių kontingentu. SSRS okupacinėje zonoje stovyklos 1948 m. perduotos GULAGo administracijai, tačiau 1950 m. likviduotos (lagerio įranga išvežta į SSRS, kur toliau buvo naudojama GULAG koncentracijos stovyklose.

Daugiau informacijos šaltinių

https://vesture.eu/Koncentr%C4%81cijas_nometne

https://lv.wikipedia.org/wiki/Kategorija:Tre%C5%A1%C4%81_reiha_koncentr%C4%81cijas_nometnes_Latvij%C4%81

Susijusios vietos

Rygos getas ir Latvijos Holokausto muziejus

Rygos geto ir Latvijos Holokausto muziejus yra įsikūręs Rygoje, netoli Rygos centrinio turgaus ir Rygos centrinės stoties. Muziejus buvo atidarytas 2010 m. toje vietoje, kur anksčiau buvo miesto sandėliai. Jis įsikūręs istorinėje miesto dalyje, šalia buvusio žydų geto sienos. Geto teritorija yra unikali, nes architektūros požiūriu ji nepasikeitė nuo Antrojo pasaulinio karo. Tai memorialas, skirtas žydų tautos tragedijai. Vokietijos politika žydų gyventojų atžvilgiu Latvijoje iki 1939 m. pabaigos buvo tokia, kad Vokietijos diplomatai ir politikai bandė daryti spaudimą Latvijos vyriausybei, kad ši imtųsi veiksmų prieš žydus, apribodama jų laisvę. Po Baltijos vokiečių emigracijos 1939 m. Vokietijos ambasada nebeturėjo tokios geros prieigos prie informacijos apie gyventojų nuotaikas ir įvykius Latvijoje kaip anksčiau. Kai Raudonoji armija okupavo Latviją, ji manipuliavo visuomene, kad gautų žydų gyventojų paramą naujajai okupacinei valdžiai. Tačiau po to, kai režimas pradėjo represijas prieš visą visuomenę, parama sparčiai sumažėjo. Dėl viso to tarp žmonių susiformavo gilus susiskaldymas. Vėliau kitas režimas – Vokietija – bandė tuo pasinaudoti. Jie tikėjosi, kad vietos gyventojai persekios ir puls žydus, tačiau taip neatsitiko. Taigi, Vokietija pakoregavo savo požiūrį ir parengė naują planą – iš pradžių įkurti žydų getą, o vėliau sunaikinti jo gyventojus.

Jewish Memorial at Rumbula

Located in Rumbula, near Moskava Street.

Rumbula is one of the largest sites of mass extermination of Jews in Europe. During two actions - 1941. On November 30 and December 8, which were realized based on the Nazi leadership's decision to completely exterminate the Jews imprisoned in the Riga ghetto, more than 25,000 people were shot in the Rumbula forest, including approximately 1,000 Jews deported from Germany. 1944 Several hundred Jewish men from the Kaiserwald concentration camp were also killed in Rumbula.

The first attempts to perpetuate the memory of the Jews killed in Rumbula date back to the end of the 60s. Despite the restrictions of the Soviet government, as a result of the initiative of some Jews in 1963. a wooden commemorative plaque with an inscription in Yiddish was attached to one of Rumbula's pine trees, while a large poster of the artist Josif Kuzkovskis "The Jew" was installed near the Rumbula railway (near the Riga-Moscow line). The poster showed the image of a man rising from the grave with a clenched fist, symbolizing a protest against what had been done. Both the commemorative plaque and the poster already in 1964. were harvested, but the Jews managed to obtain permission to erect a memorial stone in Rumbula with the inscription "Victims of Fascism" not only in Latvian and Russian, but also in Yiddish.

in 2002 On November 29, the memorial ensemble was opened in Rumbula according to the project of architect Sergejs Riž. Its establishment was financially supported by the institutions of Latvia, Israel, the USA and Germany, as well as private individuals.

