Lietuvos Laisvės kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija

1948 m. rudenį Prisikėlimo apygardos štabas ieškojo vietos žiemojimui, tam buvo pasirinkta partizanų rėmėjų A. ir S. Miknių sodyba Minaičių kaime (Radviliškio r.). Partizanai po klėtele išsikasė nedidelį bunkerį, kuriame apsigyveno apygardos štabo nariai.

1949 m. vasario 16 d. partizanų vadai Minaičiuose baigė sudaryti ir paskelbė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaraciją, kurios pagrindinis tikslas - Lietuvos parlamentinės respublikos atkūrimas 1920–1926 m. pavyzdžiu. Oficialiai posėdžiuose dalyvavo 8 asmenys: Jonas Žemaitis-Vytautas, Juozas Šibaila-Merainis, Petras Bartkus-Žadgaila, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Leonardas Grigonis-Užpalis ir Bronius Liesys-Naktis. 

Bunkeris buvo naudojamas ir vėliau, jame partizanė farmacininkė Izabelė Vilimaitė-Stirna gydė Užpelkių kautynėse sunkiai sužeistą partizaną Lauryną Mingilą-Džiugą. 1953 m. nebegyvenamas bunkeris įgriuvo ir buvo užverstas šeimininkų.

2010 m. pradėti partizanų bunkerio, sodybos klėties atkūrimo ir paminklo statymo darbai. Skulptoriaus Jono Jagėlos sukurtame paminkle įamžinti visų aštuonių deklaraciją pasirašiusių partizanų vardai. Klėtyje įrengtas autentiškas, stiklu dengtas, partizanų bunkeris, kurį lankytojai gali apžiūrėti iš viršaus, o klėtyje įrengta ekspozicija.

Partizanų rėmėjų Sajų sodyba Balandiškyje, Grinkiškio seniūnijoje, Radviliškio rajone yra susijusi su kovomis už laisvę Lietuvoje. Jos istorija dažniausiai pateikiama kartu su Miknių sodybos, esančios netolimuose Minaičiuose (Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio memorialas).

Ši nuošali ir kukli sodyba, pasak įvykių liudininko Viktoro Šniuolio-Vitvyčio prisiminimų, ką patvirtina ir kai kurie tyrimai, buvo vieta, kurioje galimai paruošti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) įkūrimo dokumentai. LLKS tapo svarbiausia pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizacija, apėmusi visos Lietuvos teritoriją. Skelbiama, kad jau nuo 1946 m. laisvės kovotojai į šią sodybą užsukdavo pailsėti ir pasistiprinti. Po 1949 m. vasario mėn. partizanų ryšininkų Miknių sodyboje įvykusio partizanų vadų suvažiavimo Sajų sodyboje (daržinėje įrengtame bunkeryje) veikė LLKS Visuomeninės dalies štabas, leistas LLKS periodinis leidinys – laikraštis „Prie rymančio rūpintojėlio“.

Sajų sodybos bunkeryje ne kartą lankėsi, žiemojo ar sužeisti gydėsi partizanai. Laisvės židinys Sajų sodyboje gyvavo iki 1952 metų. Tų metų rudenį buvo susektas bunkeris, o sodybos šeimininkai suimti.

Šiuo metu sodyba yra beveik visai sunykusi, tačiau joje yra paminklas, informacinis stendas ir koplytstulpis skirtas svarbiems istoriniams įvykiams, vykusiems šioje vietoje atminti.

Spalio 14 d. Šeduvoje Laisvės aikštėje atidengtas paminklas Prisikėlimo apygardos partizanams. Paminklo autoriai: skulptorius Romanas Kazlauskas, architektai Arūnas Eduardas Paslaitis ir Viktorija Paslaitytė. Tai bendras Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) bei Radviliškio rajono savivaldybės darbas.

Paminklas Prisikėlimo apygardos partizanams, įamžinantis visus šioje apygardoje 1944-1953 m. kovojusius ir žuvusius Lietuvos partizanus.

Tai dar vienas paminklas, skirtas Lietuvos partizanų apygardoms atminti. Jau įamžintos šios apygardos: Algimanto – Troškūnuose, Anykščių r., Didžiosios Kovos – Gelvonuose, Širvintų r., Tauro – Marijampolėje, Žemaičių – Telšiuose ir Vyčio – Vadokliuose, Panevėžio r.

Memorialas įkurtas Kryžkalnyje, šalia svarbių kelių susikirtimo.  Didžiulis, memorialą žymintis kalavijo formos obeliskas, yra gerai matomas važiuojant autostrada Klaipėda-Vilnius ties Kryžkalniu.

Partizanų memorialas yra skirtas pagerbti Lietuvos partizanams, kurie pokario laikotarpiu kovojo prieš sovietinę okupaciją siekdami nepriklausomos Lietuvos. Tai viena didžiausių Lietuvoje vietų, įprasminančių partizanų pasiaukojimą ir atminimą.

