K. Meškausko prisiminimai apie Plungės rajono raketų bazes
Plungės rajone buvusios raketinės bazės, slepia įspūdingą šaltojo karo istoriją – nuo slapta naktimis gabenamo raketinio kuro iki požeminių šachtų statybos su dirbtiniu slėgiu. Gydytojo Kajetono Meškausko prisiminimai atskleidžia mažai žinomas detales apie sovietų kariuomenės veiklą ir statybininkų gyvenimą. Jo pasakojimas – ne tik apie bazę, bet ir apie žmogų, kuris atsidūrė istorijos viduryje.
Su kauniečiu Kajetonu Meškausku prisiminimų užrašytojas Eugenijus Bunka susitiko visiškai atsitiktinai, tačiau jo prisiminimai apie Plokštinės raketinės bazės statybą tapo tikru lobiu kamšant istorijos skyles, susijusias su šiuo kariniu objektu.
1959 metais baigęs Kauno medicinos institutą, Kajetonas Meškauskas nepanoro stoti į tada vienintelę partiją ir netruko sulaukti - šaukimo į kariuomenę. Ne trejiems būtinos tarnybos metams, o paskyrimo dirbti visą gyvenimą. Nuo pirmos dienos pakliuvo jis į karinės statybos dalinį, kurį netrukus įkurdino Plungės rajono Šateikių miškuose. Čia buvo statoma antžeminė raketų paleidimo aikštelė, o Plokštinėje prie Platelių ežero – požeminė. 1960 metais buvo suformuoti keturi karinės statybos batalionai. Kiekviename - po keturias kuopas, o kiekvienoje kuopoje – po 125 statybininkus. Nors plateliškiai svečiams pasakoja, kad, saugant paslaptį, nė vieno lietuvio į statybininkų būrius neėmė, tačiau Kajetonas Meškauskas puikiai žino, jog buvo atvirkščiai. Viename batalione pradžioje tarnavo tik lietuviai, kitame – estai, trečiame – latviai, o į kelių tiesimo batalioną surinko nepaisydami tautybės, svarbu, kad būtų vairuotojas, traktorininkas, ekskavatorininkas.
Dar viena legenda sklando apie tai, kodėl statybines konstrukcijas, bazės įrangą į Plokštinę veždavo tik naktimis. Kolonos priekyje važiuodavo „viliukas“, iš kurio iššokę kareiviai vaikydavo vėlyvus praeivius ar žioplius nuo langų, kad tik šie nepamatytų krovinio. Iš tikrųjų, anot K. Meškausko, naktimis veždavo raketinį kurą. Dėl cisternose padidėjusio slėgio jo nuodingi garai verždavosi per apsauginius vožtuvus, todėl kurą ir gabendavo tuo metu, kai pakelėse nebūdavo žmonių. Dėl tos pačios priežasties kareiviai visus vaikydavo toliau nuo kelio, o pakelės namų gyventojams liepdavo nelįsti prie langų ir juos užsidarinėti.
Šateikių geležinkelio stotis keleiviniams traukiniams statybos metu buvo uždaryta ir paversta statybinių konstrukcijų bei karinės technikos, įrangos perkrovimo aikštele. Galingi, vos po metus statybose tarnavę MAZ vilkikai sunkius krovinius gabeno į šiaurės vakarus nuo stoties – į Šateikių miškus ir į rytus – į Plokštinės mišką rytiniame Platelių ežero krante.
Šateikiuose buvo pastatyti angarai mobilioms raketoms, jų paleidimo aikštelės išbetonuotos, nudažytos žaliai, o jas maskuojantys krūmai ir medžiai augo specialiuose vazonuose. Reikalui esant, juos greitai buvo galima patraukti į šalį.
Nepaisant visų saugumo priemonių, vos tik Šateikiuose prasidėjo darbai, „Amerikos balsas“ iškart pranešė apie bazės statybą, smulkiai papasakojo ir apie raketų technines charakteristikas, ir apie būsimą aikštelės įrangą. Kaip sakė K. Meškauskas, karinė kontržvalgybą griebėsi tyrimo. Iš pradžių ėmėsi vietos klebono ir jo aplinkos, bet netrukus paaiškėjo, kad vietinėms moteriškėms savo vyru ir tuo, ką jis čia veikia, gyrėsi statybininkų dalinio vado žmona. Kalbos nesunkiai pasiekė tą, kam tos informacijos reikėjo.
