Sovietinės Lietuvos paveikslas

Klaipėdos miesto centrinėje dalyje.

Klaipėda – savito likimo kraštas. Kai 1940 m. sovietai okupavo Lietuvą, Klaipėdos miestas ir kraštas jau priklausė Vokietijos Reichui. 1945 m. sausį Raudonoji armija užėmė Klaipėdą. Karinės komendantūros registracijos duomenimis, tuo metu mieste buvo likę 28 civiliai gyventojai. Taip prasidėjo naujas sovietinis Klaipėdos etapas. Vieną represinį režimą pakeitė kitas.

Ekspozicijos „Sovietmečio pėdsakais“ sumanytojų tikslas – paskatinti sovietmečio ir 9 deš. pabaigoje prasidėjusių permainų refleksiją, prakalbinti sudėtingą sovietmečio erdvę. Pasakojama apie naujuosius gyventojus, „socialistinės“ Klaipėdos statybą, sovietinės ideologijos ir propagandos siekius, pasipriešinimą tautinės, pilietinės ir religinės sąmonės slopinimui. Plėtojamos atskiros istorijos ir temos: sovietmečio inteligento gyvenamojo kambario interjero ekspozicija iliustruojama to meto žmonių kasdienybė; improvizuotu „raudonuoju kampeliu“ ir sovietmečio šūkiais bylojama apie sovietinės propagandos metodus ir banalumą; kompiuteriniame terminale pristatoma Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statyba ir jos likimas 1957–1963 m. ir t. t.

Klaipėdos senamiestyje.

Po Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdos kraštas (Memel Gebiet arba Territoire de Memel), remiantis Versalio Taikos sutartimi buvo atskirtas nuo Vokietijos, o 1920 m. sausį iš Vokietijos atstovo valdžią krašte perėmė Prancūzijos paskirtas administratorius brg. gen. Dominique‘as Odry, kuris įsikūrė Perkasų g. (dabartinė Sukilėlių g.) pastate Nr. 3.  Tokiu būdu 1920–1923 m. prefektūra tapo Prancūzijos vyriausiojo komisariato būstine ir svarbiausia valdžios įstaiga Klaipėdos krašte. Mieste įsikūrė Prancūzijos kariuomenės XXI pėsčiųjų šaulių batalionas.

1923 m. sausio 10–15 d. įvyko gerai organizuota ir sėkmingai įgyvendinta Lietuvos vyriausybės, kariuomenės ir šaulių sąjungos surengta karinė operacija, ilgą laiką vadinta „Klaipėdos krašto sukilimu“, po kurios Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos. Karinės operacijos metu Ypatingosios paskirties rinktinės 2-oji (Pagėgių) kovinė grupė, vadovaujama Mykolo Kalmanto-Bajoro, prasiveržė iki prefektūros pastato ir jį užėmė. Prefektas arba vyriausiasis komisaras Gabrielis Petisne buvo priverstas iškelti baltą vėliavą ir pasiduoti.

Kultūrinėje atmintyje prefektūra siejama su „sukilėlių“ pergale, baigiamuoju Klaipėdos prijungimo akcentu, todėl minint Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos rengiamos teatralizuotos prefektūros šturmo inscenizacijos, kurias atlieka karo rekonstruktoriai. 

Klaipėdos miesto Karališkoji Danės krantinė, šalia Pilies tilto.

„Lindau“ minų tralerių klasei priklausantis laivas pastatytas 1956–1958 m. Vakarų Vokietijoje. Šių laivų paskirtis – jūrų minų aptikimas ir naikinimas. Atitinkamai laivo korpusas buvo padarytas iš braziliško ąžuolo, deniai – tikmedžio, o įrenginiai pagaminti iš nemagnetinio metalo.

1958–1999 m. laivas priklausė Vokietijos kariniam laivynui ir buvo pakrikštytas M1071 „Koblenz“. 1978–1979 m. iš minų tralerio jis perdarytas į minų paieškos laivą (minų medžiotoją).

1999 m. laivas perduotas Lietuvos kariuomenės Karinėms jūrų pajėgoms. Šių pajėgų laivai tradiciškai vadinami istorinių Lietuvos kraštų vardais, tad ir naujas laivas pakrikštytas tokiu vardu – M52 „Sūduvis“. Laivas Lietuvai tarnavo 22 metus, dalyvavo tarptautinėse ir nacionalinėse pratybose bei operacijose.