Memorialas, sukurtas skulptoriaus Tado Gutausko ir architekto Sauliaus Pamerneckio, buvo atidarytas 2020 m. rugsėjo 20 d. Jis primena ne tik praeities aukas, bet ir kviečia lankytojus prisiminti laisvės kainą bei didžiuotis savo šalies istorija.

Memorialą sudaro trys dalys: 25 metrų aukščio kalavijo formos obeliskas, kuris simbolizuoja partizanų stiprybę ir kovos dvasią, taip pat atminimo siena, kurioje iškalti apie 20000 žuvusių partizanų vardai, išdėstyti Vyties kryžiaus formos stelose bei Pagerbimo aikštė su nežinomo partizano kapu, kuris simbolizuoja visus nežinomus ir neužrašytus, tačiau už Lietuvą paaukojusius savo gyvybes.

1945 m. liepos 13 d. Obelių šile įvyko Lietuvos partizanų Vyties kuopos kautynės su sovietiniais saugumo daliniais. Obelių šile partizanai buvo įsirengę stovyklą, kurios centre buvo bunkeris. Stovyklos perimetrą saugojo apkasai. Po intensyvių dviejų valandų kautynių, partizanams pavyko atremti sovietinių dalinių puolimą bei sėkmingai pasitraukti iš stovyklos. 2003 m. Obelių šile buvo atstatytas partizanų bunkeris ir pastatytas paminklinis kryžius.

Šimonių girioje važiuojant 1216 keliu (yra nukreipiamas ženklas, stendas).

Šimonių giria pokario Lietuvos partizanų kovų laikotarpiu buvo stambiausio Aukštaitijos partizanų dalinio Algimanto apygardos veikimo centras. Šioje apygardoje 1945 m. veikė apie 200, o 1952  m. jau tik 20 – 30 partizanų. Nuo 1947–1949  m. Šimonių girioje buvo įkurtos Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities vadų kpt. Jono Kimšto-Žalgirio ir 1949 m. pastarojo pareigas perėmusio Antano Starkaus-Montės slėptuvės – vadavietės iš kurių buvo vadovaujama partizaniniam judėjimui Aukštaitijoje. Algimanto apygardos partizanų kovų maršrutas kviečia susipažinti su 6 Algimanto apygardos partizanų slėptuvėmis, kurias įrengė ir kuriose slapstėsi ir kovojo Žaliosios, Šarūno ir Kunigaikščio Margio rinktinių partizanai. Šimonių girioje įrengti du skirtingo ilgio (5 km ir 10 km) maršrutai pėsčiomis, kviečiantys keliauti partizanų keliais.

Ši vieta pasiekiama nuo Antazavės miestelio miško keliais. 1944 m. pabaigoje Šiaurės rytų Lietuvoje, Antazavės apylinkėse buvo suformuota Lietuvos partizanų Lokio rinktinė, kuriai vadovavo buvęs Lietuvos kariuomenės karininkaska pitonas Mykolas Kazanas. Besiformuojanti rinktinė įsirengė penkias žemines eglaitėmis ir pušelėmis tankiai apaugusioje aukštumoje prie Vinčežerio ežero Antazavės šile. 1944 m. gruodžio 26 d. (kai kuriais duomenimis gruodžio 27d.) šioje vietoje įvyko Antazavės šilo kautynės, kurios buvo vienas didžiausių partizanų mūšių Rytų Lietuvoje. Apkasaisį tvirtintą partizanų stovyklą apsupo sovietinės kariuomenės Utenos ir Zarasų įgulose bei Antazavės valsčiuje dislokuoti kariniai daliniai. Po visą dieną trukusio mūšio 85 partizanams pavyko prasiveržti per apsupimo žiedą ir sėkmingai pasitraukti. Pasitraukimo metu žuvo vienas partizanas. Šiuo metu partizanų stovyklos ir mūšio vietoje įrengtos dvi partizanų žeminės, pastatytas kryžius ir atminimo lenta, įrengti suoliukai stovyklautojams. Partizanų žeminės išsiskiria dydžiu, tai yra palyginti dideli ir masyvus požeminiai statiniai, skirtingi nuo vėliau Lietuvos miškuose statytų partizanų bunkerių.

Bunkeris stovi Gulbinų miške.

Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė - Šiaurės Lietuvos partizanų junginys, priklausęs Prisikėlimo apygardai, 1948 04–1952 05 kovojęs prieš sovietinę okupaciją. Rinktinė veikė Joniškio apskrityje, dalyje Šiaulių ir Mažeikių apskričių.

Žvelgaičio rinktinė turėjo slėptuvę Gulbinų miške, kurią 1952 m. kovo 19 d. aptiko MGB vidaus apsaugos būrio kareiviai. Tuo metu bunkeryje buvo 5 Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo partizanai, iš kurių 3 - Boleslovas Kriščiūnas-Puntukas (rinktinės vadas), Izidorius Miškūnas-Barzda (rinktinės štabo viršininkas) ir Stasys Šepkus-Šernas (rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas) žuvo.

