Pabėgėlių laivelių perkėlimo punktas iš Kuržemės pakrantės į Švediją prie „Pāžu“ namų

Atminimo ženklas „Vilties burė“ skirtas Antrojo pasaulinio karo pabėgėliams, 1944 ir 1945 m. laivu perplaukusiems Baltijos jūrą į Gotlando salą Švedijoje. Memorialas yra Osvalkuose, kopose tarp jūros ir Ventspilio–Liepojaus greitkelio, netoli viešojo transporto stotelės „Kaijas“. Jį sukūrė skulptorius Ģirtas Burvis, kuris jį įgyvendino kaip vilties burę, simbolizuojančią Latvijos pabėgėlių atminimą.

Nuo 1944 m. rudens iki 1945 m. pavasario, bijodami atnaujintos sovietų okupacijos, bet nenorėdami evakuotis į nuniokotą ir grasinamąją Vokietiją, kai kurie Latvijos piliečiai bandė jūra pasiekti artimiausią neutralią šalį – Švediją. Kai kuriuos laivus organizavo Latvijos centrinė taryba, padedama Vakarų sąjungininkų šalių, todėl Jūrkalnės valsčiuje atsirado vienas didžiausių pabėgėlių koncentracijos taškų. Be Latvijos centrinės tarybos organizuotų laivų, per jūrą buvo perplaukta ir kitų laivų. Manoma, kad jūrą pavyko perplaukti apie 5000 žmonių. Žuvusiųjų skaičius nežinomas, nes nebuvo registruojami pabėgėliai, paliekantys Kuržemės pakrantę.

Kelionės buvo pavojingos, nes pabėgėliams grėsė vokiečių patruliai pakrantėje ir jūroje, jūrų minos, sovietų lėktuvai ir karo laivai, taip pat audros, nes kirtimai dažnai vykdavo netinkamais ir perkrautais kateriais bei valtimis, neturint pakankamai kuro ir maisto atsargų, jūros žemėlapių ir navigacijos prietaisų. Išvykimai iš Latvijos buvo vykdomi slapta. Laivų tikslas buvo Gotlando sala, o kelionės dažniausiai prasidėdavo Kuršo vakarinėje pakrantėje (nuo Jūrkalnės iki Gotlando yra 90 jūrmylių arba apie 170 kilometrų tiesia linija).

Memorialas yra netoli Paviluostos paplūdimio apžvalgos bokšto kopose. Yra nuorodos į memorialą.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Latvijoje taip pat buvo dislokuoti trys Lietuvos policijos batalionai – 5-asis, 13-asis ir 256-asis, kurie, atlikę sargybos pareigas ir kovų su sovietų partizanais bei Raudonąja armija Rytų fronte, nuo 1944 m. rudens dalyvavo Baltijos jūros pakrantės saugojime Kuržemėje.

1944 m. spalį visi trys batalionai, kuriuos sudarė 32 karininkai ir apie 900 instruktorių bei kareivių, buvo pavaldūs Vokietijos 18-osios armijos 583-iajam užnugario apsaugos būriui (Koruck 583). Šiam būriui buvo pavesta saugoti Kuržemės pakrantę nuo Liepojos iki Ventspilio. Visi trys Lietuvos batalionai buvo dislokuoti Paviluostos apylinkėse. 1944 m. gruodį 13-asis batalionas buvo perkeltas į Vokietijos 1-ąjį armijos korpusą prie Liepojos ežero.

Viena iš Lietuvos pakrančių apsaugos užduočių, be pasirengimo kovoti su priešo išsilaipinimais ir pranešti apie priešo laivus, buvo neleisti Latvijos pabėgėlių laivams plaukti į už 160 kilometrų esančią Gotlando salą, tačiau Lietuvos pakrančių apsaugos vyrai nesutrukdė pabėgėlių laivams išplaukti. Tačiau žinia apie Lietuvos pakrančių apsaugos pagalbą Latvijos pabėgėliams ir pačius lietuvius, besiruošiančius kirsti jūrą į Švediją, pasiekė ir vokiečius.