On the side of the highway, by the road that leads to the memorial, a metal structure symbolizing the forces of Nazism has been installed as a sign. Nearby is a stone with the explanation that thousands of Jews were chased to death along this road. At the entrance to the memorial itself, several stone plaques with inscriptions in Latvian, English, German and Hebrew introduce the events of the Rumbula tragedy and the history of the establishment of the memorial. In the central part of the memorial, above the square, which is made in the shape of the Star of David, rises a seven-branched candlestick - a menorah, surrounded by stones with engraved names of the Jews killed in Rumbula. The names of the streets of the former Riga ghetto are engraved in individual stones with which the square is paved. There are several mass graves on the territory of the memorial, the places of which are marked with rectangular concrete borders.

Salaspilio memorialinis ansamblis

Salaspilio memorialas ir istorinė ekspozicija yra Salaspilio savivaldybėje, 1,2 km nuo Rygos–Daugpilio greitkelio A6. Salaspilio memorialas buvo atidengtas 1967 m. toje vietoje, kur Antrojo pasaulinio karo metu buvo įsikūrusi Salaspilio stovykla. Tai vieta, kuri buvo naudojama sovietinei propagandai ir yra apipinta mitais bei pusinėmis tiesomis. Tai geras nacių nusikaltimų ir komunistinės ideologijos, vykdytos kiekvienos okupacijos metu, atvaizdas. Ši represinė stovykla buvo Vokietijos pataisos sistemos dalis. Ji turėjo panašumų su koncentracijos stovyklomis, bet tai nebuvo tas pats. Ji buvo sukurta tam, kad Rygos kalėjimuose nebūtų neproporcingai daug kalinių. Ši stovykla buvo „policijos kalėjimo tęsinys“. Čia buvo kalinami įvairūs žmonės – žydai, Raudonosios armijos karo belaisviai, pravaikštos dalyviai, politiniai kaliniai, nusikaltėliai, prostitutės, Latvijos pasipriešinimo judėjimo nariai, Baltijos šalių kareiviai Vokietijos armijoje ar policijoje ir kiti. Stovykloje galėjo kalėti iki 2200 kalinių. Pagrindinė mirties priežastis (apie 2000 m.) buvo nepakankama mityba, darbo sąlygos, fizinės bausmės ir ligos.

Žanio Lipkės memorialas

Žanio Lipkės memorialas yra Kipsaloje, Rygoje. Žanio Lipkės muziejus yra bene vienas labiausiai paslėptų muziejų Rygoje. Nesuprantama memorialo vieta nėra atsitiktinumas ir turi simbolinę reikšmę. Jis įrengtas buvusios požeminės slėptuvės, kuri buvo sukurta žmonėms gelbėti Antrojo pasaulinio karo vokiečių okupacijos metu, vietoje. Čia Žanis Lipke ir jo šeima išgelbėjo 55 žydus. Šiandien memorialas pastatytas šalia Žanio Lipkės šeimos namo. Memorialas „Juodasis tvartas“ yra simbolinis pastatas, kuriame buvo teikiama ir priimama prieglauda. Pastato dizainas buvo paimtas iš istorinių Kipsalos žvejų ir jūreivių degutu dengtų trobelių. Šios trobelės buvo pastatytos naudojant baržų medžiagas, todėl jos turėjo labai savitą spalvą ir deguto kvapą. Tačiau unikali ne tik šios istorinės vietos istorija. Taip pat pastebimas ir tai, kaip muziejus perteikia savo žinią. Bendras dizainas panašus į Biblijoje aprašytą Nojaus arką, be to, jis primena į krantą ištrauktą ir apvirtusią valtį – valtį, kuri atliko savo užduotį. Šio memorialo koncepcija kyla iš šios vietos ir istorijos istorinio tikslumo bei su ja susijusių liudijimų. Tai istorija apie laisvės troškimą, neįtikėtiną pabėgimą ir pasitikėjimą. Pakeliui į muziejų taip pat galėsite pamatyti istorinius Pardaugavos pastatus.