Šateikiuose bazę pastatė greitai, o štai Plokštinėje statybininkai dirbo iki 1962 metų. Vienas batalionas rentė gyvenamuosius namus karininkams Plungėje, vėliau – kareivinių miestelį miške, o kiti du darbavosi raketų paleidimo aikštelėje.
Kasant šachtas Plokštinės raketinėje bazėje, buvo susidurta su duobių užliejimu vandeniu. Vanduo per smėlį veržėsi į iškastą 12 metrų skersmens duobę. Tada buvo nutarta imtis unikalaus darbo. Būsimoje šachtoje išliejo perdengimą, atgabeno bene dvidešimt mobilių kompresorių, kurie ertmėje po perdengimu palaikė dviejų atmosferų slėgį. Vanduo nustojo tekėti. Į duobę per specialią kamerą lįsdavo penki kareiviai ir jų prižiūrėtojas. Iškastas smėlis į viršų buvo iškeliamas per specialų šliuzą. Kartais duobėje tekdavo pabuvoti ir Kajetonui Meškauskui. Kareiviai dirbdavo pusketvirtos valandos, po dvi valandas kameroje pratindavosi prie slėgio prieš darbą ir po jo. Anot gydytojo, atsirasdavo gudručių, kurie po pamainos kameros viduje bandydavo daugiau atidaryti čiaupą, kad greičiau sumažėtų slėgis ir jie galėtų išlįsti. Tačiau išorėje sėdintis budintis felčeris kaip mat čiaupą prisukdavo, nes didesniame nei įprasta slėgyje kraujyje susidarę azoto burbuliukai galėjo užkimšti kraujagysles.
Iki šiol lankytojams pasakodavo, kad 4 šachtos buvo pastatytos per 8 mėnesius, tačiau K. Meškauskas patikslino, jog vien pirmąją kareiviai rausė metus. Kada statyba buvo baigta, gydytojas nežino, nes jį perkėlė į kitą dalinį.
K. Meškauskas prisimena, kad duobės šachtoms skersmuo iš pradžių buvo 12 metrų, o gylis – apie 30 metrų. Dabar šachtos yra 6 metrų skersmens, 27 metrų gylio. Dugne ir sienose yra po tris metrus betono ir metalo.
Pagal statybos projektą žvyrą keliams tiesti ir remontuoti reikėjo vežti iš karjero prie Kartenos – beveik penkiasdešimt kilometrų. Kelių tiesimo kuopos vyriausiasis inžinierius kapitonas Motiejūnas apsižvalgė apylinkėse ir rado puikaus žvyro Stirbaičiuose, tuoj už Platelių Gintališkės link. Atstumas iki statomo kelio apie penkis kartus mažesnis nei iki Kartenos. Vietinė valdžia nedrįso prieštarauti kariškiams, todėl ekskavatoriai sulėkė arčiau Plokštinės.
Tačiau rusiškas aplaidumas pakišo koją. Iš armijos štabo Plokštinės statytojams atkeliavo socialistinio lenktyniavimo nugalėtojų vėliava, o iš paskos – tikrintojai. Pasirodė, jog, anot K. Meškausko, girtuoklis mechanizacijos kuopos vadas kapitonas Kapelka nenurašė kuro pertekliaus. Kapelka su malonumu savaitę vaišino tikrintojus ir jiems gerinosi, kol užglaistė savo klaidą. Po jos kurą dalijo į kairę ir dešinę, bet daugiausia jo pylė tiesiai į griovius.
Susijusi laiko juosta
Susijusios vietos
Šaltojo karo ekspozicija
1962 m. gruodžio 31 d. veiklą Plokštinės miškuose (Plungės r.) pradėjo vienas pirmųjų Sovietų Sąjungoje požeminis balistinių raketų R-12 paleidimo kompleksas „Dvina“.
Nuo 1963 iki 1978 m. komplekse buvo dislokuotos 4 vidutinio nuotolio balistinės raketos R12 (SS-4 Sandal), apginkluotos 2,3 megatonų galios termobranduolinėmis galvutėmis. Visos raketos buvo nutaikytos į Vakarų Europos šalis. Šis kompleksas kartu su antžeminėmis analogiškų raketų paleidimo bazėmis sudarė bendrą sovietinės branduolinės ginkluotės grupuotę Lietuvoje, kuri buvo pajėgi sunaikinti visą Europą. Per 16 komplekso veikimo metų nė viena raketa nebuvo paleista, nors 1968 m. per Prahos pavasario metu, buvo paskelbta karinė parengtis.