1945 m. sausio 10 d. buvo suimti 5-ojo Lietuvos policijos bataliono 1-osios kuopos kareiviai. Po to vyko daugiau nei savaitę trukę tardymai ir teismas, po kurio, kaip įspėjimas kitiems, buvo nuspręsta sušaudyti septynis Lietuvos kareivius ir vienuolika jų bendražygių įkalinti koncentracijos stovyklose Vokietijoje. Septynių Lietuvos kareivių (kuopos vado seržanto Macijauskio; kareivio Juozo Sendrjua; kareivio Vlado Salicko; Iono Bašinskio Krasausko ir dar dviejų nežinomų asmenų) egzekucija įvyko 1945 m. sausio 21 d. Paviluostos Zaļkalno pušyse.

1945 m. sausį 5-asis batalionas buvo išformuotas, o kovai pasirengę kareiviai padalinti į du likusius batalionus, o likusieji suformuoti į atskirą sapierių kuopą. Armijų grupės „Kurzeme“ kapituliacijos metu 1945 m. gegužę Kuržemėje vis dar buvo du batalionai (13-asis ir 256-asis) kaip sapierių kuopa, kuriuose iš viso buvo 900 kareivių, kurie buvo paimti į sovietų nelaisvę.

Kelias į „Grīnieki“ namus Vārvės valsčiuje, kur 1944 m. buvo įsikūrusi viena pagrindinių Kuržemės pakrantės pabėgėlių gyvenviečių.

Laivininko V. Jurjako prisiminimai: „Įėjus į „Grīniekių“ kiemą, viskas atrodo labai įprasta. Ramus kaimo namas, nė gyvos dvasios, tikriausiai žmonės saulėje. [...] Paaiškėjo, kad ne tik „Grīniekių“ gyvenamasis namas buvo pilnas žmonių, bet ir visi pastatai buvo pilni. Tvartas, klėtis, šieno palėpė ir pirtis. Sutikau vieną ar du pažįstamus, nes atėjo laikas palikti mūsų žemę. [...] Mitybos situacija nebuvo kritinė, bet gana prasta. [...] Vakare pabėgėlių karavanas pradėjo judėti link jūros kranto. Iš anksto visus perspėjau, kad neitų iš krūmų prie jūros kranto, nes netoliese buvo pakrantės sargybos apkasai ir stebėjimo postai. Tai buvo didelis karavanas, nes apie 200 žmonių ėjo į jūros krantą. Nebuvo jokios vilties, kad visi atvyks laiku. Vakaras nebuvo labai tamsus, ir galėjau apžvelgti visos grupės veiklą. Įspūdingiausi buvo dideli „Kai žmonės gyveno „Grīniekiuose“, jų nematė, bet dabar, kai jie buvo atvežti į...“ šviesą, jie matė tik tai. Vien prekėms reikėjo visos valties. Prekių prikrovėme 3–4 dviejų arklių vežimus, o po jų – žmones. [...] Ilgai laukėme valties, bet ji neatvyko. Visas karavanas turėjo grįžti atgal. Buvo labai tamsu.“

„Vārves būdas“ – vieta Ventspilio savivaldybėje, kuri 1944 m. buvo laikinai apgyvendinta Latvijos pabėgėliams, laukiantiems laivų iš Gotlando.

Laivininko V. Jurjako prisiminimai:

