Apie numušto lakūno kapą

Pirmojo pasaulinio karo metais buvo stengiamasi nebombarduoti priešo aerodromų, o priešo lakūnai buvo laidojami su karine pagyrimu. Taip pat užfiksuoti atvejai, kai priešingos pusės lakūnai gedulo vainiką padeda tą dieną, kai laidojamas ypač drąsus ar įgudęs pilotas, nors ir priešas. Ši praktika buvo įprasta tiek Rytų, tiek Vakarų frontuose. Apie keletą tokių atvejų yra rašęs latvių lakūnas Rūdolfas Celmsas savo knygoje „Tev būs lidot“ (išleista 2019 m., išleido Latvijos aviacijos muziejaus „Spilvės“ draugija). Toks incidentas užfiksuotas ir Daugpilio fronte, kai 1917 m. kovo 24 d. Vokietijos pusėje Medumi valsčiuje prie Papulių kaimo buvo numuštas rusų armijos lakūno Aleksandro Gusevo pilotuojamas lėktuvas Morane-Saulnier L „Parasol“, kuris buvo plačiai naudojamas Rusijos kariuomenės dvisparnis. Lentos numeris Nr. 301. Pilotas buvo iš Odesos, avarijos metu mirė, tačiau stebėtojas buvo tik sužalotas, išgyveno ir buvo gydomas Kauno ligoninėje. Išliko numušto lėktuvo nuotraukos. Vokiečių lakūnas Rusijos fronte numetė raštelį apie lakūnų likimą, o pats lakūnas su karine pagyrimu buvo palaidotas kapinėse prie Vilcinių bunkerio. Kadangi pilotai buvo su dokumentais, juos buvo galima atpažinti, nebent lėktuvas sudegė katastrofos metu, kaip dažnai būdavo. Vadinasi, oreiviai, skirtingai nei kitos ginkluotųjų pajėgų atšakos, paprastai nebuvo laidojami kaip nežinomieji, o jų kapų vietos yra atpažįstamos.

Rudolfas Celmsas:

Ankstyvas pavasaris į aerodromo gyvenimą atnešė įdomių pokyčių. Jei priešo pilotai nusileidžia mūsų pusėje, tai galima vadinti permainomis, tiesa? Vienu atveju pilotas iš Teterio divizijos numušė vokiečių lėktuvą. Jis buvo priverstas nusileisti Daugpilio apylinkėse. Abu lakūnai buvo neapsakomai susirūpinę dėl to, kas nutiko, ir maldavo štabo pareigūnų leisti parašyti kelias eilutes jų vadui – kitaip jis manytų, kad abu nusileido tyčia.

Po ilgo bendravimo su keliomis institucijomis toks leidimas buvo suteiktas. Buvau pakviestas į štabą išversti dviejų vokiečių lakūnų laiško. Tada mano vadas įdėjo laišką į ilgą baltą maišą, nuvežė į Ilūkstę ir ten numetė.

Kitame epizode Rūdolfas Celmsas aprašo, kaip vokiečių biplanas „Albratross“ padarė priverstinį nusileidimą netoli Līvānų ir taip pat pranešė apie šį incidentą Vokietijos pusei:

"Susisiekiau su savo vadu ir nusprendžiau padėti dviems Friciams, nes vokiečių lakūnai taip pat elgėsi riteriškai. Visada mesdavo laiškus mūsų aerodromuose, jei vienas iš mūsiškių ten nusileisdavo ar žuvo. (..) Jau kitą dieną skridome į vieną artimiausių Vokietijos aerodromų ir, gavę skeveldros sprogimą, su laiške metėme smėlio maišą."

R.Celms, Tau teks skristi, p. 93.

Nuotrauka: iš privačios Raimonds Stikāns kolekcijos.