Dėl vietovardžių suteikimo karo metu
Kariuomenei užėmus teritoriją, ne visada pavykdavo sužinoti konkrečių namų, kaimų ar kaimų pavadinimus. Vietiniai gyventojai buvo evakuoti ir nebuvo kam paklausti, todėl vokiečiai linkę duoti vietoms savo pavadinimus. Išliko pasakojimas apie Viliškių namą. Savo atsiminimuose pionierių kuopos vadas pulkininkas leitenantas Kochas, baigęs atsargos karininkų kursus, rašo, kad vienas iš artilerijos dalinių stovėjo prie namo.
Baterijos vadas Vilis nežinojo namų pavadinimų, todėl pavadino juos savo vardu, pritaikydamas vietinei vietovardžių specifikai. Kadangi Lietuva yra šalia, neretai prie vietovardžių (Biruliški, Kamariški, Ragauniški) pridedama galūnė „-ki“. Šiuo atveju Viliškiai (vok. Wilischki) susibūrė. Šis vietovardis buvo įtrauktas ir į divizijos žemėlapius, o vėliau ir į Vokietijos karinės kartografijos tarnybos išleistą žemėlapį Karte des westlichen Russlands (Vakarų Rusijos žemėlapis, mastelis 1:100 000). Tokio vietovardžio vėlesniuose pokario žemėlapiuose nebėra. Šiuo metu vieta atitinka Bralių namo vietą.
Dažnai vietos turėjo žinomus pavadinimus, tačiau jie buvo keičiami, kad būtų suprantamesni svetimoms jėgoms. Pavyzdžiui, namo pavadinimas „Lejas Ķuzāni“ Rusijos imperijos žemėlapyje įrašytas kaip „Лес-тюзанъ“, tačiau vokiečių išleistame žemėlapyje jis jau kaip Lje Tjusan, o šis pavadinimas buvo spausdinamas ir atvirukuose, išsiųstuose iš Dauguvos fronto į Vokietiją.
Kita istorija – su gyvenviete ir kalva Zelta Kalnu. Šiuo metu taip vadinamas kaimas Medumu valsčiuje. Antrojo pasaulinio karo metais kalva buvo pavadinta Auksine kalva, kuri buvo strategiškai naudinga vieta (pagrindinis reljefas). Tuo metu priešo pozicijas buvo galima pamatyti iš didelio atstumo nuo Aukso kalno. Virš kalno vyko įnirtingi mūšiai ir jis kelis kartus keitėsi puses. 1917 m. liepos mėn. čia puolime dalyvavo ir vienas iš vadinamųjų mirties batalionų (batalionai, kuriuose karininkai ir kariai savanoriavo ir kurie net po revoliucijos primygtinai reikalavo tęsti karą su vokiečiais). Šių mūšių įrodymų galima rasti ir šiandien. 2004 m. liepos 7 d. kasinėjant Medumi valsčiuje, Juneliuose, buvo aptikti mirtingieji palaikai. Gali būti, kad tai buvo buvusios kapinės, kuriose buvo palaidoti Zlatos Kalnos kautynėse žuvę rusų kariai. Palaikai buvo perlaidoti brolių kapinėse netoli Līkais tipts gyvenvietės.
Tai vienas iš toponimijos pavyzdžių, kai dėl karo įvykių atsiranda vietovardis, kuris tampa nuolatiniu.
Šiandien Zelta kalne aplink kalvą yra išlikę apkasų, taip pat privažiavimo griovio iš Vokietijos pusės. Apkasai yra gana gilūs ir aiškiai matomas jų lūžęs profilis, o tai buvo tipiškas gynybinis sprendimas ir iš tikrųjų nėra pasenęs ir šiandien.