„Mano įbrolis su šeima buvo atvykęs pas mus iš Rygos, ir kai atėjo žinia, kad Vārvėje laukiama valties, sujungiau šiuos žmones su policijos viršininko Jasūno grupe ir visi išvykome į Vārvę. Signalų laukėme iki vėlyvos nakties, bet valtis taip ir neatvyko. Taip laukėme visą savaitę. Pradėjo lyti. Žmonės iš paklodžių statė palapines, todėl šią vietą pavadinome „Vārvės trobelėmis“. Mudu su žmona dieną daugiau laiko praleisdavome Ventspilyje ir galiausiai turėjome galvoti, kaip pristatyti maistą laukiantiems. Pamenu, vieną naktį su žmona dviračiais vežėme jiems karštas virtas bulves per mišką. Smarkiai lijo, žaibavo, o šiltos bulvės labai patiko išsibarsčiusiems laukiantiems žmonėms. Vārvės miškininkas netyčia atrado šią slėptuvę, bet, pažadėjęs jam perkėlimo galimybę, atėjo padėti. Vokiečiai pradėjo žvalgytis po pakrantės gyventojų namus, ieškodami šauktinių. Du jauni žmonės buvo pagauti... miškas netoli „Vārvės trobelių“. Todėl ši vieta nebegalėjo būti saugi šiems daugiau nei penkiasdešimčiai čia merdinčių žmonių.

Restauruoti „Bambalių“ namai Ošvalkuose, Jūrkalnės valsčiuje, kurie 1944 m. buvo viena pagrindinių valtimis išplaukusių pabėgėlių apgyvendinimo vietų Kuržemės pakrantėje.

Valčių pabėgėlio Kārlio Dravinio prisiminimai: „„Bambaliai“ buvo seni, maži, labai apgriuvę namai Jūrkalnės valsčiuje, maždaug už 40 kilometrų nuo Ventspilio. [...] Drėgnoje vietoje plytėjo nedideli laukai, bet kitoje pusėje juos apaugusi kopa apvyniojo. Už jų šiek tiek čiurlenėjo jūra – namai buvo prie pat jūros. Kitoje pusėje, už pusės kilometro, ėjo Paviluosto–Užavos plentas, bet kelias iki namų juo nebuvo lengvas, todėl vokiečiai čia negalėjo būti kasdieniai svečiai. Vieta, kur laukė valtys, buvo lengvai pasiekiama – nedidelė miško proskyna ant aukšto kranto. [...]

„Bambalių“ savininkė ir jos grupė, kurios taip pat laukė „vandens judėjimo“, gyveno dviejuose kambariuose, nukreiptuose į jūrą, o pabėgėlių grupė gyveno kitame namo gale, taip pat dviejuose kambariuose. Jie dalijosi virtuve. Koridorius tarp dviejų galų buvo prikimštas daugybės pabėgėlių daiktų. Kambariai buvo prikimšti šiaudų, kurie buvo išdėlioti palei sienas. Kiekvienoje kambario pusėje buvo po vieną lovą, kurioje miegojo motina su vaikais. Šiaudinės lovos dieną buvo užklotos paklodėmis ar kuo nors kitu. Dieną jie išeidavo jose pasėdėti ar pamiegoti, nes daugiau nebuvo kur apsistoti. [...] Dienos slinko monotoniškai, viena po kitos. Jie keldavosi pagal komandą, neskubėjo. Kai bendri pusryčiai buvo pavalgę, vieni eidavo žaisti kortomis, kiti ėmėsi būrimo, treti bandė skaityti. Vieniems reikėjo atlikti namų ruošos darbus – atnešti malkų, vandens.

Paviluostos kraštotyros muziejuje veikianti paroda, pavadinta „Paviluosta, uždara teritorija“, pasakoja apie kasdienį gyvenimą Paviluostos mieste sovietinės okupacijos metu; konkrečiai apie vykdomąją valdžią, pasienio zoną, žvejų kolūkį, kultūrinę ir socialinę veiklą. Be nuolatinės ekspozicijos, yra interaktyvi ir emociškai turtinga skaitmeninė ekspozicija dviem kalbomis bei audiovizualinė instaliacija, kurioje rodomas filmas apie Paviluostą.

Muziejuje taip pat atidaryta nauja paroda pavadinimu „Paviluostos auksiniai smėlio grūdeliai“. Skaitmeninėje instaliacijoje pristatomi seni įvykiai, Paviluostos įkūrimo istorija ir svarbiausi įvykiai nuo 1918 m. iki šių dienų. Karinis paveldas yra pagrindinis Nepriklausomybės karo skyriaus, kuriame pasakojama apie Latvijos laisvės kovotojus ir sovietinės okupacijos laikotarpį, akcentas.

