Sovietinės Lietuvos paveikslas

1962 m. gruodžio 31 d. veiklą Plokštinės miškuose (Plungės r.) pradėjo vienas pirmųjų Sovietų Sąjungoje požeminis balistinių raketų R-12 paleidimo kompleksas „Dvina“.

Nuo 1963 iki 1978 m. komplekse buvo dislokuotos 4 vidutinio nuotolio balistinės raketos R12 (SS-4 Sandal), apginkluotos 2,3 megatonų galios termobranduolinėmis galvutėmis. Visos raketos buvo nutaikytos į Vakarų Europos šalis. Šis kompleksas kartu su antžeminėmis analogiškų raketų paleidimo bazėmis sudarė bendrą sovietinės branduolinės ginkluotės grupuotę Lietuvoje, kuri buvo pajėgi sunaikinti visą Europą. Per 16 komplekso veikimo metų nė viena raketa nebuvo paleista, nors 1968 m. per Prahos pavasario metu, buvo paskelbta karinė parengtis.

1978 m. birželio 18 d. pasitraukus kareiviams, menkai saugomas karinis objektas buvo ardomas ir plėšiamas. 1993 m. kompleksą perdavus Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai, jis pradėtas tvarkyti. 2012 m. atidaryta Šaltojo karo ekspozicija.

Šiandien šis, kadaise buvęs labai slaptas ir saugomas, objektas yra atviras lankytojams. Buvusiose raketų ir vidaus įrenginių valdymo aparatinėse įrengta istorinė ekspozicija pasakojanti apie Šaltojo karo laikotarpį. Iki šiol tai yra vienintelė Europoje muziejinė ekspozicija, kurioje galima aplankyti išlikusią požeminę raketų paleidimo šachtą.

Muziejus įkurtas Telšių mieste, Masčio ežero šiaurės vakarinėje pakrantėje. 

2024 m. rugsėji, po rekonstrukcijos, naujai duris atvėrusiame Žemaičių muziejuje „Alka“ pristatoma Žemaitijos regiono istorija ir kultūra - archeologiniai radiniai, reti ir netikėti istoriniai artefaktai, etnografinis lobynas, tarpukario ir išeivijos menininkų palikimas, išskirtinis Žemaitijos dvarų paveldas: istoriniai baldai, dailės šedevrai.

Karinio paveldo perspektyva ypač įdomios trys ekspozicinės erdvės:

1.           Audiovizualinė instaliacija „Epochų lūžis“ kurią papildo nedidelė antrojo pasaulinio karo artefaktų ekspozicija. Išskirtinėje ekspozicijoje, padalintoje į dvi dalis skirtas nacistinės Vokietijos ir sovietinei okupacijai eksponuojami autentiški karių naudoti daiktai – šalmai, amunicijos dėžės, durtuvai bei demonstruojamos atitinkamos vaizdo projekcijos.

2.           „Netekčių istorijos“ kurioje per skirtingų asmenų ir šeimų istorijas, bei likimus pasakojama skaudi tautos istorijos dalis, nulemta žiauraus sovietinio okupacinio rėžimo teroro nukreipto prieš vietos gyventojus.

3.           „Partizaninis karas Žemaitijoje“ ekspozicija įrengta stilizuotai atkartojant pokario partizanų slėptuvės vidų. Ekspozicijoje galima susipažinti su Lietuvos partizanų struktūra, išvysti netoli Telšių vykusio Dievo krėslo miško mūšio vietose surastų autentiškų artefaktų bei tam laikotarpiui būdingų ginklų pavyzdžių, demonstruojama ištrauka iš šiam mūšiui skirto dokumentinio filmo, įvairios šiame regione veikusių partizanų nuotraukos.

Rainių kančios koplyčia stovi Rainių kaime, 5 km nuo Telšių, šalia 160 kelio Telšiai-Varniai – Laukuva.

1941 m. birželio 25-26 d. Rainių miškelyje įvyko vienos kraupiausių žudynių Lietuvos sovietinių okupacijų istorijoje. Naktį Raudonosios armijos ir SSRS represinių institucijų buvo žiauriai nukankinti 75 Telšių kalėjimo politiniai kaliniai. Bendrame kape užkastas aukas po keleto dienų rado atsitiktinis praeivis.

Žudynių aukoms pagerbti, pagal architekto Jono Virako idėją 1943 m. pradėta statyti Koplyčia.  Grįžusi sovietinė valdžia 1944 m. ją išgriovė. Vėliau 1990 m., atgavus Lietuvos nepriklausomybę, architektas A. Žebrauskas, pagal to paties autoriaus brėžinius, pradėjo statyti kitą koplyčią.  Koplyčia pašventinta 1991 m. birželio 23 d. minint 50-ąsias Rainių žudynių metines.

Rainių Kančios koplyčia skirta ne vien Rainių kankiniams atminti, bet ir įamžina visų sovietinio teroro aukų atminimą. Šalia koplyčios esančiame miškelyje, kur buvo nukankinti politiniai kaliniai, pastatytas skulptoriaus R. Midvikio iškaltas akmeninis kryžius. Dar 3 mediniai, nudažyti tautinės vėliavos spalvomis, kryžiai stovi pakeliui. Juos vietos žmonės pastatė netrukus po žudynių, tačiau stribai juos paskandino Viešvėnų tvenkinyje. Tik neseniai, nuleidus tvenkinio vandenį, kryžiai buvo rasti, nudažyti ir atstatyti.

