Paskutinis 3-iojo vokiečių kariuomenės šarvuočio traukinio mūšis prie Vaiňodės stoties

1944 m. spalio 8 d. į Vainodę atvyko šarvuotas traukinys Nr.3 ir užmezgė ryšį su taip pat atvykusiais 61-osios pėstininkų divizijos daliniais. 61-osios pėstininkų divizijos štabo viršininko žiniomis, priešo pozicijos buvo tokios:

Priešas artėja prie Vainodės iš pietryčių. Elkužemės stotį į vakarus nuo Vainodės užėmė 15 priešo tankų. Į šiaurę nuo stoties esantį greitkelį kirto priešas. Šarvuotas traukinys Nr.3 turėjo ribotas judėjimo galimybes, todėl užėmė gynybines pozicijas. 14-osios tankų divizijos yra vakarinėje Elkužemės dalyje ir puola rytų kryptimi. Pačioje Vainodėje yra viena baterija su keturiais 8,8 cm prieštankiniais ir priešlėktuvinės artilerijos pabūklais bei keturiais 2 cm pabūklais, vienas 61-osios pėstininkų divizijos batalionas, trys sunkieji ir du vidutiniai prieštankiniai pabūklai. Naktį atvyko papildomi 61-osios pėstininkų divizijos daliniai. Traukinys pradėjo teritorijos žvalgybą vakaruose, kad užtikrintų naktinį išsiveržimą iš priešo apsupties į vakarus. Dėl to randama: Geležinkelio bėgiai 2 km į vakarus nuo Vaiňodės buvo susprogdinti ir iš tos vietos užminuoti. Spalio 8-osios vakarą dalyvaujantis statybų dalinys atakuojamas priešo tankų ir pėstininkų ir traukiasi, tačiau pagal galimybes atlieka kai kuriuos bėgių kelio gerinimo darbus. Du šarvuoto traukinio įgulos nariai artimoje kovoje su prieštankiniu granatsvaidžiu (Panzerfaust) sunaikina vieną tanką T34. Bandymas išsiveržti naktį atrodo nesėkmingas, vėliau buvo prarastas šarvuotas traukinys ir jo įgula. Spalio 9-osios rytą divizijos vadas apžiūri traukinį. Prie šarvuoto traukinio nutempti ryšio kabeliai, dislokuoti du priekiniai stebėtojai (2 VB). Vienas artilerijos karininkas su stebėjimu į vakarus, kad palaikytų 14-osios panerių divizijos puolimą, kitas – į pietryčius prie baterijos. Ankstų spalio 9-osios rytą komendantas gauna informaciją iš 61-osios pėstininkų divizijos štabo viršininko, kad perimtas radijo pranešimas iš priešo tankų: "Priešas ginasi. Esu mūšyje. Priešas atidengė ugnį iš šarvuoto traukinio. Atsakymas: Parodykite didvyriškumą ir pagaliau sunaikinkite tą šarvuotą traukinį."

