Mokytojos Rimtautės kelias į Sibirą
Praėjus vos dviem mėnesiams po vestuvių, mokytoja Rimtautė Jakaitienė kartu su vyru ir jo tėvais buvo ištremta į Sibirą. Be teismo, be kaltinimų - tiesiog už tai, kad buvo šeima.
"Nesuvokėm tiesiog, kas čia darosi", - prisimena Rimtautė. "Paskui jau jie sako, greitai ruoškitės. Bet kadangi tik vedę buvom, nieko neturėjom, galima sakyti. Gyvenom šia diena."
Tą dieną mokyklos direktorius, sužinojęs apie trėmimą, atnešė didžiulį kepalą duonos ir visą paltį lašinių. Jo mokiniai surinko po rublį. Tačiau tai buvo menka paguoda prieš tai, kas laukė: "Buvo baisus pažeminimas, kada sukišo į tuos vagonus. Žmonių, kaip sako, yra poreikiai visokie. Padaryta tokia blėka ir ten atviroje vietoje prie visų viska daryti."
Jau trečią dieną tremtinius išvarė į mišką. "Jie pjauna medžius, o aš turiu kapoti šakas ir deginti, ir jas deginti, laužą kurti. Na ką ten, pirmą kartą kirvį paėmusi į rankas, o kirvis didelis, sunkus. Aš kaukšt, tas kirvis atšoko kaži kur", - pasakoja Rimtautė.
Ypač sunkus buvo darbas prie ledo kelio. "Dvi vėžės, tai mes būdavo, ateinam, reikėjo keltis vidurnaktį, kad tą kelią iššluoti", - prisimena tremtinė. "Ir kaip tik atvažiuoja tie arkliai. Ir ką prie tos nenušluotos stop ir sustojo, viskas nebepaveža. Atsisuka į mus ir mumis botagais. Tai mes kritome į sniegą ir prapuolėm tam sniege. Tai per nugaras mušė kiek norėjo."
Lapkritį, kai visur jau buvo užšalę, atėjo komendantas ir pranešė apie laisvę. "Džiaugsmas buvo neišpasakytas. Bet reikėjo vyrams nueiti 100 kilometrų pėstiesiems, kad pasiimtų pasus. Nu ir ėjo, ir ėjo. Nu, kaip neisi. Jei tu atsineši laisvę", - baigia savo pasakojimą Rimtautė Jakaitienė.
Susijusi laiko juosta
Susijusios temos
Susijusios vietos
Plungės geležinkelio stotis
Geležinkelio stotis Plungėje buvo pastatyta, tiesiant liniją Telšiai-Kretinga, kurios statybą vykdė danų firma „Höjgaard&Schult“. Stoties statyba prasidėjo 1930 m., pagrindiniai darbai sutapo su didžiuoju 1931 m. Plungės gaisru, kuris visgi nesustabdė proceso. Stoties atidarymas įvyko 1932 m. spalio 29 d.
Plungės geležinkelio stotis buvo pastatyta pagal tipinį projektą, analogiška stotis stovi Telšių mieste. Architektūroje tarp vieno aukštų šoninių sparnai išsiskyria dviejų aukštų centrinė dalis su vestibiuliu viduje, o išskirtiniu estetiniu elementu tapo stogo parapeto ažurinis dekoras, kuris šiuo momentu yra rekonstruotas.
Tarpukario metais mieste buvo populiarus Plungės įgulos karių orkestras, kuris išvykstančius atsargos karius namo iš naujosios stoties išlydėdavo su muzika. Užfiksuota, kad 1938 m. rugsėjo 18 d. iš lauko pratybų grįžusius karius Plungės geležinkelio stotyje iškilmingai pasitiko gimnazistai ir pradžios mokyklos mokiniai, mokytojai ir kiti miestiečiai.