1978 m. birželio 18 d. pasitraukus kareiviams, menkai saugomas karinis objektas buvo ardomas ir plėšiamas. 1993 m. kompleksą perdavus Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai, jis pradėtas tvarkyti. 2012 m. atidaryta Šaltojo karo ekspozicija.
Šiandien šis, kadaise buvęs labai slaptas ir saugomas, objektas yra atviras lankytojams. Buvusiose raketų ir vidaus įrenginių valdymo aparatinėse įrengta istorinė ekspozicija pasakojanti apie Šaltojo karo laikotarpį. Iki šiol tai yra vienintelė Europoje muziejinė ekspozicija, kurioje galima aplankyti išlikusią požeminę raketų paleidimo šachtą.
Plokštinės karinis miestelis
1962 m. veiklą Plokštinės miškuose (Plungės r.) pradėjo vienas pirmųjų Sovietų Sąjungoje požeminis balistinių raketų R-12 paleidimo kompleksas „Dvina“.
Už 0,5 km nuo raketų paleidimo bazės įkurtas karinis miestelis. 12 ha teritorijoje buvo pastatyta apie 30 įvairios paskirties pastatų: gyvenamieji namai (kareivinės), karininkų štabas, 2 valgyklos, katilinė, elektrinė, medicinos punktas, klubas, kiaulių ferma, sandėliai, garažai ir kiti statiniai.
Plokštinės požeminis raketų paleidimo kompleksas veikė iki 1978 m. birželio 18 d. Kareiviai apleido teritoriją su savimi išsigabendami tik ginkluotę. 1979 m. buvusio karinio komplekso valdymas perduotas Plungės rajono Respublikinio žemės ūkio poilsio įstaigų susivienijimui, o kariniame miestelyje įkurta Platelių Pionierių poilsio stovykla „Žuvėdra“. Teritorija pertvarkyta ir pritaikyta stovyklos reikmėms, veikė iki 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Pionierių stovykla uždaryta.
Nuo 1993 m. objektą valdo Žemaitijos nacionalinio parko direkcija. Daugelis karinio miestelio pastatų dėl avarinės būklės buvo nugriauti 2017 m. Šiuo metu teritorijoje yra likę apie 10 pastatų, kuriuos iš išorės gali apžiūrėti lankytojai. Yra įrengti informaciniai stendai, pasakojantys apie buvusius pastatus ir jų paskirtį.
Šateikių antžeminė raketinė bazė
Plungės rajone, abipus Šateikių miestelio, esančiuose miškų masyvuose, 1960 m. pastatyta Šateikių antžeminė vidutinio nuotolio raketų paleidimo bazė. Viena iš 4 tokio tipo bazių, veikusių Lietuvoje.
Bazėje buvo įrengtos keturių R-12, R-12U (SS-4 Sandal) vidutinio nuotolio balistinių raketų (vienos populiariausių SSRS) antžeminės paleidimo aikštelės. Šateikių girios karinio dalinio teritorijoje, gelžbetoniniuose angaruose buvo laikomos balistinės raketos. Angaruose stovėjo mašinos, o ant jų platformų buvo sumontuota po vieną R12U raketą. Pagal komandą mašinos turėjusios nuvykti į nurodytą vietą, o raketos paleistos padiktuotų koordinačių kryptimi. Esant signalui, raketas buvo ruošiamasi paleisti į europinės dalies NATO bloko šalis.
1962 m. rugsėjį – 1963 m. sausį, Karibų krizės metu, įtampai tarp JAV ir SSRS pasiekus aukščiausiąjį tašką, branduolinės raketos iš Šateikių raketų paleidimo bazės, traukinių vagonais buvo vežamos į Sevastopolį, kur perkrautos į prekinius laivus nuplukdytos į Centrinę Kubą (Havana). Kariai Kubos salos centre, miškuose statė raketas. Ši operacija buvo vadinama operacija „Anadyris“ – raketų ir kitos ginkluotės gabenimas į Kubą.
Kita data, kai bazėje buvo paskelbta aukščiausio lygio parengtis – 1968 m. įvykęs Prahos pavasaris (įvykiai Čekoslovakijoje), kuomet raketos buvo nukreiptos Vakarų Vokietijos Federacijos pusėn, mat buvo tikimasi, kad NATO bloko šalys ginklu palaikys Čekoslovakijos sukilėlius.