Sukilėlių kalnelis – smėlio kalva Šiaulių miesto vakarinėje dalyje, kurios istoriją paveikė abu pasauliniai karai.
Vieta liūdnai pagarsėjo dar 19 a. II p.: kalnelyje buvo palaidoti 1863–1864 m. sukilimo prieš carinės Rusijos Imperijos priespaudą dalyviai, nubausti mirties bausme. Apie vietą pradėjo sklisti kraupios legendos, ji buvo apleista ir retai lankoma, galiausiai praminta Sukilėlių kalneliu. I pasaulinio karo metais jame buvo palaidoti Vokietijos imperijos kareiviai.
1926 m. kalnelį pradėta tvarkyti. Miesto inžinierius Karolis Reisonas pasisiūlė parengti paminklo-obelisko, skirto sukilėliams, projektą. 1928 m. sukilėlių kalnelyje įvyko Lietuvos nepriklausomybės 10-ųjų metinių minėjimas, atidarytas Nepriklausomybės sodas, tačiau paties paminklo statybos buvo užbaigtos tik 1935 m. Pastatytas paminklas – 14 m aukščio rausvo granito obeliskas – buvo atidengtas ir pašventintas, perlaidoti čia rastų sukilėlių palaikai.
II pasaulinio karo metais kalnelyje buvo palaidoti 1941–1944 m. žuvę Vokietijos Reicho kariai.
Sovietinės okupacijos metais antkapiniai paminklai buvo demontuoti, o 1955–1957 m. Sukilėlių kalnelio paminklas-obeliskas rekonstruotas – pašalinta visa tautinė ir religinė simbolika. 1988 m., minint 125-ąsias sukilimo metines, autentiškas paminklo vaizdas buvo atkurtas.
 

Kauno IX forto muziejus įsikūręs svarbių tarptautinių susisiekimo kelių sankryžoje šalia Kauno ir yra patogiai pasiekiamas automobiliu.

IX fortas buvo pastatytas kaip vienas iš Kauno tvirtovės komplekso fortų 1903–1913 m. ir turėjo tikslą apsaugoti strategiškai svarbias Linkuvos aukštumas. Jis buvo statomas naudojant tuo metu naujoviškas betonines perdangas, jame įrengta elektros ir priverstinė ventiliacijos sistema. Pirmojo pasaulinio karo metais fortas nenukentėjo. 1924–1940 m. IX forte veikė kalėjimas, kuriame buvo kalinami politiniai ir kriminaliniai kaliniai, o 1940–1941 m. kalėjimas tapo NKVD perskirstymo punktu. Antrojo pasaulinio karo metais IX fortas virto masinių žydų žudynių vieta, kurioje nacistinis okupacinis režimas nužudė apie 50 000 žydų iš įvairių valstybių. 1958 m. IX forte buvo įkurtas muziejus, kuris pasakojo apie nacių nusikaltimus, 1984 m. įrengtas memorialinis kompleksas ir pastatytas monumentas nacizmo aukoms atminti (Alfonsas Vincentas Ambraziūnas, Gediminas Baravykas ir Vytautas Vielius). Šiandien IX forto muziejuje pasakojama forto bei nacių ir sovietų vykdytų nusikaltimų istorija.

Vilniaus mieste, prie Lietuvos Respublikos Seimo II rūmų

1991 m. sausį laisvės siekusių ir ją gynusių Lietuvos žmonių pastangomis Lietuvos parlamento rūmai buvo apjuosti barikadų užtvara. Barikadomis mėginta apsisaugoti nuo tuo metu kilusios Sovietų Sąjungos karinės agresijos – sovietų mėginimų įvykdyti valstybinį perversmą Lietuvoje ir sugrąžinti sovietinę valdžią. Jos parlamentą juosė iki 1992 m. pabaigos. 1993 m. prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų iš dalies barikadų ir kitų reliktų buvo sukurtas savotiškas memorialas – Lietuvos žmonių pasiaukojimo įamžinimui skirtas paminklas.

Sausio 13-oji – tragiškiausias 1991 m. sausio mėnesio įvykis, kai sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant Lietuvos radijo ir televizijos pastatą bei Televizijos bokštą, žuvo 14 laisvės gynėjų ir apie 600 žmonių sužeista – buvo paskelbta atmintina Laisvės gynėjų diena. Artėjant dešimtosioms Laisvės gynėjų dienos metinėms buvo nuspręsta apsaugoti minėtą kompoziciją, įrengiant Sausio 13-osios memorialą. Memorialas atidengtas 2008 m.

Memoriale išsaugotas autentiškas 1991 m. parlamento barikadų fragmentas, įrengta koplyčia su Švč. Mergelės Marijos atvaizdu, eksponuojami per 1991 m. sausio įvykius žmonių sunešti daiktai, supažindinama su Lietuvos nepriklausomybės apgynimo įvykiais. Teigiama, kad tai bene vienintelis pasaulyje tokio tipo paminklas, įprasminantis parlamento ir valstybės nepriklausomybės gynimą.