Šis paminklas stovi ant vandens krašto, Puisės kyšulyje. 1944 m. apie 80 000 žmonių pabėgo į vakarus nuo artėjančios Raudonosios armijos, daugelis jų – jūra. Šį paminklą, skirtą masiniam pabėgimui atminti, suprojektavo Aivaras Simsonas. Idėją sukūrė Heidi Ivask, kuri, laikoma ant motinos rankų, buvo viena iš daugelio, laukusių laivo Puisės paplūdimyje. Paminklo statybai vadovavo Estijos memorialinių asmenų sąjunga.

Jūrkalnės valsčiaus „Laukgaliai“, vieta, kurioje rašytojas Kārlis Skalbe apsistojo 1944 m. spalio–lapkričio mėnesiais, laukdamas pabėgėlių laivo į Švediją.

Rašytojas Kārlis Skalbe (1879–1945) buvo Latvijos laikinosios nacionalinės tarybos ir Latvijos liaudies tarybos narys, Latvijos Respublikos Konstitucinio susirinkimo ir I bei IV Saeimų deputatas. Vokiečių okupacijos metais jis buvo literatūrinio žurnalo „Latvju Mēnešraksts“ vyriausiasis redaktorius, vienas iš LKP 1944 m. kovo 17 d. memorandumo signatarų.

1944 m. lapkričio 11 d. ji pabėgo į Švediją. Mirė 1945 m. Stokholme.

Name Lauku gatvėje 4, Ventspilyje, gyveno mokytoja Valentina Lasmane (mergautinė pavardė Jaunzeme) (1916–2018). Ji buvo Latvijos komunistų partijos ryšių palaikymo pareigūnė ir Ventspilio ryšių grupės narė. Po Antrojo pasaulinio karo gyveno Švedijoje.

Ji surinko 130 valtimis pabėgusių asmenų liudijimus leidinyje „Per jūrą 1944/1945“ (Stokholmas, 1990), tačiau pačios V. Lasmane gyvenimo istoriją galima perskaityti knygoje „Naktis nebe skirta tik miegui“ (Ryga, 2020). 2000 m. jai buvo įteiktas Trijų žvaigždžių ordinas. Ji mirė 2018 m., būdama 102 metų, Stokholmo priemiestyje Täbyje.

Namas Katrīnes g. 4, Ventspilis, kuriame dirbo archeologas Valdemārs Ģinters.

Nuo 1944 m. spalio iki 1945 m. gegužės 8 d. LCP atstovu Kuržemėje buvo archeologas Valdemārs Ģinters (pravardės „Gydytojas“, „Sodininkas“) (1899–1979). Latvijos Nepriklausomybės karo dalyvis, Valstybinio istorijos muziejaus direktorius ir Latvijos universiteto docentas. Apdovanotas Lačplėšio karo ordinu ir Trijų žvaigždžių ordinu. Vienas iš LCP 1944 m. kovo 17 d. memorandumo signatarų. Po Antrojo pasaulinio karo gyveno Švedijoje. 1949–1979 m. buvo Latvijos nacionalinio fondo valdybos pirmininkas.

1944 m. vyko aktyvus pabėgėlių laivų eismas iš Staldzenės uolų į Švedijos krantus.