Iš Šateikių antžeminės raketų paleidimo bazės raketos išgabentos apie 1978 m., kai ji jau buvo laikoma pasenusia, o jos išlaikymas – neracionaliu. Bazės uždarymą paskatino ir tai, kad XX a. 8 deš. pab. jau buvo aišku, kad stacionarių raketų paleidimo bazių lokacijos yra identifikuotos JAV žvalgybos.
Įdomu tai, kad vėliau bazėje nuošaliai buvusiame iš išorės keliomis spygliuotomis tvoromis aptvertame nedideliame gelžbetoniniame hermetizuotame pastate, buvo sandėliuojami taktinės paskirties sviediniai su branduoliniu užtaisu, skirti šaudyti iš „Pionų“. Vieno tokio sviedinio sprogstamoji galia vertinama 2 kilotonomis. Palyginimui: branduolinės bombos „Little Boy“ (liet. „Mažylis“), 1945 m. rugpjūčio 6 d. amerikiečių numestos ant Hirosimos (Japonija), išskirtos energijos ekvivalentiška išeiga prilygo 13–16 kilotonų. Šateikiuose jie galėjo atsirasti 1981 m. pabaigoje.
Šateikiuose buvo dislokuota ir 384-oji didelio galingumo artilerijos brigada. Brigados žinioje ir buvo savaeigės 203 mm kalibro haubicos 2S7 „Pion“. Jų paskirtis – atakuoti priešo užnugarį, naikinti svarbius objektus 47–55 kilometrų atstumu. Šie taktinės paskirties sviediniai su branduoliniu užtaisu iš Lietuvos teritorijos galėjo būti išgabenti 1992 metų liepos mėnesį. Išvedamos Rusijos Federacijos kariuomenės pervežimų geležinkelio transportu plane pateikta informacija, kad 36-iuose dengtuose vagonuose išvežtas 384-osios didelio galingumo artilerijos brigados cheminis turtas. Veikiausiai tai ir buvo branduoliniai sprogmenys.
Apleidus raketų paleidimo bazę, statiniai sunyko. Šiuo metu lankantis teritorijoje dar galima surasti 6 gelžbetoninių sandėlių (angarų) liekanas, taip pat bebaigiančias užželti krūmais buvusias antžemines raketų paleidimo aikšteles. Visa buvusios bazės teritorija iki šiol tebėra išraizgyta betono plokštėmis dengtų kelių tinklu.
Šateikių geležinkelio stotis
Šateikių geležinkelio stotis pastatyta prie Kužiai-Telšiai-Kretinga geležinkelio linijos Plungės rajone.
1918 m. Lietuvos Respublikai paskelbus Nepriklausomybę, buvo pradėta formuoti geležinkelių infrastruktūra: sukurta administravimo sistema, imta organizuoti parengiamuosius kursus geležinkelininkams. 1923 m. Ministrų kabinetas priėmė sprendimą tiesti trasą Kužiai-Telšiai-Kretinga. Pasirinktas tankiai apgyvendintas Žemaitijos regionas, dar neturėjęs atitinkamo susisiekimo su Klaipėda ir kitais centrais.
Stotys buvo statomos, jau nutiesus bėgių tinklą ir naudojant standartizuotus architektūros projektus. Pastatyti Šateikių stoties keleivių rūmai yra tipinio projekto, 1 aukšto su pastoge, tame pačiame pastate įrengtas ir prekinis sandėlis.
Šaltojo karo metais Šateikių geležinkelio stotis tapo svarbi ir karinėje pramonėje. 1960-78 m. laikotarpiu, Šateikių ir Plokštinės miškuose veikė Šateikių antžeminė ir Plokštinės požeminė termobranduolinių raketų paleidimo bazės. Tiek jų statybų metu, tiek vėliau, veiklos vykdymo laikotarpiu, statybinės medžiagos, ginkluotė ir visa kita buvo gabenama traukiniais į Šateikių ir Plungės geležinkelio stotis. Manoma, kad Šateikių antžeminėje bazėje buvo dislokuotas didžiulis branduolinės ginkluotės arsenalas. Tai patvirtina ir faktas, kad 1962 m. iš Šateikių anžeminės raketinės bazės Šateikių ir Plungės geležinkelio stočių buvo gabenamos raketos į Rusiją, o vėliau laivais plukdomos į Kubą (Kubos krizė).
Šateikių geležinkelio stotyje šiuo metu yra vykdoma įprasta geležinkelių veikla, atvyksta ir išvyksta keleiviniai ir krovininiai traukiniai. Yra išlikę tik fragmentiški pasakojimai, siejantys stoties istoriją su buvusių karinių raketinių bazių veikla.