Paskutiniai Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanai Steponas Erstikis-Patašonas, Konstantinas Liuberskis-Žvainys ir Julius Adomaitis-Erdvilas 1952–1956 m. leido laikraštį „Partizanų šūviams aidint“, 1956–1957 – „Partizanų šūvių aidas“.

1998 m. bunkeris buvo atstatytas, jame įrengta memorialinė lentelė, o netoli bunkerio pastatytas atminimo kryžius, kurio autorius tautodailininkas A. Ganusauskas.

Išsukus iš rajoninio kelio 3604 (Rokiškis – Maineivos – Naujasodė) tarp Juodupės ir Žiobiškio  link Plunksnočių miško

Slėpdamiesi nuo persekiojimų ir pašalinių žvilgsnių Lietuvos partizanai statėsi bunkerius keisčiausiose ir netikėčiausiose vietose: miškų tankmėse, ūkininkų pirtyse, po kluonais ir tvartais, plaukiojančiuose ežerų salose ir pelkėse.

1947 m. Kunigaikščio Margio rinktinės Gedimino kuopos partizanai, vadovaujami vado Juozo Bulovo-Ikso telkėsi Plunksnočių miško masyve. Iki 1948 m. jie nuolatinės žiemojimo vietos neturėjo, slapstydavosi pas juos palakančius žmones. Po Antrojo pasaulinio karo Plunksnočių miškas buvo pelkėtas su nedidele kalvele pelkės viduryje. 1949 m. būtent toje kalvelėje partizanai ir įsirengė slaptavietę. Tačiau buvo išduoti infiltruoto rusų saugumo agento, kuris žinojo bunkerio vietą. Jis 1949 m. lapkričio 14 d., partizanams sumigus, į bunkerį sumetė prieštankines granatas. Žuvo 7 partizanai.
Partizanų bunkeris atstatytas, pastatytas kryžius su čia žuvusiųjų pavardėmis. Šiandien aplink žaliuoja lengvai pereinamas ir pasivaikščiojimui tinkamas miškas. Kelios dešimtys metrų iki bunkerio esančioje aikštelėje Rokiškio jaunųjų šaulių iniciatyva įrengtas atminties paminklas, informaciniai ženklai.

Pravažiavus Anrioniškio miestelio kapines (yra ženklai).

Šioje slėptuvėje 1944–1949 m.  veikė Lietuvos partizanų  Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadavietė. 1944 m. vasarą slėptuvę įkūrė Balys Žukauskas su broliais Petru ir Juozu Jovaišomis bei pradėjo slapstytis nuo 1944 m. paskelbtos mobilizacijos į Raudonąją armiją. 1945 m. pabaigoje slėptuvėje pradėjo lankytis Antanas Slučka-Šarūnas, kuris pirmasis Troškūnų apylinkėse įkūrė partizanų būrį, o vėliau suvienijo Rokiškio, Anykščių, Kavarsko, Troškūnų ir Andrioniškio partizanus į Šarūno rinktinę. 1947 m. A. Slučka-Šarūnas tapo Algimanto apygardos vadu, o 1949 m. Rytų Lietuvos srities vadu. Tai reiškia, kad nuo 1949 m. slėptuvė tapo Rytų Lietuvos srities vadaviete. Penkerius metus sėkmingai partizanus globojusi slėptuvė buvo išduota 1949 m. spalio 28 d., MGB kariuomenės daliniams apsupus sodybą joje slėpęsi partizanai nesutikę pasiduoti susisprogdino.

Šiuo metu yra išlikęs bunkeris, pastatytas kryžius ir paminklas žuvusiems.

Kretingos rajone išsukus iš 2308 kelio į Mokyklos g. ir privažiavus mišką prie Žibininkų.

Vakarų Lietuvoje, tuometiniame Palangos valsčiuje nuo 1947 m. veikė Lietuvos Laisvės sąjūdžio Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Narimanto (Pušies) kuopa, kuriai vadovo  mjr. Jurgis Ožeraitis ir kurioje būrėsi šių apylinkių vyrai. Narimanto kuopos partizanai Alsėdžių miškuose įsirengė bunkerį, kurį po išdavystės 1949 m. vasario 7 d. apsupo MGB vidaus kariuomenės 24-ojo šaulių pulko kareiviai ir Palangos valsčiaus stribų būrys. Partizanams nesėkmingai bandant prasiveržti per apsuptį žuvo 5 partizanai.                   

Žibininkų miške esančioje Vilimo kalvelėje 2009 m. rugsėjo 18d. buvo iškilmingai atidarytos atstatyto partizanų bunkerio durys. Čia buvusio Palangos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos pirmininko Petro Gabrėno iniciatyva ir HBH Juozo alaus bravoro savininkės Rados Matulevičienės rūpesčiu, padedant Kretingos miškų urėdijai, už paminklinio akmens partizanams autentiškai atstatytas buvęs Kardo partizanų rinktinės Narimanto kuopos bunkeris bei jų atminimui pastatytas paminklas.