Massaker an jüdischen Frauen aus Salantai im Šateikiai-Wald
1941 Im Sommer 1941 wurde im Šateikiai-Wald ein Massaker an jüdischen Frauen und Kindern verübt, das von der örtlichen Polizei und Angestellten organisiert wurde. Die Opfer wurden von Salantai zum Ort des Massakers gebracht und mussten sich vor der Erschießung ausziehen und in eine ausgehobene Grube springen. Bei diesen Hinrichtungen wurden verschiedenen Quellen zufolge zwischen 95 und 230 Menschen getötet, überwiegend Frauen und Mädchen.
: Eine Woche nach der Erschießung der Männer aus Salantai erhielt Polizeichef P. Baltuonis den Befehl, jüdische Frauen zu erschießen. Die Erschießung sollte im Wald von Šateikiai stattfinden. P. Baltuonis beauftragte C. Skridaila, die Sicherheit des Massakerortes zu gewährleisten. Er wies den Ältesten an, Fuhrleute aus den Dörfern zu beauftragen, die Frauen zum Erschießungsort zu bringen. Etwa 10–12 weiß gekleidete Soldaten der Einheit aus Salantai brachen um Mitternacht in den Wald von Šateikiai auf. Die weiß gekleideten Soldaten von Šateikiai erwarteten sie dort und hatten eine große Grube für das Massaker vorbereitet. Gemäß den Anweisungen der Polizei fuhren die mit Pferden aus den Dörfern angereisten Fuhrleute zur Synagoge. Von dort wurden über 60 jüdische Frauen und Kinder herausgeholt. Die Kolonne fuhr zum Ort des Massakers. Die Erschießung begann im Morgengrauen und fand in derselben Reihenfolge statt, in der die Fuhrwerke mit den verurteilten Juden im Wald eintrafen. Vor der Erschießung wurde den Frauen befohlen, sich auszuziehen und in die am Rande des Grabens würden die liegenden Frauen und Kinder erschossen.
Das genaue Datum der Schießerei steht noch nicht fest. Einige Zeugen behaupten, dass dies Mitte Juli (um den 20.) geschah. Ungefähr 1941. Mitte Juli wurden junge jüdische Frauen und Mädchen aus Salantai zum Gut Šalynas getrieben, wo sie auf den Feldern arbeiteten. Einen Monat später (Ende August 1941) wurden sie in den Wald von Šateikiai getrieben und dort erschossen. Insgesamt wurden 35 Frauen und Mädchen getötet.
Zugehörige Zeitleiste
Zugehörige Objekte
Šateikių holokausto aukų kapai
Salantų žydų bendruomenės moterų ir vaikų žudynių vieta ir kapas -istorinės holokausto aukų kapinės šiaurės vakarinėje Plungės rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Šateikių Rūdaičiuose (Platelių seniūnija), 0,5 km į šiaurės rytus nuo kelio Skuodas-Klaipėda, Šateikių girios šiaurės vakariniame pakraštyje.
Kapavietė stačiakampio plano, 10 x 10 m dydžio, apjuosta vielos tinklo tvora. Jos šiaurės vakarinėje dalyje įrengti metaliniai, ažūriniai, vienvėriai varteliai, kurių viršutinėje dalyje pavaizduota Dovydo žvaigždė. Paminklinėje granito plokštėje iškalta Dovydo žvaigždė bei memorialinis užrašas jidiš ir lietuvių kalbomis. 1980 m. pastatyta medinė skulptūra, vaizduojanti stovintį žydą surištomis rankomis (autorius – tautodailininkas Jakovas Bunka). Teritorijos plotas – 0,01 ha.
Šioje vietoje 1941 m. liepos–rugpjūčio mėn. Salantų ir Šateikių pagalbiniai policininkai žudė Salantų žydų bendruomenės moteris ir vaikus. Egzekucija vyko trimis etapais. Pirmosios žudynės įvyko apie 1941 m. liepos 20 d. Policijos nurodymu paryčiais prie Salantų sinagogos, kurioje buvo laikomos žydės su vaikais, iš kaimų atvyko vežikai su vežimais, kurie, lydimi pagalbinių policininkų, į Šateikių girią išvežė apie 60–70 moterų. Antrųjų žudynių metu liepos mėn. pabaigoje buvo nužudytos paskutinės gete likusios daugiau kaip 50 moterų su vaikais. Rugpjūčio mėn. pabaigoje pagalbiniai policininkai į Šateikių girią konvojavo sušaudymui apie 100 Salantų žydų moterų, kurios nuo liepos mėn. dirbo pagalbinius žemės ūkio darbus Šalyno dvare ir pas Salantų valsčiaus ūkininkus.
Holokausto Lietuvoje atlaso duomenimis čia palaidotos 95 aukos. Kapavietės paminklinėje lentoje ir dokumentų rinkinyje „Masinės žudynės Lietuvoje“ nurodyta, jog čia žuvo 100 žydų vyrų, moterų ir vaikų. Salantų istorijos tyrinėtojas Paulius Vaniuchinas nustatė, kad šioje vietoje buvo nužudyta 210–220 moterų ir vaikų.
Žudynių ir laidojimo vieta 1970 m. paskelbta vietinės reikšmės istorijos paminklu, 1993 m. registruota kultūros vertybių registre.