Ž. Lapuķio prisiminimai apie susitikimą su dr. E. Bakusiu:

„Vieną popietę pas mane atėjo vietos policijos pareigūnas ir tyliai pasakė, kad tą naktį netoli Staldzenės kaimo, netoli Kokų kalvų, turėtų atvykti laivas iš Švedijos, kuris paimtų pabėgėlius. Mano užduotis buvo atvykti su savo dalinio sargybinių grupe saugoti šios vietos ir, jei reikės, padėti pergabenti pabėgėlius į motorlaivį. [...] Netoli jūros, nelaukdamas, priešais mus ant virvės atsistojo vyras, vilkintis pilką puspaltį su užlenkta apykakle ir žemai ant kaktos nuleistą žokėjaus kepurę. Jis tyliai pasveikino ir paklausė: „Ar tai kelias į Lošupi?“ Toks buvo švedų raitelių šūkis toje vietoje. Jis sakė, kad atvyko čia su specialia misija, bet tuo pačiu metu norėtų saugiai nugabenti savo šeimą į Švediją. Tada, mano didelei nuostabai, jis iš kišenės ištraukė mūsų miškininkystės planą. Prieblandoje pradėjau stebėti nepažįstamojo veidą ir netrukus jį atpažinau. Tai buvo Bakūzis, Miškų departamento Miškų ūkio skyriaus vedėjas [...]. Artėjo vidurnaktis, kai tolumoje jūroje pamatėme juodą tašką. Davėme sutartą signalą žibintuvėliu, kartodami jį kelis kartus. Po trumpo laiko iš juodo taško atėjo tas pats atsakymas, tik tai buvo ne žibintuvėlio, o karo laivo šviesos proveržis. Supratome, kad tą naktį valties nebelaukiama ir pabėgėlių grupė pradeda skirstytis. Bakūzis pakvietė mus abu su kuopos vadu apsistoti pas savo šeimą. Ją radome kopų įduboje po tankia egle. Ten, žaliose samanose, padėję galvas ant baltos pagalvės, giliai miegojo trys šios šeimos atžalos, o šalia... juos, apsijuosę balta skarele ant galvų, sėdėjo rūpestinga namo motina. Namo tėvas rado butelį, o namo motina pasiūlė sumuštinių. Atrodė, kad su savo latvišku nuoširdumu jie buvo tikri namo tėvas ir motina, šią lietingą rudens naktį radę savo namus po savo tėvynės egle. Vienoje pusėje šnypščia jūra, kitoje – miško masyvas ir sunkūs lietaus lašai lėtai krenta pro eglės šakas. Ištuštinome butelį, bet sumuštinių atsisakėme, nes supratome, kad jiems patiems jų labiau reikia.

Mazirbės pakrantė buvo svarbi vieta Antrojo pasaulinio karo metu, iš kurios 1944 m. vyko pabėgėlių laivų eismas į Švediją.

Laivo pabėgėlės Ilonos Cīrulės (mergautinė pavardė Mālītis) prisiminimai: „Tuo metu man buvo 13 metų. Pamenu, kad rugsėjo pabaigoje visą savaitę keliavome nameliu ant ratų iš Rygos į Mazirbę. Kelionė mano atmintyje išliko kaip kažkas nemalonaus: danguje degančios rusiškos žvakės mane labai jaudino. Mazirbėje gyvenome apie tris savaites ir kiekvieną dieną girdėjau kalbas apie perplaukimą ir laivų paieškas. Galiausiai, spalio 21 d., turėjome ruoštis. [...] Laive buvome apie 90 žmonių. Sėdėjau tėvui ant kelių denyje. Maži vaikai su mamomis buvo apačioje, ir jiems trūko oro. Turbūt snaudžiau, bet kitos dienos rytą horizonte pastebėjau lėktuvą ir laivą. Tada žmonės nutilo. Po pietų laivas vėl atplaukė, ir šį kartą jis atplaukė tiesiai į mus. Bet tai nutiko kaip pasakoje: tai buvo Švedijos karinis laivas! Jie mus visus įtraukė į laivą, davė šiltos kakavos ir nuvežė į uostą...“ Ninėšamnas. Mūsų valtis buvo pririšta prie laivo, o jos savininkas Zariņš-Petravs ją gavo saugiai ir sveikai. Tarp svečių buvo Šici, Zanderi, Vanagi, buvusi teisingumo ministrė ponia Apsīša, mūsų šeima ir kiti. Žinau, kad už valtį reikėjo sumokėti auksu. Bet kiek – nežinau.