Apie 12:00 prasideda priešo tankų ir pėstininkų puolimas iš rytų, pietryčių, pietų ir priešo tankų bei prieštankinių pabūklų ugnis iš vakarų ir šiaurės vakarų. Mūsiškiai traukiasi iš rytų atgal į Vaiņodį. Po pietų iššauto vieno šarvuotojo traukinio šovinių dėtuvės, kuri naktį buvo užpildyta iš tiekimo traukinio (Trosszug), stovėjusio tiesiai už šarvuočio. Šarvuotas traukinys buvo visiškai papildytas ir apie 13.30 val. mūšis prasidėjo priešui puolant iš trijų pusių. Apie 13.20 val. akumuliatorius pakeitė padėtį taip, kad traukinys nebeturėjo dangčio iš šono. Siekdamas išvengti tikros mirties, traukinys vėl bando atitrūkti į Vakarus. Pėstininkų daliniui priešakyje šarvuotas traukinys pateko į mišką į vakarus nuo Vaiňodė ir gavo šautuvų, kulkosvaidžių ir kulkosvaidžių ugnį, todėl pėstininkų dalinys turėjo trauktis atgal. Išėjus iš miško priedangos, traukinys buvo apšaudytas iš prieštankinių pabūklų ir tankų. Vienas priešo ginklas buvo nedelsiant sunaikintas, kito ginklo įgula buvo visiškai sunaikinta ir ginklas sugadintas, buvo pataikyta į du priešo tankus. Priešas smogė ir 21-ojo šarvuotojo traukinio lokomotyvui, kuris buvo pritvirtintas prie traukinio tuo atveju, jei būtų apgadintas tikrasis lokomotyvas. Vikšrai vėl buvo susprogdinti ir sulaužyti. Jų pačių minosvaidžio ugnis iš vakarų pataikė labai arti traukinio. Kadangi traukiniui buvo likę vos 1,5 km bėgių, jis, šaudydamas iš visų įmanomų ginklų į visas puses, patraukė link Vainodės stoties, kur stotyje jį pasitiko šeši priešo tankai. Netoli stoties tiesioginį smūgį gavo ir 21-ojo šarvuotojo traukinio lokomotyvas, todėl traukinys prarado galimybę judėti, nes buvo apšaudytos techninės linijos. Tankai buvo 450 m už kalno. Jo paties pėstininkų, išskyrus keletą, nebebuvo matyti. Šiuo metu traukinio vadas priėmė sprendimą susprogdinti traukinį, kad jis nepatektų į priešo rankas. Iš traukinio evakuojus viską, kas įmanoma, 14:30 traukinį susprogdino specialiai paskirti žmonės. Tuo pačiu metu traukinys buvo nukentėjęs ir nuo tankų sviedinių, todėl traukinio dalys skriejo į visas puses. Traukinio įgula pasitraukė į šiaurę.

Kadangi priešo tankai buvo arti ir nuolat apšaudė traukinį, tik palikus traukinį per trumpiausią įmanomą laiką buvo galima padaryti didžiulių nuostolių. Tai patvirtino faktas, kad keli vagonai gavo tiesioginius smūgius ir buvo nuplėštas cisternos 38(t) bokštas. Jiems besitraukiant traukinio įgula buvo nuolat apšaudyta iš tankų iš rytų. Su skyriumi nebendravo ir nebuvo aiškumo dėl situacijos, kuri nuolat keitėsi. Ekipažas su keturiais sužeistaisiais per pelkes ir miškus nuvažiavo į plentą šiaurėje Priekulės kryptimi. Dėl pastarųjų dienų įvykių, nuolatinio žvalgymo ir traukimosi per pelkes, grupė susilpnėjo ir permirko. Vado tikslas buvo nugabenti savo įgulą į Priekulą ir sulaukti, kol pusė šarvuočio spalio 15 d. iš Karaliaučiaus vėl stos į mūšį. Spalio 10 dieną atvykęs į Priekulę šarvuotojo traukinio vadas praneša apie šarvuotojo traukinio bombardavimą ir sužino, kad tiekimo traukinio geležinkeliu pasiekti nebeįmanoma, o išvykti iš teritorijos neįmanoma. Spalio 11 d. komendantas gavo vokiečių 18-osios armijos vadovybės įsakymą atvykti į 26-ąjį šarvuotąjį traukinį su personalu. Sudėtis: 2 pareigūnai, 2 specialistai, 1 medikas, 8 instruktoriai ir 16 vyrų.

Dingo: 1 karininkas (leitenantas Walperis), 3 instruktoriai (Fuhrmannas, Manskis, Trostas) ir 16 vyrų. Yra tikimybė, kad spalio 5 dieną be žinios dingusieji prasibrovė į pietvakarius Telšių link. 3 sužeistieji buvo perkelti į pagrindinį apsirengimo punktą.

Pasirašė Šadė (Schade) – leitenantas ir komendantas