Mes visi buvome Nepriklausomybės karą laimėjusių tėvų sūnūs

Jo tėvas, gimęs 1895 m., per Nepriklausomybės karą vos išvengė mirties, kai buvo paimtas į nelaisvę raudonųjų dėl keistų aplinkybių, siekiančių Pirmąjį pasaulinį karą. Jis dalyvavo Kõnnu mūšyje 1918 m. gruodžio 17 ir 18 d. Jis dažnai man pasakodavo, kaip jis ir keturi vyrai iš kaimo kovojo prie Kõnnu mokyklos. Pliaupė šlapdriba, o apkasuose vanduo tikriausiai siekė jiems iki kulkšnių. Kai raudonieji pralaužė jų gynybą, jis pabėgo namo į netoliese esantį Rätsepa ūkį. Atvyko raudonieji, radę ginklą ir šovinių. Vien užuosę ginklo vamzdį, jie galėjo pasakyti, kad buvo iššauta.

Matomas motinos, tėvo ir vyresniosios sesers Adeelės, jis buvo nutemptas į Keldrimäe. Tai iš esmės tas pats, kas būti sustatytam prie sienos egzekucijai. Šaudymo būrys gavo įsakymą: „Ugnis!“ Tačiau iškart po to kažkas iš užnugaryje sušuko „Stop!“. Žinoma, visa tai buvo rusiškai. Nuleidus ginklus, tėvas nebuvo nušautas.

Kaip paaiškėjo, vyras, kuris šaukė, Pirmojo pasaulinio karo metu kovėsi kartu su mano tėvu apkasuose prie Dauguvos upės. Būdamas išsilavinęs žmogus, mano tėvas ten buvo labai gerbiamas. Jis išmoko rašyti rusiškai trejų metų kaimo mokykloje Kõnnu, todėl galėjo padėti neraštingiems kareiviams, su kuriais kovojo, rašyti laiškus jų artimiesiems.