Incidentas Ormaņu gatvėje

Apie šį įvykį buvau girdėjęs seniai, bet visada laikiau jį miesto legenda, nes patikimų žinių iš viso nebuvo.

Taigi, apie ką ši istorija? Nepatikėsite, bet ji vėl apie nelaimę Āgenskalne. Šį kartą ji apie pačią kilniausią ir įspūdingiausią įmanomą žmogaus sukeltą nelaimę – lėktuvo katastrofą.

Apskritai dabartinės Latvijos teritorijoje įvyko daug įvairių nelaimingų atsitikimų su skraidančiais aparatais, net daugiau, nei galite įsivaizduoti. Garbė būti pionieriumi čia priklauso Tomui Johanssonui, švedų kalviui iš Priekulės, kuris 1670 m. nukalė nežinomo dizaino sparnus ir, nušokęs nuo Priekulės bažnyčios bokšto, sugebėjo jais nuskristi apie du kilometrus. Nusileidimas buvo labai sėkmingas, nes aerokameris tik susilaužė koją, o ne išsimušė skylę smegenyse.

1910 m. liepos 6 d. įvyko pirmasis lėktuvo skrydis Latvijoje, kai pilotas Teodoras Meibaumas 56 sekundes skrido virš Zolitudės pievų 8 metrų aukštyje vokišku monoplanu. Pirmoji lėktuvo katastrofa taip pat netruko. Ji įvyko 1913 m., kai iš Liepojos pakilęs Rusijos imperatoriškojo karinio jūrų laivyno hidroplanas „Sikorsky S-10“ prarado valdymą ir nukrito į Baltijos jūrą 90 m nuo kranto, nuskandindamas pilotą Piotrą Vaksmutą, o keleivis patyrė sunkius sužalojimus. Pokario laikotarpiu Latvijoje įvyko 79 aviacijos incidentai – nuo ​​visiškai kuriozinių iki tragiškų, kai žuvo ir pilotai, ir ant žemės buvę žmonės. Tarp kurioziškų – ir 1945 m. gegužės 8 d. vakaro situacija, kai Rusijos kareiviai, išgirdę apie pergalę kare, netoli Jelgavos surengė nuodugnias šaudynes ore, po kurių numušė vieną iš savo lėktuvų, kurio sparnas ore buvo nuplėštas. Tragiškiausias yra „Aeroflot“ skrydis L-51 į Liepoją 1967 m. gruodžio 30 d., kai lėktuvas, dėl absoliučiai neraštingo nusileidimo valdymo, rėžėsi į žemę netoli aerodromo, nusinešdamas 43 žmonių gyvybes. Taip pat buvo daug incidentų, kai teigiama, kad piloto likimas nežinomas, tačiau visiškai aišku, kad jis žuvo. Jis neliko ore. Tiesiog po tokios frazės statistika atrodė geriau.

Gerai, nuskridome gana toli, bet siauru ratu grįžtame į Āgenskalną. Kas čia nutiko pačioje septintojo dešimtmečio pradžioje? Metų metus žmonės kalbėjo, kad kažkur netoli turgaus sudužo lėktuvas ar sraigtasparnis. Kai kuriuose ganduose buvo minima konkretesnė vieta, kad jis sudužo, atsitrenkęs į namą Ormaņu gatvėje 19, ir todėl jam išsivystė kažkas panašaus į kupranugario kuprą. Jie kalbėjo ir kalbėjo, bet nebuvo jokių detalių, ir visada buvo miglota ir bendra, nes niekas pats nieko nebuvo matęs. Viena teta pasakė...