2021 m. laivas baigė tarnybą Lietuvos Karinėse jūrų pajėgose ir perduotas Lietuvos jūrų muziejui. Tada M52 „Sūduvis“, jį atveriant visuomenei, buvo pritaikytas muziejinei ir edukacinėms veikloms. Eksponuojamas laivas su autentiška veikiančia įranga.

M52 „Sūduvio“ vandentalpa 463 t, variklių galia 4000 AG, greitis 16,5 mazgų (30,6 km/h), 42 žmonių įgula. Laivo ginkluotė ir įranga: 40 mm kalibro pabūklas, akustinė sistema, minų paieškos robotas.

Klaipėdos mieste tarp K. Donelaičio, Liepų, Trilapio ir S. Daukanto gatvių.

Skulptūrų parkas Klaipėdoje – daugiasluoksnis miesto ir pasaulio istorijos liudininkas. Kapinės, parkas, memorialas, meno erdvė – tiek ir dar daugiau telpa šioje vienoje erdvėje.

1944–1945 m. Lietuvoje vėl įsitvirtino sovietiniai okupantai, o Klaipėdos miestas liko be savo senųjų gyventojų. Kadais naujosios, o dabar jau senosios miesto kapinės buvo apleistos, niokotos ir naikintos. Galiausiai jos buvo panaikintos, o 1977 m. jų vietoje įkurtas Skulptūrų parkas. Pradėti statyti meno kūriniai. Teigiama, kad ir gūdžiais sovietinės cenzūros metais čia formuotos ir realizuotos „meno strategijos, tolimos socrealizmo kanonams: abstrakcija, siurrealizmas, minimalizmas, įvietintas menas“.

Šiandien šis parkas tituluojamas Lietuvos brandžiojo modernizmo skulptūros galerija po atviru dangumi. Eksponuojama 116 sovietmečiu (1977–1989) sukurtų darbų. Visgi čia, kartu su meno kūriniais ir senųjų kapinių reliktais, tarpsta ir kiti sluoksniai bei monumentai:

• Napoleono karus menantis fortifikacinis įrenginys – gynybinis šansas (1812);
• memorialas 1923 m. Klaipėdos sukilimui (1925);
• memorialas Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos kariams (1949–1980; prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą 2022 m. dalis memorialo demontuota);
• atminimo akmuo seniesiems Klaipėdos krašto gyventojams – memelenderiams (1992).

Atminimo ženklais taip pat pagerbti žuvę Prancūzijos–Prūsijos karo belaisviai prancūzai, Pirmojo pasaulinio karo Vokietijos Imperijos kariai, Nepriklausomos Lietuvos kariai, Antrojo pasaulinio karo belaisviai belgai, lenkai ir prancūzai.

Nuo 2005 m. Skulptūrų parko ekspozicija rūpinasi Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.

Klaipėdos miesto centrinėje dalyje.

Klaipėdą užėmus sovietams miesto pastatuose S. Nėries g. 2 ir 4 įsikūrė represinės struktūros (NKVD, MGB, KGB). Čia kalinti, tardyti ir kankinti žmonės. 1945–1953 m. namo S. Nėries g. 4 rūsiuose buvusiose kamerose (vadinamajame vidaus kalėjime) kalėjo 8 268 žmonės. KGB šiais pastatais naudojosi iki 9 deš. vidurio, kol išsikėlė į kitas patalpas.

1992 m. pastate S. Nėries g. 4 įsikūrė Klaipėdos teritorinė muitinė, o 2014 m. jos rūsyje atidaryta rezistencijos ir tremties ekspozicija. Muziejuje lankytojai gali išvysti dvi išlikusias autentiškas kameras ir atkurtą tardytojo kabinetą. Ekspozicijoje supažindinama su sovietinėmis represinėmis struktūromis, partizaninio karo Vakarų Lietuvoje, Klaipėdos krašto gyventojų tremties ir politinių kalinių istorijomis. Savita (lyginant su kitais Lietuvos regionais) Klaipėdos krašto istorija lėmė, kad ir pasipriešinimo sovietams istorija čia turėjo savų niuansų. Improvizuotame tardytojo kabinete lankytojams siekiama perteikti slegiančios ir bauginančios aplinkos pojūtį, kurį patirdavo į represinių struktūrų rankas pakliuvęs žmogus.