Red Army prisoner filtration camp in Grieze and Grieze Church

Grieze is located at the Latvian-Lithuanian border, where the Vadakste River flows into the Venta River. The Grieze church was built in 1580, but the parish existed before 1567. The church was rebuilt several times - in 1769, in 1845 and in 1773 the first organ was installed. Both the altarpiece and the two bells have been lost for various reasons.

In the church garden there is a cemetery where people belonging to the church and noblemen are buried. One of them is Grieze organist Friedrich Baris and his wife Charlotte, who have a monument erected in front of the church sacristy. On the south side of the church, 32 Swedish soldiers who died in the Great Northern War are buried. The cemetery also contains the graves of 110 German soldiers who died in the First World War, for whom a monument was erected in 1930.

During the Second World War, the church suffered when the front line was stretched along the Venta River in late October 1944 and the German 225th Infantry Division was stationed in the vicinity of Grieze Church. When the Soviet 4th Shock Army launched attacks across the Venta River on 19 November 1944, several artillery shells hit the south wall of the church and the church tower was badly damaged.

After the surrender of Army Group Kurzeme, the Red Army's Leningrad Front accounted for 284 171 people taken prisoner. 7493 were Red Army soldiers released from German captivity. 48 German generals surrendered to captivity. According to the documents submitted at the time of the surrender of Army Group Kurzeme, the number of soldiers was about 185 000. The rest of the nearly 100 000 people subjected to filtration were Kurzeme civilians and Soviet refugees, as the Soviet Leningrad Front ordered on 10 May 1945 that all men between the ages of 16 and 60 be subjected to filtration.

In the Red Army, unlike the armed forces of other countries, the screening, guarding, maintenance and protection of prisoners of war was carried out not by army units, but by the internal affairs bodies - the People's Commissariat for State Security. The main task of the filtration was to detect citizens of the USSR and Soviet-occupied countries who had taken part in the hostilities on the German side. Captured German soldiers were examined in order to detect possible perpetrators of war crimes.

A prisoner-of-war filtration camp was located in the vicinity of the Grieze Church from 10 May to 17 June 1945. The camp was probably located here because the Grieze Church was close to the main roads. The pits in the ground where the prisoners hid from the cold on cold nights by covering themselves with whatever was available are still clearly visible in the surrounding area. During this period, the Red Army caused considerable damage to the interior of the church (all the pews were removed - "for the war effort", the pulpit was damaged, the organ was destroyed, etc.). A laundry was set up in the church building itself.

The last service in the church was in 1950 and the congregation ceased to exist. After the dissolution of the congregation, also later under the supervision of the Latvian Society for the Protection of Nature and Monuments, the church was not repaired. However, the building stood under roof until the 1960s-1970s. The church was damaged during the storm of 1961 and in 1968 the remaining interior elements were rescued by the Rundāle Palace staff.

Since 2003, a group of like-minded people from Riga parishes have been involved in the clean-up and restoration of the church. To date, the church walls have been conserved and the tower has been restored.
 

Klogos koncentracijos stovykla ir holokausto memorialas

Šis Holokausto aukų memorialas yra netoli nedidelio Kloogos miestelio.

Pirmasis paminklas čia buvo pastatytas 1951 m., tačiau jame iš esmės buvo šlovinama sovietinė ideologija ir mažai dėmesio skirta Holokausto aukoms atminti. 1994 m. Estijos žydų bendruomenės prašymu paminklo lentelės buvo pakeistos naujomis, siekiant pagerbti aukų etnines šaknis. Minint 50-ąsias masinių žudynių Kloogoje metines, 100 metrų atstumu nuo pirmojo paminklo buvo atidengtas paminklas žydams, nužudytiems Estijoje 1941–1944 m. 2005 m. buvo atidengtas trečiasis paminklas, skirtas atminti Kloogos koncentracijos stovykloje žuvusius ar nužudytus žydus.