Tačiau per pastarąją savaitę kalbėjausi su dviem šio įvykio liudininkais, kuriais netikėti neturiu pagrindo, nes abu juos labai gerai pažįstu. Mano ilgametis kolega Latvijos televizijoje, „TV Panoramos“ režisierius Andris Kuzminsas, tuo metu gyveno paskutiniame Nāras gatvės name parko pakraštyje. Jis prisimena, kad tai įvyko 1960 m. rudenį arba 1961 m. pavasarį, nes medžiai neturėjo lapų. Taigi tą dieną jis buvo namo kieme ir pro langą kalbėjosi su kaimynų berniuku Oskaru, savo klasės draugu, ir bandė jį įkalbėti išeiti. Staiga virš namų iš Ormaņu gatvės pusės pasirodė sraigtasparnis. Jis atskrido iš Ernestīnes gatvės pusės, rotorius praktiškai nebesisuko ir nukrito į kaimynų sodus, rotoriaus mentėmis apgadindamas pastato Ormaņu gatvėje 23 palėpės dalį, kuri vėliau buvo užlopyta, tačiau defekto vieta visada buvo aiškiai matoma. Reikėtų pažymėti, kad dabar abu pastatai nugriauti, o jų vietoje stovi visiškai kitokie, bet panašaus dydžio namai. Pačio lėktuvo fiuzeliažas kažkaip kabo tarp namų sienų įstrigusių menčių. Jo uodega nulūžusi ir matoma tarpe tarp pastatų. Iš aparato pradėjo tekėti degalai, kurie vėliau upeliu nutekėjo šlaitu į Meteorų parką. Tada pilotas išlipo iš lėktuvo, ranka laikydamas žandikaulį, jis buvo lūžęs arba išnirus, bet kraujo praliejimo nebuvo. Kitų sužalojimų jis nepatyrė, nes visą laiką ėjo pėsčiomis. Andris visa tai matė savo akimis ir be kliūčių, nes peršokęs kelias tvoras pasiekė patį įvykių epicentrą. Nieko ypatingo neįvyko. Labai greitai pasirodė milicijos ir armijos karininkai, nustūmę visus susidomėjusius.

Antroji liudininkė – Ērika Oša, gyvenusi kiek atokiau nuo įvykio vietos. Tuo metu ji buvo buto virtuvėje su mažąja sesute ir mama prie stalo. Ērika, kuri tuo metu buvo pirmokė, staiga pro virtuvės langą pamato, kad į namą rėžiasi sraigtasparnis. Taip – ​​į jį rėžiasi. Ji labai išsigąsta, bet atsigavusi stebėjo, kas vyksta gatvėje, pro langą, esantį kitoje buto pusėje. Tai vienintelis disonansas liudijimuose, nes Ērika teigia, kad sudužusį sraigtasparnį matė pro savo langą pro tarpą tarp 21 ir 23 pastatų, tačiau Andris neabejotinai tvirtina, kad jis buvo tarp 23 ir 25 pastatų, kur Ērika, savo ruožtu, jo negalėjo matyti. Tačiau 17 metrų ilgio kūnas galėjo sukurti visokių optinių variacijų. Ji taip pat prisimena, kad prie 21-ojo namo privažiavo labai didelis automobilis „Čaika“ arba ZIM, kuris tuo metu buvo aukščiausių valstybės pareigūnų žinioje, iš jo išlipo paltu vilkintis vyras ir kartu su kitais pro tarpą tarp 21 ir 23 namų priešingoje gatvės pusėje įvažiavo į sodą, kur matėsi sode buvęs sudužęs sraigtasparnis. Civiliai gyventojai buvo izoliuoti nuo įvykio vietos, gatvė uždaryta, pradėjo važiuoti įvairaus dydžio automobiliai, kad evakuotų sraigtasparnį. Ir Ērika, ir Andris pastebi, kad kitą dieną nebeliko absoliučiai nieko, kas paliudytų apie tai, kas ką tik įvyko. Žinoma, kad dar bent du žmonės matė nelaimės akimirką, tačiau jie daug detalių neprisimena.