Šaltojo karo metais Plungės geležinkelio stotis tapo svarbi ir karinėje pramonėje. 1960-78 m. laikotarpiu, Šateikių ir Plokštinės miškuose veikė Šateikių antžeminė ir Plokštinės požeminė termobranduolinių raketų paleidimo bazės. Tiek jų statybų metu, tiek vėliau, veiklos vykdymo laikotarpiu, statybinės medžiagos, ginkluotė ir visa kita buvo gabenama traukiniais į Plungės ir Šateikių geležinkelio stotis.
Sovietų okupacinei valdžiai vykdant masinius gyventojų trėmimus į lagerius, 1941-1952 m. nemažai jų buvo ištremta ir iš Plungės geležinkelio stoties, apie ką byloja keleivių rūmų pastato sienoje įrengta atminimo lenta. Lenta atidengta 1991 m. birželio 14 d. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Plungės grupės ir Lietuvos šaulių sąjungos Plungės kuopos narių rūpesčiu.
Mažeikių geležinkelio stotis
Geležinkelio stotis įsikūrusi Mažeikių miesto centrinėje dalyje, todėl tapo miestodaros ašimi. Pradėjo veikti 1871 m. rugsėjo 4 d. prie naujai nutiestos Liepojos-Romnų geležinkelio linijos. 1876 m. pastatyti keleivių rūmai tapo pirmuoju mūriniu pastatu, aplink kurį palaipsniui susiformavo miestas. Po kelių metų Mažeikiai (tuo metu pavadinti Muravjovo miestu) buvo sujungti su Ryga.
Iki 1918 m. stotis, kaip ir Mažeikių miestas, buvo vadinama „koriku" praminto ir 1863-1864 m. sukilimo malšinimu pagarsėjusio Vilniaus generalgubernatoriaus Muravjovo vardu. Stotyje lankėsi daug istorinių asmenybių: Pirmojo pasaulinio karo metais stoties restorane pietavo Kaizerinės Vokietijos kaizeris Vilhelmas II, čia bermontininkų vadas pulkininkas Bermontas-Avalovas buvo pakeltas į generolus, o 1927 m. stotyje lankėsi Pirmosios Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona. Prie stoties vyko Lietuvos laisvės gynėjų susirėmimai su Mažeikių kuopa ir Raudonaisiais latvių šauliais, veikusiais Raudonosios armijos pusėje.
1941 m. ir pokaryje iš stoties buvo tremiami Mažeikių krašto gyventojai. Tarp jų buvo ir keturmetė Bronė Liaudinaitė-Tautvydienė (Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Mažeikių skyriaus pirmininkė) su šeima ir daugelis kitų šeimų.
Šiandien stotis neprarado pirminės paskirties, prie jos sienos pritvirtinta atminimo lenta, primenanti 1941 m. ir pokario trėmimus į Rusijos gilumą. Kasmet birželio 14 d. prie stoties minima Gedulo ir vilties diena.
Trėmimų traukinio vagonas
Netoli Radviliškio traukinių stoties yra pastatytas atkurtas trėmimų traukinio vagonas, primenantis tragišką istorijos puslapį, kai 1941-1952 m. okupacinė Sovietų valdžia masiškai deportavo Lietuvos Respublikos gyventojus į atokias Sovietų Sąjungos vietoves. Vien iš Radviliškio miesto buvo ištremta daugiau, nei 3000 gyventojų.
Iš viso 1941–1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 135 500 žmonių. 1941 m. birželio 14-ąją – pirmąją masinių trėmimų Lietuvoje – dieną į trėmimo traukinių vagonus pradėti „talpinti“ Radviliškio miesto ir apylinkių gyventojai.
2012 m. vagoną, tarpininkaujant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Radviliškio rajono savivaldybei neatlygintinai perdavė Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų Vytauto Didžiojo jėgerių batalionas. Autentiškas trėmimų vagonas buvo parvežtas iš Kauno, kruopščiai atkurtas geležinkelininkų, dabar jame veikia nedidelė ekspozicija.