Memorialas buvo renovuotas 2013 m., siekiant sujungti tris paminklus, o Estijos istorijos muziejus čia atidarė lauko parodą pavadinimu „Kloogos stovykla ir Holokaustas“.

Kloogos koncentracijos stovyklą vokiečių režimas įkūrė 1943 m. rugsėjį. Tai buvo priverstinio darbo stovyklos dalis, priklausanti Vaivaros koncentracijos stovyklos kompleksui Estijoje. 1944 m. rugsėjo 19 d. buvo įvykdytos vienos didžiausių masinių žudynių vokiečių okupuotoje Estijoje: artėjant Raudonajai armijai buvo nužudyti visi stovykloje buvę žydai (iš viso apie 2000).

Memorialas Jägala/Kalevi-Liiva koncentracijos stovyklos aukoms atminti

Šis paminklas yra Kaberneeme kaime.

Atidengtas 1960 m., jis skirtas atminti žydus, nužudytus koncentracijos stovykloje Jägaloje 1942 ir 1943 m. Ją sukūrė P. Madalikas.

Jägalos koncentracijos stovyklą vokiečių režimas įkūrė 1942 m. rugpjūtį. Tų metų rugsėjį į ją traukiniais iš visos Europos buvo atgabenta apie 2200 kalinių. Dauguma jų buvo sušaudyti atvykę į netoliese esantį Kalevi-Liiva poligoną; likusieji buvo priversti dirbti. Iš viso žuvo apie 2000 žmonių. Stovykla buvo uždaryta 1943 m. rugsėjį, o likę kaliniai perkelti į Talino centrinį kalėjimą Patarei jūros tvirtovėje.

Susijusi istorija

Apie Salaspilio memorialą kaip sovietinio okupacinio režimo ideologijos simbolį.

Aprašyme vaizdingai aprašomas memorialo politizavimo mastas ir jo vaidmuo Sovietų Sąjungos ideologijoje. Tekste minima, kad vienas pagrindinių tikslų – kova su „fašizmo atgimimu“. Tai rodo, kad ir toliau stengiamasi sukurti ideologinę infrastruktūrą, siekiant nuslėpti komunistų nusikaltimus ir užkirsti kelią skirtingoms nuomonėms. Atminimo ženklai, sovietų armijos kapinės ir muziejai, įvairūs kultūriniai renginiai palaikė „Latvijos išlaisvinimo“ ir „broliškos Sovietų Sąjungos“ mitą. Nacių nusikaltimų faktai buvo panaudoti kuriant apverstą Antrojo pasaulinio karo įvykių vaizdą Latvijoje.

Apie vaikų kolonijos „Rūkiši“ įvykius prieškario ir Antrojo pasaulinio karo metais

Iš partizanų rėmėjų šeimų buvo atimti vaikai. 1943 m. kovo mėn. Salaspilio lageryje buvo 1100 vaikų. Nuo tymų, vidurių šiltinės ir kitų ligų mirė apie 250 vaikų, keli šimtai vaikų buvo perkelti į aplinkinių parapijų ūkius, apie 300 vaikų atsidūrė vaikų globos namuose Jūrmaloje, Igatėje ir Saulkrastuose Rygoje.
Saulkrastuose vaikai atvyko į Latvijos pagalbos vaikams draugijos „Rūkišų“ vaikų koloniją.

Dovydo žvaigždė Dundagos koncentracijos stovyklos memorialinėje vietoje

Nepriklausomybę atgavę dundagiškiai žydų žudynių ir perlaidojimo vietoje prie kelio Mazirbė-Dundagas pastatė didelę medinę Dovydo žvaigždę, o vėliau Latvijos žydų kongregacijų ir bendruomenių taryba prie jos atidengė ir paminklinį akmenį.