Taigi, kas iš tikrųjų ten nutiko? Palyginus faktus, incidento laikas galėjo būti 1961 metų pavasaris, greičiausiai balandis. Tai įvyko po pietų, bet kadangi tuo metu gyvenome kitoje laiko juostoje, balandžio vakarai jau buvo ilgi. Labiausiai tikėtina, kad avarinį nusileidimą atliko armijos sraigtasparnis Mi1 arba Mi 4 ir tik nuostabios sėkmės dėka jis išgyveno be sprogimo, gaisrų aplinkiniuose namuose ir aukų ant žemės. Tuo metu tai buvo vieninteliai armijos žinioje buvę sraigtasparniai, nes tokių skraidymo aparatų era kaip tik buvo prasidėjusi. Mi1 buvo modelis, kuris daugelį metų buvo brandinamas Michailo Milo konstruktorių biure ir, nepaisant kelių prototipų avarijų, masiškai pradėtas gaminti 1954 m. Jo ilgis buvo 12 metrų, o rotoriaus skersmuo – 14 metrų. Antrasis modelis, Mi4, kaip armijos transporto sraigtasparnis, pradėtas gaminti 1953 m. ir buvo beveik 17 metrų ilgio, o rotoriaus skersmuo – 21 metras. Tik sutapimas, kad jis labai priminė 1950 m. „Sikorsky H-19 Chickasaw“ – tiek detalių dizainu, tiek bendromis linijomis, tiek novatorišku variklio išdėstymu. Kaip prisimena Andris, sudužęs sraigtasparnis atrodė kaip agurkas su uodega, kaip ir „Mi 1“, nes kitas atrodė kaip moliūgas su įstrigusiu propeleriu. Pilotas tikriausiai anksčiau suprato, kad „sraigtasparnis“ tuoj kris, ir greičiausiai spėjo susisiekti su oro eismo kontrolieriais bei numatyti kritimo vietą. Tai taip pat paaiškina greitą milicijos ir armijos pasirodymą. Gali būti, kad pilotas planavo nusileisti Meteorų parke, tačiau sovietinė įranga šio plano nepalaikė. Greitas tarnybų atvykimas taip pat sutrukdė daugeliui liudininkų, uždarant gatvę ir išvalant perimetrą nuo smalsuolių. Įvykis dešimtmečius liko gandų lygmenyje, nes jis įvyko darbo valandomis, o liudininkų iš viso nebuvo per daug. Pavyzdžiui, kitoje Āgenskalno pusėje, netoli Švarcmuižos daržų, kur tuo metu gyvenau, niekas mano akivaizdoje apie tokį įvykį nekalbėjo. Statistikoje apie tai taip pat nebuvo užsiminta, nes byloje, kurioje išvardytos visos su aviacija susijusios avarijos, net ir labai išsamios, Latvijos teritorijoje nuo 1913 m., duomenų apie šį įvykį nėra.

Nuo įvykio praėjo daugiau nei šešiasdešimt metų, jis apaugo nemaža neįtikėtinumo plutele ir skamba kaip marginalų pasakojimai prie taurės. Taip pat yra labai mažai gyvų liudininkų ir tai dar labiau panašėjo į vietinę sagą iki praėjusio sekmadienio, kai šis įvykis vėl iškilo į paviršių. Šį kartą nusprendžiau jį ištirti ir, didelei nuostabai, sužinojau, kad pastaruosius 22 metus gyvenau visai šalia katastrofos vietos. Jis nukrito maždaug už 20 metrų nuo vaikų žaidimų aikštelės mano kiemo kampe, kaimyninio namo teritorijoje. Paradoksalu, bet kiek metų turėjo praeiti, kol pagaliau patikėjau istorijos tiesa ir pradėjau ją tirti. Yra tik liudininkų prisiminimai, bet oficialiu lygmeniu tai visada liks armijos aviacijos archyvo spintos lentynoje, dėžutėje pavadinimu „Nėra kuo girtis“...